CP v2

Tag: Šveicarija

  • Mirtina legioneliozės židinys Bazelyje: aiškėja, kas galėjo užkrėsti dešimtis žmonių

    Mirtina legioneliozės židinys Bazelyje: aiškėja, kas galėjo užkrėsti dešimtis žmonių

    Bazelyje fiksuojamas legioneliozės protrūkis: vienas žmogus mirė, o 25 pacientai buvo paguldyti į ligonines. Kantonas Bazelis-Miestas apie išaugusį susirgimų skaičių paskelbė rugpjūčio 3 dieną, daugiausia atvejų nustatyta centrinėje Kleinbaselio dalyje.

    Skelbimo metu devyni pacientai dar buvo gydomi ligoninėje, vienas jų – intensyvios terapijos skyriuje. Kadangi atvejai susitelkė palyginti nedidelėje teritorijoje, tyrėjai labiau koncentravosi į galimą bendrą infekcijos šaltinį, o ne į atskiras gyvenamųjų būstų sistemas.

    Įtariama, kad bakterijos galėjo plisti per viešoje erdvėje susidarantį vandens aerozolį. Pareigūnai ėmė mėginius iš dešimties aušinimo bokštų, esančių protrūkio zonoje, ir aštuoniuose jų nustatė leistinų Legionella bakterijų normų viršijimą.

    Dar dviejose sistemose aptikta padidėjusi Legionella pneumophila koncentracija – būtent ši rūšis dažniausiai siejama su žmonių susirgimais. Abi instaliacijos įrengtos ant biurų pastato Rebgasse gatvėje stogo, jos buvo visiškai išjungtos ir pradėtos valyti dar liepos 31 dieną.

    Likę šeši įrenginiai, kuriuose aptiktos kitos Legionella rūšys, vietos valdžios vertinimu, žmogui paprastai nėra pavojingi. Vis dėlto patikros tęsiamos, nes siekiama atmesti papildomų taršos šaltinių galimybę ir užtikrinti, kad bakterijos neplistų toliau.

    Legionella bakterijos natūraliai aptinkamos vandenyje ir drėgnoje dirvoje, tačiau nedidelė jų koncentracija dažniausiai grėsmės nekelia. Rizika išauga, kai jos patenka į dirbtines vandens sistemas ir randa palankias sąlygas daugintis, ypač esant maždaug 25–45 laipsnių temperatūrai, vandens sąstoviui ir nuosėdoms.

    Dėl to bakterijos gali daugintis karšto vandens sistemose, dušuose, talpyklose, sūkurinėse voniose, fontanuose, drėkintuvuose ir aušinimo bokštuose. Vien bakterijų aptikimas vandenyje dar nereiškia, kad žmogus susirgs – esminė sąlyga yra aerozolio susidarymas ir jo įkvėpimas.

    Dažniausias užsikrėtimo kelias yra mikroskopinių užkrėsto vandens lašelių įkvėpimas, kai bakterijos patenka į plaučius ir sukelia uždegimą. Rečiau infekcija siejama su užspringimu vandeniu, kai skystis patenka į kvėpavimo takus.

    Užkrėsto vandens gėrimas paprastai nesukelia legioneliozės, nes bakterijos neplinta virškinamuoju keliu. Liga taip pat paprastai neperduodama nuo žmogaus žmogui, todėl kontaktas su sergančiuoju nėra laikomas tipiniu užsikrėtimo šaltiniu.

    Lengvesnė forma yra vadinamoji Pontiac karštinė, primenanti gripą ir dažniausiai praeinanti savaime. Sunkesnė – legionierių liga, galinti sukelti sunkų plaučių uždegimą, kvėpavimo nepakankamumą ir, retais atvejais, mirtį, todėl dažnai reikalingas gydymas antibiotikais ir kartais intensyvi priežiūra.

    Legionierių ligos simptomai dažniausiai pasireiškia po 2–10 dienų nuo kontakto su bakterijomis. Pradžioje vargina karščiavimas, raumenų ir galvos skausmai, apetito stoka, stiprus silpnumas, vėliau gali atsirasti sausas kosulys, dusulys ir kiti plaučių uždegimui būdingi požymiai.

    Kai kuriems pacientams pasireiškia ir virškinamojo trakto simptomai, pavyzdžiui, viduriavimas, pykinimas, vėmimas ar pilvo skausmai, taip pat sumišimas. Kadangi požymiai nėra specifiniai, diagnozei patvirtinti būtini laboratoriniai tyrimai.

    Specialistai pabrėžia, kad protrūkiai dažniausiai susiję su netinkamai prižiūrimomis vandens ir aušinimo sistemomis, todėl svarbi nuolatinė jų kontrolė, valymas ir dezinfekcija. Šiuolaikinė praktika vis dažniau remiasi rizikos vertinimu pastatuose, reguliaria mikrobiologine stebėsena ir aiškiomis eksploatavimo procedūromis, ypač ten, kur susidaro vandens aerozolis.

  • Prie Šveicarijos ir Prancūzijos sienos išseko Lac de Brenets: karščio bangos stabdo turizmą

    Prie Šveicarijos ir Prancūzijos sienos esantis Lac de Brenets ežeras šią vasarą beveik ištuštėjo: po kelių mėnesių sausros ir kelių karščio bangų vandens lygis nusmuko iki rekordinių žemumų. Vietovė, kuri įprastai traukia poilsiautojus vaizdingais krantais ir galimybėmis plaukioti, dabar kai kur primena atidengtą dumblėtą dugną.

    Ežerą maitinančios Doubs upės debitas smarkiai sumažėjo, todėl dalis valtelių ir katerių liko įstrigę seklumoje. Vietos turizmo paslaugų teikėjai kalba apie sutrumpintą sezoną, mažesnius užsakymus ir būtinybę riboti darbuotojų skaičių, nes maršrutai vandeniu tapo sunkiai įgyvendinami.

    Šveicarijos meteorologijos tarnybos duomenimis, nuo pavasario kritulių regione iškrito gerokai mažiau nei įprastai, o ilgalaikės prognozės reikšmingo lietaus artimiausiu metu nežada. Specialistai pabrėžia, kad tokie laikotarpiai vis dažniau sutampa su užsitęsusiomis karščio fazėmis, kai vanduo intensyviai garuoja, o dirvožemis ir upės nespėja atsigauti.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad ežeras pastebimai pasikeitė: likęs vanduo kai kur patamsėjęs, susiaurėjęs iki juostos, o įprasti vaizdai, dėl kurių čia atvykdavo fotografai ir poilsiautojai, tapo retenybe. Sumenkęs vandens kiekis veikia ir aplinkines gamtines vietas, nes vandens kaskados ir kriokliai, priklausantys nuo ežero ir upės režimo, taip pat silpsta.

    „Kai čia yra vandens, tai išties pasakiška vieta. Labai liūdna matyti ją tokią“, – sakė vietos gyventojas Marcial Beieler.

    Lac de Brenets situacija įsilieja į platesnį Europos kontekstą: pastaraisiais metais karščio bangos tampa ilgesnės, o sausros epizodai dažnėja, ypač vasaros sezono metu. Tai reiškia ne tik nepatogumus turizmui, bet ir didesnę įtampą vandens ištekliams, upių laivybai, ekosistemoms bei vietos ekonomikai, kuri priklauso nuo vasaros srautų.

  • Kas slypėjo po būsimo daugiabučio pamatais: Šveicarijoje atidengė seniausias romėnų tvirtoves

    Kas slypėjo po būsimo daugiabučio pamatais: Šveicarijoje atidengė seniausias romėnų tvirtoves

    Šveicarijoje, Vindonisos archeologinėje teritorijoje, gelbėjamuosiuose kasinėjimuose aptiktos, kaip manoma, seniausios šalyje romėnų kariuomenės įtvirtinimų liekanos. Tyrimai vyko maždaug 4 000 kvadratinių metrų plote, kuris buvo numatytas būsimai gyvenamajai statybai, todėl darbai leido užfiksuoti objektus, kurie kitu atveju būtų sunaikinti.

    Didžiausiu atradimu įvardijamas pirmą kartą aiškiai patvirtintas medžio ir žemių tipo pylimo fragmentas, priklausęs ankstyviausiam kariniam stovyklavietės etapui. Nustatyta, kad pylimo linija driekiasi apie 70 metrų į pietus nuo vėlesnių akmeninių legioninės tvirtovės sienų, o tai padeda tiksliau atkurti pradinį stovyklos planą.

    Archeologai teigia, kad įtvirtinimai galėjo būti įrengti imperatoriaus Tiberijaus valdymo laikais, o užpilto griovio sluoksniuose aptikti augalijos pėdsakai leidžia svarstyti, jog tam tikrą laiką šie įtvirtinimai galėjo būti nenaudojami. Vėliau jie, tikėtina, buvo perplanuoti ir pritaikyti augant kariniam kompleksui.

    Rasta kareivinių ir dirbtuvių pėdsakų

    Stovyklos viduje, po vėliau įrengtu romėnų keliu, aptikti maždaug 9 metrų pločio ir daugiau kaip 30 metrų ilgio pastato likučiai. Reguliarus patalpų ir prieangių išdėstymas atitinka iš kitų romėnų karinių objektų žinomas legionierių kareivines, todėl radinys laikomas svarbiu ankstyvojo garnizono kasdienybės liudijimu.

    Prie vidinės pylimo pusės identifikuotos konstrukcijos, siejamos su duonos krosnimi, o greta rasta kruopščiai įrengta lauko kalvė su išlikusiu židiniu. Tokie objektai rodo, kad ankstyvasis punktas nebuvo vien laikina stovyklavietė, o turėjo gamybinę infrastruktūrą, reikalingą nuolatiniam dalinio aprūpinimui.

    Retas auksinis radinys ir karo medicina

    Tarp šimtų judriųjų radinių išskiriamas auksinis aureusas, nukaldintas Tiberijaus laikais. Tokios monetos Romos imperijoje buvo itin didelės vertės, o archeologiniuose kontekstuose jos aptinkamos retai, todėl radinys laikomas išskirtiniu.

    Taip pat rastas nedidelis karnelio akmuo su išraižytu pergalės deivės Viktorijos atvaizdu, laikančios vainiką ir skeptrą. Be to, aptikta kasdienę karių buitį menančių daiktų, tarp jų kalvystės įrankių, odos apdirbimo elementų ir rankinio malūnėlio akmens.

    Ypač daug dėmesio sulaukė du smulkūs dirbiniai, interpretuojami kaip puošnūs romėnų chirurginių skalpelių rankenėlių elementai. Jie gali rodyti karinės medicinos specialistų buvimą stovykloje ir primena, kad romėnų kariuomenėje sužeistųjų priežiūra buvo laikoma praktiniu karo mašinos poreikiu.

    Kodėl Vindonisa tokia svarbi?

    Vindonisa laikoma vienintele nuolatine legionų stovykla dabartinės Šveicarijos teritorijoje, o jos vieta parinkta strategiškai, svarbių upių santakoje, prie kelių, vedusių per Alpes. Romėnų buvimas šiame regione siejamas su Augusto laikų kampanijomis apie 15 metus prieš mūsų erą, o vėliau nedidelis postas išaugo į reikšmingą karinę bazę.

    Pasitraukus kariuomenei, gyvenvietė, kaip nurodo tyrėjai, kurį laiką išliko svarbiu civiliniu centru, todėl vietovė turi kelis istorinius sluoksnius. Naujausi kasinėjimų rezultatai leidžia tiksliau suprasti, kaip romėnai organizavo garnizonus naujai kontroliuojamose teritorijose ir kaip atrodė kasdienis legionierių gyvenimas imperijos pakraščiuose.

  • „Apple“ iPhone 17 Pro kainų šokas: Europoje brangiau nei JAV, o Turkijoje – daugiau nei dvigubai

    „Apple“ iPhone 17 Pro kainų šokas: Europoje brangiau nei JAV, o Turkijoje – daugiau nei dvigubai

    By&nbspServet Yanatma
    Published on

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Share
    Close Button












    The premium paid for Apple’s latest Pro model has widened across much of Europe since 2017, with taxes and currency movements creating stark differences between markets.

    An iPhone 17 Pro costs more than twice as much in Turkey as it does in the US, making it the most expensive place among 41 markets to buy the phone.


    ADVERTISEMENT


    ADVERTISEMENT

    Deutsche Bank Research’s Mapping the World’s Prices 2026 report compares the price of the same 256GB model across the world. It finds that European countries occupy much of the expensive end of the ranking.

    The comparison also suggests that the price gap between Europe and the US has widened over the past decade.

    Switzerland offers Europe’s lowest price

    Among the 21 European countries analysed, Switzerland has the lowest price, at €1,187. At the other end of the ranking, Turkey is a clear outlier: the same phone costs €2,222, the highest price among all 41 markets.

    Hungary has Europe’s second-highest price, at €1,565. That is €657 less than in Turkey, but €378 more than in Switzerland.

    Only Japan is cheaper than the US, while South Korea matches it

    Among 40 markets, the iPhone 17 Pro is cheaper only in Japan than in the US. It costs €1,012 (or $1,181) in the US, compared with €961 (or $1,121) in Japan. South Korea matches the US price exactly.

    “Japan offers the cheapest iPhone amidst yen weakness. South Korea remains among the cheapest globally, amidst domestic competition from Samsung,” the report noted.

    Related

    Taxes matter significantly

    The report points to the role of taxes in the wide variation in iPhone prices across Europe. It emphasises that taxes raise the relative price of an iPhone in Hungary, where VAT stands at 27%.

    Despite being the world’s most expensive economy for nearly everything, Switzerland is the cheapest European economy in the sample, “thanks to its low 8.1% VAT”.

    Globally, Brazil ranks second, with the iPhone 17 Pro costing €1,937.

    “Türkiye and Brazil show how taxes, tariffs and currency weakness can distort the price of an iPhone,” the report said.

    Egypt ranks third at €1,605 and Mexico sixth at €1,420. Apart from Mexico, all the countries from fourth to 24th place, occupied by India, are in Europe.

    Major economies: UK cheapest but gap is narrow

    Among Europe’s five largest economies, the iPhone 17 Pro is cheapest in the UK (€1,265 or £1,080), while Italy (€1,332) is the most expensive. The gap is not large, and prices elsewhere are close: France (€1,323), Spain (€1,312) and Germany (€1,293).

    How expensive is Europe compared with the US?

    The report indexes the iPhone price at 100 in the US and compares it with prices in other countries. In Turkey, the iPhone 17 Pro costs 2.19 times the US price, or 119% more. That means people pay more than double the US price.

    Turkey is the only country on the list where the iPhone costs more than double the US price.

    A special consumption tax is the main reason why Turkey is an outlier. Even if people travel abroad – to the US, for example – to buy an iPhone, they need to pay an “IMEI registration fee” of 54,258 TL (€1,006 or $1,147) in Turkey. This is just $34 less than the price of the phone in the US.

    iPhone 17 Pro prices are 17% higher in Switzerland than in the US, while they are 25% higher in the UK.

    Relative prices: iPhone 7 and iPhone 17 Pro

    When prices relative to those in the US are compared between the iPhone 17 Pro in 2026 and the iPhone 7 in 2017, the index shows that prices have risen faster in Europe than in the US.

    The iPhone 7 price in 2017 was also indexed at 100 in the US, so there is no change in the index there. In nominal terms, it cost $815, compared with $1,181 for the iPhone 17 Pro.

    This is based on a simple index: if an iPhone costs 100 in the US, how much does it cost elsewhere?

    Turkey and Brazil recorded the largest increases in this context. The iPhone 7 was 47% more expensive in Turkey than in the US. That gap widened to 119% for the iPhone 17 Pro.

    Brazil follows a similar pattern, with the gap widening from 37% to 91%.

    The largest increases in the gap over the past decade were also seen in Norway (21 points), and in Sweden, Finland and the UK (15 points each).

    Among European countries, Greece saw the smallest change, up just 7 points.

    “Apple sets prices centrally and the product is identical worldwide — so price differences reflect taxes, tariffs, distribution costs, and currency effects, making it an excellent barometer of trade and fiscal policy,” the report said.

    According to European Central Bank reference rates, €1 bought an average of $1.1229 in June 2017, compared with $1.1518 in June 2026. This represents a slight change of 2.6%.

    Income gap makes the affordability divide even wider

    These are nominal prices and do not account for income levels, which vary widely across countries. For example, according to the OECD, annual gross average wages ranged from €18,590 in Turkey to €107,487 in Switzerland in 2025. The affordability gap widens even further once income is taken into account.

    Go to accessibility shortcuts

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Read more

  • Europos turto žemėlapis nustebins: Šveicarija pirmauja, o JAV krenta vidurkių kovoje

    Europos turto žemėlapis nustebins: Šveicarija pirmauja, o JAV krenta vidurkių kovoje

    UBS Global Wealth Report 2026 duomenys rodo ryškius asmeninio turto skirtumus tarp regionų: JAV sukaupia apie 38,1 proc. viso asmeninio turto šalyse, kurios ataskaitoje sudaro daugiau nei 92 proc. pasaulio turto. Vakarų Europa lieka antra su 21,9 proc., o Rytų Europa sudaro tik 3,3 proc.

    Vertinant pagal turto sumą vienam suaugusiajam, Europa dažnai atrodo stipriai, nes net 18 iš 30 turtingiausių ekonomikų pagal vidutinį turtą vienam suaugusiajam yra europinės. Dar įspūdingesnis vaizdas pagal medianą: į trisdešimtuką patenka 19 Europos rinkų.

    Kur daugiausia turto vienam suaugusiajam

    2025 metų pabaigos skaičiavimu, pagal vidutinį turtą vienam suaugusiajam pirmauja Šveicarija, kur rodiklis siekia apie 777 506 eurus. Antroje vietoje yra JAV su maždaug 594 651 euru, o turtingiausia Europos Sąjungos šalis šiame pjūvyje yra Liuksemburgas su 559 170 eurų.

    Į dešimtuką taip pat patenka Honkongas, Australija ir Singapūras, kurių vidurkis viršija 450 000 eurų. Europoje aukštai rikiuojasi Danija, Norvegija ir Nyderlandai, o Belgijos ir Švedijos rodikliai taip pat peržengia 300 000 eurų ribą.

    Didžiosios Europos ekonomikos: skirtumas nedidelis

    Tarp penkių didžiausių Europos ekonomikų vidutinio turto vienam suaugusiajam atotrūkis nėra milžiniškas, nors vietos reitinge skiriasi. Aukščiausiai iš jų yra Vokietija, kur vidurkis siekia apie 296 023 eurus, o žemiausiai yra Italija su 238 653 eurais.

    Prancūzija pagal šį rodiklį seka su 291 536 eurais, Ispanija turi apie 261 689 eurus, o Jungtinė Karalystė apie 250 071 eurą. Į Europos trisdešimtuką taip pat patenka Airija, Austrija, Suomija, Portugalija, Malta ir Graikija, tačiau jų vidurkiai gerokai mažesni.

    Kodėl mediana pakeičia vaizdą

    Mediana parodo, kiek turto turi vidurinis suaugęs žmogus, todėl mažiau iškreipiama itin turtingų žmonių. Pagal medianinį turtą pirmauja Liuksemburgas su maždaug 336 498 eurais, o Belgija pakyla į antrą vietą su 236 712 eurų.

    Tarp lyderių išlieka Australija, Naujoji Zelandija ir Honkongas, o iš Europos į dešimtuką patenka Danija, Šveicarija ir Norvegija. Šis pjūvis ypač svarbus aiškinantis, ar šalyje turtas labiau paskirstytas plačiajai visuomenei, ar koncentruotas viršūnėje.

    Įdomiausia, kad tarp penkių didžiausių Europos ekonomikų mediana apverčia reitingą: Italija turi didžiausią medianinį turtą vienam suaugusiajam, apie 111 881 eurą. Tuo metu Vokietija išsiskiria itin žemu medianiniu rodikliu, apie 45 679 eurus, ir atsiduria sąrašo apačioje.

    Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Ispanija pagal medianą yra gerokai arčiau Italijos. Tokie skirtumai paprastai rodo skirtingą turto pasiskirstymą, būsto nuosavybės struktūrą, pensijų bei finansinio turto kaupimo modelius.

    Didžiausias kontrastas matomas JAV: pagal vidutinį turtą ši šalis yra antra, tačiau pagal medianą nukrenta beveik į sąrašo apačią, iki maždaug 58 927 eurų. Tai aiškinama tuo, kad itin didelė turto dalis sutelkta aukščiausiame sluoksnyje, todėl vidurkis išauga, o mediana lieka gerokai mažesnė.

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad mediana dažnai geriau apibūdina vidurinės klasės finansinę realybę, tačiau net ir ji neatskleidžia perkamosios galios. Kitaip tariant, toks pats turto dydis skirtingose šalyse gali reikšti nevienodą gyvenimo lygį dėl kainų ir paslaugų prieinamumo.

    Regioniniu pjūviu JAV vidutinis turtas vienam suaugusiajam yra aiškiai didžiausias, o Vakarų Europa atsilieka daugiau nei perpus. Vakarų Europoje vidurkis siekia apie 287 884 eurus, kai Rytų Europoje jis sumažėja iki maždaug 53 055 eurų, atskleisdamas ilgalaikę turto ir pajamų konvergencijos problemą žemyne.

  • Apklausa: 80 proc. šveicarų išlieka optimistiški nepaisant krizių – labiausiai išsiskiria senjorai

    Apklausa: 80 proc. šveicarų išlieka optimistiški nepaisant krizių – labiausiai išsiskiria senjorai

    Optimistiškų dauguma, net ir neramiais laikais

    Nauja apklausa rodo, kad apie 80 proc. Šveicarijos gyventojų į artimiausius metus žvelgia su pasitikėjimu, nors Europoje ir pasaulyje netrūksta nerimą keliančių krizių. Tyrimas atliktas draudimo grupės „Helvetia Baloise“ užsakymu, apklausus 1 866 žmones vokiškai kalbančioje ir vakarinėje Šveicarijoje.

    Tyrimą vykdę sociologai akcentuoja, kad pasitikėjimas ateitimi dažniau siejamas ne su vienu įvykiu, o su kasdieniu stabilumo jausmu. Apklausos rezultatai rodo, kad optimizmą palaiko artimi ryšiai, sveikata ir finansinis saugumas.

    „Mūsų tyrimas rodo, kad pasitikėjimas neatsiranda vakuume, jis auga ten, kur žmonės patiria stabilumą, artumą, palaikymą ir finansinį saugumą“, – sakė „Helvetia Switzerland“ rinkodaros ir rinkos komunikacijos vadovas Markusas Bucheli.

    Kas labiausiai pasitiki ateitimi?

    Skirtumai ryškėja pagal amžių ir regioną: vokiškai kalbančios Šveicarijos gyventojai optimistiškesni nei prancūziškai kalbančių kantonų respondentai. Be to, ypač išsiskiria vyresni nei 65 metų žmonės.

    Apklausa rodo, kad tarp jaunesnių nei 50 metų respondentų pasitikėjimą ateitimi jaučia apie 76 proc., o tarp vyresnių nei 65 metų šis rodiklis kyla iki 86 proc. Tyrėjai taip pat fiksuoja ryšį su pajamomis: kuo jos didesnės, tuo daugiau pasitikėjimo ateitimi.

    Vertinant pagal lytį, skirtumai minimalūs, o tai leidžia daryti prielaidą, kad bendras optimizmo fonas visuomenėje pasiskirstęs gana tolygiai. Tuo pat metu jaunesni respondentai dažniau pabrėžia, kad finansiniai resursai jiems yra svarbi sąlyga planuojant gyvenimą ir ateitį.

    Svarbiausi tikslai ir didžiausios baimės

    Respondentai dažniausiai kaip svarbiausią gyvenimo tikslą įvardijo norą senti išliekant geros sveikatos. Šį prioritetą pasirinko 77 proc. apklaustųjų, o kelionės ar svajonė išvykti į kelionę aplink pasaulį minima maždaug kas antro.

    Paklausti, kas labiausiai suteikia pasitikėjimo, žmonės pirmiausia minėjo draugystes, meilę, šeimą ir sveikatą. Šie veiksniai aiškiai lenkė kitus atsakymus ir dažniausiai buvo siejami su kasdieniu emociniu saugumu.

    Kartu apklausa atskleidžia ir aiškias nerimo zonas. Didžiausias rūpestis Šveicarijoje yra klausimas, ar pavyks išlikti sveikiems senstant: tai nurodė 45 proc. respondentų, o finansinė gerovė neramina 43 proc.

    Mažesnes pajamas gaunantys gyventojai optimistiški rečiau: tarp tų, kurie per mėnesį uždirba mažiau nei apie 3 700 eurų, pasitikėjimą ateitimi išreiškė 69 proc. apklaustųjų. Tyrime kaip pagrindinės kliūtys siekiant asmeninių tikslų įvardijamas lėšų trūkumas ir nuo žmogaus mažai priklausantys veiksniai, tokie kaip sveikata ar gyvenimo aplinkybės.

    Šveicarijos visuomenės nuotaikų kontekste minimi ir platesni procesai: šalyje neseniai vyko referendumas dėl migracijos ribojimo, kuriame rinkėjai tokį siūlymą atmetė. Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį, kad politinės įtampos ir saugumo klausimai išlieka, tačiau kasdienio stabilumo jausmas daugeliui vis dar yra stipresnis už nerimą.

    Tarptautiniuose laimės reitinguose Šveicarija ir toliau išlieka tarp lyderių, nors naujausiuose vertinimuose ji nėra pirmame dešimtuke viršūnėje. Apklausos duomenys leidžia manyti, kad aukštą optimizmo lygį šalyje palaiko ilgalaikės gerovės, socialinio saugumo ir pasitikėjimo institucijomis tradicijos, o didžiausi lūkesčiai vis dažniau siejami su sveikatos ir finansinio atsparumo užtikrinimu.

  • Šveicarai neteko „Google“ paieškos pasirinkimo: startuoja tyrimas, kodėl ES turi daugiau teisių

    Šveicarai neteko „Google“ paieškos pasirinkimo: startuoja tyrimas, kodėl ES turi daugiau teisių

    Šveicarijos konkurencijos priežiūros institucija pradėjo preliminarų tyrimą dėl „Google“ sprendimo šalyje atsisakyti vadinamojo pasirinkimo ekrano, kuris naujo „Android“ telefono nustatymo metu leidžia pasirinkti numatytąją paieškos sistemą. ES ir Europos ekonominėje erdvėje ši funkcija išliko, todėl Šveicarijos vartotojai atsidūrė kitokioje situacijoje.

    Tyrimą pradėjęs Konkurencijos komisijos sekretoriatas vertins, ar tokie pakeitimai gali būti laikomi neteisėtu konkurencijos ribojimu pagal Šveicarijos kartelių teisę. Reguliuotojas akcentuoja, kad skaitmeninėse rinkose numatytieji nustatymai dažnai nulemia vartotojų pasirinkimą, todėl jų pakeitimai gali turėti realų poveikį konkurentų matomumui.

    „Numatytieji nustatymai skaitmeninėse rinkose vaidina lemiamą vaidmenį, o šios funkcijos panaikinimas gali sumažinti konkuruojančių paieškos sistemų matomumą ir padidinti kliūtis patekti į rinką“, – teigiama Šveicarijos konkurencijos institucijos pranešime.

    Kodėl Šveicarijoje taisyklės kitokios?

    Esminis skirtumas tas, kad Šveicarija nėra nei Europos Sąjungos, nei Europos ekonominės erdvės narė, todėl jai netaikomas Skaitmeninių rinkų aktas. Būtent šis teisės aktas ES įtvirtino pareigą didžiosioms platformoms užtikrinti pasirinkimo ekranus ir sudaryti sąlygas lengvai pakeisti numatytuosius nustatymus.

    Pasirinkimo ekranas „Android“ įrenginiuose ES atsirado po Europos Komisijos antimonopolinės bylos, kai „Google“ įsipareigojo suteikti vartotojams galimybę rinktis numatytąją paieškos sistemą. Vėliau Skaitmeninių rinkų aktas šią praktiką sustiprino, o „Google“ priskirta vadinamųjų vartų saugotojų kategorijai, todėl reikalavimai buvo dar labiau išplėsti.

    Šveicarijos valdžios institucijos anksčiau viešai svarstė, kad didieji užsienio vartų saugotojai greičiausiai taikys ES standartus ir Šveicarijoje, nes rinkų diferencijavimas neatsipirktų. „Google“ sprendimas atsisakyti pasirinkimo ekrano tapo praktiniu testu šiai prielaidai ir atvėrė klausimą, ar Šveicarijai reikalingi atskiri įpareigojimai.

    Ką tai reiškia vartotojams ir rinkai?

    Konkurencijos institucijos požiūriu, pasirinkimo ekrano nebuvimas gali sustiprinti „Google“ paieškos pozicijas vien dėl numatytojo nustatymo, o ne dėl sąmoningo vartotojo pasirinkimo. Skaitmeninėse rinkose tai laikoma jautria tema, nes vartotojai dažnai nekeičia pradinių nustatymų net ir turėdami alternatyvų.

    Preliminarus tyrimas turėtų atsakyti, ar yra pagrindo pradėti formalią konkurencijos bylą. Jei būtų nustatyta, kad sprendimas riboja konkurenciją, Šveicarijos reguliuotojas galėtų siekti įpareigojimų atkurti pasirinkimo mechanizmus arba taikyti kitas priemones, kurios mažintų numatytųjų nustatymų įtaką rinkai.

    Tuo pat metu Šveicarija rengia platformų reguliavimo pokyčius: Federalinė taryba buvo pradėjusi konsultacijas dėl įstatymo, orientuoto į komunikacijos platformų ir paieškos sistemų veiklos skaidrumą. Vis dėlto numatoma kryptis labiau siejama su turinio moderavimu ir skaidrumu, o ne su numatytųjų nustatymų taisyklėmis, todėl šis atvejis gali likti už būsimo reguliavimo ribų.

  • Šveicarija ant Muttsee užtvankos Alpėse sumontavo 5 000 saulės modulių: žiemą jie gamina 3 kartus daugiau

    Šveicarija ant Muttsee užtvankos Alpėse sumontavo 5 000 saulės modulių: žiemą jie gamina 3 kartus daugiau

    Šveicarijos Alpėse, maždaug 2 500 metrų aukštyje, ant Muttsee užtvankos sienos įrengta apie 5 000 saulės modulių elektrinė parodė rezultatą, kuris ilgai atrodė mažai tikėtinas. Objektas, vadinamas „AlpinSolar“, veikia nuo 2022 metų ir dalį skeptikų privertė peržiūrėti požiūrį į saulės energetiką kalnuose.

    Iki šiol vyravo nuostata, kad saulės elektrinėms geriausios sąlygos yra žemumose, arti infrastruktūros ir šiltesniame klimate. Tačiau Šveicarijoje problema dažniausiai yra ne vasara, o žiema, kai didėja elektros poreikis, o vietinės gamybos dalis tampa mažiau prognozuojama.

    Elektrinė ant užtvankos sienos

    Muttsee rezervuaras yra vienas aukščiausių Europoje, o pati užtvanka išsiskiria ilga betonine siena, kurioje ir pritvirtinti moduliai. Dėl sudėtingo privažiavimo įrangą ir dalį konstrukcijų teko gabenti oru, todėl projektas tapo ir inžineriniu iššūkiu.

    Operatorius skelbia, kad elektrinė per metus pagamina apie 3,3 milijono kilovatvalandžių elektros. Tai prilyginama maždaug 700 namų ūkių metiniam poreikiui, nors realus poveikis priklauso nuo vartojimo įpročių ir tinklo sąlygų.

    Kodėl kalnai padeda žiemą

    Pagrindinis šio projekto argumentas – žiemos gamyba. Žemumose saulės moduliai šaltuoju sezonu dažnai nukenčia nuo ilgai užsilaikančio rūko ir trumpų dienų, todėl didelė metinės generacijos dalis susitelkia šiltuoju metų laiku.

    Tuo metu aukštikalnėse elektrinė dažniau atsiduria virš rūko sluoksnio, kur saulės spinduliuotė stabilesnė. Prie to prisideda ir tai, kad šaltesnė temperatūra paprastai gerina modulių efektyvumą, o sniegas, atspindėdamas šviesą, gali padidinti į modulius patenkančios spinduliuotės kiekį.

    Rezultatas, kurio tikėjosi ne visi

    „AlpinSolar“ atvejis dažniausiai apibūdinamas vienu skaičiumi: žiemos mėnesiais elektrinė, lyginant su panašaus dydžio projektais slėniuose, gali pagaminti apie 3 kartus daugiau elektros. Skelbiama, kad maždaug pusė metinės gamybos tenka būtent žiemai, kai Šveicarijai elektra yra kritiškiausia.

    Projekto komercinį gyvybingumą stiprina ilgalaikiai pirkimo susitarimai: viešai nurodoma, kad dalis gamybos parduodama pagal 20 metų trukmės sutartį. Toks modelis leidžia lengviau planuoti investicijų grąžą, nors pačios statybos kalnuose išlieka brangios.

    Šis pavyzdys įsilieja į platesnę Šveicarijos kryptį ieškoti daugiau vietinės žiemos generacijos, ypač mažėjant branduolinės energetikos vaidmeniui ir siekiant mažinti importo poreikį. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama dideliems saulės projektams Alpėse, kurie, nors ir kelia aplinkosauginių bei kraštovaizdžio klausimų, siūlo retą pranašumą – elektros gamybą tada, kai jos labiausiai trūksta.

  • Šveicarija saulės elektrinę įrengė ant užtvankos sienos Alpėse: žiemą ji gamina tris kartus daugiau

    Šveicarija saulės elektrinę įrengė ant užtvankos sienos Alpėse: žiemą ji gamina tris kartus daugiau

    Šveicarijos Alpėse, maždaug 2 500 metrų aukštyje, ant Muttsee užtvankos sienos sumontuota apie 5 000 saulės modulių. Projektą „AlpinSolar“ įgyvendinusi energetikos bendrovė „Axpo“ siekė išspręsti seną šalies problemą – elektros trūkumą žiemą, kai vartojimas didėja, o vietinė gamyba dažnai krenta.

    Tokioje vietoje saulės elektrinė ilgai atrodė nelogiška: sudėtingas privažiavimas, šaltis, vėjai, sniegas ir trumpesnės dienos. Vis dėlto būtent kalnų sąlygos padėjo pasiekti rezultatą, kuris pastaraisiais metais tapo argumentu spartinti didesnius aukštikalnių projektus.

    Elektrinė, pradėjusi veikti 2022 metais, per metus pagamina apie 3 300 000 kilovatvalandžių elektros – to užtenka maždaug 700 namų ūkių. Dalis įrangos ir medžiagų į statybvietę buvo gabenama sraigtasparniais, nes užtvanka yra atokioje vietoje, kur nėra įprasto kelių tinklo.

    Kodėl aukštikalnėse saulė veikia geriau?

    Žiemą Šveicarijos slėniuose dažnai laikosi tirštas rūkas ir žemi debesys, todėl įprastose saulės elektrinėse krenta generacija. Muttsee užtvanka yra virš vadinamosios rūko ribos, tad moduliai dažniau gauna tiesioginės saulės, o skaidresnis oras aukštyje sumažina spinduliuotės nuostolius.

    Šaltis, kuris paprastai laikomas problema, saulės moduliams dažnai yra privalumas: dauguma technologijų efektyviau dirba žemesnėje temperatūroje nei per karščius. Prie to prisideda ir sniego atspindys: balta danga veikia kaip natūralus veidrodis, padidinantis į modulius patenkančios šviesos kiekį.

    Žiemos generacija – pagrindinis lūžis

    Esminė priežastis, kodėl projektas sulaukė tiek dėmesio, yra ne bendras metinis kiekis, o sezoniškumas. „Axpo“ ir su projektu susiję pramonės vertinimai rodo, kad žiemos mėnesiais tokia elektrinė gali pagaminti apie tris kartus daugiau elektros nei analogiškos galios saulės parkas žemumose.

    Tai svarbu visai Šveicarijos energetikos sistemai, nes žiemą šalis tradiciškai susiduria su didesne importo poreikio rizika. Šį iššūkį didina ir ilgalaikės permainos – laipsniškas branduolinės energetikos atsisakymas, o vėjo projektai šalyje juda lėtai dėl sudėtingų leidimų ir vietos bendruomenių nepritarimo.

    Kas toliau: spartinimo režimas Alpėse

    Po Muttsee projekto Šveicarijoje sustiprėjo politinis ir verslo interesas aukštikalnių saulės elektrinėms, nes jos gali tiekti elektrą būtent tada, kai jos labiausiai reikia. Šalyje įtvirtintos priemonės, skirtos greičiau derinti didesnius kalnų saulės parkus, o kitos Alpių valstybės atidžiai stebi rezultatus.

    Vis dėlto tokie projektai išlieka brangūs ir techniškai sudėtingi: logistika, statybos terminai, darbų sauga, poveikio aplinkai vertinimai ir tinklų prijungimas kalnuose reikalauja papildomų investicijų. Tačiau Muttsee pavyzdys parodė, kad aukštis ir sniegas nebūtinai yra kliūtis – tam tikromis sąlygomis jie gali tapti pagrindine žiemos elektros gamybos stiprybe.

  • Šveicarija Nigerijai grąžino 18 Benino bronzų: ką tai keičia muziejams ir restitucijai Europoje

    Šveicarija Nigerijai grąžino 18 Benino bronzų: ką tai keičia muziejams ir restitucijai Europoje

    Šveicarija perdavė Nigerijai 18 vadinamųjų Benino bronzų – kolonijiniu laikotarpiu pagrobtų meno ir istorijos artefaktų. Ceremonija vyko Lagose, Nacionaliniame muziejuje, o grąžinimas įvardijamas kaip naujas žingsnis dešimtmečius trunkančiame siekyje susigrąžinti kultūros paveldą.

    Artefaktus perdavė trys Šveicarijos muziejai: Ciuricho universiteto Etnografijos muziejus, Ciuricho muziejus Rietberg ir Ženevos etnografijos muziejus. Šis perdavimas yra platesnio susitarimo dalis: 2026 metų kovą Šveicarija įsipareigojo Nigerijai perduoti nuosavybės teises iš viso į 28 objektus.

    Kas yra Benino bronzos?

    Benino bronzomis vadinama šimtai skulptūrų ir plokštelių, daugiausia lietų iš metalo bei drožtų iš dramblio kaulo, kurios puošė Benino karalystės valdovų rūmus. Šiandien istorinis Benino karalystės centras siejamas su Nigerijos pietuose esančia Edo valstija, o objektai laikomi svarbiais politinės ir religinės galios simboliais.

    Didžioji dalis šių kūrinių buvo pagrobta 1897 metais per britų kolonijinių pajėgų baudžiamąją ekspediciją. Po reido artefaktai paplito po tarptautinę meno rinką, o vėliau atsidūrė dešimtyse valstybių ir šimtuose muziejų kolekcijų.

    Kaip vyko perdavimas?

    Grąžinimas siejamas su iniciatyva Benin Initiative Switzerland, pradėta 2021 metais. Jos tikslas – tirti Benino kilmės objektų provenienciją Šveicarijos institucijų rinkiniuose ir sudaryti sąlygas sprendimams dėl grąžinimo ar nuosavybės perdavimo.

    „Mūsų kultūros paveldo sugrįžimas reiškia daugiau nei artefaktų susigrąžinimą. Tai rodo dialogo, pasitikėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo galią“, – sakė Nigerijos kultūros ministrė Hannatu Musa Musawa.

    Per ceremoniją taip pat buvo perduota bronzinė apyrankė ir keturi archeologiniai monolitai iš Nigerijos Nigerio deltos regiono. Šveicarijos institucijos nurodė, kad šie objektai buvo konfiskuoti vykdant baudžiamąsias bylas ir vėliau perduoti valstybei.

    Restitucija Europoje įgauna pagreitį

    Pastaraisiais metais Benino bronzų grąžinimai Europoje ryškiai suintensyvėjo, o Nigerija tapo viena aktyviausių šalių, siekiančių susigrąžinti kolonijiniu laikotarpiu prarastą paveldą. 2025 metais Nyderlandai Nigerijai grąžino 119 Benino bronzų – tai laikoma didžiausiu fiziniu tokio pobūdžio perdavimu iki šiol.

    2026 metų vasarį Kembridžo universitetas perdavė Nigerijos Nacionalinei muziejų ir paminklų komisijai nuosavybės teises į 116 Benino bronzų, o fizinis objektų perkėlimas dar turi būti suderintas. Tuo pat metu diskusijos dėl grąžinimo tęsiamos su institucijomis, kurių kolekcijas riboja įstatymai ar vidaus taisyklės.

    Pavyzdžiui, Britų muziejus, Nigerijai oficialiai pateikus repatriacijos prašymą 2021 metais, iki šiol laikosi pozicijos, kad jo kolekcija teisiškai yra neatidalijama. Dėl to didelė dalis Benino karalystės objektų, įskaitant Benino bronzas, tebėra Londone.

    Nigerijoje taip pat kyla klausimų, kur ir kaip grąžinti artefaktai turėtų būti saugomi ir eksponuojami. Dalis Šveicarijos grąžintų kūrinių bus rodoma Lagose, tačiau dauguma planuojami perkelti į Edo valstiją ir laikinai saugoti Nacionaliniame muziejuje Benino mieste.

    Šveicarija ir Nigerija kartu pasirašė ir bendradarbiavimo susitarimą, orientuotą į kultūros paveldo apsaugą. Šis žingsnis vertinamas kaip platesnių Europos muziejų praktikų pokyčių dalis, kai vis dažniau pripažįstama proveniencijos svarba ir ieškoma konkrečių sprendimų dėl kolonijinių laikų neteisybių.