CP v2

Tag: Su-57

  • Rusija parodė dvivietį Su-57D: kam jis skirtas ir ar taps atsaku Lenkijos F-35?

    Rusija parodė dvivietį Su-57D: kam jis skirtas ir ar taps atsaku Lenkijos F-35?

    Internete pasirodžius naujoms rusų naikintuvo Su-57 nuotraukoms, dėmesį patraukė neįprasta detalė: matoma kitokios formos kabina leidžia manyti, kad tai dvivietė versija, dažniausiai įvardijama Su-57D. Rusija pastaruoju metu vis dažniau viešina šios platformos bandymus, siekdama parodyti, jog penktos kartos programa juda į priekį.

    Apie Su-57D viešai prabilta 2026 metais, kai Rusijos gynybos pramonės konglomeratas „Rostec“ paskelbė pirmuosius kadrus iš bandymų. Dvivietė konfigūracija kelia klausimų, nes šiuolaikiniai penktos kartos naikintuvai paprastai kuriami vienviečiai, o papildoma įgula reiškia didesnę masę, sudėtingesnę avioniką ir potencialiai prastesnes slaptumo charakteristikas.

    Rusijos valstybinei agentūrai TASS bandymų pilotas teigė, kad nauja modifikacija gali būti skirta vadinamojo oro vadavietės vaidmeniui. Tokia koncepcija numato, kad vienas orlaivis realiu laiku renka, apdoroja ir paskirsto duomenis, koordinuoja kitų platformų veiksmus, įskaitant bepiločius orlaivius.

    Lenkijos F-35 ir tinklaveika

    Ši idėja tiesiogiai siejasi su Vakarų doktrina, kurioje „Lockheed Martin“ F-35 laikomas ne tik naikintuvu, bet ir jutiklių bei duomenų sklaidos mazgu. Lenkija įsigyja F-35A, o regiono gynybos planavime vis svarbesnė tampa tinklaveika, kai oro, žemės ir jūros sistemos veikia vienoje informacinėje erdvėje.

    Vis dėlto vien deklaracijos dar nereiškia lygiaverčių pajėgumų. Vakarų analitikai nuolat pabrėžia, kad F-35 pranašumas remiasi brandžia programine įranga, jutiklių sinteze, ryšių kanalais ir plataus masto logistikos ekosistema, o šiuos elementus greitai atkartoti sudėtinga net turint pažangią aerodinaminę platformą.

    Ką žinoma apie Su-57 galimybes

    Su-57 yra didesnis už daugumą kitų penktos kartos naikintuvų: jo sparnų mojis siekia apie 14,1 metro, tuščio orlaivio masė yra apie 18 000 kilogramų, o maksimali kilimo masė – apie 35 000 kilogramų. Naikintuvas varomas dviem Saturn AL-41F1 varikliais, deklaruojamas maksimalus greitis su forsavimu siekia apie 2 machus, o lubos – iki 18 kilometrų.

    Ginkluotė numatyta daugiausia vidinėse ginkluotės skyriuose: tarp variklių yra dvi pagrindinės talpos, taip pat dvi mažesnės šoninės nišos greitam paleidimui. Rusija teigia, kad konstrukcijoje taikyti mažesnio radarinio matomumo sprendimai, tačiau realus slaptumo lygis ir jutiklių efektyvumas lieka sunkiai patikrinami nepriklausomais duomenimis.

    Kodėl kuriama dvivietė versija

    Dvivietis Su-57D gali turėti kelias paskirtis: nuo sudėtingesnių misijų valdymo ir bepiločių koordinavimo iki mokymo ir bandymų, kai antras įgulos narys perima dalį užduočių. Pastaraisiais metais spartėja tendencija, kai naikintuvai integruojami su vadinamaisiais lojaliaisiais sparno draugais, o DI ir automatizavimo įrankiai naudojami informacijos apdorojimui bei sprendimų paramai.

    Klausimas, ar tai taps „kontra“ Lenkijos F-35, priklausys ne vien nuo Su-57D pasirodymo, bet ir nuo realios gamybos apimties, patikimų ryšių bei jutiklių tinklo, integracijos su bepiločiais ir eksploatacinio patikimumo. Kol kas viešinami vaizdai rodo ambiciją, tačiau atsakymą pateiks tik praktiniai rezultatai ir tai, kiek tokių orlaivių Rusija sugebės parengti kovinei tarnybai.

  • Katastrofa netoli Maskvos: sudužo naujausias Su-57, kyla įtarimų dėl savų raketų

    Katastrofa netoli Maskvos: sudužo naujausias Su-57, kyla įtarimų dėl savų raketų

    Netoli Maskvos sudužus Rusijos penktos kartos naikintuvui Su-57, oficiali versija skelbia techninį gedimą, tačiau viešojoje erdvėje plinta ir gerokai skandalingesnės interpretacijos. Rusijos gynybos institucijos nurodė, kad incidentas įvyko pakilimo metu, o pilotas spėjo katapultuotis.

    Avarija fiksuota Maskvos srities Odincovo rajone, netoli Zvenigorodo apylinkių, o orlaivis nukrito negyvenamoje teritorijoje. Nors Rusijos pareiškimuose kurį laiką nebuvo įvardytas konkretus tipas, nepriklausomi Rusijos šaltiniai bei vietos pranešimai siejo įvykį būtent su Su-57.

    Valstybinė linija akcentuoja, kad lėktuvas esą buvo be ginkluotės ir patyrė techninį gedimą, o tyrimas pradėtas dėl skrydžių saugos taisyklių pažeidimo. Vis dėlto dalis prorusiškų karo komentatorių ir telegramo kanalų kėlė klausimą, ar naikintuvo nepaveikė savos oro gynybos veiksmai.

    Ar galėjo suveikti savi?

    Ukrainą remiantys OSINT ir žvalgybos bendruomenės kanalai teigė, kad incidentas galėjo būti susijęs su klaidingu taikinio atpažinimu arba manipuliacijomis oro gynybos grandyje. Tokiose versijose minima, kad Maskvos kryptį saugančios pajėgos, stiprintos dėl tolimųjų dronų grėsmės, galėjo neteisingai identifikuoti tikslą.

    Nepriklausomai patikrinti šių teiginių sudėtinga, nes Rusijos institucijos pateikia ribotą informaciją, o operaciniai duomenys apie oro gynybos darbą paprastai neviešinami. Tačiau karo sąlygomis išauga vadinamosios draugiškos ugnies rizika, ypač kai oro erdvėje vienu metu veikia tiek aviacija, tiek įvairių lygių priešlėktuvinės sistemos.

    Kodėl Su-57 netektis būtų skausminga?

    Su-57 laikomas ambicingiausiu Rusijos naikintuvų projektu, vystomu daugiau nei du dešimtmečius, tačiau serijinė gamyba ir modernizacija juda lėčiau nei skelbta viešai. Dėl sankcijų, tiekimo grandinių ribojimų ir technologinių iššūkių šio tipo orlaivių skaičius, vertinant viešai prieinamus duomenis, išlieka palyginti nedidelis.

    Rusija yra skelbusi planus iki 2028 metų pristatyti 76 vienetus, tačiau analitikai nuolat pabrėžia, kad faktiniai pristatymo tempai priklauso nuo pramonės pajėgumų ir komponentų prieinamumo. Dėl to kiekvienas prarastas Su-57, net jei tai būtų mokymo ar bandymų konfiguracija, turėtų ir simbolinę, ir praktinę kainą.

    Pastaraisiais mėnesiais Ukrainos smūgiai dronais į karinius objektus Rusijos teritorijoje ir augantis oro grėsmių spektras didina spaudimą Maskvos regiono gynybai. Kuo intensyvesnė gynyba ir kuo daugiau jutiklių bei skirtingų padalinių įtraukiama, tuo svarbesni tampa atpažinimo protokolai, ryšio disciplina ir atsparumas elektroniniams trikdžiams.

  • Po Maskvos katastrofa: sudužo moderniausias Rusijos naikintuvas Su-57, aiškinasi priežastis

    Po Maskvos katastrofa: sudužo moderniausias Rusijos naikintuvas Su-57, aiškinasi priežastis

    Maskvos srityje per mokomąjį skrydį sudužo Rusijos karinis lėktuvas, kuris, kaip pranešama, buvo 5-osios kartos naikintuvas Su-57. Pirminiais duomenimis, pilotui pavyko katapultuotis prieš smūgį į žemę, o įvykio vieta siejama su Odincovo apylinkėmis.

    Apie incidentą informavus Rusijos žiniasklaidai, pradėtas oficialus tyrimas dėl galimų skrydžio taisyklių pažeidimų ar netinkamo pasirengimo skrydžiui. Priežasčių aiškinimu taip pat užsiima Gynybos ministerijos komisija ir aviacijos ekspertai, kurie vertins techninius duomenis bei skrydžio aplinkybes.

    Rusijos Gynybos ministerija paskelbė, kad preliminari avarijos versija yra techninis gedimas ore. Tokiose situacijose paprastai tikrinami varikliai, valdymo sistemos, degalų ir hidraulikos mazgai, taip pat analizuojami skrydžio įrašai, jei jie išliko.

    Su-57 yra pažangiausias Rusijos kuriamas ir gaminamas daugiafunkcis naikintuvas, kurį Rusija pristato kaip 5-osios kartos platformą. Vakarų analitikų vertinimu, šių orlaivių parkas nėra didelis ir gali siekti apie 35–40 vienetų, todėl kiekviena avarija tampa reikšminga tiek kariniu, tiek technologiniu požiūriu.

    Šis incidentas laikomas antru plačiai žinomu Su-57 katastrofos atveju. Pirmasis buvo fiksuotas 2019 metais, kai bandymų metu sudužo orlaivis, įvardytas kaip vienas pirmųjų serijinei gamybai skirtų egzempliorių.

    Pirmieji serijiniai Su-57 Rusijos karinėse oro pajėgose pradėti eksploatuoti 2020 metais. Tiksli vieneto kaina viešai aiškiai neįvardijama, tačiau ankstesni kontraktų skaičiavimai leido daryti prielaidą, kad vienas naikintuvas vėlesniais gamybos metais galėtų kainuoti maždaug 37 000 000 eurų, priklausomai nuo komplektacijos ir tiekimo sąlygų.

    Pagal viešai skelbiamus techninius duomenis, Su-57 yra didesnis už dalį kitų 5-osios kartos naikintuvų: jo sparnų mojis siekia apie 14,1 metro. Orlaivis turi du variklius, o deklaruojamas maksimalus greitis su forsažu gali viršyti 2 machus, taip pat nurodomas iki 18 kilometrų aukštis.

    Su-57 sukonstruotas taip, kad dalis ginkluotės būtų talpinama vidinėse dėtuvėse, o tai siejama su mažesniu matomumu radarams. Vis dėlto realus šios platformos brandumas ir patikimumas vertinamas nevienareikšmiškai, o incidentų tyrimų išvados paprastai būna svarbios sprendžiant dėl tolesnės gamybos, modernizacijos ir eksploatacijos apimčių.

  • Rusija metė į kovą pažangiausią Su-57: dėl Ukrainos dronų priversta keisti taktiką

    Rusija metė į kovą pažangiausią Su-57: dėl Ukrainos dronų priversta keisti taktiką

    Palydoviniai vaizdai ir viešai paskelbta medžiaga rodo, kad Ukrainos ilgojo nuotolio dronai mažiausiai keturis kartus smogė strateginiam „Gazprom Neft“ objektui Omske, daugiau kaip 2 500 kilometrų nuo Ukrainos sienos. Remiantis tarptautinės žiniasklaidos ir analitikų vertinimais, po atakų dalis pajėgumų laikinai tapo nepasiekiami, o įmonė buvo priversta stabdyti dalį veiklos.

    Šis smūgis svarbus ne vien dėl ekonominio efekto, bet ir dėl to, ką jis atskleidžia apie Rusijos gynybą. Vis dažniau fiksuojami signalai, kad Maskva, baimindamasi Ukrainos dronų, į jų perėmimą ėmė įtraukti ir moderniausią naikintuvą Su-57, iki šiol daugiausia naudotą mažiau rizikingoms užduotims.

    Kelios dienos prieš Omsko atakas internete pasirodė Su-57 nuotraukos neįprastoje konfigūracijoje, su išorinėse pakabose pritvirtintomis trumpojo nuotolio oras–oras raketomis iš R-73 ir R-74 šeimos bei papildomu konteineriu po vienu iš variklių. Toks komplektas, specialistų vertinimu, labiau primena parengtį medžioti mažus, manevringus taikinius ore, tarp jų kamikadzes dronus ar sparnuotąsias raketas.

    Ekspertų dėmesį patraukė tai, kad ginkluotė buvo kabinama išorėje, nors Su-57 turi vidines ginkluotės dėtuvės. Vienas iš paaiškinimų, aptariamų analitikų bendruomenėje, yra praktinis pasirinkimas naudoti senesnes raketas, kurios ne visada pritaikytos vidiniam nešimui, o modernesnes atsargas pasilikti kitoms misijoms.

    Su-57 laikomas pažangiausiu Rusijos naikintuvu, geriausiai pritaikytu aptikti mažo dydžio oro taikinius. Jam priskiriamas daugiafunkcis AESA tipo radaras N036 su keliomis aktyviomis antenomis, optoelektroninė 101KS sistema ir infraraudonųjų spindulių jutikliai, kurie teoriškai turėtų padėti pastebėti objektus, turinčius mažą radarų atspindžio plotą.

    Manoma, kad papildomas konteineris po fiuzeliažu ar variklio zona gali būti susijęs su 101KS-N šeimos įranga ar jos modifikacijomis, skirtomis taikinių paieškai ir identifikavimui didesniu atstumu. Panašias idėjas taiko ir Vakarų šalys, kai kovai su dronais bei sparnuotosiomis raketomis į pagalbą kviečiami aukštesnės kartos naikintuvai.

    Su-57 įtraukimas į kritinės infrastruktūros gynybą rodo, kad Rusija plečia priemonių spektrą gindama giliame užnugaryje esančius objektus. Pastaraisiais mėnesiais Ukraina nuosekliai taikosi į naftos perdirbimo, gynybos pramonės ir karinės logistikos taškus šimtų ar tūkstančių kilometrų atstumu, taip versdama Rusiją skaidyti oro gynybos resursus.

    Didėjant grėsmei, žemyninė oro gynyba turi dengti vis didesnę teritoriją, o tai apsunkina vienodai stiprią apsaugą visiems potencialiems taikiniams. Todėl vis dažniau kalbama apie daugiasluoksnę sistemą, kurioje derinami S-400, „Pancir“, sraigtasparniai kovai su dronais ir, sprendžiant iš naujausių indikacijų, net Su-57.

    Vis dėlto Su-57 parkas laikomas nedidelis, o viešai minimi skaičiai dažniausiai sukasi apie maždaug 20 serijinių orlaivių. Dėl riboto kiekio šie naikintuvai anksčiau dažniau būdavo siejami su smūgiais iš saugesnio nuotolio, vengiant misijų, kuriose rizika prarasti brangią platformą yra didesnė.

    Todėl pats faktas, kad Su-57 vis dažniau siejamas su dronų medžiokle Rusijos gilumoje, interpretuojamas kaip ženklas, jog Ukrainos ilgojo nuotolio smūgiai tapo strategiškai reikšmingu iššūkiu. Karo dinamikoje tai atspindi platesnę tendenciją: pigesnės, masiškai gaminamos priemonės priverčia brangesnes sistemas keisti vaidmenis ir prioritetus.

  • Su-57 nepadėjo: Ukrainos dronai smogė Omsko naftos gigantui už 2 500 km nuo sienos

    Su-57 nepadėjo: Ukrainos dronai smogė Omsko naftos gigantui už 2 500 km nuo sienos

    Smūgis į strateginį objektą Sibire

    Ukrainos ginkluotosios pajėgos pranešė surengusios tolimojo nuotolio dronų ataką prieš Omsko naftos perdirbimo gamyklą, esančią Sibire, daugiau kaip 2 500 kilometrų nuo Ukrainos sienos. Tai vienas didžiausių Rusijos naftos perdirbimo objektų, turintis reikšmingą vaidmenį šalies degalų grandinėje.

    Ukrainos pusė nurodė, kad ataką įvykdė modernizuoti tolimojo nuotolio dronai, o vienas jų esą įveikė daugiau nei 3 400 kilometrų. Tokie atstumai rodo didėjančias Ukrainos galimybes smogti giliai Rusijos teritorijoje, pasitelkiant bepilotę aviaciją.

    Su-57 misija nepavyko

    Rusijos informaciniuose kanaluose, stebinčiuose oro grėsmes, buvo teigiama, kad virš Omsko veikė penktosios kartos naikintuvai Su-57, kuriems pavesta numušti į miestą skridusius dronus. Vis dėlto skelbta, kad buvo neutralizuotas tik vienas bepilotis, o kiti pasiekė taikinį.

    Tokie pranešimai papildo klausimus dėl realių Su-57 pajėgumų ir jų panaudojimo masto. Šis modelis Rusijoje pristatomas kaip technologinis lūžis, tačiau programą ilgus metus lydėjo gamybos ir tiekimo iššūkiai, kuriuos dar labiau apsunkino sankcijos ir ribotas modernių komponentų prieinamumas.

    Gaisrai ir oficialūs patvirtinimai

    Po smūgio socialiniuose tinkluose pasirodė vaizdai, kuriuose matyti virš pramoninės zonos kylantys tiršti juodi dūmai ir liepsnos. Omsko srities gubernatorius Vitalijus Chocenka patvirtino, kad dronai pasiekė šiaurinę miesto pramoninę dalį, tačiau detalių apie žalą nepateikė.

    Ukrainos generalinis štabas taip pat viešai patvirtino ataką ir pabrėžė, kad tai pirmasis smūgis šiam objektui. Iki šiol Omsko gamykla buvo minima tarp nedaugelio stambių Rusijos naftos perdirbimo įmonių, kurios anksčiau nebuvo apgadintos bepilotėmis atakomis.

    Kodėl rafinerijos tapo prioritetu

    Omsko naftos perdirbimo gamykla laikoma reikšminga visos Rusijos degalų rinkai, o jos pajėgumai siejami su maždaug 8 proc. šalies naftos perdirbimo galios. Pastaraisiais mėnesiais Ukrainos smūgių kampanija prieš naftos perdirbimą ir degalų infrastruktūrą tapo sisteminė, nes tai tiesiogiai veikia tiek vidaus degalų pasiūlą, tiek eksporto galimybes.

    Analitikai pabrėžia, kad net laikini tokių objektų veiklos sutrikimai gali sukelti degalų logistikos trikdžius, padidinti rafinuotų produktų deficitą ir priversti Rusiją pergrupuoti tiekimo srautus. Tai taip pat didina išlaidas remontui ir apsaugai, o kartu spaudžia sektorių, kuris finansuoja reikšmingą valstybės biudžeto dalį.

    Šis smūgis į Omską rodo ir platesnę tendenciją: karas vis labiau persikelia į infrastruktūrų varžybas, kuriose svarbus ne tik fronto linijos pokytis, bet ir gebėjimas sutrikdyti priešininko ekonomiką bei logistiką. Tolimojo nuotolio dronai tampa viena iš priemonių tą daryti, mažinant riziką pilotams ir leidžiant pasirinkti taikinius giliai už fronto.

  • Pirmieji F-35 Lenkijoje: ar Rusijos Su-57 tikrai prilygsta, ar tai brangiai kainuojantis mitas?

    Pirmieji F-35 Lenkijoje: ar Rusijos Su-57 tikrai prilygsta, ar tai brangiai kainuojantis mitas?

    Lenkijai pradedant realiai ruoštis pirmųjų „F-35“ įvedimui į rikiuotę, vis dažniau keliama dilema: ar Rusija turi penktosios kartos naikintuvą, kuris galėtų būti lygiavertis šiam pajėgumui. Dažniausiai minimas „Su-57“, tačiau jį lydintys vertinimai svyruoja nuo perdėto nuvertinimo iki mitais paremtos baimės.

    „F-35“ kūrimo logika buvo orientuota į mažą aptinkamumą ir sensorių sujungimą į vieną vaizdą, kad orlaivis galėtų veikti sudėtingoje oro gynybos aplinkoje ir dalintis duomenimis su kitomis pajėgomis. Rusijos „Su-57“ pradėtas kaip PAK FA programos rezultatas, siekiant pakeisti dalį senesnių platformų, tačiau galutinis konceptas iš esmės liko arčiau sunkesnio naikintuvo, kuriam svarbi ir manevringumo idėja.

    Praktikoje tai reiškia, kad tiesioginis „Su-57“ ir „F-35“ lyginimas ne visada teisingas, nes orlaiviai sukurti skirtingoms užduotims ir skirtingai doktrininiai įsivaizduotai kovai. Vis dėlto kritiniai penktosios kartos kriterijai, tokie kaip mažas radarų matomumas ir tinklinis veikimas, yra būtent ta sritis, kurioje „F-35“ dažniausiai laikomas turinčiu aiškų technologinį pranašumą.

    Kas slepiasi už „Su-57“ mito

    „Su-57“ istorija prasidėjo nuo prototipų bandymų, o oficialus pavadinimas įtvirtintas 2017 metais. 2019 metais Rusijos gynybos ministerija paskelbė apie planą įsigyti 76 orlaivius, tačiau gamyba ilgą laiką judėjo lėčiau, nei skambėjo deklaracijose, o viešai patvirtinti skaičiai išlieka riboti.

    Skirtingai nei vieno variklio „F-35A“, „Su-57“ yra didesnis, su dviem varikliais ir teoriškai palankesniu traukos ir masės santykiu. Tokia architektūra leidžia siekti didesnių greičių su forsažu, tačiau didesnis dydis ir konstrukciniai sprendimai kelia papildomų iššūkių mažo aptinkamumo tikslui.

    Vienas dažniausiai aptariamų aspektų yra įsiurbimo kanalų architektūra. „F-35“ naudojami sprendimai, mažinantys tiesioginį variklio kompresoriaus „matomumą“ radarui, laikomi vienu svarbiausių elementų, mažinančių aptikimo tikimybę, o „Su-57“ čia dažniau vertinamas kritiškai.

    Technologijos: radarai, jutikliai ir tinklinis karas

    Rusija „Su-57“ pristato kaip platformą su pažangia avionika ir įvairių tipų jutikliais, įskaitant aktyvios fazinės gardelės radarą ir optoelektroninius sensorius. Šie elementai teoriškai didina situacinį suvokimą, tačiau viešai patikrintos informacijos apie realų efektyvumą, programinės įrangos brandą ir patikimumą kovinėmis sąlygomis yra nedaug.

    Tinklinio karo koncepcijoje „F-35“ dažnai įvardijamas kaip vienas pagrindinių NATO informacijos „mazgų“, nes platforma sukurta ne vien kovai, bet ir duomenų sklaidai mūšio lauke. Rusijos teiginiai apie „Su-57“ tinklines galimybes skamba ambicingai, tačiau apie realiai veikiančią, masteliui pritaikytą ekosistemą, kuri prilygtų NATO standartams, patikimų detalių beveik nepateikiama.

    Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje pasirodė informacija apie dvivietę „Su-57“ versiją, kuri galėtų būti orientuota į kovos valdymą ir sąveiką su bepilotėmis platformomis. Toks žingsnis rodo, kad Rusija siekia didesnės tinklinės integracijos, tačiau kartu kelia klausimą, ar vienvietėje versijoje tam nepakanka automatizavimo ir sensorių duomenų sujungimo brandos.

    Gamybos tempas ir karo įtaka

    Vienas svarbiausių skirtumų tarp „Su-57“ ir „F-35“ yra gamybos mastas ir tiekimo grandinių stabilumas. „F-35“ programa išaugo į masinės gamybos projektą, o „Su-57“ iki šiol dažniau siejamas su ribotesne serija ir lėtesniu diegimu, kurį gali veikti finansiniai ir pramoniniai apribojimai.

    Karo Ukrainoje kontekstas šiuos apribojimus dar labiau išryškina: prioritetų perskirstymas, komponentų prieinamumas ir sankcijų poveikis pramonei gali turėti tiesioginę įtaką naujų orlaivių gamybai, modernizacijai ir aptarnavimui. Dėl to prognozuoti, ar Rusija sugebės sparčiai padidinti „Su-57“ skaičių, išlieka sudėtinga.

    Vis dėlto būtų klaida „Su-57“ vertinti vien per gamybos apimtis. Net ir ribotas penktosios kartos orlaivių skaičius, naudojamas kartu su oro gynybos sistemomis ir ilgo nuotolio ginkluote, gali kelti rimtų taktinių iššūkių, ypač jei platforma veikia pagal jai palankų scenarijų.

    Galutinis vertinimas šiandien aiškus: „F-35“ daugelyje sričių laikomas brandesne, sisteminiu požiūriu stipresne platforma, tačiau „Su-57“ nėra vien propagandinis maketas. Jis greičiau yra riboto masto, dar vystomas projektas, galintis būti pavojingas ten, kur Rusija sugeba kompensuoti technologinius skirtumus taktika ir integracija su kitomis pajėgomis.

  • Rusija ruošia dvivietį Su-57: kodėl šis žingsnis gali išduoti tikrąjį Maskvos planą?

    Rusija ruošia dvivietį Su-57: kodėl šis žingsnis gali išduoti tikrąjį Maskvos planą?

    Rusijos lėktuvų gamintojas „Suchoj“ vysto dvivietę penktos kartos naikintuvo Su-57 versiją. Naujausiose nuotraukose iš antžeminių bandymų matyti pailginta priekinė fiuzeliažo dalis ir didesnis kabinos gaubtas, rodantys tandeminių vietų sprendimą dviem įgulos nariams.

    Neoficialiai šis projektas dažniausiai vadinamas Su-57D, tačiau viešai patvirtinto žymėjimo kol kas nėra. Pats faktas, kad orlaivis jau bandomas riedėjimo bandymuose, leidžia daryti prielaidą, jog programa perėjo į ankstyvą praktinių testų etapą.

    Dvivietė versija taikosi į eksportą

    Dvivietis naikintuvo variantas dažniausiai kuriamas ne vien kovai, bet ir mokymui, perėjimui nuo senesnių platformų bei sudėtingų misijų planavimui. Daugelis potencialių pirkėjų už Rusijos ribų neturi tokios plačios simuliatorių ir rengimo infrastruktūros, kokią gali turėti didžiosios karinės aviacijos valstybės.

    Dėl to dvivietė mokomoji kovinė modifikacija tampa praktiškai būtina, jei gamintojas nori parduoti modernų naikintuvą valstybėms, kurios greitai siekia sukurti naujus pilotų rengimo ciklus. Tokia logika jau seniai taikoma ir kitų šalių naikintuvų programose, kai eksporto sėkmei svarbi ne tik platforma, bet ir visas parengimo paketas.

    Minimi užsienio klientai ir ankstesni planai

    Rusijos šaltiniai teigia, kad nauja modifikacija kuriama pirmiausia užsienio rinkoms, o vienu iš galimų pirmųjų naudotojų minimas Alžyras. Kartu pastaraisiais metais Maskva aktyviau kalba apie naujus kontraktus ir siekia išlaikyti ginkluotės eksporto srautus, nors realūs pristatymų tempai dažnai priklauso nuo gamybinių pajėgumų ir politinių rizikų.

    Dviviečio Su-57 idėja nėra nauja ir siejasi su anksčiau svarstytu Rusijos ir Indijos projektu FGFA, kuriuo buvo planuojama sukurti eksporto penktos kartos naikintuvo versiją. Tuomet buvo numatytas Indijos indėlis į dalį borto sistemų, įskaitant avioniką ir savisaugos sprendimus, tačiau programa nutrūko, kai Indija 2018 metais pasitraukė.

    Ką signalizuoja Su-57D projektas

    Grįžimas prie dvivietės konfigūracijos rodo Rusijos pastangas padidinti Su-57 patrauklumą tarptautinėje rinkoje ir sumažinti įėjimo barjerą naujiems klientams. Toks sprendimas taip pat gali reikšti bandymą pasiūlyti platesnį produktą, kuriame svarbu ne tik stealth klasės ambicijos, bet ir praktinis parengimas, aptarnavimas bei pilotų rengimo tęstinumas.

    Su-57 išlieka labiausiai pažangi Rusijos kovinė platforma, tačiau jos įsisavinimas ir gamyba ilgą laiką susidūrė su vėlavimais ir ribotais tempais. Todėl eksporto perspektyva gali tapti vienu iš kertinių veiksnių, nulemiančių, kiek sparčiai programa bus vystoma artimiausiais metais.