CP v2

Tag: Šveicarija

  • Alpių ledynai sparčiai traukiasi: Šveicarija per penkerius metus neteko penktadalio, ryškėja poveikis upėms

    Europos Alpėse fiksuojamas spartus ledynų nykimas, o ryškiausi pokyčiai matomi Šveicarijoje. Šalies ledynų stebėsenos duomenys rodo, kad per pastaruosius penkerius metus Šveicarija prarado apie penktadalį ledynų tūrio, o tai jau ima keisti vandens režimą kalnų upėse.

    Šių metų tirpsmas kai kuriose vietose buvo išskirtinai intensyvus: vidutinis ledynų storis sumažėjo maždaug 2,5–4 metrais, o atskirų ledynų „liežuviai“ kai kur sutrumpėjo apie 10 metrų. Tarp labiausiai tirpusių minimi Allalino, Klaridento, Ronos ir Alečo ledynai.

    Alpės dažnai vadinamos Europos vandens bokštu, nes jose sukauptas sniegas ir ledas ilgą laiką palaiko stabilų nuotėkį sausuoju sezonu. Tirpsmo vanduo ypač reikšmingas vasarą, kai kritulių būna mažiau, o paklausa vandeniui auga dėl žemės ūkio, energetikos ir turizmo.

    Ekspertai pabrėžia, kad ledynų nykimas reiškia ne tik mažesnius ledo plotus, bet ir kitokią sezoninę dinamiką. Trumpuoju laikotarpiu tirpsmas gali laikinai padidinti vasaros nuotėkį, tačiau ilgainiui, kai ledynų masė sumažėja, upės netenka svarbaus „rezervo“, o vandens kiekiai tampa mažiau stabilūs.

    Šveicarijos ledynų monitoringo tarnybos GLAMOS vadovas Matthias Huss teigia, kad dabartinį atšilimą lemia žmogaus sukelta klimato kaita. Jo vertinimu, be šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų ir iškastinio kuro deginimo tokio masto šiltėjimo nebūtų.

    „Dabartinis atšilimas šimtu procentų susijęs su žmogaus sukelta klimato kaita. Be emisijų ir iškastinio kuro deginimo šiandieninio šiltėjimo nebūtų“, – sakė Matthias Huss.

    Pasak jo, lemiamą vaidmenį atlieka ir žiemos sniego danga. Storesnė ir ilgiau išsilaikanti sniego danga veikia kaip izoliacija, saugo ledą nuo tiesioginės saulės šilumos ir kartu prisideda prie naujų ledo sluoksnių formavimosi.

    Šveicarijoje rekordinis ledynų tirpsmas buvo užfiksuotas 2022 metais, kai vasaros karštį lydėjo sniego stoka žiemą. Prie tirpsmo prisidėjo ir papildomi veiksniai, pavyzdžiui, į Alpes atkeliavusios Sacharos dulkės, kurios patamsina paviršių ir didina saulės spinduliuotės sugėrimą.

    Specialistai pabrėžia, kad tai nėra vien Šveicarijos ar Alpių problema. Ledynų traukimasis fiksuojamas daugelyje regionų, o kai kur jis susijęs ir su didesnėmis rizikomis, įskaitant staigius potvynius, nuošliaužas ar ledyninių ežerų proveržius.

    Vis dėlto Europai vienas praktiškiausių klausimų išlieka vandens ištekliai. Mažėjant ledynams, ateityje gali dažnėti situacijos, kai vasarą upėse trūks vandens, o tai reikšminga tiek geriamojo vandens tiekimui, tiek hidroenergetikai ir ekosistemoms.

  • Geltoną sūrį renkatės neteisingai? Šis šveicariškas su riešutų poskoniu greitai numalšina alkį

    Emmentalis – brandintas šveicariškas sūris iš karvės pieno, kilęs iš Emmentalio regiono. Jis vertinamas dėl švelnaus, kiek riešutinio skonio ir elastingos tekstūros, todėl dažnai pasirenkamas tiek kasdieniams patiekalams, tiek užkandžiams.

    Šis sūris lengvai atpažįstamas iš jam būdingų skylučių, kurios susidaro natūralaus brandinimo metu. Brandinant ir fermentuojantis sūrio masei išsiskiria anglies dioksidas, o dujų burbuliukai suformuoja vadinamąsias akis.

    Maistine prasme emmentalis laikomas baltymų šaltiniu: JAV Žemės ūkio departamento duomenimis, 100 gramų gali būti apie 27 gramai baltymų. Dėl to sūris neretai siejamas su didesniu sotumo jausmu, nes baltymai padeda ilgiau išlikti sočiam.

    Vis dėlto emmentalis yra kaloringas produktas: to paties šaltinio duomenimis, 100 gramų gali turėti apie 393 kilokalorijas ir maždaug 31 gramą riebalų. Tikslios maistinės vertės gali skirtis priklausomai nuo gamintojo, brandinimo trukmės ir receptūros.

    Kulinarijoje emmentalis ypač vertinamas dėl to, kad gerai tirpsta ir suteikia patiekalams kremiškumo. Jį patogu naudoti karštoms sumuštinėms, makaronų apkepams ar keptoms bagetėms, o norint ryškesnio aromato dažnai derinama su svogūnų laiškais ar kitomis šviežiomis žolelėmis.

  • Europa dominuoja inovacijų reitinge, bet rizikos kapitalo skaičiai atskleidžia kitą realybę

    Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos WIPO paskelbtas 2026 metų Pasaulinis inovacijų indeksas rodo, kad Europa išlaiko išskirtinę poziciją tarp lyderių. Net 6 iš 10 inovatyviausių pasaulio ekonomikų yra europinės, o tai paneigia dažną kritiką, jog žemynas negeba konkuruoti technologijų fronte.

    Reitinge šešiukę sudaro Šveicarija, Švedija, Jungtinė Karalystė, Nyderlandai, Suomija ir Danija. Iškart už dešimtuko ribos rikiuojasi Vokietija, o toliau seka Prancūzija, Estija, Austrija ir Airija.

    Dar ryškesnis Europos svoris matomas išplėtus sąrašą: tarp 25 inovatyviausių ekonomikų Europa sudaro 14 pozicijų. WIPO taip pat fiksuoja, kad 2026 metų indekse 12 Europos valstybių pagerino savo vietą, nors bendras pasaulinis konkurencingumas išlieka itin įtemptas.

    Kur atsiveria finansavimo spraga

    Vis dėlto, lyderystė inovacijų reitinguose ne visada reiškia lyderystę kapitalo rinkose. WIPO skaičiuoja, kad 2026 metais Europa sudaro apie 9,9 proc. pasaulinės rizikos kapitalo sandorių vertės, vertinant pagal duomenis už pirmus du metų ketvirčius.

    Palyginimui, Šiaurės Amerika generuoja apie 72,6 proc., o Azija apie 15,9 proc. Šis kontrastas padeda suprasti, kodėl Europa, turėdama stiprias mokslo ir pramonės bazes, vis dar rečiau užaugina globalius technologijų milžinus.

    WIPO akcentuoja, kad pagrindinis iššūkis yra idėjų pavertimas sparčiai augančiomis įmonėmis, mastelio finansavimas ir produktyvumo didinimas. Kitaip tariant, žaliavos inovacijoms netrūksta, tačiau kelias nuo laboratorijos iki tarptautinės rinkos dažnai būna per lėtas ir per brangus.

    2025 metais pasaulinė rizikos kapitalo sandorių vertė, WIPO vertinimu, šoktelėjo apie 28 proc. ir pasiekė maždaug 454 mlrd. eurų. Tuo pat metu sandorių skaičius sumažėjo apie 1,4 proc., o tai reiškia ketvirtus metus iš eilės trunkantį sandorių kiekio kritimą.

    DI keičia kapitalo kryptį

    WIPO duomenys rodo ir dar vieną ryškią tendenciją: DI pritraukė apie 53 proc. visos 2025 metų rizikos kapitalo sandorių vertės. 2026 metų pirmąjį pusmetį ši dalis, WIPO vertinimu, išaugo iki maždaug 77 proc., todėl finansavimas vis labiau koncentruojasi keliuose sektoriuose ir keliuose regionuose.

    „DI atveria naujas technologines ribas visose mokslo srityse, o valdžios ir įmonių investicijos į tyrimus 2025 metais pasiekė rekordą. 2026 metų ataskaita rodo, kad nauja giliųjų mokslų startuolių karta paverčia proveržius produktais ir keičia gyvybės mokslus, kosmosą, robotiką bei švarią energiją“, – sakė WIPO generalinis direktorius Daren Tang.

    Europos fondų rinka tuo metu rodo atsparumą, tačiau mastelis vis dar kuklesnis nei JAV ar kai kuriose Azijos dalyse. Vien per 2026 metus viešai skelbtų Europos fondų paleidimų ir investuotojų įsipareigojimų suma, remiantis sektoriaus apžvalgomis, siekė apie 9,6 mlrd. eurų, o dalis strategijų aiškiai nukreiptos į giliąsias technologijas ir DI.

    Giliųjų mokslų banga ir Europos šansai

    WIPO 2026 metų ataskaitoje išskiriama giliųjų mokslų kryptis apima daugiau nei 30 000 startuolių, įkurtų nuo 2000 metų tokiose srityse kaip puslaidininkiai, robotika, kvantinė kompiuterija, gyvybės mokslai, kosmosas ir pažangios medžiagos. Palyginti su 2010 metais, jų skaičius išaugo apie 9,5 karto.

    WIPO skaičiuoja, kad giliųjų mokslų įmonių vertė 2025 metais siekė apie 6,7 trln. eurų, o per metus augo apie 23 proc. 2025 metais ši kategorija pritraukė apie 108 mlrd. eurų rizikos kapitalo, o be itin didelių raundų ji sudarė apie 36,5 proc. pasaulinio finansavimo.

    Europa šioje srityje turi aiškių pranašumų: Jungtinė Karalystė, WIPO duomenimis, yra trečia pasaulyje pagal giliųjų mokslų startuolių skaičių. Estija išsiskiria augimo tempu, nes 2020–2025 metais giliųjų mokslų startuolių skaičius joje, WIPO vertinimu, šoktelėjo 313 proc.

    Miesto ir universitetų lygiu Europa taip pat atrodo konkurencinga: Kembridžas ir Oksfordas patenka tarp pasaulio lyderių pagal inovacijų intensyvumą, o Londonas ir Paryžius išlieka vieni stipriausių didmiesčių klasterių. Tačiau lemiamas klausimas išlieka tas pats: ar Europa sugebės užtikrinti pakankamą mastelio finansavimą ir greitesnius kelius į pasaulines rinkas.

    2026 metų indeksas todėl pasakoja dvi istorijas vienu metu. Europa išlieka viena stipriausių vietų kurti naujas žinias, tačiau rizikos kapitalo srautai rodo, kad didžiausias išbandymas prasideda tada, kai inovaciją reikia paversti pasauliniu verslu.

  • Alpių ledynai tirpsta vis sparčiau: Šveicarija per penkerius metus neteko beveik 20 proc. ledo

    Šveicarijos ledynai per pastaruosius penkerius metus sumažėjo beveik penktadaliu, o tai vis labiau keičia Alpių kraštovaizdį. Mokslininkų vertinimu, spartų ledo nykimą lemia šylantis klimatas, vis dažnesnės karščio bangos ir mažėjantis žiemos sniego kiekis.

    Remiantis Šveicarijos ledynų stebėsenos duomenimis, vien per pirmuosius aštuonis 2026 metų mėnesius ledynų tūris traukėsi apie 5,5 proc. Šis kritimas siejamas su ypač šilta vasara ir menkai snieginga žiema, dėl ko pavasarį ir vasarą ledas buvo prasčiau „apsaugotas“ sniego sluoksniu.

    Glaciologai pabrėžia, kad nykimas nebėra tik lėtas ledyno atsitraukimas į aukštesnes zonas. Vis dažniau fiksuojamas ir struktūrinis irimas, kai ledynai skyla, plonėja ir praranda vientisumą, o dalis mažesnių ledynų gali visiškai išnykti dar prieš parengiant metines suvestines.

    ETH Zürich glaciologas Matthiasas Hussas atkreipia dėmesį, kad visuomenė dažnai neįvertina tempo: vietose, kur dar visai neseniai buvo šimtai metrų ledo, šiandien lieka pliki akmenuoti šlaitai. Toks virsmas ne tik keičia kraštovaizdį, bet ir turi pasekmių vandens ištekliams, kalnų ekosistemoms bei turizmui.

    „Stovėti vietoje, kur prieš kelerius metus driekėsi storas ledo sluoksnis, o dabar likusi akmenuota dykvietė, yra sunkiai suvokiamas jausmas“, – sakė Matthiasas Hussas.

    Viena iš svarbių priežasčių yra vadinamasis tirpimas „iš vidaus“, kai po ledu tekantis vanduo išgraužia ertmes ir silpnina ledyno struktūrą. Tokios vidinės tuštumos vėliau įgriūva, ledas suskyla į atskiras dalis ir praranda stabilumą, todėl nykimas gali tapti dar spartesnis nei vien dėl šiltesnio oro.

    Papildomą vaidmenį atlieka ir tai, kiek saulės spinduliuotės sugeria sniego bei ledo paviršius. Kai ant sniego nusėda dulkės ar suodžiai, mažėja atspindėjimas, o tirpimas greitėja. Kai kuriais metais šį efektą sustiprina iš Šiaurės Afrikos atnešamos dulkės, tačiau bendrą tendenciją vis labiau formuoja kylanti temperatūra.

    Alpių regione ledynai yra svarbūs natūralūs vandens rezervuarai, ypač sausros periodais, kai tirpsmo vanduo palaiko upių debitą. Ilgainiui, mažėjant ledo atsargoms, trumpalaikė tirpsmo vandens gausa gali virsti vandens trūkumu vasaromis, o tai svarbu ir hidroenergetikai, ir žemės ūkiui, ir geriamojo vandens sistemoms.

    Be to, nykstant ledynams daugėja geologinių rizikų: nestabilūs šlaitai, akmenų griūtys ir nuo ledyno atsitraukimo atsiveriančios birios uolienos didina pavojų kalnų infrastruktūrai bei turistiniams maršrutams. Mokslininkai pabrėžia, kad be ryškaus šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo dalis Alpių ledynų šiame amžiuje gali tapti tik fragmentais arba visai išnykti.

  • „Cactus Custody“ startuoja Šveicarijoje: raktai ir klientų duomenys laikomi tik šalies viduje

    „Cactus Custody“ startuoja Šveicarijoje: raktai ir klientų duomenys laikomi tik šalies viduje

    Skaitmeninio turto saugojimo bendrovė „Cactus Custody“ pradėjo teikti saugojimo paslaugą Šveicarijoje. Naują kryptį operuoja Šveicarijoje registruota „ChainTech AG“, o paslauga papildo jau veikiančius „Cactus Custody“ padalinius Honkonge ir Butane.

    Įmonė pabrėžia, kad klientams svarbiausia tampa ne vien techninis saugumas, bet ir jurisdikcija: pagal kokios šalies teisę veikia saugotojas ir kas nutinka klientų turtui, jei paslaugos teikėjas susiduria su nemokumu. Šveicarijos pasirinkimas šį klausimą sprendžia tiesiogiai, nes teisinė aplinka čia laikoma viena aiškiausių skaitmeniniam turtui Europoje.

    Kas pasikeičia klientams?

    Pasak „Cactus Custody“, esminis naujos paslaugos principas yra tai, kad svarbiausia medžiaga neiškeliauja už Šveicarijos ribų. Privatieji raktai Šveicarijos padaliniui generuojami ir laikomi šalies duomenų centrų infrastruktūroje, naudojant techninius sprendimus, paremtus aparatiniais saugos moduliais.

    Taip pat nurodoma, kad klientų duomenys saugomi Šveicarijoje, o jų atskleidimas tretiesiems asmenims galimas tik tais atvejais, kai to reikalauja Šveicarijos teisė ir laikantis nustatytų teisinių procedūrų. Praktikoje tai reiškia vienos jurisdikcijos suderinimą trims jautriausiems elementams: sutarčiai taikomai teisei, kriptografinei medžiagai ir klientų įrašams.

    Šveicarijos teisinis režimas ir turto atskyrimas

    Šveicarija skaitmeninio turto reguliavimą formavo anksti, o paskesni teisės aktų pakeitimai įtvirtino aiškesnes taisykles, kaip tokį turtą galima laikyti ir apskaityti. Rinkai tai svarbu todėl, kad instituciniams klientams reikalingas ne tik saugumas, bet ir teisinis tikrumas dėl turto priskyrimo bei jo apsaugos nemokumo scenarijais.

    „Cactus Custody“ teigia, kad „ChainTech AG“ klientų turtas atskiriamas nuo įmonės nuosavo turto tiek teisiniu, tiek operaciniu lygiu, kaip to reikalauja Šveicarijos praktika. Tokia struktūra dažnai laikoma vienu pagrindinių kriterijų bankams, fondams ir kitoms reguliuojamoms institucijoms, kurios vertina partnerių riziką.

    Kokį turtą palaiko ir ką planuoja toliau

    Starto metu „ChainTech AG“ palaiko 132 skaitmeninius aktyvus 18 tinklų, įskaitant „Bitcoin“ ir „Ethereum“, taip pat kelias didesnes alternatyvias ekosistemas. Įmonė nurodo, kad nauji tinklai įtraukiami tik po nepriklausomo teisinio ir saugumo vertinimo, todėl palaikomų aktyvų sąrašas turėtų plėstis nuosekliai.

    Šveicarijoje paslauga siūloma su panašia sąskaitų struktūra kaip ir kitose „Cactus Custody“ veiklos teritorijose, įskaitant atskirtų adresų sąskaitas bei galimybes dirbti su skirtingais laikymo režimais. Taip pat numatoma, kad draudimo ir trečiųjų šalių audito apimtis, šiuo metu taikoma kitoms jurisdikcijoms, po starto turėtų būti išplėsta ir Šveicarijos padaliniui.

  • Eurostatas įvardijo brangiausias Europos šalis: būstas, maistas ir paslaugos nustebins

    Eurostatas įvardijo brangiausias Europos šalis: būstas, maistas ir paslaugos nustebins

    Kainų žemėlapis Europoje

    Naujausi Eurostato kainų lygio duomenys rodo ryškius skirtumus tarp Europos šalių: kai kur už tą patį prekių ir paslaugų krepšelį mokama gerokai daugiau nei ES vidurkis, kitur kainos išlieka vienos žemiausių.

    Eurostatas šiuos palyginimus grindžia kainų lygio indeksu, kuris parodo, kaip konkrečios šalies kainos atrodo ES vidurkio fone. Vertinamas ne vienas produktas, o plati prekių ir paslaugų grupių visuma.

    Kur brangiausia: būstas ir kasdienės išlaidos

    Vienas ryškiausių skirtumų fiksuojamas būsto srityje. Remiantis Eurostato skaičiavimais, Šveicarijoje būstas buvo 73,9 proc. brangesnis už Europos Sąjungos vidurkį, Airijoje 56,7 proc., o Jungtinėje Karalystėje 56,5 proc.

    Tuo metu pigiausi būsto kaštai buvo Rumunijoje, Lenkijoje ir Bulgarijoje. Tai reiškia, kad nuomos, būsto priežiūros ir susijusių išlaidų našta, lyginant su ES vidurkiu, šiose rinkose išlieka mažesnė.

    Eurostato tyrime lyginamos kainos daugiau nei 30 Europos šalių, apimant ir ne ES valstybes. Duomenys surinkti vertinant 440 prekių ir paslaugų pozicijų, kad palyginimas būtų kuo artimesnis realiam vartojimui.

    Alkoholis, tabakas ir maistas: skirtumai milžiniški

    Alkoholio ir tabako kategorijoje atotrūkis dar didesnis. Norvegijoje šių prekių kainos buvo 126,1 proc. didesnės už ES vidurkį, o Bulgarijoje 41,8 proc. mažesnės už ES vidurkį.

    Maisto produktų kainos taip pat stipriai išsiskiria. Palyginamas maisto krepšelis Danijoje kainavo maždaug dvigubai daugiau nei Rumunijoje, o ne ES šalys, tokios kaip Šveicarija, Norvegija ir Islandija, dažnai patenka tarp brangiausių.

    Eurostato duomenimis, maistas Šveicarijoje buvo 63,6 proc. brangesnis už ES vidurkį. Tai ypač svarbu keliautojams ir dirbantiems užsienyje, nes kasdienės išlaidos tokiose rinkose gali augti greičiau nei atlyginimų lūkesčiai.

    „Kainų lygio indeksas leidžia palyginti, kiek iš tiesų kainuoja gyvenimas skirtingose šalyse, kai vertinamas toks pats prekių ir paslaugų krepšelis“, – teigiama Eurostato paaiškinimuose apie metodiką.

    Vertinant paslaugas, Jungtinė Karalystė išsiskyrė aukštesnėmis nei ES vidurkis būsto, restoranų ir viešbučių, transporto, ryšių, laisvalaikio bei baldų kainomis. Tačiau drabužiai, maistas ir asmeninis transportas, įskaitant automobilius ar dviračius, kai kuriais atvejais buvo pigesni už ES vidurkį.

    Iš ryškesnių išimčių minima Graikija, kuri išsiskyrė brangiausiais ryšiais, įskaitant pašto, telefono ir interneto paslaugas. Vis dėlto kitose kategorijose Graikijos kainos dažnai buvo žemiau ES vidurkio.

    Tarp pigiausių šalių neretai minimos Rumunija ir Bulgarija, ypač paslaugų sektoriuje. Pavyzdžiui, restoranų ir viešbučių kainos Bulgarijoje buvo 53,4 proc. mažesnės už ES vidurkį, o Rumunijoje 47,6 proc. mažesnės.

    Eurostatas taip pat atkreipia dėmesį, kad tokios didžiosios ekonomikos kaip Prancūzija, Vokietija ir Belgija dažnai laikėsi šiek tiek virš ES vidurkio. Tai rodo santykinai stabilų, tačiau ne ekstremalų kainų lygį, lyginant su brangiausiomis Europos rinkomis.

    Praktikoje šie palyginimai svarbūs ne tik kelionėms. Jie naudojami vertinant perkamąją galią, socialinės politikos sprendimus ir realią gyventojų gyvenimo kainą, ypač kai infliacija ir energetikos svyravimai Europoje išlieka aktualūs.

  • Šveicarijoje aptiko dingusią romėnų gyvenvietę: paslaptingas gaisras kelia klausimų

    Šveicarijoje aptiko dingusią romėnų gyvenvietę: paslaptingas gaisras kelia klausimų

    Šveicarijoje, Ligornetto gyvenvietėje Ticino kantone, archeologai kasinėjimų metu aptiko iki šiol nežinotą romėnų laikotarpio kompleksą. Tyrimai pradėti birželio mėnesį prieš planuojamas naujo gyvenamojo pastato statybas, o kasinėjimų plotas siekė apie 500 kvadratinių metrų.

    Darbus vykdo Ticino kultūros paveldo tarnybos Archeologijos skyrius. Kasinėjama teritorija yra tarp Via Mastri gatvės ir nedidelio vandens telkinio, einančio palei dabartinę Via Passeggiata.

    Ankstyviausi žmonių veiklos pėdsakai šioje vietoje datuojami laikotarpiu dar prieš Kristaus gimimą, tačiau ryškiausi pokyčiai fiksuojami II amžiuje. Tuomet teritorija buvo sulyginta ir joje iškilo didelis mūro pastatas iš akmens ir plytų.

    Archeologai jame jau atpažino mažiausiai šešias patalpas, o statinio matmenys siekė apie 8 metrus pločio ir bent 11 metrų ilgio. Pietinėje dalyje buvo apie 3 metrų pločio portikas, o gale fiksuotos dvi didesnės patalpos, kurių plotas sudarė maždaug 16 ir 20 kvadratinių metrų.

    Pastatas priminė dirbtuves

    Tyrėjai pabrėžia, kad statinys, panašu, nebuvo gyvenamasis. Jame nerasta židinių ar kitų buičiai būdingų elementų, todėl labiau tikėtina, kad tai buvo ūkinės ar amatininkų veiklos vieta.

    Šią versiją sustiprina radiniai aplinkinėse kultūrinėse sluoksniuose, datuojamuose II–III amžiais. Čia aptikta daug geležies šlako ir bronzos apdirbimo atliekų, o jų kiekis leidžia įtarti, kad netoliese vyko gana intensyvi metalo apdirbimo veikla.

    Už pastato taip pat rasta erdvė, kuri galėjo būti skirta žemdirbystei ir įvairiems darbams lauke. Stulpavietės rodo, kad čia galėjo stovėti lengvos konstrukcijos ar laikinos pastogės, o aptiktas nedidelis takas iš pakartotinai panaudotų plytų galėjo žymėti sklypo ribą ir tarnauti kaip praėjimas.

    Didžiausia mįslė – gaisras

    Didžiausią klausimą šiuo metu kelia gaisras, kuris, kaip manoma, užbaigė komplekso veiklą III amžiuje. Kasinėjimuose fiksuotos plačios medžio anglies sankaupos, o per ugnį, sprendžiant iš radinių, sugriuvo ir plytinis pastato stogas.

    Archeologiniai duomenys leidžia gana tiksliai atsekti sunaikinimo mastą, tačiau gaisro priežastis kol kas neaiški. Tyrėjai neatmeta nei nelaimingo atsitikimo, nei tyčinio padegimo, tačiau pabrėžia, kad įrodymų vienai ar kitai versijai dar trūksta.

    Ką tai keičia regione?

    Ligornetto ir Mendrisiotto apylinkės buvo gyvenamos šimtmečius, o romėnų laikais ši teritorija pateko į svarbių miestų, tokių kaip Como ir Milanas, įtakos zoną. Netoliese žinomi ir kiti romėniški objektai, tarp jų romėnų vila San Pietro di Stabio, esanti mažiau nei už 1 kilometro.

    Mokslininkai tikisi, kad nauji duomenys leis geriau suprasti, kaip atrodė gyvenimas už didžiųjų romėnų miestų ribų. Ypač svarbu gali būti išsiaiškinti, kokį vaidmenį vietos ekonomikoje turėjo amatai ir metalo apdirbimas bei kaip buvo susijusios mažesnės gyvenvietės su regiono centrais.

  • Nustebino Šveicariją: Montreux scenoje Azerbaidžanas parodė, kaip skamba mugamas ir džiazas

    Nustebino Šveicariją: Montreux scenoje Azerbaidžanas parodė, kaip skamba mugamas ir džiazas

    Šveicarijos Montreux mieste, minint 80-ąsias festivalio Septembre Musical Montreux-Vevey metines, ypatingas dėmesys atiteko Azerbaidžano muzikinei tradicijai. Renginiuose pristatytas platus skambesio spektras – nuo šimtmečius menančio mugamo iki operos, džiazo ir tautinio šokio.

    Festivalio organizatoriai pabrėžė, kad šių metų programa siekė parodyti, kaip vienoje šalyje sugyvena skirtingos muzikinės tapatybės. Tokia kryptis atitinka ir platesnę Europos festivalių tendenciją daugiau vietos skirti regionų kultūrai, gyvoms tradicijoms ir tarpkultūriniams projektams.

    Montreux pasirodė apie 200 atlikėjų, kuriuos vedė Valstybinis simfoninis orkestras. Skambėjo kūriniai, siejami su kompozitoriumi Uzeyiru Hajibeyli, dažnai vadinamu Azerbaidžano klasikinės muzikos pradininku, taip pat pristatyti šiuolaikiškesni žanrai ir sceninės formos.

    Mugamas laikomas viena svarbiausių Azerbaidžano muzikinio paveldo formų, o jo atlikimas dažnai remiasi improvizacija ir griežtai apibrėžtomis melodinėmis struktūromis. UNESCO šį žanrą yra pripažinusi nematerialiuoju žmonijos kultūros paveldu, todėl jo pristatymas tarptautinėje scenoje turi ne tik meninę, bet ir kultūrinės diplomatijos reikšmę.

    Programoje atsispindėjo ir Azerbaidžano džiazo tradicija, kuri XX amžiuje vystėsi kaip savitas skambesys, jungiantis vakarietišką džiazo kalbą su vietinėmis dermėmis. Anot renginio dalyvių, tokie koncertai padeda auditorijai pamatyti šalį ne per politinių naujienų prizmę, o per kultūros istoriją ir šiuolaikinį kūrybiškumą.

    Montreux ir greta esantis Vevey regionas laikomas viena ryškiausių Šveicarijos muzikos erdvių, o festivalio jubiliejus tapo proga akcentuoti ir programų įvairovę. Rengėjai tikisi, kad skirtingų tradicijų pristatymas sustiprins dialogą tarp auditorijų ir padės atrasti mažiau girdėtus Europos kaimynystės regionų balsus.

  • Šveicarijos studentai Alpių ledyną apdengė avių vilna: ledo netektys sumažėjo iki 70 proc.

    Šveicarijos studentai Alpių ledyno Tsanfleuron dalį vasarai apdengė avių vilnos kilimais ir fiksavo, kad po jais ledas tirpo gerokai lėčiau. Eksperimento rezultatai parodė, kad natūrali danga gali prilygti kurortuose naudojamiems sintetiniams uždangalams.

    Bandomajame projekte netoli slidinėjimo zonos Glacier 3000 ant ledyno buvo pakloti du maždaug po 100 kvadratinių metrų ploto vilnos plotai. Šalia įrengtas kontrolinis plotas su įprasta sintetine danga leido palyginti, kaip skirtingos medžiagos veikia ledo tirpsmą per tą patį laikotarpį.

    Studentai ledyno būklę tikrino kas dvi savaites visą vasarą, kuri, pasak projekto autorių, buvo neįprastai karšta. Dėl to sniegas nuo ledynų šiemet nutirpo anksčiau nei įprasta, todėl realios sąlygos tapo griežtesniu išbandymu ir vilnai, ir plastikinei dangai.

    Skaičiavimai parodė, kad po vilna ledo netektys sumažėjo apie 50–70 proc., palyginti su neuždengtu plotu. Projekto vadovas Timothy Steineris pažymėjo, kad vilna veikė ne prasčiau už sintetinę alternatyvą.

    „Po vilna ledo netektys sumažėjo maždaug 50–70 proc., o rezultatas buvo panašus į naudojamos sintetinės dangos efektą“, – sakė projekto vadovas Timothy Steineris.

    Pagrindinė vilnos idėja yra paprasta: šviesi, puri medžiaga geriau atspindi saulės spinduliuotę, sulaiko šaltį ir veikia kaip izoliacinis sluoksnis. Tuo metu sintetiniai audiniai, nors ir efektyviai mažina tirpsmą, ilgainiui gali irti ir prisidėti prie mikroplastiko taršos, kuri kartu su tirpsmo vandeniu patenka į kalnų upes.

    Studentai akcentuoja ir praktinę problemą: dalis avių vilnos Šveicarijoje kasmet lieka nepanaudota, todėl ji neretai tiesiog utilizuojama. Vilnos panaudojimas kaip sezoninės dangos leistų suteikti žaliavai papildomą vertę, ypač regionuose, kur avininkystė paplitusi, o vilnos perdirbimas ne visuomet atsiperka.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad tai nėra sprendimas, galintis sustabdyti klimato kaitą. Net ir Šveicarijoje tokios dangos realiai pritaikomos tik labai mažoje ledynų dalyje, dažniausiai siekiant apsaugoti konkrečias trasas ar turizmo infrastruktūrą, o ne gelbėti ledynus visoje šalyje.

    Eksperimentas išryškina platesnę tendenciją: kalnų kurortai ieško būdų, kaip prisitaikyti prie šylančio klimato, tačiau priemonės dažniausiai mažina pasekmes, o ne priežastis. Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad ilgalaikė išeitis išlieka šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas, o vietiniai sprendimai gali tik laikinai pristabdyti nykimą konkrečiose vietose.

    Vilnos dangos rezultatai rodo, kad natūralios, suyrančios medžiagos gali tapti alternatyva plastikinėms, jei tik bus užtikrintas jų patvarumas ir logistiškai pagrįstas naudojimas. Tolesni tyrimai turėtų atsakyti, kaip vilna elgiasi skirtingomis oro sąlygomis, kiek kartų ją galima panaudoti ir kokia būtų tokio sprendimo kaina bei poveikis aplinkai per visą ciklą.

    Tačiau net sėkmingiausi bandymai nepaneigia pagrindinio fakto: ledynų tirpsmą lemia ilgalaikis temperatūros kilimas. Todėl vilnos kilimai gali tapti nišine priemone, aktualia turizmo vietovėms, bet jie nepakeis būtinybės mažinti išmetimus, jei siekiama išsaugoti ledynus apskritai.

  • Šveicarijoje gyvenanti zarasiškė atskleidė, ką reiškia būti garbės ambasadoriumi: ateina duoti

    Šveicarijoje gyvenanti zarasiškė atskleidė, ką reiškia būti garbės ambasadoriumi: ateina duoti

    Šveicarijoje, Ciuriche, gyvenanti komunikacijos specialistė Ingrida Jadzevičienė siekia tapti Zarasų krašto garbės ambasadore ir sako, kad tai nėra vien simbolinis titulas. Jos teigimu, ambasadorystė prasideda nuo noro padėti ir kurti ryšius, o ne nuo asmeninės naudos.

    Į užsienį su šeima ji išvyko planuodama praleisti vos metus ar dvejus, tačiau gyvenimas svetur užsitęsė jau aštuonerius metus. Vis dėlto, pasak pašnekovės, ryšys su Lietuva ir Zarasų kraštu išliko gyvas per šeimos istoriją, dažnas keliones bei sąmoningą pastangą perduoti šaknis vaikams.

    Profesinė kryptis pasikeitė iš esmės

    Pagal išsilavinimą ji yra baudžiamosios teisės specialistė, Lietuvoje dirbusi ir komercinės teisės srityje, tačiau persikėlus į Šveicariją tęsti teisinės karjeros tapo sudėtinga. Skirtinga teisinė sistema ir praktikos reikalavimai paskatino ieškoti naujo kelio, todėl ji pasuko į rinkodarą ir komunikaciją.

    Šiandien I. Jadzevičienė konsultuoja smulkaus verslo atstovus ir vadovus, skaito paskaitas, padeda kurti asmeninį prekės ženklą bei aiškiai komunikuoti socialiniuose tinkluose. Ji pabrėžia, kad komunikacijoje nėra vieno teisingo recepto, todėl svarbiausia yra gebėjimas išgirsti žmogų ir pritaikyti sprendimą pagal jo stiprybes.

    Ryšiai su diaspora atvedė į PLB

    Gyvenimas užsienyje, anot pašnekovės, sustiprino ir įsitraukimą į diasporos veiklą. Per profesinius kontaktus ji prisidėjo prie įvairių iniciatyvų, o vėliau sulaukė kvietimo dirbti Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijose.

    Šiuo metu ji yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Ekonominio bendradarbiavimo komisijos bei Bendradarbiavimo su Lietuvos regionais ir grįžimo komisijos narė. Tokiose veiklose, pasak jos, svarbiausia praktiški ryšiai, žinių apsikeitimas ir idėjos, kurias galima pritaikyti regionuose, siekiant išlaikyti kontaktą su išvykusiais kraštiečiais ir paskatinti grįžimo svarstymus.

    Zarasų pokyčiai, kuriuos verta parodyti

    Lygindama vaikystės Zarasus su dabartiniu miestu, I. Jadzevičienė sako matanti esminį pokytį: daugiau renginių, traukos vietų ir realių galimybių turiningai leisti laiką. Jos vertinimu, dalies išvykusių žmonių atmintyje gimtieji miestai vis dar likę tokie, kokie buvo prieš dešimt ar dvidešimt metų, todėl būtina nuosekli, šiuolaikiška komunikacija apie dabartį.

    Pasak jos, regionams šiandien svarbu ne tik kviesti atvykti, bet ir pateikti aiškų atsakymą, ką žmogus čia ras: nuo infrastruktūros ir paslaugų iki bendruomenės gyvenimo. Tokį pasakojimą ji planuotų stiprinti ir asmeniniu pavyzdžiu, pasitelkdama socialinių tinklų auditoriją bei savo profesines kompetencijas.

    „Garbės ambasadorius yra ne tas, kuris ateina imti, o tas, kuris nori duoti, parodyti ir suteikti“, – sakė Ingrida Jadzevičienė.

    Ji pabrėžia, kad ambasadorystė neturėtų virsti vien pavardžių sąrašu ar formaliu statusu. Svarbiausia, jos teigimu, yra konkretūs darbai: kraštiečių paieška skirtingose šalyse, bendri projektai, ryšiai su užsienio lietuvių bendruomenėmis ir nuoseklus Zarasų pristatymas taip, kad tai būtų aktualu ne tik turistams, bet ir svarstantiems grįžti gyventi.

    Kalbėdama apie bendruomenių iniciatyvas, ji akcentuoja atvirumo svarbą ir ragina neužgesinti aktyvių žmonių vien argumentu, kad kažkas jau buvo bandyta. Pašnekovės įsitikinimu, pasikeitus aplinkybėms, komandai ir priemonėms, net anksčiau nepavykusios idėjos gali duoti gerą rezultatą.

    Ilgainiui I. Jadzevičienė savo ateitį sieja su Lietuva ir neatmeta, kad kada nors norėtų apsigyventi Zarasų krašte. Jos teigimu, regiono stiprybė yra gamta, gyvenimo tempas ir bendruomeniškumas, o nuosekliai telkiant diasporą galima sukurti tvirtesnį ryšį tarp išvykusiųjų ir vietos žmonių.