Tag: Stresas

  • Svoris kyla, nors valgote kaip visada? Ekspertai įvardijo 4 kasdienius įpročius

    Svoris kyla, nors valgote kaip visada? Ekspertai įvardijo 4 kasdienius įpročius

    Medžiagų apykaita dažnai siejama tik su svorio metimu ir kalorijų deginimu, tačiau iš tiesų tai visų cheminių procesų visuma, leidžianti organizmui veikti. Ji apima kvėpavimą, maisto virškinimą, audinių atsistatymą ir kūno temperatūros palaikymą. Todėl pokyčiai, kuriuos vadiname sulėtėjusiu metabolizmu, neretai yra kelių veiksnių rezultatas.

    Medžiagų apykaitos tempą lemia amžius, genetika, raumenų masė ir fizinis aktyvumas, tačiau kasdieniai įpročiai taip pat gali pastebimai keisti energijos balansą. Specialistai pabrėžia, kad vienas produktas ar trumpalaikė dieta stebuklo nepadarys. Daug didesnę reikšmę turi miegas, stresas, žarnyno mikrobiota ir organizmo jautrumas insulinui.

    Stresas ir kortizolis

    Ilgalaikis stresas organizme palaiko padidėjusį kortizolio lygį, o tai gali turėti įtakos apetito reguliacijai ir gliukozės apykaitai. Kai kuriems žmonėms tai pasireiškia dažnesniu užkandžiavimu, didesniu potraukiu kaloringam maistui ir mažesne motyvacija judėti. Dėl šių priežasčių ilgainiui lengviau susidaro kalorijų perteklius.

    „Stresas pats savaime neprideda riebalų, tačiau jis dažnai pakeičia elgesį taip, kad priaugti svorio tampa paprasčiau“, – pažymi gydytojai, vertinantys ryšį tarp kortizolio ir nutukimo rizikos.

    Praktiškai tai reiškia, kad naudinga kasdien rasti laiko atsigavimui: trumpam pasivaikščiojimui, kvėpavimo pratimams ar ramiam judėjimui. Net nedidelės pertraukos tarp darbų mažina įtampą ir padeda stabilizuoti dienos režimą, o tai svarbu ir miego kokybei.

    Miego trūkumas ir apetitas

    Vienas neišmiegotas vakaras metabolizmo staiga nesugriauna, tačiau reguliarus miego trūkumas siejamas su didesniu alkio pojūčiu ir prastesniu cukraus kiekio kraujyje reguliavimu. Tyrimų apžvalgos rodo, kad ribojant miegą dažniau padidėja noras valgyti, o taip pat suprastėja jautrumas insulinui. Tai gali lemti, kad dienos metu suvalgoma daugiau, net jei žmogus to sąmoningai neplanuoja.

    Daugumai suaugusiųjų paprastai reikia apie 7–9 valandų miego per parą, svarbi ir jo reguliarumo disciplina. Padėti gali pastovus ėjimo miegoti laikas, mažesnis ekranų naudojimas vakare ir vengimas kofeino vėlyvą popietę ar vakarą. Tokie pokyčiai dažnai duoda daugiau naudos nei agresyvūs mitybos ribojimai.

    Žarnyno mikrobiota ir mityba

    Žarnyne gyvenantys mikroorganizmai dalyvauja ne tik virškinime, bet ir medžiagų apykaitos reguliacijoje, imuninės sistemos veikloje bei kai kurių medžiagų gamyboje. Mokslinėje literatūroje vis daugiau dėmesio skiriama sąsajoms tarp mikrobiotos sudėties, nutukimo, atsparumo insulinui ir 2 tipo cukrinio diabeto rizikos. Vienas iš svarbių mechanizmų siejamas su trumpos grandinės riebalų rūgštimis, kurias gamina bakterijos skaidydamos skaidulas.

    Mikrobiotą palankiausiai veikia įvairi ir skaidulų turinti mityba: daržovės, vaisiai, ankštiniai, pilno grūdo produktai. Taip pat gali būti naudingi fermentuoti produktai, tokie kaip natūralus jogurtas, kefyras ar raugintos daržovės. Vis dėlto vieno universalaus probiotiko ar bakterijų rinkinio, kuris garantuotų greitesnę medžiagų apykaitą, nėra.

    Jautrumas insulinui ir judėjimas

    Insulinas yra kasos gaminamas hormonas, padedantis gliukozei patekti į ląsteles ir būti panaudotai energijai. Kai ląstelės į insuliną reaguoja prasčiau, organizmas turi gaminti jo daugiau, o ši būklė vadinama atsparumu insulinui. Ji dažnai siejama su didesniu riebalų kiekiu pilvo srityje, tačiau gali pasitaikyti ir liekniems žmonėms.

    Vienas patikimiausių būdų gerinti jautrumą insulinui yra reguliari fizinė veikla, nes dirbantys raumenys aktyviai naudoja gliukozę. Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę sukaupti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aktyvumo ir bent du kartus per savaitę atlikti raumenis stiprinančius pratimus. Ilgalaikėje perspektyvoje tokie įpročiai dažnai daro didesnę įtaką svoriui nei trumpalaikės, sunkiai išlaikomos dietos.

    Galiausiai specialistai sutaria dėl vieno: medžiagų apykaita nėra mygtukas, kurį galima įjungti vienu triuku. Tačiau nuosekliai gerinant miegą, mažinant ilgalaikį stresą, rūpinantis mitybos įvairove ir judėjimu galima reikšmingai sustiprinti metabolinę sveikatą ir stabilizuoti kūno svorį.

  • Katės „bučinys“ dažnai praslysta pro akis: šis mirksnis išduoda, ką ji jaučia jums

    Katė pažvelgia, vos primerkia akis ir lėtai nuleidžia vokus. Šis ramus, lėtas mirksėjimas dažnai vadinamas katės „bučiniu“ ir siejamas su palankiu, negrėsmingu bendravimu tarp gyvūno ir žmogaus.

    Specialistai pabrėžia, kad vien akių nepakanka: svarbu matyti visą kūno kalbą. Jei ūsai išsidėstę laisvai, ausys neatloštos, o letenos ir uodega atrodo atpalaiduotos, katė greičiausiai jaučiasi saugi ir rami.

    Mokslininkai iš Sasekso ir Portsmuto universitetų tyrė, ar žmonės gali sąmoningai „kalbėtis“ su katėmis lėtu mirksėjimu. Pirmajame etape stebėtos 21 katė 14 namų ūkių: kai šeimininkas sėdėdavo maždaug metro atstumu ir lėtai primerkdavo akis, katės dažniau atsakydavo tuo pačiu.

    Antrajame bandyme dalyvavo 24 katės, o lėtai mirksėjo jau nepažįstamas žmogus. Po tokio žvilgsnių „apsikeitimo“ katės buvo labiau linkusios prieiti prie nepažįstamojo ir priimti ištiestą ranką, todėl lėtas mirksėjimas laikomas švelniu, draugišku signalu.

    Norint tai išbandyti namuose, verta elgtis paprastai: atsisėsti kiek atokiau, atpalaiduoti veidą ir lėtai užmerkti akis, po akimirkos vėl jas atmerkti. Svarbu neįsistebeilyti tiesiai į katę, o žvilgsnį laikyti šiek tiek nuošaliai, kad signalas neskambėtų kaip spaudimas.

    Kartais katė po to prieina, pauosto pirštus, pasitrina skruostu ar šonu. Tačiau lygiai taip pat ji gali likti ant sofos ir tiesiog stebėti iš atstumo, nes katė dažniausiai pati pasirenka patogų atstumą.

    Pasitikėjimą išduoda ir kiti kasdieniai sprendimai: katė ateina į tą patį kambarį, ilsisi šalia, miega netoliese ar drąsiai prausiasi jūsų akivaizdoje. Ne kiekviena katė sieks glostymo ar lipimo ant kelių, todėl svarbiausia yra savanoriškai ieškomas jūsų artumas.

    Draugiškas pasisveikinimas dažnai matomas iš uodegos: pakelta vertikaliai, o galiukas švelniai užlinkęs, rodo pozityvius ketinimus. Kai katė trinasi snukučiu ar šonu, ji ne tik prašosi dėmesio, bet ir palieka kvapų žymes, kurios jai reiškia saugią, pažįstamą aplinką.

    Atsipalaidavimas poilsio metu taip pat daug pasako: katė gali išsitiesti, atsigulti ant šono, lėtai pasirąžyti ar trumpam parodyti pilvą. Vis dėlto tai nebūtinai kvietimas glostyti, nes pilvas yra jautri vieta, o net rami katė gali staiga aiškiai parodyti ribas.

    Gyvūnų elgesio tyrimai primena, kad žmonės ne visada teisingai atpažįsta subtilius kačių signalus. Dėl to patariama vertinti ne vieną ženklą, o visumą: kūno įtampą, ausų padėtį, uodegą, žvilgsnį, kvėpavimo ritmą ir tai, ar katė pati pasirenka artėti.

    Stresą dažnai išduoda staigūs elgesio pokyčiai: katė nustoja žaisti, atsisako skanėsto, ilgai tūno slėptuvėje, ima perdėtai laižytis ar sustingsta. Jei tokia būsena tęsiasi kelias dienas, atsiranda apetito pokyčių ar problemų su kraiko dėžute, verta pasitarti su veterinarijos gydytoju, nes dirglumas ir atsitraukimas gali reikšti skausmą.

    Pasitikėjimą lengviausia stiprinti rutina ir pagarba riboms. Reguliarus maitinimas, švari kraiko dėžutė ramioje vietoje, slėptuvės, aukštesnės stebėjimo vietos ir neskubrus bendravimas padeda katei jaustis kontroliuojančiai situaciją.

    Jei katė neseniai atvyko į namus, pradžioje pravartu suteikti vieną tylų kambarį ir leisti jai pačiai nuspręsti, kada išeiti iš slėptuvės. Skubėjimas ar nuolatinis lindimas tik pailgina adaptaciją.

    Glostant tinka paprastas principas: po kelių judesių patraukite ranką ir palaukite. Jei katė pati vėl priartina snukutį, galima tęsti, o jei nusisuka ar nueina, geriausia sustoti ir taip parodyti, kad jos signalai jums svarbūs.

    Galiausiai, lėtas mirksėjimas yra tik vienas iš draugiškų ženklų, tačiau jis gali tapti paprastu būdu sumažinti įtampą ir sustiprinti ryšį. Kuo daugiau katė patiria, kad jos sprendimai dėl artumo yra gerbiami, tuo tvirtesnis tampa pasitikėjimas.

  • Glostote katę ir staiga ramiau? Mokslininkai aptiko hormonų ryšį, bet yra viena sąlyga

    Katės glostymas daugeliui siejasi su nusiraminimu, tačiau nauji duomenys rodo, kad už šio jausmo gali slypėti ir biologiniai mechanizmai. Kioto universiteto mokslininkai namų aplinkoje mėnesį stebėjo 19 kačių šeimininkų ir 29 kartu gyvenančius augintinius, vertindami jų savijautą ir hormonų pokyčius.

    Tyrime iš dalies pavyko surinkti pilnus duomenis iš 17 žmonių ir 24 kačių. Rezultatai 2026 metų spalio 14 dieną paskelbti mokslo žurnale „iScience“, o pagrindinis dėmesys sutelktas į oksitociną ir kortizolį.

    Oksitocinas: ryšys matomas, bet ne visur

    Įdomiausia užfiksuota sąsaja buvo susijusi su oksitocinu, hormonu, kuris dalyvauja socialinių ryšių formavime ir streso reguliavime. Kuo didesnė oksitocino koncentracija nustatyta žmogui, tuo dažniau didesnė ji buvo ir katei.

    Tačiau dalis dalyvių augino ne vieną katę, todėl mokslininkai papildomai perskaičiavo rezultatus, kiekvieną namų ūkį vertindami kaip vieną vienetą. Po šios korekcijos tvirčiausiai išliko ryšys tarp didesnio oksitocino lygio katėse ir mažesnio šeimininkų nerimo bei dezorientacijos.

    Dar viena praktinė detalė buvo aiški: daugiau laiko fiziškai būnant arti katės žmonės dažniau nurodė turintys daugiau energijos ir geresnę savijautą. Tuo metu kartu praleistų metų skaičius tokios pat reikšmės neparodė, tad lemiamas gali būti kasdienis kontaktas.

    Kodėl kortizolio ryšio nepavyko rasti

    Kortizolis dažnai vadinamas streso hormonu, tačiau šiame tyrime aiškios sąsajos tarp jo koncentracijos žmonėms ir katėms aptikti nepavyko. Viena tikėtinų priežasčių siejama su mėginių rinkimo tvarka.

    Žmonių šlapimo mėginiai buvo imami rytais, o kačių mėginiai rinkti įvairiu paros metu, priklausomai nuo praktinių galimybių. Kadangi kortizolis natūraliai kinta per parą, skirtingi paėmimo laikai galėjo užmaskuoti galimus dėsningumus.

    Esminė sąlyga: kontaktas turi būti katės pasirinktas

    Tyrėjai pabrėžia, kad oksitocinas nėra paprastas meilės ar pasitikėjimo matuoklis, nes jam įtaką daro sveikata, miegas, fizinis aktyvumas ir kiti veiksniai. Be to, naudojami „Bluetooth“ siųstuvai fiksavo tik artumą, bet neparodė, ar žmogus katę glostė, žaidė, ar tiesiog buvo šalia.

    Vėlesni darbai suteikia daugiau užuominų, jog svarbus ne pats prisilietimas, o jo pobūdis. Tyrimuose, kuriuose lygintos skirtingos sąveikos formos, ramesnis, nevarginantis kontaktas siejosi su oksitocino didėjimu ir kortizolio mažėjimu, o primestas ar verčiantis kontaktas veikė priešingai.

    Praktikoje tai reiškia, kad geriausia palaukti, kol katė pati ateis, prisiglaus, trinsis skruostu ar atsiguls šalia. Jei katė nusuka galvą, įsitempia, nervingai mosuoja uodega ar bando pasitraukti, tai signalas, kad jai reikia pertraukos.

    Mokslininkai akcentuoja, kad tai dar nėra įrodymas, jog katės sąmoningai „nuskaito“ žmogaus emocijas ar specialiai jį ramina. Vis dėlto duomenys stiprina mintį, kad žmogaus ir katės santykį formuoja abipusė, kasdienė ir gyvūno ribas gerbianti sąveika, kuri gali turėti apčiuopiamą biologinį atspindį.

  • Net 67 proc. suaugusių lenkų neišsimiega: ekspertai paaiškino, koks judėjimas labiausiai padeda

    Nemiga ir prastas miegas vis dažniau vadinami šiuolaikinio gyvenimo kaina. Ilgos valandos prie ekranų, sėdimas darbas, nuolatinis stresas ir nereguliarus dienos ritmas išbalansuoja organizmo atsigavimo mechanizmus, todėl miegas trumpėja ir tampa fragmentiškas.

    Lenkijoje atlikta darbuotojų sveikatos elgsenos analizė parodė, kad net 67 proc. suaugusiųjų neišsimiega, o dalis žmonių su miego sunkumais susiduria kone kasnakt. Specialistai pabrėžia, kad miego problemos dažnai yra ankstyvas signalas apie ilgiau besitęsiantį pervargimą, padidėjusį stresą ar išsiderinusį paros ritmą.

    „Užmigimas neveikia kaip jungiklis įjungta ir išjungta, tai labiau primena pasiruošimą nusileidimui“, – sakė kognityvinės elgesio terapijos psichoterapeutas Mateuszas Majchrzakas.

    Pasak jo, tai, kaip lengvai užmigsime ir kaip giliai miegosime, priklauso nuo visos dienos konteksto: patiriamos įtampos, fizinio aktyvumo, mitybos, šviesos poveikio ir to, ar laikomės panašaus režimo. Prasta savijauta dieną dažnai persikelia į naktį, o ryte žmogus atsibunda dar labiau išsekęs.

    Miego ciklai ir kodėl jie svarbūs

    Suaugusiųjų miegas paprastai sudarytas iš pasikartojančių ciklų, trunkančių apie 90–110 minučių. Cikle keičiasi NREM miegas, apimantis kelias stadijas, ir REM miegas, siejamas su intensyvesne smegenų veikla bei sapnais.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad nėra vienos geros ar blogos fazės, tačiau svarbios jų proporcijos ir laikas. Pavyzdžiui, REM miegas dažniau dominuoja antroje nakties pusėje, todėl ankstyvas kėlimasis gali labiau „nukirpti“ būtent šią dalį, svarbią emocijų reguliacijai ir atminčiai.

    Blogai miegant dažnėja prabudimai, o tai ardo miego vientisumą. Nors po miego trūkumo kartais gali padaugėti gilaus miego, jis vis tiek būna lengviau pertraukiamas, todėl organizmas ne visuomet gauna tiek atsigavimo, kiek tikisi.

    Judėjimas gali pagerinti miego struktūrą

    Ekspertai akcentuoja, kad fizinis aktyvumas yra viena praktiškiausių priemonių, galinčių pagerinti miego kokybę. Paradoksas tas, kad pavargę žmonės dažnai renkasi nejudrumą, manydami, jog taip geriausiai pailsės, tačiau ilgainiui tai tik sustiprina įtampą ir miego sunkumus.

    „Judėjimas paradoksaliai mažina nuovargį ir yra vienas geriausių būdų tvarkytis su stresu bei prastesne nuotaika“, – sakė Mateuszas Majchrzakas.

    Moksliniai duomenys rodo, kad svarbu ne tik sportuoti, bet ir sukaupti pakankamą dienos judėjimo kiekį. 2024 metais žurnale Scientific Reports publikuotas tyrimas, kuriame kelis mėnesius stebėti 82 savanoriai, siejo bent 60 minučių bendro fizinio aktyvumo per dieną su lengvesniu užmigimu ir palankesniais miego rodikliais, įskaitant gilesnį NREM miegą.

    Tyrimo rezultatai taip pat rodė, kad fizinis aktyvumas gali būti susijęs su palankesniu REM miego pasiskirstymu ryto link, o tai kai kuriems žmonėms padeda lengviau atsikelti ir patirti mažiau streso prabudus. Tokie pokyčiai siejami su didesniu energingumu dieną ir geresniu subjektyviu išsimiegojimu.

    Ką daryti, kad efektas būtų realus

    Specialistai pabrėžia, kad didesnis fizinis nuovargis ne visuomet automatiškai reiškia geresnį miegą. Svarbiausia yra reguliarumas ir pasirinktas laikas: labai intensyvi treniruotė vėlai vakare kai kuriems žmonėms gali per daug suaktyvinti nervų sistemą.

    Praktiškai dažniausiai siūloma pradėti nuo paprastų sprendimų: spartesnio ėjimo lauke, lengvos mankštos namuose ar kasdienių įpročių, didinančių judėjimą. Net keliolika minučių aktyvumo gali pagerinti kraujotaką, sumažinti raumenų įtampą po sėdimos dienos ir padėti „nuleisti garą“ prieš naktį.

    Jei miego sutrikimai užsitęsia, žmogus nuolat pabunda naktimis, knarkia su užspringimo epizodais ar dieną jaučia nevaldomą mieguistumą, ekspertai pataria neatidėlioti ir pasitarti su gydytoju. Kai kuriais atvejais prastą miegą lemia ne tik gyvenimo būdas, bet ir medicininės būklės, pavyzdžiui, miego apnėja ar nerimo sutrikimai.

  • Mokslininkai nustebo: kai Žemės magnetinis laukas beveik dingsta, kurmrausius apima stresas

    Mokslininkai nustebo: kai Žemės magnetinis laukas beveik dingsta, kurmrausius apima stresas

    Naujas tyrimas rodo, kad Ansellio kurmrausiai, gyvenantys po žeme ir gebantys orientuotis pagal Žemės magnetinį lauką, į beveik nulinį magnetinį foną reaguoja kaip į grėsmę. Mokslininkai fiksavo su stresu siejamus smegenų aktyvumo pokyčius ir elgesį, rodantį vengimą.

    Šie socialūs graužikai garsėja itin išvystyta magnetorecepcija, kuri, kaip manoma, padeda jiems naviguoti sudėtinguose, kilometrus besitęsiančiuose urvų tinkluose. Vis dėlto iki šiol nebuvo aišku, kaip tiksliai jų nervų sistema apdoroja magnetinio lauko signalus.

    Kas nutiko, kai laukas „dingo“

    Tyrėjų komanda, siekdama tiksliau suprasti šį pojūtį, pirmiausia sukūrė kurmrausio smegenų trimatį žemėlapį. Tam buvo pritaikyta vaizdinimo metodika, leidusi detaliai sulyginti regos sistemos nervinius kelius ir kitas struktūras.

    Vėliau gyvūnai buvo veikiami dviem sąlygomis: kintančiu magnetiniu lauku ir vadinamuoju hipomagnetiniu lauku, kai magnetinio lauko stipris sumažinamas iki maždaug 2 proc. įprasto aplinkos lygio. Būtent beveik nulinė būsena sukėlė ryškiausią smegenų atsaką.

    Mokslininkai nustatė padidėjusį aktyvumą srityse, kurios siejamos su nerimu, baime ir streso reakcijomis, įskaitant migdolinį kūną. Tai reiškia, kad magnetinio lauko nebuvimas kurmrausiams nėra neutralus fonas, o veikiau nemalonus, trikdantis signalas.

    Elgesys patvirtino smegenų signalus

    Antrame bandyme kurmrausiai judėjo linijine trasa, kurioje buvo sukurta lokali magnetinio lauko anomalija. Gyvūnai praleido mažiau laiko zonoje, kur magnetinis laukas buvo beveik nulinis, ir vengė ten esančio objekto.

    Tuo metu magnetinio lauko sustiprinimas tokio paties vengimo nesukėlė, todėl tyrėjai daro prielaidą, kad būtent lauko praradimas veikia kaip neigiamas dirgiklis. Tai sustiprina idėją, kad Žemės magnetinis laukas šiems žinduoliams yra biologiškai svarbi, nuolat naudojama orientacijos informacija.

    Kodėl tai svarbu ir kas dar neaišku

    Mokslinėje literatūroje magnetorecepcija dažniausiai siejama su migruojančiais paukščiais, tačiau vis daugiau duomenų rodo, kad magnetinį lauką vienaip ar kitaip išnaudoja ir kai kurie žinduoliai. Kurmrausiai laikomi vienu aiškiausių žinduolių pavyzdžių, tačiau mechanizmas išlieka diskusijų objektu.

    Papildomą neapibrėžtumą įneša pastaraisiais metais publikuoti darbai, kuriuose nepatvirtintas anksčiau svarstytas magnetito pagrindu veikiantis receptorių modelis kurmrausių akyse. Nauji rezultatai taip pat rodo, kad magnetinio signalo apdorojimas gali būti išskaidytas per platesnį smegenų tinklą, o ne sutelktas viename centre.

    Tyrėjai pabrėžia ir metodinę išvadą: hipomagnetinis laukas nebūtinai tinka kaip neutrali kontrolinė sąlyga, nes kurmrausiams jis gali sukelti stresą. Darbas pateiktas kaip preprintas ir dar nėra recenzuotas, todėl galutinės išvados priklausys nuo tolesnių patikrinimų.

    Vis dėlto tyrimas sustiprina mintį, kad Žemės magnetinis laukas žinduoliams gali būti ne tik foninis reiškinys, bet ir svarbus jutiminis stimulas. Ateities darbai turėtų padėti atsakyti, kokie biologiniai jutikliai tai užtikrina ir ar panašios reakcijos būdingos kitiems gyvūnams.

  • Mokslininkai aptiko keistą ryšį: katės ir šeimininkai gali dalintis hormonų „parašu“

    Mokslininkai aptiko keistą ryšį: katės ir šeimininkai gali dalintis hormonų „parašu“

    Japonijos mokslininkai pastebėjo netikėtą tendenciją: kačių ir jų šeimininkų organizmuose gali būti susijęs oksitocino lygis. Tai hormonas, dažnai siejamas su socialiniu ryšiu ir artumu, o rezultatai rodo, kad namuose gyvenančių porų rodikliai gali būti panašesni, nei manyta.

    Tyrėjai taip pat analizavo kortizolį, kuris susijęs su organizmo reakcija į stresą ir energijos reguliavimu. Nors hormonai patys savaime nėra tiesioginis laimės ar įtampos matas, jų deriniai gali padėti geriau suprasti, kas vyksta žmogaus ir augintinio santykyje.

    Kas buvo tiriama

    Tyrimas atliktas su 19 šeimininkų ir 29 naminėmis katėmis, tačiau galutinei hormonų analizei pavyko panaudoti 17 žmonių ir 24 kačių duomenis. Oksitocino ir kortizolio koncentracijos buvo vertintos pagal šlapimo mėginius, o kiekvienam individui skaičiuotas kelių mėginių vidurkis.

    Kartu šeimininkai pildė klausimyną apie emocinę savijautą per pastarąsias savaites. Be to, ant kačių antkaklių pritvirtinti nedideli „Bluetooth“ švyturėliai leido apytiksliai įvertinti, kaip arti katė ir žmogus būna namuose.

    Pagrindinis radinys apie oksitociną

    Rezultatai parodė, kad šeimininkai, kurių oksitocino lygis buvo aukštesnis, dažniau augino kates su aukštesniu oksitocino lygiu. Dar viena svarbi sąsaja: didesnis kačių oksitocinas buvo siejamas su mažesniu neigiamų emocijų fonu šeimininkų atsakymuose ir mažesniu jų kortizolio lygiu.

    Vis dėlto, kai tyrėjai sugrupavo duomenis pagal namų ūkius, kad sumažintų kelių kačių vienoje šeimoje įtaką, statistiškai tvirčiau išliko ryšiai su mažesniu nerimu ir mažesniu sutrikimo jausmu. Tai leidžia manyti, kad dalis pradinių sąsajų gali būti jautrios imties dydžiui.

    Ką tai reiškia ir ko dar nežinome

    Mokslininkai pabrėžia, kad ryšys nereiškia priežasties. Neaišku, ar katės iš tiesų mažina šeimininkų stresą, ar tiesiog geriau besijaučiantys žmonės dažniau ir šilčiau bendrauja su augintiniais, o tai gali atsispindėti hormonų rodikliuose.

    „Manau, kad taip gali būti todėl, jog oksitocinas kyla ir šeimininkui, ir katei per glostymo bei buvimo glostomam sąveiką, o ši sąveika padeda formuoti jų ryšį“, – sakė Kioto universiteto tyrėja Saho Takagi.

    Tyrėjų naudoti „Bluetooth“ įrenginiai parodė atstumą, bet nepasakė, kas tiksliai vyko susitikimo metu. Katė, mieganti šalia, ir katė, kuri tuo metu aktyviai glostoma, gali atrodyti vienodai artimos, todėl dar reikia tyrimų, kurie vertintų konkrečius elgesio scenarijus.

    Kortizolio atveju aiškaus tarpusavio ryšio tarp kačių ir šeimininkų nerasta. Viena iš priežasčių gali būti skirtingas mėginių paėmimo laikas: žmonių šlapimo mėginiai rinkti ryte, o kačių, kai tik pavykdavo, o kortizolio svyravimai per parą gali būti reikšmingi.

    Autoriai pabrėžia ir ribotumus: tyrimas nedidelis, dauguma dalyvių buvo moterys, o mėnesio stebėjimas neleidžia tvirtai spręsti apie ilgalaikį poveikį. Siekiant kalbėti apie hormonų sinchroniškumą, reikėtų matuoti rodiklius daug kartų ir stebėti, ar jų pokyčiai laike sutampa.

    Tyrimas publikuotas žurnale „iScience“. Ankstesni darbai su katėmis taip pat rodė, kad saugesnis prisirišimas ir laisva sąveika su šeimininku gali būti susiję su didesniu oksitocino lygiu, tačiau mokslininkai sutaria, kad šioje srityje dar trūksta didesnių, iš anksto suplanuotų ir pakartojamų tyrimų.

  • Psichologas Piotras Mosakas atskleidė vieną pokytį, kuris leidžia ramiai nieko neveikti

    Psichologas ir porų terapeutas Piotras Mosakas, turintis daugiau nei 30 metų patirties, pasakoja, kodėl gebėjimas sąmoningai nieko neveikti nėra tinginystė. Anot jo, tai gali būti būtina psichologinė pauzė, padedanti atkurti jėgas ir aiškiau girdėti savo poreikius.

    Pokalbyje tinklalaidėje jis akcentavo, kad daugelis žmonių yra įpratę vertinti save per produktyvumą, todėl poilsis ima kelti kaltę. Tačiau nuolatinis skubėjimas ir perdegimo rizika dažnai signalizuoja, kad laikas iš naujo nusibrėžti ribas.

    Viena taisyklė, nuo kurios pradėti

    Pasak P. Mosako, svarbiausias pokytis prasideda nuo vidinio leidimo: pripažinti, kad poilsis yra teisėta būtinybė, o ne apdovanojimas tik už atliktus darbus. Praktikoje tai reiškia aiškiai įvardyti sau ir kitiems, kad šiuo metu ilsitės, ir to neaiškinti bei neteisinti.

    Jis pateikė kasdienę situaciją, kai žmogus pasako, kad nieko nedaro, o iš aplinkos iškart sulaukia spaudimo prisidėti prie darbų. Psichologo teigimu, čia ir slypi riba, kurią verta mokytis saugoti.

    „Aš dabar darau nieką, tai yra mano planas ir mano poreikis. Kai baigsiu, tada pagalvosiu, kas toliau“, – sakė Piotras Mosakas.

    Kodėl ribas taip sunku brėžti?

    P. Mosako vertinimu, vyresnėms kartoms ribas brėžti dažnai sunkiau dėl auklėjimo ir darbo kultūros, kur poilsis neretai buvo tapatinamas su silpnumu. Tuo metu jaunesni žmonės, įskaitant Z kartą, dažniau drąsiai įvardija savo ribas ir psichologinę savijautą.

    Psichologai pabrėžia, kad lėtinis stresas ir nuolatinis įsitempimas gali silpninti miegą, dėmesį, emocinį atsparumą ir santykių kokybę. Todėl trumpi sąmoningi sustojimai, kai žmogus leidžia sau pabūti be užduočių, gali tapti prevencija prieš emocinį išsekimą.

    Eksperto teigimu, geras atspirties taškas yra paprastas susitarimas su savimi: skirti laiką poilsiui ir jo nepaversti dar vienu projektu. Tuomet nieko neveikimas tampa ne pabėgimu, o kryptingu būdu pasirūpinti savijauta.

  • Oda siunčia pavojaus signalus: gydytoja paaiškino, kaip stresas išprovokuoja bėrimus

    Oda siunčia pavojaus signalus: gydytoja paaiškino, kaip stresas išprovokuoja bėrimus

    Kodėl stresas matomas veide?

    Paraudimas prieš svarbų susitikimą, niežulys po bemiegės nakties ar paūmėję spuogai įtemptą savaitę nėra vien sutapimas. Specialistai pabrėžia, kad oda realiai reaguoja į stresą, o pokyčiai nebūtinai reiškia, kad problema yra tik psichologinė.

    Dirgikliams jautri, greitai paraustanti ar perštinti oda kasdienėje kalboje kartais vadinama per daug sudirginta. Tai nėra medicininė diagnozė, tačiau terminas taikliai nusako būseną, kai oda tampa reaktyvi ir sunkiai toleruoja įprastą priežiūrą.

    Kas vyksta organizme patiriant stresą?

    Streso metu suaktyvėja organizmo prisitaikymo mechanizmai: keičiasi simpatinės nervų sistemos aktyvumas, didėja streso hormonų, tarp jų kortizolio, poveikis. Šie procesai gali paveikti uždegiminius kelius, riebalinių liaukų veiklą ir niežėjimo bei skausmo jutimą.

    Oda nėra pasyvus organas, tik laukiantis, kol viskas praeis. Joje gausu nervinių galūnių, taip pat veikia vietiniai reguliacijos mechanizmai, todėl įtampa gali sustiprinti paraudimą, deginimą ar nemalonų tempimo jausmą net ir be akivaizdžios priežasties.

    Trumpalaikis stresas ne visada žalingas, nes padeda mobilizuotis. Tačiau problema prasideda tuomet, kai įtampa kartojasi dažnai arba tampa nuolatine, o organizmo aliarmo sistema ilgai neišsijungia.

    Silpnesnė odos barjera ir lėtėjantis atsistatymas

    Ilgiau trunkantis stresas gali sutrikdyti odos barjero darbą, didinti vandens netekimą ir jautrumą aplinkos veiksniams. Paprastai tariant, oda prasčiau „užsandarina“ drėgmę ir lengviau praleidžia dirgiklius.

    Moksliniuose tyrimuose stebėta, kad patiriant stresą barjera po sąmoningai sukelto sudirginimo atsistato lėčiau. Praktikoje tai gali pasireikšti didesniu sausumu, perštėjimu, niežuliu, pleiskanojimu ar ryškesniu paraudimu nuo vėjo, temperatūros pokyčių ar fizinio krūvio.

    Dalies žmonių atveju įtampa sustiprina jau esančių odos ligų simptomus, pavyzdžiui, atopinio dermatito, žvynelinės, dilgėlinės ar aknės. Stresas paprastai nėra vienintelė priežastis, tačiau gali veikti kaip stiprintuvas, padidinantis simptomų intensyvumą.

    Niežėjimo ratas ir kasdienės klaidos

    Viena dažniausių situacijų yra niežėjimo ir kasymosi ratas: oda niežti, žmogus kasosi, o tai dar labiau pažeidžia barjerą ir palaiko sudirginimą. Papildoma įtampa dėl matomų simptomų gali sustiprinti pojūčius ir apsunkinti savikontrolę.

    Tokiais periodais dažna klaida yra bandymas „gesinti“ problemą vis naujomis priemonėmis. Per intensyvi, agresyvi priežiūra, dažnas aktyviųjų ingredientų kaitaliojimas ar perteklinis prausimas gali tapti papildomu dirgikliu, kai labiausiai reikia stabilaus ir nuoseklaus plano.

    Ekspertai vis dažniau pabrėžia tarpdisciplininį požiūrį, vadinamą psichodermatologija, kuri vertina odos ir emocinės būklės ryšį. Esmė nėra suversti kaltę stresui, o nepamiršti, kad oda gali reikalauti ir dermatologinio gydymo, ir miego, režimo bei įtampos valdymo korekcijų.

    Jei paraudimas, deginimas, niežulys ar bėrimai kartojasi, trunka ilgai arba greitai stiprėja, verta kreiptis į gydytoją dermatologą. Tiksli diagnozė leidžia atskirti odos barjero sutrikimus, uždegimines ligas ir alergines reakcijas, o kartu sudaryti realistišką, odai saugų priežiūros planą.

  • 7 ženklai, kad atmintis keičiasi: kada tai normalu, o kada jau verta kreiptis į gydytoją

    7 ženklai, kad atmintis keičiasi: kada tai normalu, o kada jau verta kreiptis į gydytoją

    Atmintis nėra tobulas archyvas, kuriame viskas išlieka vienodai ryšku visą gyvenimą. Smegenys nuolat atrenka, kas svarbu, dalį detalių ištrina, o prisiminimus dažnai ne tiek „atkuria“, kiek iš naujo sukonstruoja. Todėl pavieniai užmaršumo epizodai pasitaiko ir visiškai sveikiems žmonėms.

    Su amžiumi dažniau pastebima, kad reikia daugiau laiko prisiminti pavardę, pavadinimą ar konkretų žodį. Tam didelę įtaką daro miego trūkumas, lėtinis stresas, perdegimas, daug užduočių vienu metu ir stiprios emocijos. Svarbiausia vertinti ne patį faktą, kad pamirštate, o ar tai kartojasi vis dažniau ir ima trukdyti kasdieniam gyvenimui.

    Žodis ant liežuvio ir durų efektas

    Įprasta situacija, kai kalbate ir staiga pritrūksta vieno žodžio: žinote, ką norite pasakyti, tačiau pavadinimas „neateina“. Jei po kelių minučių ar vėliau žodis prisimenamas, o epizodai reti, tai dažniausiai nėra pavojingas signalas. Vis dėlto, jei kalbiniai sutrikimai ryškėja, verta pasitarti su specialistu.

    Dar vienas dažnas reiškinys yra vadinamasis durų efektas: įėjote į kitą kambarį ir akimirkai pamiršote, ko ėjote. Aplinkos pasikeitimas smegenims reiškia naują kontekstą, todėl ankstesnė intencija gali trumpam pasitraukti į „antrą planą“. Dažnai padeda grįžti atgal arba trumpai sustoti ir sąmoningai prisiminti tikslą.

    Kai daiktai „dingsta“ ir detalės pasimiršta

    Telefonas, raktai ar akiniai dažniau „dingsta“ ne dėl atminties ligos, o dėl dėmesio stokos. Jei daiktą padedate automatiškai, tuo pat metu kalbėdami ar galvodami apie kitus reikalus, smegenys gali tiesiog neužfiksuoti, kur jis atsidūrė. Tokiais atvejais problema dažniau susijusi su koncentracija, o ne su gebėjimu įsiminti.

    Natūralu pamiršti knygos siužeto detales po kelerių metų ar nebeprisiminti restorano pavadinimo po atostogų. Ilgalaikėje atmintyje dažniausiai išlieka bendras įspūdis, o smulkmenos blunka. Be to, gebėjimas pamiršti padeda smegenims neperkrauti kasdienio informacijos srauto.

    Kada užmaršumas jau kelia nerimą?

    Aiškesnė riba atsiranda tuomet, kai žmogus ne tik pamiršta seną informaciją, bet ir sunkiai „įrašo“ naują. Viena yra po kelių dienų dar kartą pasitikslinti vizito laiką, ypač jei tuo metu buvote užsiėmę. Visai kas kita, kai tas pats klausimas kartojamas kelis kartus per keliolika minučių nepastebint, kad atsakymas jau buvo pasakytas.

    Nerimą gali kelti ir pasikartojantys orientacijos sutrikimai gerai pažįstamoje aplinkoje. Vienkartinis netyčia praleistas posūkis nėra neįprastas, tačiau situacija keičiasi, jei žmogus neberanda kelio į vietas, kuriose lankosi metų metus, arba sunkiai grįžta namo iš įprasto maršruto. Tokiais atvejais vertėtų neatidėlioti konsultacijos.

    Dar vienas svarbus signalas yra kasdienių įgūdžių prastėjimas. Jei žmogus, daugelį metų gaminęs tuos pačius patiekalus ar tvarkęs įprastus reikalus, staiga ima painioti veiksmų seką, nebesusitvarko su sąskaitomis, vaistais ar buities prietaisais, tai gali reikšti ne vien išsiblaškymą. Pagrindinis kriterijus yra savarankiškumo praradimas arba ryškus funkcijų blogėjimas.

    Atminties pokyčiai ne visada reiškia Alzheimerio ligą ar kitą demenciją. Juos gali sukelti depresija, nerimo sutrikimai, miego apnėja, skydliaukės veiklos sutrikimai, vitamino B12 ar folio rūgšties stoka, taip pat kai kurių vaistų šalutinis poveikis. Dalis priežasčių yra koreguojamos, todėl verta įvertinti visą sveikatos foną.

    Jei užmaršumas ryškėja, kartojasi, trukdo darbui ar buičiai, o pokyčius pastebi ir artimieji, rekomenduojama kreiptis į šeimos gydytoją. Prieš vizitą naudinga užsirašyti konkrečius pavyzdžius, kada ir kaip dažnai tai įvyksta, nuo kada tęsiasi, ar yra miego, nuotaikos, streso pokyčių. Tokia informacija padeda greičiau pasirinkti tinkamą ištyrimą ir pagalbą.

  • „Lietuvos Raudonasis Kryžius“ kviečia nemokamai mokytis emocinio atsparumo: datos ir tema svarbi visiems

    Minint Pasaulinę psichikos sveikatos dieną, „Lietuvos Raudonasis Kryžius“ spalį skelbia emocinio atsparumo stiprinimo mėnesiu ir kviečia gyventojus į nemokamas edukacijas. Organizacija teigia, kad gebėjimas susitvarkyti su stresu ir įtampa tampa neatsiejama pasirengimo krizėms dalimi.

    Užsiėmimuose bus aptariama, kaip atpažinti emocijų poveikį kūnui, mintims ir elgesiui, kodėl skirtingi žmonės į stresą reaguoja nevienodai ir kaip susikurti asmeninius nusiraminimo bei savipagalbos įgūdžius. Taip pat bus kalbama apie tai, ko nedaryti teikiant emocinę pagalbą šalia esančiam žmogui, kad geri norai netaptų papildomu spaudimu.

    „Mūsų kūno reakcija, jaučiant įtampą ar stresą, gali būti labai skirtinga: vieni mobilizuojamės veikti, kitų kūnas sustingsta. Vis dėlto svarbu pažinti save ir turėti įrankių, kurie padeda emociškai sunkioje situacijoje“, – sakė „Lietuvos Raudonojo Kryžiaus“ Komunikacijos ir marketingo departamento vadovė Ieva Dirmaitė.

    Organizacija pabrėžia, kad pirmoji psichologinė pagalba nėra psichoterapija ar ilgalaikė konsultacija, o pradinė parama žmogui, patiriančiam stiprų stresą ar krizę. Jos tikslas yra padėti stabilizuotis, grąžinti saugumo ir aiškumo jausmą bei, esant poreikiui, nukreipti profesionalios pagalbos.

    „Mokymų tikslas nėra iš žmogaus padaryti psichikos sveikatos specialistą. Tikslas yra suteikti aiškumo, ką daryti, kai kitam žmogui sunku, ir kaip elgtis taip, kad jis jaustųsi išgirstas“, – sakė „Lietuvos Raudonojo Kryžiaus“ mokymų trenerė Naomi Koc.

    Dalį turinio sudarys praktika, skirta savijautos stebėjimui ir streso valdymui: kaip atpažinti savo reakcijas į įtampą, kokie trumpi nusiraminimo metodai gali padėti čia ir dabar, ir kaip laiku pastebėti emocinį nuovargį. Atskirai bus aptariami miego sunkumai, dažnai lydintys įtampą, ir kasdieniai įpročiai, kurie gali prisidėti prie geresnės miego kokybės.

    „Emocinis atsparumas nereiškia, kad žmogus nepatiria nerimo ar nuovargio. Tai gebėjimas pastebėti, kas vyksta, ir laiku pasirūpinti savimi. To galima mokytis, kaip ir kitų pirmosios pagalbos įgūdžių“, – sakė N. Koc.

    Nemokamos nuotolinės edukacijos vyks spalio 8 dieną, spalio 15 dieną ir spalio 22 dieną, pradžia 18 valandą. Organizacija nurodo, kad dalyvavimas nemokamas, tačiau reikalinga išankstinė registracija.

    „Lietuvos Raudonasis Kryžius“ primena, kad Raudonasis Kryžius yra tarptautinė humanitarinė organizacija, Lietuvoje įkurta 1919 metais, o pasaulyje veikianti kartu su Raudonojo Pusmėnulio judėjimu. Pagrindinė misija yra padėti ekstremaliose situacijose ir krizėse, taip pat remti pažeidžiamiausius žmones.