CP v2

Tag: Skaidulos

  • Mokslininkai įvardijo produktą, kurį verta valgyti kasdien: siejamas su smegenų apsauga

    Kasdieniai mitybos pasirinkimai ilgainiui daro apčiuopiamą įtaką ne tik savijautai, bet ir smegenų sveikatai bei su amžiumi susijusių ligų rizikai. Vis daugiau tyrimų rodo, kad didžiausią naudą duoda ne vienas stebuklingas ingredientas, o reguliarus, nuoseklus tam tikrų produktų vartojimas.

    Vienas ryškiausių kandidatų, apie kurį dažnai kalba mitybos ir visuomenės sveikatos ekspertai, yra uogos. Mėlynės, avietės, braškės ir gervuogės siejamos su geresniais pažintiniais rodikliais, nes jose gausu biologiškai aktyvių junginių, ypač flavonoidų ir antocianinų.

    „Uogos išsiskiria tuo, kad vienu metu suteikia ir skaidulų, ir antioksidantų, o tai yra palankus derinys metabolinei ir smegenų sveikatai“, – sakė mitybos tyrėja.

    Uogose esančios skaidulos padeda palaikyti stabilesnį gliukozės kiekį kraujyje, ilgiau suteikia sotumo ir prisideda prie žarnyno mikrobiotos įvairovės. Pastaroji tema pastaraisiais metais ypač akcentuojama dėl ryšio tarp žarnyno ir smegenų ašies, kai virškinimo sistemos būklė siejama su uždegiminiais procesais ir nuotaikos bei kognityvinėmis funkcijomis.

    Ne mažiau svarbu, kad uogos yra palyginti mažai kaloringos, tačiau turtingos mikroelementų. Jose dažnai randama vitamino C, vitamino K, taip pat kalio ir magnio, o šie elementai prisideda prie normalios nervų sistemos veiklos ir bendros organizmo pusiausvyros.

    Tyrimuose uogų vartojimas neretai siejamas su mažesniais uždegimo žymenimis ir geresniais širdies bei kraujagyslių rodikliais. Kadangi kraujotaka ir kraujagyslių būklė tiesiogiai veikia smegenų aprūpinimą deguonimi, šis mechanizmas laikomas vienu iš galimų paaiškinimų, kodėl uogos gali būti siejamos su demencijos rizikos mažėjimu.

    Kasdienėje mityboje uogas lengva pritaikyti be sudėtingų receptų. Jos tinka su natūraliu jogurtu, avižine koše, varške, gali papildyti kokteilius ar salotas, o taip pat būti paprastas užkandis vietoje saldumynų su pridėtiniu cukrumi.

    Sveikatos specialistai primena, kad geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai uogos yra tik dalis platesnio vaizdo: kasdien racione dominuoja daržovės ir vaisiai, pakanka baltymų, sveikųjų riebalų, o itin perdirbtų produktų vartojimas ribojamas. Jei turite lėtinių ligų ar vartojate kraują skystinančius vaistus, dėl didesnių mitybos pokyčių verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Ne balta, o ši: mitybos ekspertai įvardijo duoną, kuri gali padėti mažinti kraujospūdį

    Ką rinktis vietoj baltos duonos?

    Žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį, mitybos specialistai dažniau pataria atsigręžti ne į baltą, o į viso grūdo duoną, ypač iš daigintų grūdų. Tokia duona paprastai turi daugiau skaidulų ir mineralų, o šie siejami su palankesniais širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais.

    Balta duona dažniausiai kepama iš rafinuotų miltų, kuriuose lieka mažiau sėlenų ir gemalo. Būtent šiose grūdo dalyse yra didelė dalis skaidulų, magnio ir kitų mikroelementų, todėl rafinuoti produktai dažniau siejami su spartesniais gliukozės svyravimais ir mažesniu sotumu.

    Kodėl viso grūdo duona palankesnė?

    Viso grūdo produktai išsaugo daugiau natūralių grūdo dalių, todėl organizmas gauna daugiau skaidulų, kurios svarbios žarnyno veiklai ir širdies sveikatai. Didesnis viso grūdo produktų vartojimas mokslinėje literatūroje siejamas su geresniais metaboliniais rodikliais, įskaitant kraujospūdį.

    Vienas iš dažniau minimų mechanizmų yra mineralų ir skaidulų poveikis: skaidulos gali padėti kontroliuoti kūno masę ir cukraus kiekį kraujyje, o tai netiesiogiai susiję ir su kraujospūdžio valdymu. Taip pat svarbus magnio ir kalio vaidmuo, nes jie dalyvauja kraujagyslių tonuso reguliavime.

    Kuo išsiskiria daigintų grūdų duona?

    Daigintų viso grūdo duona gaminama iš grūdų, kurie prieš kepimą yra sudygdomi. Daiginant aktyvuojami fermentai, o kai kurie junginiai, pavyzdžiui, fitatai, gali sumažėti, todėl dalį mineralų organizmui gali būti lengviau pasisavinti.

    Dėl to tokia duona dažnai pristatoma kaip pasirinkimas, leidžiantis suderinti viso grūdo privalumus ir potencialiai geresnį mikroelementų bioprieinamumą. Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį, kad skirtingų gamintojų sudėtis gali gerokai skirtis, todėl vien pavadinimo neužtenka.

    Druska ir etiketė: į ką atkreipti dėmesį?

    Jei kraujospūdis padidėjęs, vienas praktiškiausių žingsnių parduotuvėje yra patikrinti natrio kiekį etiketėje. Dalis pramoniniu būdu gaminamos duonos turi daugiau druskos dėl technologinių priežasčių, todėl net panašiai atrodantys gaminiai gali smarkiai skirtis.

    Mitybos specialistai dažnai rekomenduoja rinktis duoną, kurioje vienoje riekėje yra apie 140 miligramų natrio ar mažiau, ypač jei duonos valgoma kasdien. Kitas svarbus rodiklis yra skaidulos: gera gairė yra bent 3 gramai skaidulų vienoje riekėje.

    Taip pat verta įvertinti pridėtinį cukrų: kuo jo mažiau, tuo geriau, ypač jei kartu aktualus gliukozės kontrolės klausimas. Kraujospūdžiui palankiausia strategija paprastai yra ne vieno produkto pakeitimas, o nuoseklus raciono gerinimas, derinant su pakankamu fiziniu aktyvumu ir gydytojo rekomendacijomis.

  • Vietoj sunkios vakarienės rinkitės šias salotas: lengvos, bet sotina ir tinka vasarai

    Vietoj sunkios vakarienės rinkitės šias salotas: lengvos, bet sotina ir tinka vasarai

    Vasarą daugelis nori valgyti lengviau, tačiau organizmui vis tiek reikia visaverčių maistinių medžiagų. Vien tik pomidorų ar salotų lapų porcija dažnai nesuteikia ilgalaikio sotumo, todėl netrukus norisi užkandžių. Dėl to paprastos pomidorų ir pupelių salotos gali tapti patogia alternatyva sunkiai vakarienei ar greitiems pietums.

    Šio patiekalo pagrindas – ankštinės daržovės, pavyzdžiui, baltos, raudonos ar juodos pupelės. Jos suteikia daugiau augalinių baltymų ir skaidulų, todėl sotumas išlieka ilgiau nei su vien daržovėmis. Tai ypač aktualu vyresniems žmonėms, kurių mityba vasarą neretai tampa per skurdi ir monotoniška.

    Kasdieniam variantui patogiausia rinktis konservuotas pupeles, tačiau jas verta gerai nuplauti tekančiu vandeniu ir nusausinti. Taip sumažėja sūrymo ir dalies druskos kiekis, o tai svarbu turintiems padidėjusį kraujospūdį ar polinkį į tinimus. Jei ankštinės daržovės sukelia pilvo pūtimą, pradėkite nuo mažesnės porcijos ir rinkitės minkštesnes, gerai išvirtas pupeles.

    Pomidorius geriausia naudoti prinokusius ir sultingus, nes jie suteikia skonio be sunkių padažų. Pomidoruose yra kalio ir antioksidanto likopeno, o didelis vandens kiekis ypač tinka karštomis dienomis. Kad maistinės medžiagos būtų geriau įsisavinamos, praverčia nedidelis kiekis riebalų.

    Alyvuogių aliejus čia svarbus ne tik dėl skonio: riebalai padeda pasisavinti riebaluose tirpius junginius ir didina sotumą. Dažniausiai pakanka 1–2 šaukštų aliejaus didelei dubens porcijai – per didelis kiekis be reikalo didina patiekalo kaloringumą. Skonį galima sustiprinti citrinos sultimis, pipirais ir žolelėmis, taip lengviau sumažinant druską.

    Šviežumą suteikia petražolių lapai, taip pat tinka krapai, bazilikai ar raudonėliai. Vartojantiems varfariną svarbu nepulti staiga smarkiai didinti ar mažinti vitamino K turinčių žalumynų kiekio, nes tai gali keisti vaisto poveikį. Tokius mitybos pokyčius saugiausia aptarti su gydytoju.

    Šios salotos dažnai tinka ir jautresnį virškinimą turintiems žmonėms, nes galima atsisakyti svogūnų, česnakų, acto ar aštrių prieskonių. Vis dėlto pilvo pūtimas ar diskomfortas nėra tas pats, kas alergija maistui, kuri susijusi su imuninės sistemos reakcija. Jei alergija ankštiniams patvirtinta, galimus pakaitalus reikėtų derinti su alergologu, nes ankštinių grupėje galimos kryžminės reakcijos.

    Jei pupelių vengiate, dalį sotumo gali suteikti virti grikiai ar bolivinė balanda, jei šie produktai jums tinka. Kai kuriems papildomu baltymų šaltiniu gali būti virti kiaušiniai, tačiau tik tuo atveju, jei nėra alergijos. Esant stiprioms alergijoms svarbu ir virtuvės higiena – vien pašalinti ingredientą iš lėkštės nepakanka, reikia vengti kryžminės taršos.

    Pomidorų ir pupelių salotas verta įtraukti į meniu reguliariai, bet paįvairinti priedais ir stebėti savijautą. Vieną dieną tinka agurkas ir bazilikas, kitą – kepta cukinija ar nedidelė kruopų porcija. Turint lėtinių ligų, pavyzdžiui, inkstų funkcijos sutrikimų ar griežtų kalio ribojimų, porcijas ir sudėtį geriausia derinti su gydytoju ar dietologu.

  • Geltoni ar balti persikai: mitybos ekspertai paaiškino, kurie iš tiesų naudingesni sveikatai

    Diskusija, ar sveikatai naudingesni geltoni, ar balti persikai, dažnai remiasi skoniu ir spalva, tačiau mitybos požiūriu skirtumai nėra tokie dideli. Abu tipai paprastai turi panašų kiekį skaidulų, vitaminų ir mineralų, todėl kasdienėje mityboje abu gali būti lygiaverčiai pasirinkimai.

    Vidutinio dydžio persikas dažniausiai turi apie 67 kilokalorijas, maždaug 14 gramų angliavandenių, apie 2 gramus skaidulų ir apie 1 gramą baltymų. Skaidulos svarbios sotumui ir žarnyno veiklai, o persikai taip pat prisideda prie skysčių balanso, nes yra sultingi ir turi kalio.

    Kuo išsiskiria geltoni persikai

    Geltonos spalvos persikai dažniau turi kiek didesnį karotenoidų kiekį, ypač beta karotino, kurį organizmas gali paversti vitaminu A. Vitaminas A svarbus regėjimui, odos būklei ir normaliai imuninės sistemos veiklai, todėl geltonų persikų spalva neretai siejama su didesne antioksidacine verte.

    Be to, geltonesni vaisiai dažniau siejami su liuteinu ir zeaksantinu, kurie svarbūs akių audiniams ir gali padėti apsaugoti nuo su amžiumi susijusių regėjimo pokyčių. Nors persikai nėra vienintelis šių medžiagų šaltinis, jie gali papildyti racioną vasaros sezonu.

    Ką verta žinoti apie baltus persikus

    Balti persikai paprastai būna saldesni ir mažiau rūgštūs, todėl kai kuriems žmonėms yra malonesni skoniu ir lengviau toleruojami. Nors jų bendras antioksidantų profilis gali skirtis, balti persikai išlieka vertingi dėl augalinių junginių, įskaitant flavonoidus.

    Flavonoidai siejami su priešuždegiminėmis savybėmis ir širdies bei kraujagyslių sistemos palaikymu, o vaisių vartojimas apskritai yra susijęs su geresne mitybos kokybe. Vis dėlto svarbiausia ne vieno produkto „supergalia“, o reguliarus įvairių vaisių ir daržovių vartojimas.

    Kaip pasirinkti sveikiau?

    Praktiškai naudingiausias pasirinkimas dažniausiai yra tas, kurį iš tiesų suvalgysite. Jei norisi kiek daugiau karotenoidų ir patinka lengva rūgštelė, dažniau rinkitės geltonus persikus, o jei norite švelnaus saldumo be ryškios rūgšties, tiks baltieji.

    Norint gauti daugiau naudos, persikus verta valgyti su odele, nes joje gali būti dalis skaidulų ir biologiškai aktyvių medžiagų. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į sunokimą, nes pernelyg minkšti vaisiai greičiau genda, o labai kieti gali būti mažiau aromatingi.

  • Auksinės mirabelės vėl ant bangos: kodėl jos gali padėti širdžiai ir spaudimui?

    Mirabelės, dar vadinamos geltonosiomis slyvomis, daugeliui siejasi su vaikyste ir vėlyva vasara. Šie nedideli, geltonai oranžiniai vaisiai dažnai auga ne tik soduose, bet ir pakelėse ar parkuose, todėl sezono metu jų galima rasti išties gausiai.

    Įprastai mirabelių sezonas prasideda rugpjūčio viduryje ir tęsiasi iki rugsėjo vidurio ar pabaigos, priklausomai nuo orų. Medžiai dera gausiai, o vaisiai tinka valgyti švieži, tačiau ypač vertinami ir dėl to, kad iš jų patogu ruošti naminius konservus.

    Mitybos požiūriu mirabelės išsiskiria vitaminų ir mineralų deriniu: jose yra vitamino C, taip pat vitamino E, K ir B grupės vitaminų. Be to, jos papildo racioną kaliu, magniu, geležimi, manganu ir kitomis organizmui reikalingomis medžiagomis.

    Ne mažiau svarbios ir tirpios skaidulos, ypač pektinai, kurie siejami su palankesniais cholesterolio rodikliais ir tolygesne gliukozės kreive po valgio. Dėl šios priežasties mirabelės neretai minimos kaip vaisius, galintis prisidėti prie širdies ir kraujagyslių sistemos rizikų mažinimo, ypač jei yra valgomas kaip subalansuotos mitybos dalis.

    Mirabelėse randami ir antioksidantai, tarp jų įvairūs polifenoliai, kurie padeda neutralizuoti oksidacinį stresą. Mokslinėje literatūroje būtent oksidacinis stresas ir lėtinis uždegimas dažnai siejami su aterosklerozės, kai kurių onkologinių bei neurodegeneracinių ligų rizika, todėl antioksidantų gausūs produktai laikomi palankiu pasirinkimu.

    Dar viena praktinė mirabelių savybė – jų poveikis virškinimui. Skaidulos gali padėti išvengti vidurių užkietėjimo, o saikingas jų vartojimas dažnai gerina žarnyno veiklą ir sotumo jausmą.

    Kasdienybėje mirabelės tinka ne tik kaip užkandis. Jos dažnai naudojamos kompotams, džemams, uogienėms ar tirštiems vaisių pagardams, kurie vėliau praverčia kepiniuose, desertuose ar net prie mėsos patiekalų.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti saiko: per didelis kiekis vaisių vienu metu, ypač jautresniems žmonėms, gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą. O ruošiant uogienes ar kitus saldžius konservus verta įvertinti pridėtinio cukraus kiekį, nes būtent jis dažnai panaikina dalį sveikatai palankių pasirinkimo privalumų.

  • Atrodo nekaltas priedas, bet poveikis stebina: kodėl verta kasdien valgyti daigus?

    Atrodo nekaltas priedas, bet poveikis stebina: kodėl verta kasdien valgyti daigus?

    Daigai yra jauni augalai ankstyviausioje augimo stadijoje, todėl juose koncentruojasi daug biologiškai aktyvių medžiagų. Mitybos požiūriu tai patogus būdas papildyti racioną skaidulomis, vitaminais, mineralais ir įvairiais augaliniais junginiais.

    Specialistai pabrėžia, kad daigai nėra stebuklingas vaistas ir nepakeičia subalansuotos mitybos, tačiau gali padėti lengviau didinti daržovių kiekį lėkštėje. Ypač vertinga tai, kad jie dažniausiai valgomi be papildomo gaminimo, tad tinka greitiems patiekalams.

    Kas daiguose vertingiausia?

    Daiguose, priklausomai nuo rūšies, gali būti daugiau vitamino C, folio rūgšties ir kitų mikroelementų, taip pat fermentų bei antioksidantų. Daigumas keičia sėklos sudėtį: dalis krakmolo ir kitų atsarginių medžiagų paverčiama lengviau pasisavinamais junginiais.

    Dėl šios priežasties daigai dažnai vertinami kaip maistingas, bet mažai kalorijų turintis priedas prie kasdienio maisto. Be to, skaidulos prisideda prie sotumo jausmo ir padeda palaikyti normalią žarnyno veiklą.

    Brokolio daigai ir sulforafanas

    Tarp populiariausių išsiskiria brokolio daigai, kuriuose randama gliukorafanino. Organizme iš jo gali susidaryti sulforafanas – junginys, dažnai tiriamas dėl antioksidacinių ir priešuždegiminių savybių.

    Mokslinėje literatūroje sulforafanas siejamas su organizmo apsaugos nuo oksidacinio streso mechanizmais ir detoksikacijos procesuose dalyvaujančių fermentų aktyvumu. Vis dėlto tai nereiškia, kad daigai gydo ligas, todėl jie turėtų būti vertinami kaip bendros mitybos dalis, o ne gydymo pakaitalas.

    Kaip valgyti ir ką svarbu žinoti?

    Daigus lengviausia dėti į patiekalus prieš pat valgant, kad išliktų traškumas ir skonis. Jie tinka sumuštiniams, varškės užtepėlėms, salotoms, omletams, košių dubenėliams ar trintoms sriuboms, jei užberiami jau patiekiant.

    Skirtingos rūšys suteikia skirtingą skonį: ridikėlių daigai būna aštresni, liucernos – švelnesni, saulėgrąžų – sotesnio, riešutinio poskonio. Tai leidžia lengvai pasirinkti pagal įpročius ir derinti su įvairiais patiekalais.

    Kadangi daigai dažnai valgomi žali, svarbiausia yra higiena ir saugus laikymas. Drėgna ir šilta dygimo aplinka gali būti palanki mikroorganizmams, todėl daigus verta pirkti iš patikimų tiekėjų, laikyti šaldytuve ir suvartoti kuo greičiau po pakuotės atidarymo.

    Prieš valgant daigus galima perplauti po tekančiu vandeniu, tačiau geriau to nedaryti iš anksto, nes papildoma drėgmė trumpina galiojimą. Jei atsirado nemalonus kvapas, gleivėtumas ar akivaizdūs gedimo požymiai, jų vartoti nereikėtų.

    Didesnį atsargumą turėtų taikyti nėščiosios, maži vaikai, senjorai ir žmonės su nusilpusia imunine sistema. Tokiais atvejais saugesnis pasirinkimas gali būti termiškai apdoroti daigai arba jų atsisakymas, jei kyla abejonių dėl produkto šviežumo.

  • Ryžiai ar makaronai: kuris pasirinkimas geriau virškinimui ir sotumui, aiškina ekspertai

    Diskusija, kas geriau virškinimui – ryžiai ar makaronai, dažnai baigiasi vienu atsakymu: svarbiausia ne pats produktas, o jo rūšis ir porcija. Daugiausia naudos žarnynui paprastai duoda pilno grūdo pasirinkimai, nes juose daugiau skaidulų.

    Pilno grūdo makaronai gaminami iš grūdų, kuriuose išlieka sėlenos ir gemalas, todėl juose natūraliai daugiau maistinių medžiagų ir skaidulų. Viename puodelyje virtų pilno grūdo spagečių dažnai būna apie 7 gramai skaidulų, o tai padeda palaikyti reguliarų tuštinimąsi.

    Renkantis ryžius, virškinimui palankesnis sprendimas paprastai yra rudi ryžiai, o ne balti. Viename puodelyje virtų rudų ryžių dažnai būna apie 4 gramai skaidulų, todėl jie labiau prisideda prie žarnyno mikrobiotos įvairovės ir sotumo jausmo.

    Skaidulos svarbios ne tik žarnynui, bet ir apetitui: jos lėtina virškinimą ir padeda ilgiau jaustis sotiems. Daugelyje mitybos rekomendacijų suaugusiesiems orientuojamasi į maždaug 25–34 gramus skaidulų per dieną, priklausomai nuo lyties, amžiaus ir energijos poreikio.

    Vis dėlto vien skaidulų nepakanka, jei kasdienybėje trūksta vandens ir judėjimo. Virškinimo savijautą paprastai sustiprina pakankama hidratacija, reguliarus fizinis aktyvumas ir įvairi mityba, kurioje netrūksta daržovių, vaisių, liesų baltymų ir nesočiųjų riebalų.

    Yra ir individualių išimčių: kai kuriems žmonėms ryžiai gali sukelti nemalonius pojūčius dėl jautrumo ar alergijos. Tokiais atvejais verta stebėti simptomus ir, jei jie kartojasi, pasitarti su gydytoju arba dietologu.

    Makaronų atveju dažna virškinimo bėdų priežastis būna ne pati pasta, o sunkūs padažai. Česnakai, svogūnai, pieno produktai ar didesnis riebalų kiekis gali dirginti jautresnį žarnyną, todėl lengvesnis padažas ar mažesnė porcija neretai būna paprastas sprendimas.

    Jei žmogus turi celiakiją ar ryškų jautrumą gliutenui, tradiciniai kvietiniai makaronai gali netikti net ir pilno grūdo variante. Tuomet dažnai renkamasi alternatyvos, pavyzdžiui, makaronai iš rudųjų ryžių, avinžirnių, lęšių ar bolivinių balandų, tačiau jų sudėtį ir skaidulų kiekį verta pasitikrinti etiketėje.

  • Įberkite į avietes šaukštą sėmenų: paprastas triukas, kuris gali sustiprinti naudą sveikatai

    Įberkite į avietes šaukštą sėmenų: paprastas triukas, kuris gali sustiprinti naudą sveikatai

    Avietės ir linų sėmenys – paprastas derinys, kuris vasaros racione gali turėti daugiau prasmės nei vien skonis. Avietės suteikia skaidulų, vitamino C ir polifenolių, o sėmenys papildo patiekalą augalinėmis gleivėmis, lignanais ir omega-3 riebalų rūgštimis.

    Toks duetas dažniausiai siejamas su geresne virškinimo sistemos veikla ir sotumu, ypač kai racione trūksta skaidulų. Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad poveikis priklauso nuo bendro mitybos konteksto, o ne vieno ingrediento.

    Kas naudingo avietėse?

    Avietėse gausu skaidulų, o jų ryški spalva rodo polifenolių, tarp jų antocianinų, kiekį. Šie junginiai prisideda prie antioksidacinių procesų, kurie svarbūs organizmo ląstelių apsaugai nuo oksidacinio streso.

    Be to, avietės yra vienas iš vaisių, kuriuos patogu įtraukti į kasdienę mitybą be pridėtinio cukraus. Jei uogos labai rūgščios, skoniui sušvelninti geriau rinktis natūraliai saldžius priedus, pavyzdžiui, bananą, o ne cukrų.

    Kuo išsiskiria linų sėmenys?

    Linų sėmenys vertinami dėl dviejų skaidulų rūšių: tirpių ir netirpių. Tirpios skaidulos kontaktuodamos su vandeniu suformuoja gelį, kuris gali padėti suminkštinti išmatas ir palengvinti jų pasišalinimą, o netirpios skatina žarnyno turinio judėjimą.

    Sėmenyse taip pat yra alfa linoleno rūgšties, tai augalinės kilmės omega-3, ir lignanų. Šie junginiai dažnai minimi kalbant apie širdies ir kraujagyslių sistemos rizikos veiksnių kontrolę, tačiau jų nauda labiausiai atsiskleidžia kartu su subalansuota mityba.

    Svarbi detalė – kaip sėmenys paruošiami. Sumalus sėklas lengviau pasisavinami jų viduje esantys riebalai ir kitos medžiagos, tačiau malti sėmenys greičiau oksiduojasi, todėl geriausia malti mažomis porcijomis prieš pat vartojimą.

    Kiek dėti ir kaip vartoti saugiai?

    Didelė porcija ne visada reiškia geresnį rezultatą. Jei iki šiol skaidulų buvo mažai, staigus jų padidinimas gali sukelti pilvo pūtimą, gurguliavimą ar diskomfortą, todėl pradėti verta nuo mažesnio kiekio.

    Dažnai pakanka vieno arbatinio šaukštelio maltų sėmenų ir nedidelės saujos aviečių, o vėliau kiekį galima didinti pagal savijautą. Kartu būtina gerti pakankamai vandens, nes skaidulos brinksta ir be skysčių gali veikti priešingai.

    Praktiškas variantas – įmaišyti sėmenų į jogurtą, kefyrą ar košę kartu su avietėmis, kad užkandis būtų sotesnis. Viso sėmens dažniau naudojami užpilai ar kisieliaus tipo konsistencija, kai sėklos užpilamos šiltu vandeniu ir paliekamos išbrinkti.

    Reikėtų prisiminti, kad sėmenų gelis gali sulėtinti kai kurių geriamų vaistų pasisavinimą. Jei vartojate vaistus nuolat, saugiau laikytis bent vienos valandos intervalo ir, esant poreikiui, pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Atsargumo turėtų laikytis ir žmonės, turintys rijimo sutrikimų ar virškinamojo trakto susiaurėjimų, taip pat patiriantys staigius, nepaaiškinamus tuštinimosi pokyčius. Sėmenų nereikėtų vartoti sausų ir be skysčių.

    Avietės su sėmenimis nėra stebuklinga priemonė, tačiau tai paprastas būdas praturtinti kasdienį patiekalą skaidulomis ir vertingais augaliniais junginiais. Daugiausia naudos duos reguliarumas, saikingos porcijos ir mažiau pridėtinio cukraus.

  • Agurkai ar cukinijos: dietologai įvardijo, kas vasarą naudingiau ir kodėl

    Vasarą ant stalo dažnai varžosi du lengvi, gaivūs ir nebrangūs pasirinkimai – agurkai ir cukinijos. Abu priskiriami mažo kaloringumo daržovėms, tačiau jų nauda skiriasi: vienos labiau tinka skysčiams papildyti, kitos – sotumui ir virškinimui.

    Agurkai laikomi vienais geriausių pasirinkimų, kai svarbiausia hidratacija. Jų sudėtyje paprastai yra apie 95–96 proc. vandens, todėl karštomis dienomis jie padeda papildyti skysčių atsargas su maistu.

    Cukinijos taip pat turi daug vandens, dažniausiai apie 93–95 proc., tačiau nedidelis skirtumas agurkų naudai išlieka. Be to, agurkai dažniausiai valgomi žali, todėl jų vandens kiekis išlieka toks pats, o termiškai apdorojant cukinijas dalis drėgmės gali sumažėti.

    Kur daugiau skaidulų?

    Jei tikslas – geresnis sotumas ir sklandesnis virškinimas, dažniau pranašumą įgyja cukinijos. Jose skaidulų paprastai būna šiek tiek daugiau nei agurkuose, ypač jei daržovės valgomos su odele.

    Maždaug 100 gramų porcijoje nevalytų cukinijų gali būti apie 0,8 gramo skaidulų, o tokioje pat agurkų porcijoje – apie 0,5 gramo. Skaidulos svarbios ne tik žarnyno veiklai, bet ir padeda stabiliau kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje.

    Didelė dalis skaidulų kaupiasi būtent odele, todėl, jei įmanoma, daržovių geriau nelupti. Svarbu tik jas gerai nuplauti po tekančiu vandeniu.

    Vitaminai ir mineralai: kas laimi?

    Cukinijos paprastai laikomos maistingesnės, nes dažniau pasižymi didesniu mineralų ir vitaminų spektru. Jose gali būti daugiau kalio, magnio, folio rūgšties, taip pat vitaminų A, C ir E, palyginti su agurkais.

    Visgi agurkai išsiskiria vitaminu K, kuris svarbus normaliai kraujo krešėjimo funkcijai. Suaugusiesiems dažnai rekomenduojama per dieną gauti apie 90–120 mikrogramų vitamino K, tad įvairovė lėkštėje išlieka svarbiausia taisyklė.

    Kas universaliau virtuvėje?

    Agurkai dažniausiai valgomi žali arba marinuoti, o cukinijos dėl neutralaus skonio laikomos universalesnės. Jas galima kepti, troškinti, kepti orkaitėje ar ant grilio, dėti į sriubas, troškinius, makaronų patiekalus ir daržovių apkepus.

    Jaunos cukinijos tinka ir žalioms salotoms, o dėl švelnios tekstūros jos kartais naudojamos net kepiniuose, pavyzdžiui, keksiuose ar duonoje. Kad ir ką pasirinktumėte, maisto saugai svarbu daržoves nuplauti prieš valgant ar gaminant, net jei vėliau planuojate lupti.

  • Ilgaamžiškumo paslaptis lėkštėje: dietologas įvardijo naudingiausius pomidorus

    Pomidorai dažnai vadinami kasdieniu supermaistu, tačiau ne visi jie vienodai vertingi. Dietologai pabrėžia, kad didžiausią naudą gali duoti ne dideli, o mažesni pomidorai, kurių santykinai daugiau odelės ir mažiau vandeningos minkštimo dalies.

    Pasak mitybos specialisto Robo Hobsono, būtent odelėje ir visai po ja susitelkia didelė dalis augalinių apsauginių junginių. Mažesni pomidorai, tokie kaip vyšniniai, dėl didesnio odelės ir minkštimo santykio vienai porcijai gali suteikti daugiau šių medžiagų.

    Kodėl svarbi pomidorų odelė?

    Pomidoruose gausu likopeno – ryškiai raudoną spalvą suteikiančio augalinio pigmento, kuris veikia kaip antioksidantas. Tyrimuose likopenas siejamas su širdies ir kraujagyslių sistemos sveikata bei ląstelių apsauga nuo oksidacinės pažaidos.

    Odelė augalui yra tarsi skydas nuo saulės ir aplinkos poveikio, todėl joje natūraliai kaupiasi daugiau apsauginių junginių. Kartu tai ir reikšmingas skaidulų šaltinis, o skaidulos svarbios virškinimui, sotumo jausmui ir palankesniam cukraus kiekio kraujyje valdymui.

    „Didžiausia vertė slypi po plona odele, kur koncentruojasi daug apsauginių augalinių junginių“, – sakė Robas Hobsonas.

    Kuo išsiskiria vyšniniai pomidorai?

    Renkantis vyšninius pomidorus dažnai suvalgoma jų daugiau vienu kartu, todėl reali suvartojamų bioaktyvių medžiagų dozė gali būti didesnė. Be to, mažesni pomidorai dažnai pasižymi intensyvesniu skoniu, todėl jų lengviau įtraukti į kasdienę mitybą be papildomų padažų.

    Dideli pomidorai taip pat naudingi ir gali būti puikus pasirinkimas salotoms ar troškiniams, tačiau mažesni dažniau laimi pagal tam tikrų junginių koncentraciją viename suvalgomame kiekyje. Specialistai primena, kad svarbiausia yra įvairovė: skirtingų spalvų ir rūšių daržovės padeda gauti platesnį maistinių medžiagų spektrą.

    Norint gauti daugiau naudos, pomidorus verta valgyti su nedideliu kiekiu riebalų, nes likopenas yra tirpus riebaluose. Todėl pomidorai su alyvuogių aliejumi, avokadu ar riešutais gali padėti organizmui efektyviau įsisavinti šį junginį.