Tag: Švedija

  • Kobieta su rankine: kaip 1985 metais Švedijoje daryta nuotrauka tapo pasipriešinimo simboliu

    1985 metais Švedijos mieste Växjö vykęs kraštutinių dešiniųjų maršas virto chaotišku ir įtemptu susidūrimu su vietos gyventojais. Tą popietę netrūko stumdymosi ir provokacijų, o konfliktas įsiplieskė dar prieš eisenai pajudant miesto gatvėmis.

    Vienas epizodas tapo istorinis dėl fotografo Hanso Runessono kadro: moteris minioje priėjo prie maršuojančio vyro ir trenkė jam rankine. Nuotraukoje užfiksuotas momentas buvo toks aiškus, kad netrukus išėjo už įvykio ribų ir pradėjo gyventi kaip universali reakcija į neonacizmą ir agresyvią ideologiją.

    Vienas kadras, kuris peržengė ribas

    Nuotrauka greitai pasirodė Švedijos ir Jungtinės Karalystės spaudoje, o vėliau paplito po visą Europą. Ji imta vadinti moters su rankine vardu, o pats vaizdas tapo lengvai atpažįstamu politinės laikysenos ženklu, dažnai atsietu nuo konkretaus konteksto.

    Šis kadras fotografui pelnė prestižinių įvertinimų ir ilgainiui buvo pristatomas kaip vienas ryškiausių to laikotarpio spaudos fotografijos pavyzdžių. Kartu jis iškėlė ir klausimą, kaip vienas simbolinis veiksmas gali nustelbti visą sudėtingą dienos įvykių grandinę.

    Kas buvo moteris su rankine?

    Vėlesniais metais paaiškėjo, kad nuotraukoje užfiksuota moteris buvo Danuta Danielsson, tuo metu 38 metų amžiaus. Ji buvo gimusi Lenkijoje, žydų kilmės, o jos šeimos patirtys, susijusios su nacizmo nusikaltimais, tapo svarbiu raktu aiškinant emocingą reakciją į maršuojančius neonacius.

    Vis dėlto pati Danielsson nesiekė tapti viešu simboliu. Po įvykio ji vengė dėmesio ir, kaip pasakojama, baiminosi galimo keršto bei asmeninių pasekmių, todėl jos tapatybė ilgą laiką nebuvo žinoma plačiajai visuomenei.

    1988 metais Danuta Danielsson mirė, o jos mirtis buvo traktuojama kaip savižudybė. Tai priminė, kad garsus kadras gali turėti realių, sunkiai matomų padarinių žmogui, kurio gyvenimas netikėtai atsidūrė visuomenės interpretacijų centre.

    Atmintis, paminklas ir ginčai

    Ilgą laiką publika žinojo nuotrauką, bet nežinojo moters vardo, o jos tapatybė viešai įvardyta tik 2014 metais. Tai vėl atgaivino diskusijas apie tai, kam priklauso istorinis vaizdas ir kaip jis turėtų būti pasakojamas, kai jis tampa kolektyvinės atminties dalimi.

    Växjö mieste kilus idėjai įamžinti kadrą paminklu, nuomonės išsiskyrė. Vieni matė jame pilietinio pasipriešinimo ženklą, kiti baiminosi, kad toks monumentas supaprastins istoriją ir romantizuos smurtą, net jei jis buvo nukreiptas prieš ekstremizmą.

    Prieštaravimų netrūko ir šeimoje: buvo pabrėžiama, kad Danielsson nemėgo jai primestos šlovės. Galiausiai Växjö paminklo idėja nebuvo įgyvendinta, tačiau kitur pasirodė skulptūrų ir interpretacijų, rodančių, kaip sunku sustabdyti vaizdą, kai jis tampa simboliu.

    Šiandien moters su rankine nuotrauka dažnai cituojama kalbant apie visuomenės atsparumą radikalizacijai ir ekstremizmo normalizavimui. Kartu ji primena ir kitą pusę: vienas kadras gali tapti istorijos santrauka, nors tikroji istorija visada yra platesnė, sudėtingesnė ir asmeniškai skausminga.

  • ES pareigūnų susitikimas su Talibanu Briuselyje: kaip siekiama paspartinti afganų deportacijas

    ES pareigūnų susitikimas su Talibanu Briuselyje: kaip siekiama paspartinti afganų deportacijas

    Techninis dialogas už uždarų durų

    Europos Komisijos atstovai ir 15 ES valstybių narių pareigūnai Briuselyje surengė techninio lygmens susitikimą su Talibano delegacija. Jo tikslas – rasti praktinius būdus, kaip didinti Afganistano piliečių grąžinimų skaičių, kai asmenys ES neturi teisės likti.

    Susitikimo vieta ir detalės nebuvo viešinamos, o diskusijos vyko ne Europos Komisijos institucijų patalpose. Toks formatas pasirinktas dėl to, kad ES Talibano valdžios Afganistane oficialiai nepripažįsta, tačiau palaiko vadinamąjį operacinį bendradarbiavimą.

    Ką siekiama grąžinti pirmiausia

    Europos Komisijos atstovas nurodė, kad pokalbiai daugiausia sukosi apie neteisėtai ES esančių afganų grąžinimą, ypač tais atvejais, kai asmenys yra nuteisti už sunkius nusikaltimus arba laikomi grėsme saugumui. Valstybėms narėms dažnai nepavyksta įvykdyti grąžinimo sprendimų, nes Afganistano valdžia nepriima grąžinamų asmenų.

    Susitikimui bendrai pirmininkavo Švedija – viena šalių, kurioje afganų bendruomenė yra didelė, vertinant pagal gyventojų skaičių. Švedijos migracijos ministras Johanas Forssellis viešai akcentavo, kad dalis asmenų šalyje laukia deportacijos po nuosprendžių už sunkius nusikaltimus.

    „Labai svarbu, kad nusikaltimus padarę asmenys būtų deportuoti, tačiau šiandien to praktiškai neįmanoma“, – sakė Švedijos migracijos ministras Johanas Forssellis.

    Europos Komisija nurodo neturinti bendrų duomenų, kiek visoje ES yra neteisėtai esančių afganų, priskiriamų rimtų nusikaltimų ar saugumo rizikos kategorijoms. Vis dėlto, pačių derybų kontekste grąžinimų tema siejama su platesniu ES siekiu didinti bendrą grąžinimų rodiklį, kuris pastaraisiais metais išlieka apie 29 proc.

    Kodėl afganų grąžinimai stringa

    Afganistanas išlieka viena sudėtingiausių krypčių vykdant grąžinimo sprendimus. Eurostato duomenys rodo, kad 2025 metais per pirmuosius devynis mėnesius 14 270 Afganistano piliečių buvo nurodyta išvykti iš ES, tačiau faktiškai sugrąžinta tik 340, tai sudaro apie 2 proc.

    Tuo pat metu migracijos srautai nemažėja: 2026 metais per pirmus keturis mėnesius daugiau nei 3 300 afganų neteisėtai kirto ES išorės sienas, daugiausia per Rytų Viduržemio jūros maršrutą. 2025 metais daugiau nei 63 000 Afganistano piliečių pateikė prieglobsčio prašymus ES, tai sudarė apie 10 proc. visų prašytojų.

    Kritika dėl ryšių „normalizavimo“

    Susitikimas sulaukė griežtos kritikos iš dalies Europos Parlamento narių ir pilietinės visuomenės organizacijų, kurios įspėja apie riziką de facto normalizuoti santykius su režimu, kaltinamu sisteminiais žmogaus teisių pažeidimais. Kritikai pabrėžia, kad bet koks bendradarbiavimas, net ir techninis, gali būti interpretuojamas kaip politinis legitimumas.

    Europos Parlamentas anksčiau yra raginęs laikytis nepripažinimo ir nesiartinimo politikos Talibano atžvilgiu, o dalis organizacijų teigia, kad Afganistanas negali būti laikomas saugia grąžinimo šalimi dėl prastėjančios žmogaus teisių situacijos ir ribotos teisinės apsaugos.

  • Švedijos Komisija įspėja: Rusija netrukus gali išbandyti NATO vienybę Baltijos regione

    Švedijos Komisija įspėja: Rusija netrukus gali išbandyti NATO vienybę Baltijos regione

    Švedijos Gynybos komisija naujausioje saugumo situacijos apžvalgoje įspėja, kad Rusija artimiausiais metais gali mėginti patikrinti, kiek tvirta yra NATO valstybių vienybė ir ryžtas. Dokumente pabrėžiama, jog Kremlius gali imtis ribotų karinių ar hibridinių veiksmų, jei manytų, kad politinės aplinkybės jam palankios.

    Švedų vertinimu, tokia provokacija nebūtinai reikštų plataus masto karą ar Rusijos karinį pranašumą prieš Aljansą. Didesnė rizika siejama su bandymais sukelti abejones dėl NATO 5 straipsnio patikimumo ir priversti sąjungininkus spręsti, kaip greitai ir vieningai reaguoti.

    Kas kelia didžiausią nerimą?

    Pastaruoju metu daug kur buvo manoma, kad karas Ukrainoje ilgam išseks Rusijos pajėgumus veikti už fronto ribų. Švedijos komisija ragina šią prielaidą vertinti atsargiau ir atkreipia dėmesį, kad kai kurios Rusijos karinių pajėgumų sritys galėjo būti nusidėvėjusios mažiau nei sausumos pajėgos.

    Kaip rizikos veiksniai išskiriami Rusijos aviacijos, karinio jūrų laivyno, tolimojo nuotolio smūgių sistemų ir hibridinių operacijų potencialas. Taip pat akcentuojamas naujų karinių vienetų kūrimas ir pajėgų telkimas arčiau NATO sienų, ypač su Baltijos jūros regionu susijusiose kryptyse.

    Europa raginama prisiimti daugiau atsakomybės

    Komisija pabrėžia, kad Jungtinės Valstijos išlieka kertinis Europos saugumo partneris, tačiau europiečiams rekomenduojama sparčiau didinti savo indėlį į gynybą. Dokumente akcentuojama, kad laikas tampa vienu svarbiausių veiksnių planuojant pajėgumus, personalą, ginkluotę ir infrastruktūrą.

    Švedijos vertinimu, būtina greitinti ne tik ginkluotųjų pajėgų plėtrą, bet ir civilinės gynybos stiprinimą, kad visuomenė ir kritinė infrastruktūra būtų atsparesnės spaudimui, sabotažui ir informacinėms operacijoms. Tokia kryptis siejama su bendra regiono tendencija, kai Baltijos jūros šalys didina pasirengimą ilgalaikiam nestabilumui ir netikėtoms krizėms.

    „Rusija gali ieškoti būdų išbandyti NATO vienybę, pasinaudodama palankiomis politinėmis aplinkybėmis“, – teigiama Švedijos Gynybos komisijos vertinime.

  • 11 Europos šalių ragina griežtinti Rusijos turistų vizas: siekia vienodų taisyklių Šengene

    11 Europos šalių ragina griežtinti Rusijos turistų vizas: siekia vienodų taisyklių Šengene

    Devynios Europos Sąjungos valstybės kartu su Islandija ir Norvegija didina spaudimą Briuseliui dėl griežtesnių Rusijos piliečiams išduodamų turistinių vizų. Šalys siekia, kad taisyklės būtų vienodos visoje Šengeno erdvėje, o spragos, leidžiančios keliauti atostogauti karo metu, būtų uždarytos.

    Iniciatyvą, artėjant vasaros kelionių sezonui, koordinuoja Švedija. Prie jos prisidėjo Čekija, Danija, Estija, Suomija, Latvija, Lietuva, Nyderlandai ir Lenkija, o taip pat dvi Šengeno valstybės už ES ribų – Islandija ir Norvegija.

    Kodėl vizos vėl atsidūrė dėmesio centre?

    Šalių pasirašytame laiške ES institucijoms teigiama, kad po Rusijos plataus masto agresijos prieš Ukrainą 2022 metais Europos Komisija pateikė gaires, kaip vertinti rusų prašymus dėl vizų. Tačiau praktikoje jos taikomos nevienodai, todėl, pasirašiusiųjų vertinimu, trūksta solidarumo ir nuoseklumo.

    Koalicija argumentuoja, kad skirtinga praktika sukuria nelygias sąlygas valstybėms narėms ir silpnina bendrą ES spaudimą Maskvai. Taip pat pabrėžiama saugumo dimensija, nes Šengeno erdvėje su viza įgijus teisę judėti tampa lengviau keliauti per kelias valstybes.

    „Noriu, kad nebeliktų apsipirkimo savaitgalių. Nenoriu prabangių kelionių į Europą, kol ukrainiečiai žūsta mūšio lauke“, – sakė Švedijos migracijos ir prieglobsčio ministras Johanas Forssellis.

    Kokius skaičius mini šalys?

    Laiške, remiantis Šengeno barometro duomenimis, nurodoma, kad 2023–2025 metais ES išduodamų vizų Rusijos piliečiams skaičius nuosekliai augo. Konkrečios valstybės įvardijamos kaip pavyzdžiai, rodantys, kad didžiosios šalys išlieka pagrindiniais vizų „vartais“.

    2025 metais daugiausia vizų Rusijos piliečiams išdavė Prancūzija – kiek mažiau nei 180 000. Antroje vietoje buvo Italija – kiek mažiau nei 160 000, o trečioje Ispanija – kiek mažiau nei 100 000.

    Kritikai pabrėžia, kad didesni skaičiai gali atspindėti ne politinį pasirinkimą, o paprastą faktą, jog didžiosios šalys priima daugiau prašymų ir turi didesnius konsulinius pajėgumus. Taip pat akcentuojama, kad už karą atsakingi asmenys ir taip yra taikinys sankcijoms, todėl vien turistinių vizų ribojimas nebūtinai yra tiksliausias instrumentas.

    Ką siūloma keisti ir kas toliau?

    Vienuolika šalių ragina ES institucijas siūlyti naujus, teisiškai privalomus vizų ribojimus, stiprinti dabartinių gairių įgyvendinimo stebėseną ir reguliariai teikti suvestinę statistiką. Taip pat siūloma kurti mechanizmą, kuris padėtų nustatyti buvusius Rusijos kovotojus, galinčius kelti riziką saugumui.

    Klausimas aptartas ES teisingumo ir vidaus reikalų ministrų susitikime Liuksemburge, tačiau jis nebuvo oficialiai įtrauktas į darbotvarkę ir sprendimų nepriimta. Vis dėlto koalicija siekia, kad Europos Komisija ir valstybės narės grįžtų prie platesnių diskusijų, kaip suvienodinti praktiką visoje Šengeno erdvėje.

  • Pew apklausa po „Brexit“: ES palaikymas Europoje ir JK išaugo, o nuotaikas keitė ir karas Ukrainoje

    Pew apklausa po „Brexit“: ES palaikymas Europoje ir JK išaugo, o nuotaikas keitė ir karas Ukrainoje

    ES vertinimai kyla

    Praėjus dešimtmečiui po 2016 metų „Brexit“ referendumo, europiečių požiūris į Europos Sąjungą tapo pastebimai palankesnis, rodo „Pew Research Center“ apklausa. Tyrimas apėmė aštuonias Europos šalis, kuriose nuomonės apie ES buvo nuosekliai stebimos nuo 2016 metų.

    Apklausos duomenimis, teigiamai ES vertina 62 proc. respondentų, kai 2016 metais tokių buvo 49 proc. Tyrėjai pabrėžia, kad „Brexit“ nesukėlė prognozuotos euroskepticizmo bangos, o dalyje visuomenių net sutelkė paramą Europos integracijai.

    Didžiausias posūkis – Jungtinėje Karalystėje

    Vienas ryškiausių pokyčių fiksuotas Jungtinėje Karalystėje, kuri 2016 metais nedidele persvara nubalsavo už išstojimą. Dabar 67 proc. britų ES vertina palankiai, o nepalankiai – 31 proc.

    Palyginimui, referendumo laikotarpiu neigiamai ES vertino maždaug 48 proc. apklaustųjų. Šis pokytis Jungtinę Karalystę perkelia į labiau proeuropietiškai nusiteikusių apklausoje dalyvavusių valstybių grupę.

    Kur ES populiariausia ir kur visuomenės išsiskiria?

    Didžiausia parama ES užfiksuota Švedijoje, kur palankią nuomonę išreiškė 79 proc. respondentų. Vokietijoje teigiamai ES vertina 68 proc., o Nyderlanduose, Lenkijoje ir Italijoje palaikymas taip pat viršija 60 proc.

    Prancūzijoje visuomenės nuomonė išlieka labiau pasidalijusi: palankiai ES vertina 52 proc. apklaustųjų. Graikija yra vienintelė šalis, kurioje palanki nuomonė nesiekia daugumos.

    „Pew“ tyrėjai nurodo, kad ES palaikymas sparčiausiai augo netrukus po „Brexit“ balsavimo, o vėliau dar sustiprėjo po 2022 metais prasidėjusios plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą.

    Anot jų, karas paskatino glaudesnį Europos šalių bendradarbiavimą gynybos, energetinio saugumo ir ekonominės paramos Kyjivui srityse, o tai galėjo sustiprinti visuomenės suvokimą apie ES vaidmenį krizėse.

    Apklausa taip pat fiksuoja politinius skirtumus: kairiųjų pažiūrų respondentai ES dažniau vertina palankiai nei dešiniųjų. Vis dėlto teigiamų vertinimų augimas matomas platesniame politiniame spektre, todėl pokytis nėra vienos stovyklos reiškinys.

    Rezultatai pasirodė tuo metu, kai Europoje toliau intensyviai diskutuojama apie migraciją, konkurencingumą ir saugumo architektūrą. Tačiau naujausi duomenys rodo, kad visuomenės pasitikėjimas Europos projektu, bent jau apklaustose šalyse, šiandien yra gerokai tvirtesnis nei „Brexit“ laikotarpiu.

  • Rafale Ukrainai? Prancūzijos ambasadoriaus įrašas pakurstė spėliones dėl naikintuvų

    Rafale Ukrainai? Prancūzijos ambasadoriaus įrašas pakurstė spėliones dėl naikintuvų

    Prancūzijos ambasadoriaus Švedijoje Thierry Carlier žinutė socialiniuose tinkluose sukėlė naują spėlionių bangą dėl galimo naikintuvų „Rafale“ pasirodymo Ukrainoje. Diplomatas sveikino Švedijos sprendimus dėl „JAS 39 Gripen“ ir pridūrė frazę, kurią daugelis perskaitė kaip užuominą apie artėjančias Prancūzijos tiekimo naujienas.

    Įraše ambasadorius paminėjo, kad Ukrainos oro pajėgos esą stiprės turėdamos „Mirage 2000-5“ ir „netrukus pasirodysiančius Rafale“. Kol kas nėra viešai paskelbtų oficialių sprendimų, patvirtinančių, kad „Rafale“ perdavimas Ukrainai jau suderintas ar prasidėjęs, todėl tokia formuluotė tapo politinių ir karinių analitikų dėmesio objektu.

    „Sveikinimai Švedijai ir Ukrainai dėl šio milžiniško žingsnio. „Gripen“ yra puikus naikintuvas. Su „Mirage 2000-5“ ir netrukus pasirodysiančiais „Rafale“ Ukrainos oro pajėgos laimės danguje“, – sakė Thierry Carlier.

    Švedijos sprendimai dėl aviacijos paramos Ukrainai jau anksčiau buvo aptarinėjami kaip vieni reikšmingiausių po „F-16“ programos. Viešojoje erdvėje minėta, kad Ukraina turėtų gauti naudotus „JAS 39 Gripen“ C/D, o taip pat planuoti naujesnių E/F įsigijimą ateityje, kartu su mokymais, logistika ir ginkluotės integracija.

    „Gripen“ laikomas ypač tinkamu šalims, kurios turi veikti iš išsklaidytų bazių ir pritaikyti infrastruktūrą prie nuolatinių atakų grėsmės. Šis daugiafunkcis naikintuvas projektuotas taip, kad galėtų kilti ir leistis trumpesnėse atkarpose, o aptarnavimo ciklai būtų greiti, kas karo sąlygomis gali tapti kritiniu pranašumu.

    Prancūzija Ukrainai jau yra siejama su „Mirage 2000-5“ linija, o „Rafale“ tema iki šiol dažniau skambėjo kaip ilgalaikė perspektyva, priklausanti nuo gamybos pajėgumų, politinių sprendimų ir mokymų trukmės. „Rafale“ yra sudėtinga platforma, todėl realistiškai vertinant reikėtų ne tik pačių orlaivių, bet ir pilotų bei technikų rengimo, atsarginių dalių grandinės ir ginkluotės suderinimo.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad diplomatų pasisakymai socialiniuose tinkluose neretai tampa informacinių signalų forma, tačiau jie nepakeičia oficialių sprendimų, kuriuos paprastai skelbia vyriausybės ar gynybos ministerijos. Kol kas aišku viena: Ukraina nuosekliai plečia vakarietiškos aviacijos spektrą, o 2026–2027 metais jos oro pajėgų struktūra gali tapti dar įvairesnė.

  • Švedija siunčia Ukrainai 16 „Gripen“ naikintuvų: atskleidė, kiek jų planuojama iki 150

    Švedija siunčia Ukrainai 16 „Gripen“ naikintuvų: atskleidė, kiek jų planuojama iki 150

    Švedija paskelbė sprendimą perduoti Ukrainai naikintuvus „Gripen“, kurie, Stokholmo vertinimu, gali reikšmingai sustiprinti šalies oro gynybą ir aviacijos pajėgumus tiek artimiausiu metu, tiek ilgalaikėje perspektyvoje. Sprendimas pristatytas kaip politinis ir karinis lūžis po ilgiau nei metus trukusių diskusijų.

    Skelbiama, kad Ukraina turėtų gauti 16 naudotų, tačiau pilnai operacinių „Gripen“ C/D. Pristatymų pradžia siejama su 2026 metų pradžia, o ukrainiečių pilotų ir technikų rengimas jau vyksta, kad orlaiviai būtų integruoti kuo greičiau.

    „Tai realus žingsnis, kuris gali pakeisti Ukrainos galimybes ore, jei bus užtikrintas spartus parengimas ir logistikos grandinės“, – sakė karo aviacijos ekspertas Andrij Charuk.

    „Gripen“ – Švedijos bendrovės „Saab“ sukurta platforma, projektuota veikti sudėtingomis sąlygomis prieš stipresnį priešininką. Šio tipo naikintuvai garsėja galimybe kilti iš trumpų takų ir net nuo kelių atkarpų, greitu perapginklavimu ir santykinai mažais logistinio aptarnavimo reikalavimais.

    Ukrainai tai ypač aktualu dėl nuolatinių smūgių aerodromams ir būtinybės dažnai perdislokuoti techniką. Tokios savybės gali leisti lanksčiau planuoti oro operacijas ir geriau išlaikyti aviaciją kovinėje parengtyje.

    Dideliu pranašumu laikoma ir ginkluotės integracija. „Gripen“ gali naudoti ne tik įprastas oras–oras raketas, bet ir didesnio nuotolio „Meteor“, kurią NATO šalyse vertina kaip vieną pažangiausių šios klasės sprendimų.

    Ekspertai pabrėžia, kad didesnis „Meteor“ nuotolis ir modernios taikinių aptikimo bei valdymo sistemos teoriškai leistų ukrainiečių pilotams efektyviau kovoti su priešo orlaiviais dar iki priartėjant prie artimo kontakto zonų. Tačiau realus efektas priklausys nuo to, kiek greitai bus parengtos įgulos, suderintos procedūros ir užtikrintos atsarginių dalių tiekimo grandys.

    Lygiagrečiai Švedija atveria Ukrainai kelią svarstyti modernesnes „Gripen“ E/F versijas, kurios turi AESA radarus, sustiprintas elektroninės kovos priemones ir didesnį kovinį potencialą. Viešai minimi ir Ukrainos tikslai ilgainiui turėti gerokai didesnį parką, kai kuriais vertinimais – iki 100–150 orlaivių, nors toks skaičius reikštų ilgametį finansavimo, gamybos ir mokymo maratoną.

    Vis dėlto išlieka ir praktiniai iššūkiai. Ukraina jau įsisavina vakarietiškas platformas, įskaitant F-16, o skirtingų tipų naikintuvai reiškia atskiras techninės priežiūros sistemas, skirtingus mokymus, atsarginių dalių sandėlius ir ginkluotės integracijos darbus.

    Dėl to karinės planavimo grandys akcentuoja, kad lemiamas veiksnys bus ne vien orlaivių skaičius, bet ir integracijos tempas. Jei mokymas, infrastruktūra ir logistika bus suderinti, „Gripen“ gali tapti dar viena svarbia grandimi stiprinant Ukrainos oro erdvės kontrolę ir atgrasymą.

  • Švedijos vėjo jėgainių parkas sekė tetervinus GPS: daugėjant turbinų, paukščiai ėmė judėti lėčiau

    Švedijos vėjo jėgainių parkas sekė tetervinus GPS: daugėjant turbinų, paukščiai ėmė judėti lėčiau

    Švedijos centrinės dalies miškuose, kur anksčiau tetervinai laisvai judėdavo tarp maitinimosi ir slėptuvių vietų, kraštovaizdis ėmė keistis atsirandant vėjo jėgainių parkui. Kartu su bokštais atėjo ir nauji privažiavimo keliai, proskynos bei atviresni plotai po infrastruktūra.

    Mokslininkai, siekdami įvertinti, kaip tokia plėtra veikia laukinių paukščių elgseną, kelių sezonų metu tetervinus stebėjo GPS siųstuvais. Įrenginiai fiksavo judėjimo greitį, krypties pokyčius ir tai, kokias buveines paukščiai rinkosi skirtingu metų laiku.

    Ką parodė GPS duomenys?

    Duomenyse išryškėjo nuoseklus dėsningumas: didėjant turbinų ir su jomis susijusios infrastruktūros tankiui, tetervinai kai kuriose parko dalyse judėjo lėčiau. Tyrėjai fiksavo ilgesnes pauzes, dažnesnius maršrutų pakeitimus ir atvejus, kai paukščiai vengė kirsti atvirus ruožus tarp bokštų.

    Ypač ryškūs pokyčiai matėsi tose vietose, kur miškas buvo labiau suskaidytas keliais ir aikštelėmis, o danga tapo atviresnė. Tokiose zonose paukščiai dažniau rinkosi tankesnius medynus kaip priedangą ir judėjo atsargiau, vietoj tiesesnių trajektorijų rinkdamiesi labiau vingiuotus kelius.

    Kodėl paukščiai galėjo sulėtėti?

    Vienas pagrindinių aiškinimų siejamas su buveinių fragmentacija ir didesne rizika atvirose erdvėse. Tetervinai prisitaikę gyventi miškingose teritorijose, kur priedanga padeda išvengti plėšrūnų, todėl proskynos ir atviri koridoriai gali būti suvokiami kaip pavojingesni.

    Be pačių bokštų, svarbūs ir lydintys veiksniai: keliai, triukšmas, periodiškas žmonių judėjimas, pasikeitusi augalija ir apšvietimas atvirose vietose. Toks kompleksinis poveikis gali skatinti atsargesnį elgesį, ilgesnį stebėjimą prieš kertant atvirą plotą ir didesnį laiko praleidimą priedangoje.

    Ką tai reiškia vėjo energetikos plėtrai?

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad rezultatai nereiškia, jog vėjo jėgainės automatiškai išstumia tetervinus iš teritorijos. Dalies parko kraštovaizdį paukščiai ir toliau naudojo, tačiau GPS duomenys parodė pamatuojamą elgsenos pokytį didėjant turbinų tankiui.

    Ekologijoje judėjimas yra esminis rodiklis, susijęs su maitinimusi, poravimusi ir išlikimu, todėl net subtilūs greičio ar maršrutų pokyčiai ilgainiui gali turėti pasekmių. Dėl to mokslininkai ragina vėjo energetikos projektavime daugiau dėmesio skirti miško buveinių vientisumui, kelių tinklo planavimui ir jautrių vietų išsaugojimui.

    Pagrindinė šios analizės žinia paprasta: paukščiai neišnyko, tačiau jų elgsena pasikeitė taip, kad tai tapo matoma skaičiuose. Būtent šis tylus, bet nuoseklus pokytis ir tapo svarbiausia GPS stebėjimo išvada.

  • Kur Europoje gyventojai sutaupo daugiausia: vienoje šalyje išlaidos viršija pajamas

    Kur Europoje gyventojai sutaupo daugiausia: vienoje šalyje išlaidos viršija pajamas

    Namų ūkių taupymo norma Europoje smarkiai skiriasi: vienur gyventojai atideda dviženkles pajamas, kitur vos suduria galą su galu. OECD duomenys rodo, kad 2024–2025 metų laikotarpiu vidutiniškai Europos Sąjungoje namų ūkiai sutaupė 8,1 proc. disponuojamų pajamų.

    Šis rodiklis apibūdina, kokia pajamų dalis lieka po vartojimo išlaidų ir gali būti skiriama finansinei pagalvei, investicijoms ar skoloms mažinti. Taupymo normai didelę įtaką daro palūkanų normos, infliacija, darbo rinka, taip pat gyventojų lūkesčiai dėl ateities.

    Kas taupo daugiausia Europoje

    Didžiausios grynosios namų ūkių taupymo normos fiksuojamos Švedijoje ir Vengrijoje, kur jos siekia atitinkamai 14,7 proc. Tai reiškia, kad statistiškai reikšminga dalis pajamų šiose šalyse nėra išleidžiama vartojimui.

    Daugiau nei 10 proc. disponuojamų pajamų taip pat sutaupo Čekijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Nyderlandų namų ūkiai. Virš ES vidurkio išlieka ir Ispanija bei Airija, nors jų rodikliai jau arčiau bendro europinio lygio.

    Graikijos paradoksas: išleidžia daugiau nei uždirba

    Išskirtinis atvejis yra Graikija, kur grynoji taupymo norma neigiama ir siekia apie minus 9,3 proc. Tai vienintelė šalis imtyje, kur namų ūkiai vidutiniškai išleidžia daugiau, nei gauna disponuojamų pajamų.

    Tokia situacija reiškia, kad vartojimas finansuojamas arba sukauptomis santaupomis, arba skolinantis. Akademiniai vertinimai pabrėžia, kad Graikijoje neigiami taupymo rodikliai ypač įsitvirtino po 2010 metais prasidėjusios skolų krizės, o iki tol taupymas dažniau būdavo teigiamas.

    „Namų ūkių taupymo normą apskaičiuoti labai sudėtinga, o lyginti skirtingas šalis dar sudėtingiau“, – sakė Frankfurto Goethe universiteto profesorius Michaelis Haliassosas.

    Jo teigimu, tiek disponuojamų pajamų, tiek vartojimo matavimas turi ribojimų: pajamos gali būti ne iki galo deklaruojamos, o vartojimas apklausose neretai iškraipomas dėl atminties klaidų. Skirtingos šalys taip pat nevienodai koreguoja šiuos netikslumus, todėl dalis skirtumų yra metodologiniai.

    Kur taupoma mažiausiai ir kodėl

    Tarp didžiųjų ekonomikų santykinai žemi rodikliai fiksuojami Jungtinėje Karalystėje ir Italijoje, kur taupymo normos atitinkamai siekia 4,7 proc. ir 3,2 proc. Tai rodo mažesnį finansinį rezervą, ypač jei infliacija ir būsto kaštai išlieka aukšti.

    Latvijoje taupymo norma yra apie 0 proc., vadinasi, vidutiniškai vartojimui išleidžiamos visos pajamos. Žemiau 4 proc. ribos taip pat išsiskiria Slovakija, Estija, Portugalija ir Lietuva, kurios rodiklis siekia apie 3,8 proc.

    OECD ir ekonomistai pabrėžia, kad vieno stabilaus Europos žemėlapio nėra: šalys skirtingai reaguoja į krizes, energijos kainų šokus ar palūkanų normų kilimą. Taupymo pokyčius lemia ir demografija, nes senstančiose visuomenėse taupymo bei vartojimo elgsena paprastai skiriasi nuo jaunų šalių.

    Kodėl europiečiai taupo

    Naujausiuose moksliniuose vertinimuose dominuoja dvi pagrindinės taupymo priežastys: atsarga netikėtoms išlaidoms ir pasirengimas pensijai. NBER tyrime teigiama, kad beveik du trečdaliai europiečių taupo dėl atsargumo, o pensija daugeliui yra pagrindinis ilgalaikis motyvas.

    Tyrėjai taip pat sieja motyvus su socialinės apsaugos dosnumu. Šalyse, kur stipresnės viešosios sveikatos paslaugos ir dosnesnės pensijos, gyventojams dažniau nereikia tiek daug taupyti nenumatytiems atvejams ar senatvei, o ten, kur sistema silpnesnė, privatūs rezervai tampa svarbesni.

  • Švedai kavą geria su kiaušiniu: žada liekną liemenį ir kepenų apsaugą – kaip pasigaminti namie

    Švedijoje ir kitose Skandinavijos šalyse žinomas gėrimas, vadinamas kava su kiaušiniu, pastaruoju metu vėl kelia smalsumą. Idėja skamba neįprastai, tačiau tradiciškai kiaušinis čia naudojamas ne dėl egzotikos, o dėl technologinio efekto – kad kava būtų švaresnė, švelnesnė ir mažiau karti.

    Šio metodo esmė paprasta: kiaušinio baltymai suriša kavos daleles ir dalį junginių, kurie gali aštrinti skonį. Dėl to gėrimas dažnai apibūdinamas kaip skaidresnis, glotnesnis, su mažesniu rūgštingumu, o tirščiai lengviau nusėda. Tokia kava kai kur vadinama skandinaviška arba švediška, nors panašių variantų yra ir kitose šalyse.

    Kai kalbama apie svorio kontrolę, dažniausiai omenyje turima ne stebuklinga sudedamoji dalis, o kofeino poveikis. Kofeinas trumpam gali sumažinti alkio jausmą, padidinti budrumą ir šiek tiek paskatinti energijos sąnaudas, todėl kava kai kuriems žmonėms padeda lengviau laikytis mitybos režimo.

    Moksliniuose tyrimuose taip pat nuosekliai aptariama įprastos juodos kavos sąsaja su mažesne kai kurių kepenų ligų rizika, įskaitant suriebėjimą ar kepenų fermentų padidėjimą. Vis dėlto tai nereiškia, kad kava su kiaušiniu gydo, o poveikis priklauso nuo bendro gyvenimo būdo, mitybos, alkoholio vartojimo ir gretutinių ligų.

    Maistine prasme kiaušinis papildo gėrimą baltymais ir riebaluose tirpiais vitaminais, tačiau kartu padidina kaloringumą. Jei tikslas yra mažesnis kalorijų kiekis, svarbu įvertinti, kad kiaušinis, grietinėlė ar cukrus gali greitai pakeisti kavos „lengvumą“, todėl toks gėrimas ne visada tinka kasdieniam įpročiui.

    Ruošiant kavą su kiaušiniu, dažniausiai naudojamas visas išplaktas kiaušinis, kartais įmaišoma ir nuplauta bei nuplikyta lukšto dalis, o mišinys trumpai pavirinamas su kava. Vėliau kava paliekama nusistovėti ir perkošiama per tankų sietelį arba filtrą, kad tirščiai ir sukrešėję baltymai neliktų puodelyje.

    Saugumo požiūriu svarbiausia naudoti šviežią kiaušinį ir prieš naudojimą kruopščiai nuplauti, o jei planuojama dėti lukštą, jį papildomai nuplikyti. Žmonėms, turintiems padidėjusį jautrumą kiaušiniams, alergiją, taip pat nėščiosioms ar silpnesnio imuniteto asmenims reikėtų elgtis atsargiai ir geriau rinktis įprastą kavą.

    Kasdienėje rutinoje ši kava gali būti įdomus eksperimentas, ypač tiems, kurie ieško mažiau rūgštaus, švelnesnio skonio. Tačiau ilgalaikiams rezultatams, susijusiems su svoriu ar kepenų sveikata, lemiamas išlieka subalansuota mityba, fizinis aktyvumas, pakankamas miegas ir saikingas alkoholio vartojimas.