Rudenį tujos pradeda ruoštis žiemai, todėl priežiūra turi keistis: svarbiausia nebe skatinti augimą, o sustiprinti šaknis ir audinius. Sodininkai pabrėžia, kad netinkamas tręšimas šiuo metu gali padidinti nušalimų, parudavimo ir grybelinių ligų riziką.
Pagrindinė taisyklė paprasta: rudenį tujos geriausiai reaguoja į kalį ir fosforą, o azotas turėtų likti pavasariui. Azotas skatina naujų ūglių augimą, tačiau jie nespėja sumedėti, todėl pirmos rimtesnės šalnos gali pažeisti šviežius audinius ir susilpninti visą augalą.
Tręšimo laikas taip pat svarbus: paskutinė trąšų norma paprastai rekomenduojama likus maždaug 6 savaitėms iki pastovių šalnų. Lietuvos klimato sąlygomis tai dažniausiai reiškia, kad delsti iki vėlyvo rudens neverta, nes atšalimas gali ateiti staigiai, o maistinių medžiagų įsisavinimas jau būna lėtesnis.
Renkantis trąšas verta atidžiai skaityti sudėtį ir vengti universalių mišinių, kuriuose yra azoto. Saugiausias pasirinkimas dažniausiai yra rudeninės spygliuočiams skirtos trąšos, kuriose akcentuojamas kalis ir fosforas, o azoto kiekis minimalus arba jo nėra visai.
Dažna klaida rudenį yra ir komposto naudojimas kaip „viskam tinkamos“ priemonės. Nors kompostas vertingas dirvai, jo sudėtis nėra vienoda, be to, jame gali būti azoto junginių, kurie rudenį tujų augimą paskatina ne laiku.
Be tręšimo, tujų pasirengimui žiemai didelę įtaką daro drėgmės režimas. Jei ruduo sausas, prieš įšalant dirvai naudinga gausiau palaistyti, kad augalas į žiemą eitų nepatirdamas vandens stygiaus, nes žiemą, ypač esant vėjui ir saulei, tujos garina drėgmę net ir šaltuoju sezonu.
„Rudenį tujos neturi būti skatinamos augti, jų tikslas yra sustiprėti ir pasiruošti šalčiams“, – sako sodininkystės praktikai, pabrėžiantys kalio ir fosforo svarbą.
Jei tujos šiemet nebuvo tręštos, rudenį nereikėtų bandyti „atsigriebti“ didelėmis normomis. Kur kas saugiau laikytis rekomenduojamų kiekių, o didesnius mitybos koregavimus palikti pavasariui, kai augalai vėl aktyviai pradeda vegetaciją.
Leave a Reply