CP v2

Tag: Šveicarija

  • Europos turto žemėlapis nustebins: Šveicarija pirmauja, o JAV krenta vidurkių kovoje

    Europos turto žemėlapis nustebins: Šveicarija pirmauja, o JAV krenta vidurkių kovoje

    UBS Global Wealth Report 2026 duomenys rodo ryškius asmeninio turto skirtumus tarp regionų: JAV sukaupia apie 38,1 proc. viso asmeninio turto šalyse, kurios ataskaitoje sudaro daugiau nei 92 proc. pasaulio turto. Vakarų Europa lieka antra su 21,9 proc., o Rytų Europa sudaro tik 3,3 proc.

    Vertinant pagal turto sumą vienam suaugusiajam, Europa dažnai atrodo stipriai, nes net 18 iš 30 turtingiausių ekonomikų pagal vidutinį turtą vienam suaugusiajam yra europinės. Dar įspūdingesnis vaizdas pagal medianą: į trisdešimtuką patenka 19 Europos rinkų.

    Kur daugiausia turto vienam suaugusiajam

    2025 metų pabaigos skaičiavimu, pagal vidutinį turtą vienam suaugusiajam pirmauja Šveicarija, kur rodiklis siekia apie 777 506 eurus. Antroje vietoje yra JAV su maždaug 594 651 euru, o turtingiausia Europos Sąjungos šalis šiame pjūvyje yra Liuksemburgas su 559 170 eurų.

    Į dešimtuką taip pat patenka Honkongas, Australija ir Singapūras, kurių vidurkis viršija 450 000 eurų. Europoje aukštai rikiuojasi Danija, Norvegija ir Nyderlandai, o Belgijos ir Švedijos rodikliai taip pat peržengia 300 000 eurų ribą.

    Didžiosios Europos ekonomikos: skirtumas nedidelis

    Tarp penkių didžiausių Europos ekonomikų vidutinio turto vienam suaugusiajam atotrūkis nėra milžiniškas, nors vietos reitinge skiriasi. Aukščiausiai iš jų yra Vokietija, kur vidurkis siekia apie 296 023 eurus, o žemiausiai yra Italija su 238 653 eurais.

    Prancūzija pagal šį rodiklį seka su 291 536 eurais, Ispanija turi apie 261 689 eurus, o Jungtinė Karalystė apie 250 071 eurą. Į Europos trisdešimtuką taip pat patenka Airija, Austrija, Suomija, Portugalija, Malta ir Graikija, tačiau jų vidurkiai gerokai mažesni.

    Kodėl mediana pakeičia vaizdą

    Mediana parodo, kiek turto turi vidurinis suaugęs žmogus, todėl mažiau iškreipiama itin turtingų žmonių. Pagal medianinį turtą pirmauja Liuksemburgas su maždaug 336 498 eurais, o Belgija pakyla į antrą vietą su 236 712 eurų.

    Tarp lyderių išlieka Australija, Naujoji Zelandija ir Honkongas, o iš Europos į dešimtuką patenka Danija, Šveicarija ir Norvegija. Šis pjūvis ypač svarbus aiškinantis, ar šalyje turtas labiau paskirstytas plačiajai visuomenei, ar koncentruotas viršūnėje.

    Įdomiausia, kad tarp penkių didžiausių Europos ekonomikų mediana apverčia reitingą: Italija turi didžiausią medianinį turtą vienam suaugusiajam, apie 111 881 eurą. Tuo metu Vokietija išsiskiria itin žemu medianiniu rodikliu, apie 45 679 eurus, ir atsiduria sąrašo apačioje.

    Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Ispanija pagal medianą yra gerokai arčiau Italijos. Tokie skirtumai paprastai rodo skirtingą turto pasiskirstymą, būsto nuosavybės struktūrą, pensijų bei finansinio turto kaupimo modelius.

    Didžiausias kontrastas matomas JAV: pagal vidutinį turtą ši šalis yra antra, tačiau pagal medianą nukrenta beveik į sąrašo apačią, iki maždaug 58 927 eurų. Tai aiškinama tuo, kad itin didelė turto dalis sutelkta aukščiausiame sluoksnyje, todėl vidurkis išauga, o mediana lieka gerokai mažesnė.

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad mediana dažnai geriau apibūdina vidurinės klasės finansinę realybę, tačiau net ir ji neatskleidžia perkamosios galios. Kitaip tariant, toks pats turto dydis skirtingose šalyse gali reikšti nevienodą gyvenimo lygį dėl kainų ir paslaugų prieinamumo.

    Regioniniu pjūviu JAV vidutinis turtas vienam suaugusiajam yra aiškiai didžiausias, o Vakarų Europa atsilieka daugiau nei perpus. Vakarų Europoje vidurkis siekia apie 287 884 eurus, kai Rytų Europoje jis sumažėja iki maždaug 53 055 eurų, atskleisdamas ilgalaikę turto ir pajamų konvergencijos problemą žemyne.

  • Apklausa: 80 proc. šveicarų išlieka optimistiški nepaisant krizių – labiausiai išsiskiria senjorai

    Apklausa: 80 proc. šveicarų išlieka optimistiški nepaisant krizių – labiausiai išsiskiria senjorai

    Optimistiškų dauguma, net ir neramiais laikais

    Nauja apklausa rodo, kad apie 80 proc. Šveicarijos gyventojų į artimiausius metus žvelgia su pasitikėjimu, nors Europoje ir pasaulyje netrūksta nerimą keliančių krizių. Tyrimas atliktas draudimo grupės „Helvetia Baloise“ užsakymu, apklausus 1 866 žmones vokiškai kalbančioje ir vakarinėje Šveicarijoje.

    Tyrimą vykdę sociologai akcentuoja, kad pasitikėjimas ateitimi dažniau siejamas ne su vienu įvykiu, o su kasdieniu stabilumo jausmu. Apklausos rezultatai rodo, kad optimizmą palaiko artimi ryšiai, sveikata ir finansinis saugumas.

    „Mūsų tyrimas rodo, kad pasitikėjimas neatsiranda vakuume, jis auga ten, kur žmonės patiria stabilumą, artumą, palaikymą ir finansinį saugumą“, – sakė „Helvetia Switzerland“ rinkodaros ir rinkos komunikacijos vadovas Markusas Bucheli.

    Kas labiausiai pasitiki ateitimi?

    Skirtumai ryškėja pagal amžių ir regioną: vokiškai kalbančios Šveicarijos gyventojai optimistiškesni nei prancūziškai kalbančių kantonų respondentai. Be to, ypač išsiskiria vyresni nei 65 metų žmonės.

    Apklausa rodo, kad tarp jaunesnių nei 50 metų respondentų pasitikėjimą ateitimi jaučia apie 76 proc., o tarp vyresnių nei 65 metų šis rodiklis kyla iki 86 proc. Tyrėjai taip pat fiksuoja ryšį su pajamomis: kuo jos didesnės, tuo daugiau pasitikėjimo ateitimi.

    Vertinant pagal lytį, skirtumai minimalūs, o tai leidžia daryti prielaidą, kad bendras optimizmo fonas visuomenėje pasiskirstęs gana tolygiai. Tuo pat metu jaunesni respondentai dažniau pabrėžia, kad finansiniai resursai jiems yra svarbi sąlyga planuojant gyvenimą ir ateitį.

    Svarbiausi tikslai ir didžiausios baimės

    Respondentai dažniausiai kaip svarbiausią gyvenimo tikslą įvardijo norą senti išliekant geros sveikatos. Šį prioritetą pasirinko 77 proc. apklaustųjų, o kelionės ar svajonė išvykti į kelionę aplink pasaulį minima maždaug kas antro.

    Paklausti, kas labiausiai suteikia pasitikėjimo, žmonės pirmiausia minėjo draugystes, meilę, šeimą ir sveikatą. Šie veiksniai aiškiai lenkė kitus atsakymus ir dažniausiai buvo siejami su kasdieniu emociniu saugumu.

    Kartu apklausa atskleidžia ir aiškias nerimo zonas. Didžiausias rūpestis Šveicarijoje yra klausimas, ar pavyks išlikti sveikiems senstant: tai nurodė 45 proc. respondentų, o finansinė gerovė neramina 43 proc.

    Mažesnes pajamas gaunantys gyventojai optimistiški rečiau: tarp tų, kurie per mėnesį uždirba mažiau nei apie 3 700 eurų, pasitikėjimą ateitimi išreiškė 69 proc. apklaustųjų. Tyrime kaip pagrindinės kliūtys siekiant asmeninių tikslų įvardijamas lėšų trūkumas ir nuo žmogaus mažai priklausantys veiksniai, tokie kaip sveikata ar gyvenimo aplinkybės.

    Šveicarijos visuomenės nuotaikų kontekste minimi ir platesni procesai: šalyje neseniai vyko referendumas dėl migracijos ribojimo, kuriame rinkėjai tokį siūlymą atmetė. Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį, kad politinės įtampos ir saugumo klausimai išlieka, tačiau kasdienio stabilumo jausmas daugeliui vis dar yra stipresnis už nerimą.

    Tarptautiniuose laimės reitinguose Šveicarija ir toliau išlieka tarp lyderių, nors naujausiuose vertinimuose ji nėra pirmame dešimtuke viršūnėje. Apklausos duomenys leidžia manyti, kad aukštą optimizmo lygį šalyje palaiko ilgalaikės gerovės, socialinio saugumo ir pasitikėjimo institucijomis tradicijos, o didžiausi lūkesčiai vis dažniau siejami su sveikatos ir finansinio atsparumo užtikrinimu.

  • Šveicarai neteko „Google“ paieškos pasirinkimo: startuoja tyrimas, kodėl ES turi daugiau teisių

    Šveicarai neteko „Google“ paieškos pasirinkimo: startuoja tyrimas, kodėl ES turi daugiau teisių

    Šveicarijos konkurencijos priežiūros institucija pradėjo preliminarų tyrimą dėl „Google“ sprendimo šalyje atsisakyti vadinamojo pasirinkimo ekrano, kuris naujo „Android“ telefono nustatymo metu leidžia pasirinkti numatytąją paieškos sistemą. ES ir Europos ekonominėje erdvėje ši funkcija išliko, todėl Šveicarijos vartotojai atsidūrė kitokioje situacijoje.

    Tyrimą pradėjęs Konkurencijos komisijos sekretoriatas vertins, ar tokie pakeitimai gali būti laikomi neteisėtu konkurencijos ribojimu pagal Šveicarijos kartelių teisę. Reguliuotojas akcentuoja, kad skaitmeninėse rinkose numatytieji nustatymai dažnai nulemia vartotojų pasirinkimą, todėl jų pakeitimai gali turėti realų poveikį konkurentų matomumui.

    „Numatytieji nustatymai skaitmeninėse rinkose vaidina lemiamą vaidmenį, o šios funkcijos panaikinimas gali sumažinti konkuruojančių paieškos sistemų matomumą ir padidinti kliūtis patekti į rinką“, – teigiama Šveicarijos konkurencijos institucijos pranešime.

    Kodėl Šveicarijoje taisyklės kitokios?

    Esminis skirtumas tas, kad Šveicarija nėra nei Europos Sąjungos, nei Europos ekonominės erdvės narė, todėl jai netaikomas Skaitmeninių rinkų aktas. Būtent šis teisės aktas ES įtvirtino pareigą didžiosioms platformoms užtikrinti pasirinkimo ekranus ir sudaryti sąlygas lengvai pakeisti numatytuosius nustatymus.

    Pasirinkimo ekranas „Android“ įrenginiuose ES atsirado po Europos Komisijos antimonopolinės bylos, kai „Google“ įsipareigojo suteikti vartotojams galimybę rinktis numatytąją paieškos sistemą. Vėliau Skaitmeninių rinkų aktas šią praktiką sustiprino, o „Google“ priskirta vadinamųjų vartų saugotojų kategorijai, todėl reikalavimai buvo dar labiau išplėsti.

    Šveicarijos valdžios institucijos anksčiau viešai svarstė, kad didieji užsienio vartų saugotojai greičiausiai taikys ES standartus ir Šveicarijoje, nes rinkų diferencijavimas neatsipirktų. „Google“ sprendimas atsisakyti pasirinkimo ekrano tapo praktiniu testu šiai prielaidai ir atvėrė klausimą, ar Šveicarijai reikalingi atskiri įpareigojimai.

    Ką tai reiškia vartotojams ir rinkai?

    Konkurencijos institucijos požiūriu, pasirinkimo ekrano nebuvimas gali sustiprinti „Google“ paieškos pozicijas vien dėl numatytojo nustatymo, o ne dėl sąmoningo vartotojo pasirinkimo. Skaitmeninėse rinkose tai laikoma jautria tema, nes vartotojai dažnai nekeičia pradinių nustatymų net ir turėdami alternatyvų.

    Preliminarus tyrimas turėtų atsakyti, ar yra pagrindo pradėti formalią konkurencijos bylą. Jei būtų nustatyta, kad sprendimas riboja konkurenciją, Šveicarijos reguliuotojas galėtų siekti įpareigojimų atkurti pasirinkimo mechanizmus arba taikyti kitas priemones, kurios mažintų numatytųjų nustatymų įtaką rinkai.

    Tuo pat metu Šveicarija rengia platformų reguliavimo pokyčius: Federalinė taryba buvo pradėjusi konsultacijas dėl įstatymo, orientuoto į komunikacijos platformų ir paieškos sistemų veiklos skaidrumą. Vis dėlto numatoma kryptis labiau siejama su turinio moderavimu ir skaidrumu, o ne su numatytųjų nustatymų taisyklėmis, todėl šis atvejis gali likti už būsimo reguliavimo ribų.

  • Šveicarija ant Muttsee užtvankos Alpėse sumontavo 5 000 saulės modulių: žiemą jie gamina 3 kartus daugiau

    Šveicarija ant Muttsee užtvankos Alpėse sumontavo 5 000 saulės modulių: žiemą jie gamina 3 kartus daugiau

    Šveicarijos Alpėse, maždaug 2 500 metrų aukštyje, ant Muttsee užtvankos sienos įrengta apie 5 000 saulės modulių elektrinė parodė rezultatą, kuris ilgai atrodė mažai tikėtinas. Objektas, vadinamas „AlpinSolar“, veikia nuo 2022 metų ir dalį skeptikų privertė peržiūrėti požiūrį į saulės energetiką kalnuose.

    Iki šiol vyravo nuostata, kad saulės elektrinėms geriausios sąlygos yra žemumose, arti infrastruktūros ir šiltesniame klimate. Tačiau Šveicarijoje problema dažniausiai yra ne vasara, o žiema, kai didėja elektros poreikis, o vietinės gamybos dalis tampa mažiau prognozuojama.

    Elektrinė ant užtvankos sienos

    Muttsee rezervuaras yra vienas aukščiausių Europoje, o pati užtvanka išsiskiria ilga betonine siena, kurioje ir pritvirtinti moduliai. Dėl sudėtingo privažiavimo įrangą ir dalį konstrukcijų teko gabenti oru, todėl projektas tapo ir inžineriniu iššūkiu.

    Operatorius skelbia, kad elektrinė per metus pagamina apie 3,3 milijono kilovatvalandžių elektros. Tai prilyginama maždaug 700 namų ūkių metiniam poreikiui, nors realus poveikis priklauso nuo vartojimo įpročių ir tinklo sąlygų.

    Kodėl kalnai padeda žiemą

    Pagrindinis šio projekto argumentas – žiemos gamyba. Žemumose saulės moduliai šaltuoju sezonu dažnai nukenčia nuo ilgai užsilaikančio rūko ir trumpų dienų, todėl didelė metinės generacijos dalis susitelkia šiltuoju metų laiku.

    Tuo metu aukštikalnėse elektrinė dažniau atsiduria virš rūko sluoksnio, kur saulės spinduliuotė stabilesnė. Prie to prisideda ir tai, kad šaltesnė temperatūra paprastai gerina modulių efektyvumą, o sniegas, atspindėdamas šviesą, gali padidinti į modulius patenkančios spinduliuotės kiekį.

    Rezultatas, kurio tikėjosi ne visi

    „AlpinSolar“ atvejis dažniausiai apibūdinamas vienu skaičiumi: žiemos mėnesiais elektrinė, lyginant su panašaus dydžio projektais slėniuose, gali pagaminti apie 3 kartus daugiau elektros. Skelbiama, kad maždaug pusė metinės gamybos tenka būtent žiemai, kai Šveicarijai elektra yra kritiškiausia.

    Projekto komercinį gyvybingumą stiprina ilgalaikiai pirkimo susitarimai: viešai nurodoma, kad dalis gamybos parduodama pagal 20 metų trukmės sutartį. Toks modelis leidžia lengviau planuoti investicijų grąžą, nors pačios statybos kalnuose išlieka brangios.

    Šis pavyzdys įsilieja į platesnę Šveicarijos kryptį ieškoti daugiau vietinės žiemos generacijos, ypač mažėjant branduolinės energetikos vaidmeniui ir siekiant mažinti importo poreikį. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama dideliems saulės projektams Alpėse, kurie, nors ir kelia aplinkosauginių bei kraštovaizdžio klausimų, siūlo retą pranašumą – elektros gamybą tada, kai jos labiausiai trūksta.

  • Šveicarija saulės elektrinę įrengė ant užtvankos sienos Alpėse: žiemą ji gamina tris kartus daugiau

    Šveicarija saulės elektrinę įrengė ant užtvankos sienos Alpėse: žiemą ji gamina tris kartus daugiau

    Šveicarijos Alpėse, maždaug 2 500 metrų aukštyje, ant Muttsee užtvankos sienos sumontuota apie 5 000 saulės modulių. Projektą „AlpinSolar“ įgyvendinusi energetikos bendrovė „Axpo“ siekė išspręsti seną šalies problemą – elektros trūkumą žiemą, kai vartojimas didėja, o vietinė gamyba dažnai krenta.

    Tokioje vietoje saulės elektrinė ilgai atrodė nelogiška: sudėtingas privažiavimas, šaltis, vėjai, sniegas ir trumpesnės dienos. Vis dėlto būtent kalnų sąlygos padėjo pasiekti rezultatą, kuris pastaraisiais metais tapo argumentu spartinti didesnius aukštikalnių projektus.

    Elektrinė, pradėjusi veikti 2022 metais, per metus pagamina apie 3 300 000 kilovatvalandžių elektros – to užtenka maždaug 700 namų ūkių. Dalis įrangos ir medžiagų į statybvietę buvo gabenama sraigtasparniais, nes užtvanka yra atokioje vietoje, kur nėra įprasto kelių tinklo.

    Kodėl aukštikalnėse saulė veikia geriau?

    Žiemą Šveicarijos slėniuose dažnai laikosi tirštas rūkas ir žemi debesys, todėl įprastose saulės elektrinėse krenta generacija. Muttsee užtvanka yra virš vadinamosios rūko ribos, tad moduliai dažniau gauna tiesioginės saulės, o skaidresnis oras aukštyje sumažina spinduliuotės nuostolius.

    Šaltis, kuris paprastai laikomas problema, saulės moduliams dažnai yra privalumas: dauguma technologijų efektyviau dirba žemesnėje temperatūroje nei per karščius. Prie to prisideda ir sniego atspindys: balta danga veikia kaip natūralus veidrodis, padidinantis į modulius patenkančios šviesos kiekį.

    Žiemos generacija – pagrindinis lūžis

    Esminė priežastis, kodėl projektas sulaukė tiek dėmesio, yra ne bendras metinis kiekis, o sezoniškumas. „Axpo“ ir su projektu susiję pramonės vertinimai rodo, kad žiemos mėnesiais tokia elektrinė gali pagaminti apie tris kartus daugiau elektros nei analogiškos galios saulės parkas žemumose.

    Tai svarbu visai Šveicarijos energetikos sistemai, nes žiemą šalis tradiciškai susiduria su didesne importo poreikio rizika. Šį iššūkį didina ir ilgalaikės permainos – laipsniškas branduolinės energetikos atsisakymas, o vėjo projektai šalyje juda lėtai dėl sudėtingų leidimų ir vietos bendruomenių nepritarimo.

    Kas toliau: spartinimo režimas Alpėse

    Po Muttsee projekto Šveicarijoje sustiprėjo politinis ir verslo interesas aukštikalnių saulės elektrinėms, nes jos gali tiekti elektrą būtent tada, kai jos labiausiai reikia. Šalyje įtvirtintos priemonės, skirtos greičiau derinti didesnius kalnų saulės parkus, o kitos Alpių valstybės atidžiai stebi rezultatus.

    Vis dėlto tokie projektai išlieka brangūs ir techniškai sudėtingi: logistika, statybos terminai, darbų sauga, poveikio aplinkai vertinimai ir tinklų prijungimas kalnuose reikalauja papildomų investicijų. Tačiau Muttsee pavyzdys parodė, kad aukštis ir sniegas nebūtinai yra kliūtis – tam tikromis sąlygomis jie gali tapti pagrindine žiemos elektros gamybos stiprybe.

  • Šveicarija Nigerijai grąžino 18 Benino bronzų: ką tai keičia muziejams ir restitucijai Europoje

    Šveicarija Nigerijai grąžino 18 Benino bronzų: ką tai keičia muziejams ir restitucijai Europoje

    Šveicarija perdavė Nigerijai 18 vadinamųjų Benino bronzų – kolonijiniu laikotarpiu pagrobtų meno ir istorijos artefaktų. Ceremonija vyko Lagose, Nacionaliniame muziejuje, o grąžinimas įvardijamas kaip naujas žingsnis dešimtmečius trunkančiame siekyje susigrąžinti kultūros paveldą.

    Artefaktus perdavė trys Šveicarijos muziejai: Ciuricho universiteto Etnografijos muziejus, Ciuricho muziejus Rietberg ir Ženevos etnografijos muziejus. Šis perdavimas yra platesnio susitarimo dalis: 2026 metų kovą Šveicarija įsipareigojo Nigerijai perduoti nuosavybės teises iš viso į 28 objektus.

    Kas yra Benino bronzos?

    Benino bronzomis vadinama šimtai skulptūrų ir plokštelių, daugiausia lietų iš metalo bei drožtų iš dramblio kaulo, kurios puošė Benino karalystės valdovų rūmus. Šiandien istorinis Benino karalystės centras siejamas su Nigerijos pietuose esančia Edo valstija, o objektai laikomi svarbiais politinės ir religinės galios simboliais.

    Didžioji dalis šių kūrinių buvo pagrobta 1897 metais per britų kolonijinių pajėgų baudžiamąją ekspediciją. Po reido artefaktai paplito po tarptautinę meno rinką, o vėliau atsidūrė dešimtyse valstybių ir šimtuose muziejų kolekcijų.

    Kaip vyko perdavimas?

    Grąžinimas siejamas su iniciatyva Benin Initiative Switzerland, pradėta 2021 metais. Jos tikslas – tirti Benino kilmės objektų provenienciją Šveicarijos institucijų rinkiniuose ir sudaryti sąlygas sprendimams dėl grąžinimo ar nuosavybės perdavimo.

    „Mūsų kultūros paveldo sugrįžimas reiškia daugiau nei artefaktų susigrąžinimą. Tai rodo dialogo, pasitikėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo galią“, – sakė Nigerijos kultūros ministrė Hannatu Musa Musawa.

    Per ceremoniją taip pat buvo perduota bronzinė apyrankė ir keturi archeologiniai monolitai iš Nigerijos Nigerio deltos regiono. Šveicarijos institucijos nurodė, kad šie objektai buvo konfiskuoti vykdant baudžiamąsias bylas ir vėliau perduoti valstybei.

    Restitucija Europoje įgauna pagreitį

    Pastaraisiais metais Benino bronzų grąžinimai Europoje ryškiai suintensyvėjo, o Nigerija tapo viena aktyviausių šalių, siekiančių susigrąžinti kolonijiniu laikotarpiu prarastą paveldą. 2025 metais Nyderlandai Nigerijai grąžino 119 Benino bronzų – tai laikoma didžiausiu fiziniu tokio pobūdžio perdavimu iki šiol.

    2026 metų vasarį Kembridžo universitetas perdavė Nigerijos Nacionalinei muziejų ir paminklų komisijai nuosavybės teises į 116 Benino bronzų, o fizinis objektų perkėlimas dar turi būti suderintas. Tuo pat metu diskusijos dėl grąžinimo tęsiamos su institucijomis, kurių kolekcijas riboja įstatymai ar vidaus taisyklės.

    Pavyzdžiui, Britų muziejus, Nigerijai oficialiai pateikus repatriacijos prašymą 2021 metais, iki šiol laikosi pozicijos, kad jo kolekcija teisiškai yra neatidalijama. Dėl to didelė dalis Benino karalystės objektų, įskaitant Benino bronzas, tebėra Londone.

    Nigerijoje taip pat kyla klausimų, kur ir kaip grąžinti artefaktai turėtų būti saugomi ir eksponuojami. Dalis Šveicarijos grąžintų kūrinių bus rodoma Lagose, tačiau dauguma planuojami perkelti į Edo valstiją ir laikinai saugoti Nacionaliniame muziejuje Benino mieste.

    Šveicarija ir Nigerija kartu pasirašė ir bendradarbiavimo susitarimą, orientuotą į kultūros paveldo apsaugą. Šis žingsnis vertinamas kaip platesnių Europos muziejų praktikų pokyčių dalis, kai vis dažniau pripažįstama proveniencijos svarba ir ieškoma konkrečių sprendimų dėl kolonijinių laikų neteisybių.

  • Šveicarija po Alpėmis išrausė 1 400 tunelių: kaip „antra šalis“ padeda saugoti gamtą

    Šveicarija jau ne vieną dešimtmetį nuosekliai plečia tunelių ir požeminių galerijų tinklą, kuris šiandien apima daugiau kaip 1 400 objektų. Jų bendra trasa viršija 2 000 kilometrų ir apima geležinkelio tunelius po Alpėmis, automobilių tunelius magistralėse bei inžinerines galerijas vandens ir elektros tiekimui.

    Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip patogumo infrastruktūra, tačiau svarbi dalis sprendimų buvo priimta dėl aplinkosaugos. Šalies strategija siekia mažinti sunkiojo transporto srautus jautriuose Alpių slėniuose, o didesnę krovinių dalį perkelti nuo kelių į geležinkelius.

    Ryškiausias šio „požeminio pasaulio“ elementas yra Naujoji geležinkelio jungtis per Alpes (NEAT), sujungianti kelis bazinius tunelius į palyginti lygų geležinkelio koridorių po kalnais. Tokia koncepcija leidžia traukiniams išvengti stačių įkalnių, todėl mažėja energijos sąnaudos ir didėja krovininių sąstatų našumas.

    Didžiausias dėmesys paprastai tenka Gotardo bazinei linijai, kurios tunelis driekiasi maždaug 57 kilometrus. Tai vienas ilgiausių geležinkelio tunelių pasaulyje, o keleiviniai traukiniai šį atstumą įveikia per maždaug 20 minučių.

    Šveicarijos transporto politika ilgą laiką rėmėsi idėja saugoti Alpes nuo intensyvaus tranzito keliuose. XX amžiaus pabaigoje šalyje stiprėjo visuomenės spaudimas riboti taršą ir triukšmą slėniuose, o geležinkelių plėtra tapo praktiniu būdu perkelti tarptautinius krovinius į mažiau aplinką veikiančią sistemą.

    Skaičiai rodo kryptį: didelė dalis transalpinio krovinių vežimo Šveicarijoje atliekama geležinkeliu, o vilkikų srautas per dešimtmečius yra sumažėjęs. Toks perėjimas svarbus ne tik dėl CO2, bet ir dėl smulkiosios taršos bei triukšmo, kurie kalnų slėniuose juntami itin aštriai.

    Tunelių statyba neišvengiamai palieka pėdsaką: vien bazinio Gotardo tunelio įrengimas pareikalavo iškasti milžiniškus kiekius uolienų ir panaudoti daug betono. Tokie projektai kelia klausimų dėl statybos metu susidarančių emisijų, išteklių naudojimo ir poveikio vietos ekosistemoms.

    Šveicarijos projektuotojai ir rangovai taikė priemones, skirtas sumažinti poveikį aplinkai. Dalis medžiagų buvo gabenama geležinkeliu, o technika aprūpinta filtrais, mažinančiais kietųjų dalelių emisijas statybų aikštelėse.

    Baigus darbus, daug dėmesio skirta aplinkos atkūrimui: kai kur buvo tvarkomi upių krantai, natūralinamos vagos, atstatomos akmeninės atraminės sienos. Tokie sprendimai svarbūs kalnuotose vietovėse, kur nedideli hidrologiniai pokyčiai gali turėti didelį poveikį šlaitų stabilumui ir biologinei įvairovei.

    Požeminė infrastruktūra Šveicarijoje siejama ne tik su transportu. Šalyje taip pat vystomi stambūs energijos kaupimo projektai, įskaitant didelio masto srautinių redoks baterijų sprendimus, kurių tikslas yra stabilizuoti elektros sistemą ir geriau išnaudoti atsinaujinančių šaltinių gamybą.

    Vienas iš plačiau aptariamų projektų numato didelės talpos energijos kaupiklį, kurį planuojama derinti su vandeniu aušinamu DI duomenų centru, laboratorijomis ir biurais. Tokia kombinacija atspindi naują tendenciją Europoje: energijos kaupimą ir skaitmeninę infrastruktūrą vystyti greta, kad būtų lengviau valdyti apkrovas, aušinimą ir elektros tiekimo patikimumą.

    Šveicarijos pavyzdys rodo, kad tuneliai gali būti ne tik inžinerinis pasiekimas, bet ir politinis pasirinkimas: daugiau krovinių perkelti į geležinkelius, mažinti slėnių taršą ir kartu kurti atsparią energetikos bei skaitmeninę infrastruktūrą. Tai brangu ir sudėtinga, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje leidžia suderinti tranzitą, ekonomiką ir gamtos apsaugą.

  • Šveicarai pusryčiams kasdien renkasi šį derinį: dietologai sako, kad jis ilgai suteikia jėgų

    Šveicarai pusryčiams kasdien renkasi šį derinį: dietologai sako, kad jis ilgai suteikia jėgų

    Kas turėtų būti lėkštėje ryte, kad sotumas laikytųsi ilgiau, o energija nekristų po kelių valandų, diskusijos tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį. Vis dėlto mitybos specialistai sutaria dėl bendros krypties: pirmasis dienos valgymas turėtų būti kuo mažiau perdirbtas ir aprūpinti baltymais, skaidulomis bei sveikaisiais riebalais.

    Nemaža dalis žmonių rytais vis dar renkasi greitus angliavandenius, tačiau tokie pusryčiai kai kuriems gali baigtis staigiais gliukozės svyravimais ir ankstyvu alkiu. Dėl to vis dažniau akcentuojami sudėtiniai angliavandeniai, daugiau baltymų ir produktai, kurie lėčiau virškinami.

    Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukia ir paprastas įprotis, būdingas Šveicarijoje paplitusiems pusryčiams: avižiniai dribsniai, švieži vaisiai ir riešutai. Toks derinys dažnai siejamas su geresniu sotumu, stabilesniu energijos lygiu ir didesniu skaidulų kiekiu racione.

    Gimė kaip gydytojo idėja

    Vieną žinomiausių šio tipo pusryčių versijų daugiau nei prieš 100 metų pasiūlė šveicarų gydytojas Maximilianas Oskaras Bircheris-Benneris. Jo idėja buvo paprasta: sujungti avižas, tarkuotą žalią obuolį su žievele, citrinos sultis, riešutus ir pieno produktą.

    Tuo metu požiūris į žalius vaisius ir daržoves buvo daug atsargesnis, o tokia kombinacija atrodė neįprasta. Tačiau laikui bėgant receptas prigijo, paplito už Šveicarijos ribų ir tapo įvairių musli bei avižinių košių variacijų pagrindu.

    Kodėl šis derinys gali veikti

    Avižos yra vienas geriausiai ištirtų pilno grūdo produktų, ypač dėl tirpiųjų skaidulų beta gliukanų, kurie siejami su palankiu poveikiu cholesterolio kontrolei. Obuoliai ir kiti vaisiai papildo racioną skaidulomis bei polifenoliais, o riešutai suteikia nesočiųjų riebalų ir dalį baltymų.

    Dietologai pabrėžia, kad svarbi ne viena stebuklinga sudedamoji dalis, o bendras maistinių medžiagų balansas. Kai pusryčiuose yra skaidulų, baltymų ir riebalų, sotumas paprastai išlieka ilgiau, o potraukis užkandžiams gali sumažėti.

    Ką verta prisiminti renkantis pusryčius

    Specialistai primena, kad vieno universalaus modelio nėra: vieniems geriau tinka ankstesni pusryčiai, kitiems vėlesni, kai atsiranda natūralus alkis. Svarbiausia stebėti savijautą ir rinktis maistą, kuris netrukdo virškinimui ir padeda išlaikyti energiją iki pietų.

    Praktikoje tai dažnai reiškia mažiau pridėtinio cukraus, daugiau pilno grūdo produktų ir aiškų baltymų šaltinį. Jei renkatės muslius ar granolą, verta pasižiūrėti sudėtį, nes kai kuriuose produktuose cukraus gali būti gerokai daugiau, nei tikimasi.

    Jeigu turite lėtinių ligų, virškinimo sutrikimų ar specifinių mitybos tikslų, rekomenduojama pasitarti su gydytoju ar dietologu. Net ir sveiki produktai skirtingiems žmonėms gali veikti nevienodai, ypač jei svarbi gliukozės kontrolė ar alergijos.

  • Šveicarijoje po bėgiais paklojo saulės modulius: traukiniai jau važiuoja, testas truks 3 metus

    Šveicarijoje po bėgiais paklojo saulės modulius: traukiniai jau važiuoja, testas truks 3 metus

    Vakarų Šveicarijoje pradėtas neįprastas eksperimentas: veikiančioje geležinkelio linijoje tarp bėgių įrengti saulės moduliai, per kuriuos kasdien pravažiuoja traukiniai. Bandomasis ruožas įrengtas netoli Buttes kaimo, o tikslas paprastas ir ambicingas – patikrinti, ar tokia įranga atlaikys nuolatinį svorį, vibracijas ir geležinkelio eksploatacijos apkrovas.

    100 metrų atkarpoje sumontuoti 48 fotovoltiniai moduliai, kurie įleisti lygiai su pagrindu, kad riedmenys galėtų pravažiuoti nemažindami greičio. Sistema pradėjo veikti 2025 metų balandžio 24 dieną, o bendra jos galia siekia 18 kilovatų – tai nedidelis kiekis, bet šiam projektui svarbiausia ne rekordai, o patvarumas realiomis sąlygomis.

    Projektas įgyvendintas Nešatelio kantone, regioninės geležinkelių bendrovės TransN valdomoje 221 linijoje. Skaičiuojama, kad per metus tokia sistema galėtų pagaminti apie 16 000 kilovatvalandžių elektros, tačiau bandomajame etape tai labiau orientyras, o ne pagrindinis sėkmės kriterijus.

    Ar bėgiai gali tapti elektrine?

    Tokios idėjos patrauklumas aiškus: geležinkelio koridoriai yra ilgi, jau suformuoti infrastruktūrai, o daugelyje šalių jų plėtra susiduria su mažiau žemės naudojimo konfliktų nei dideli saulės parkai. Projekto vystytojai „Sun-Ways“ teigia, kad teoriškai pritaikius sprendimą visame šalies tinkle būtų galima reikšmingai padidinti elektros gamybą, nors realybėje tai ribotų tuneliai, šešėliai, sniegas ir sudėtingi mazgai.

    Vis dėlto geležinkelis saulės moduliams yra ypač atšiauri aplinka. Modulius veikia nuolatinės vibracijos, dulkės, smulkios metalo dalelės nuo stabdymo, oro slėgio bangos pravažiuojant traukiniams, be to, dėl beveik plokščios padėties energijos gamyba gali būti mažiau efektyvi nei ant stogų ar optimaliu kampu įrengtose konstrukcijose.

    Reguliuotojų klausimai ir techniniai sprendimai

    Šveicarijos Federalinis transporto biuras 2023 metais projektui buvo uždegęs raudoną šviesą, akcentuodamas saugos ir priežiūros rizikas. Tarp dažniausiai minimų problemų – mikroįtrūkimai, gaisro rizika, atspindžiai, galintys blaškyti mašinistus, taip pat klausimas, kaip tokią sistemą prižiūrėti nepakenkiant eismo patikimumui.

    „Sun-Ways“ teigimu, vienas esminių reikalavimų buvo nuimamumas, nes bėgiai yra kritinė infrastruktūra, kurią būtina greitai patikrinti ir remontuoti. Sprendimas numato, kad techninės priežiūros komandos galėtų atjungti modulius, atlikti darbus ir vėl juos sumontuoti, išvengiant ilgalaikių apribojimų linijai.

    Diegimui naudojama speciali įranga, sukurta kartu su Šveicarijos bėgių priežiūros bendrove „Scheuchzer“. Modulius planuojama kloti iš anksto surinktose, maždaug metro pločio sekcijose, o pats procesas lyginamas su kilimo tiesimu – tai turėtų sutrumpinti montavimo laiką ir sumažinti darbo langų poreikį geležinkelio grafike.

    Siekiant atsakyti į reguliuotojų pastabas, projekte numatytos papildomos priemonės: atspindžius mažinančios dangos, tvirtesnės medžiagos bei jutikliai, kurie leistų stebėti modulių būklę ir laiku pastebėti pažeidimus. Taip pat svarstomos praktinės švaros palaikymo idėjos, pavyzdžiui, valymo elementai, integruojami į pravažiuojančių traukinių įrangą.

    Ką parodys trejų metų bandymas?

    Bandomasis etapas planuojamas iki 2028 metų balandžio, o per šį laiką bus vertinami atspindžiai, purvo kaupimasis, suderinamumas su bėgių priežiūra, reali gamyba ir svarbiausia – ar modulių konstrukcija išliks nepažeista intensyvaus eismo sąlygomis. Tai leis suprasti, ar technologija tinkama platesniam taikymui, ar liks tik nišiniu eksperimentu.

    Rezultatais domisi ir už Šveicarijos ribų. Prancūzijos geležinkelių ekosistemoje projektas stebimas kaip potencialus dvigubo panaudojimo infrastruktūros pavyzdys, o sprendimas galėtų būti svarstomas tik tuo atveju, jei bandymas patvirtintų saugą ir ekonomiškai pagrįstą priežiūrą.

    Kol kas svarbiausias faktas yra tas, kad sistema jau veikia realioje linijoje: po perprojektavimo ir papildomų vertinimų traukiniai važiuoja virš saulės modulių, o bandymo duomenys turėtų atsakyti į klausimą, ar geležinkelio bėgiai gali tapti patikima vieta elektros gamybai, neaukodami saugos.

  • Lėto keliavimo bumas: kodėl vis daugiau turistų kruizus derina su legendinėmis kelionėmis traukiniu

    Lėto keliavimo bumas: kodėl vis daugiau turistų kruizus derina su legendinėmis kelionėmis traukiniu

    Kai svarbi ne tik kryptis

    Kelionių rinkoje vis ryškėja lėto keliavimo tendencija: turistai vietoje skubėjimo per oro uostus renkasi maršrutus, kuriuose pats kelias tampa patirtimi. Dėl to sparčiai populiarėja atostogos, sujungiančios prabangesnius kruizus ir vaizdingas keliones traukiniu.

    Toks derinys leidžia vienoje kelionėje suderinti patogumą ir įspūdžius: laivu lengvai pasiekiami keli uostai, o geležinkelis atveria šalies vidų, kurio dažnai nepamatysi keliaudamas tik pakrantėmis. Be to, keliautojams svarbu mažiau logistikos rūpesčių ir daugiau laiko vietoje.

    „Keliautojai vis dažniau nori, kad kelionė būtų tokia pat įsimintina kaip ir pati kryptis“, – sakė kruizų ir kelionių ekspertė Kaye Holland.

    Kuo vilioja kruizo ir traukinio derinys?

    Kelionių organizatoriai šią paklausą išnaudoja kurdami vadinamąsias hibridines programas, kuriose kruizas, traukinys ir nakvynės sausumoje sujungiami į vieną paketą. Tai patrauklu tiems, kurie nori „daug pamatyti“ per vienas atostogas, bet vengia savarankiškai dėlioti sudėtingus persėdimus.

    Viena ryškesnių naujienų Europoje – kelionių agentūros „Inspiring Travel“ siūlomas maršrutas, kuriame derinamas „Orient Express“ prekės ženklo debiutinis jachtos kruizas „Orient Express Corinthian“ ir atnaujintas traukinys „La Dolce Vita Orient Express“. Programa orientuota į aukštesnį biudžetą, tačiau rodo, kur link juda premium segmento rinka.

    Nuo Viduržemio jūros iki Alpių ir JAV parkų

    Kita vertus, atsiranda ir platesnei auditorijai pritaikytų pasiūlymų. Pavyzdžiui, „Cruise.co.uk“ paskelbė 2027 metais startuosiančią kruizo ir geležinkelio kelionių kolekciją, kurioje numatytos nedidelės grupės ir iš anksto suplanuota logistika, įskaitant sėdimų vietų rezervacijas, pervežimus ir vietinius mokesčius.

    Tarp programų išskiriami maršrutai, kuriuose Viduržemio jūros kruizas derinamas su ekskursijomis Šiaurės Italijoje ir kelionėmis traukiniu, taip pat variantai, apimantys Šveicarijos kalnų geležinkelius, tarp jų „Glacier Express“ ir Berninos liniją. Kelionių paketų kainos, priklausomai nuo trukmės ir sezono, siekia apie 2 900–3 200 eurų asmeniui.

    Siūlomi ir ilgesni, už Europos ribų išeinantys maršrutai, kuriuose kelionės traukiniu dalis apima JAV gamtos parkus ir žymius regionus, o kruizinė dalis – pakrantės atkarpas. Tokie paketai atsiremia į idėją, kad keliautojas nori pamatyti ir žemyną „iš vidaus“, ir pakrantę iš laivo denio.

    „Tai atpalaiduojantis ir dažnai ekonomiškai pagrįstas būdas keliauti, kai viskas suplanuota nuo pradžios iki pabaigos“, – sakė „Cruise.co.uk“ vadovas Tony Andrews.

    Ekspertai pastebi, kad lėto keliavimo patrauklumą stiprina ne tik romantizuojama traukinio patirtis ar komfortas kruize. Svarbios ir praktinės priežastys: mažiau persėdimų, aiškesnis maršrutas, o kelionės metu galima daugiau laiko skirti vaizdams, miestams ir regionams, o ne kontrolės punktams ir laukimui.