Tag: Šveicarija

  • „Cactus Custody“ startuoja Šveicarijoje: raktai ir klientų duomenys laikomi tik šalies viduje

    „Cactus Custody“ startuoja Šveicarijoje: raktai ir klientų duomenys laikomi tik šalies viduje

    Skaitmeninio turto saugojimo bendrovė „Cactus Custody“ pradėjo teikti saugojimo paslaugą Šveicarijoje. Naują kryptį operuoja Šveicarijoje registruota „ChainTech AG“, o paslauga papildo jau veikiančius „Cactus Custody“ padalinius Honkonge ir Butane.

    Įmonė pabrėžia, kad klientams svarbiausia tampa ne vien techninis saugumas, bet ir jurisdikcija: pagal kokios šalies teisę veikia saugotojas ir kas nutinka klientų turtui, jei paslaugos teikėjas susiduria su nemokumu. Šveicarijos pasirinkimas šį klausimą sprendžia tiesiogiai, nes teisinė aplinka čia laikoma viena aiškiausių skaitmeniniam turtui Europoje.

    Kas pasikeičia klientams?

    Pasak „Cactus Custody“, esminis naujos paslaugos principas yra tai, kad svarbiausia medžiaga neiškeliauja už Šveicarijos ribų. Privatieji raktai Šveicarijos padaliniui generuojami ir laikomi šalies duomenų centrų infrastruktūroje, naudojant techninius sprendimus, paremtus aparatiniais saugos moduliais.

    Taip pat nurodoma, kad klientų duomenys saugomi Šveicarijoje, o jų atskleidimas tretiesiems asmenims galimas tik tais atvejais, kai to reikalauja Šveicarijos teisė ir laikantis nustatytų teisinių procedūrų. Praktikoje tai reiškia vienos jurisdikcijos suderinimą trims jautriausiems elementams: sutarčiai taikomai teisei, kriptografinei medžiagai ir klientų įrašams.

    Šveicarijos teisinis režimas ir turto atskyrimas

    Šveicarija skaitmeninio turto reguliavimą formavo anksti, o paskesni teisės aktų pakeitimai įtvirtino aiškesnes taisykles, kaip tokį turtą galima laikyti ir apskaityti. Rinkai tai svarbu todėl, kad instituciniams klientams reikalingas ne tik saugumas, bet ir teisinis tikrumas dėl turto priskyrimo bei jo apsaugos nemokumo scenarijais.

    „Cactus Custody“ teigia, kad „ChainTech AG“ klientų turtas atskiriamas nuo įmonės nuosavo turto tiek teisiniu, tiek operaciniu lygiu, kaip to reikalauja Šveicarijos praktika. Tokia struktūra dažnai laikoma vienu pagrindinių kriterijų bankams, fondams ir kitoms reguliuojamoms institucijoms, kurios vertina partnerių riziką.

    Kokį turtą palaiko ir ką planuoja toliau

    Starto metu „ChainTech AG“ palaiko 132 skaitmeninius aktyvus 18 tinklų, įskaitant „Bitcoin“ ir „Ethereum“, taip pat kelias didesnes alternatyvias ekosistemas. Įmonė nurodo, kad nauji tinklai įtraukiami tik po nepriklausomo teisinio ir saugumo vertinimo, todėl palaikomų aktyvų sąrašas turėtų plėstis nuosekliai.

    Šveicarijoje paslauga siūloma su panašia sąskaitų struktūra kaip ir kitose „Cactus Custody“ veiklos teritorijose, įskaitant atskirtų adresų sąskaitas bei galimybes dirbti su skirtingais laikymo režimais. Taip pat numatoma, kad draudimo ir trečiųjų šalių audito apimtis, šiuo metu taikoma kitoms jurisdikcijoms, po starto turėtų būti išplėsta ir Šveicarijos padaliniui.

  • Eurostatas įvardijo brangiausias Europos šalis: būstas, maistas ir paslaugos nustebins

    Eurostatas įvardijo brangiausias Europos šalis: būstas, maistas ir paslaugos nustebins

    Kainų žemėlapis Europoje

    Naujausi Eurostato kainų lygio duomenys rodo ryškius skirtumus tarp Europos šalių: kai kur už tą patį prekių ir paslaugų krepšelį mokama gerokai daugiau nei ES vidurkis, kitur kainos išlieka vienos žemiausių.

    Eurostatas šiuos palyginimus grindžia kainų lygio indeksu, kuris parodo, kaip konkrečios šalies kainos atrodo ES vidurkio fone. Vertinamas ne vienas produktas, o plati prekių ir paslaugų grupių visuma.

    Kur brangiausia: būstas ir kasdienės išlaidos

    Vienas ryškiausių skirtumų fiksuojamas būsto srityje. Remiantis Eurostato skaičiavimais, Šveicarijoje būstas buvo 73,9 proc. brangesnis už Europos Sąjungos vidurkį, Airijoje 56,7 proc., o Jungtinėje Karalystėje 56,5 proc.

    Tuo metu pigiausi būsto kaštai buvo Rumunijoje, Lenkijoje ir Bulgarijoje. Tai reiškia, kad nuomos, būsto priežiūros ir susijusių išlaidų našta, lyginant su ES vidurkiu, šiose rinkose išlieka mažesnė.

    Eurostato tyrime lyginamos kainos daugiau nei 30 Europos šalių, apimant ir ne ES valstybes. Duomenys surinkti vertinant 440 prekių ir paslaugų pozicijų, kad palyginimas būtų kuo artimesnis realiam vartojimui.

    Alkoholis, tabakas ir maistas: skirtumai milžiniški

    Alkoholio ir tabako kategorijoje atotrūkis dar didesnis. Norvegijoje šių prekių kainos buvo 126,1 proc. didesnės už ES vidurkį, o Bulgarijoje 41,8 proc. mažesnės už ES vidurkį.

    Maisto produktų kainos taip pat stipriai išsiskiria. Palyginamas maisto krepšelis Danijoje kainavo maždaug dvigubai daugiau nei Rumunijoje, o ne ES šalys, tokios kaip Šveicarija, Norvegija ir Islandija, dažnai patenka tarp brangiausių.

    Eurostato duomenimis, maistas Šveicarijoje buvo 63,6 proc. brangesnis už ES vidurkį. Tai ypač svarbu keliautojams ir dirbantiems užsienyje, nes kasdienės išlaidos tokiose rinkose gali augti greičiau nei atlyginimų lūkesčiai.

    „Kainų lygio indeksas leidžia palyginti, kiek iš tiesų kainuoja gyvenimas skirtingose šalyse, kai vertinamas toks pats prekių ir paslaugų krepšelis“, – teigiama Eurostato paaiškinimuose apie metodiką.

    Vertinant paslaugas, Jungtinė Karalystė išsiskyrė aukštesnėmis nei ES vidurkis būsto, restoranų ir viešbučių, transporto, ryšių, laisvalaikio bei baldų kainomis. Tačiau drabužiai, maistas ir asmeninis transportas, įskaitant automobilius ar dviračius, kai kuriais atvejais buvo pigesni už ES vidurkį.

    Iš ryškesnių išimčių minima Graikija, kuri išsiskyrė brangiausiais ryšiais, įskaitant pašto, telefono ir interneto paslaugas. Vis dėlto kitose kategorijose Graikijos kainos dažnai buvo žemiau ES vidurkio.

    Tarp pigiausių šalių neretai minimos Rumunija ir Bulgarija, ypač paslaugų sektoriuje. Pavyzdžiui, restoranų ir viešbučių kainos Bulgarijoje buvo 53,4 proc. mažesnės už ES vidurkį, o Rumunijoje 47,6 proc. mažesnės.

    Eurostatas taip pat atkreipia dėmesį, kad tokios didžiosios ekonomikos kaip Prancūzija, Vokietija ir Belgija dažnai laikėsi šiek tiek virš ES vidurkio. Tai rodo santykinai stabilų, tačiau ne ekstremalų kainų lygį, lyginant su brangiausiomis Europos rinkomis.

    Praktikoje šie palyginimai svarbūs ne tik kelionėms. Jie naudojami vertinant perkamąją galią, socialinės politikos sprendimus ir realią gyventojų gyvenimo kainą, ypač kai infliacija ir energetikos svyravimai Europoje išlieka aktualūs.

  • Šveicarijoje aptiko dingusią romėnų gyvenvietę: paslaptingas gaisras kelia klausimų

    Šveicarijoje aptiko dingusią romėnų gyvenvietę: paslaptingas gaisras kelia klausimų

    Šveicarijoje, Ligornetto gyvenvietėje Ticino kantone, archeologai kasinėjimų metu aptiko iki šiol nežinotą romėnų laikotarpio kompleksą. Tyrimai pradėti birželio mėnesį prieš planuojamas naujo gyvenamojo pastato statybas, o kasinėjimų plotas siekė apie 500 kvadratinių metrų.

    Darbus vykdo Ticino kultūros paveldo tarnybos Archeologijos skyrius. Kasinėjama teritorija yra tarp Via Mastri gatvės ir nedidelio vandens telkinio, einančio palei dabartinę Via Passeggiata.

    Ankstyviausi žmonių veiklos pėdsakai šioje vietoje datuojami laikotarpiu dar prieš Kristaus gimimą, tačiau ryškiausi pokyčiai fiksuojami II amžiuje. Tuomet teritorija buvo sulyginta ir joje iškilo didelis mūro pastatas iš akmens ir plytų.

    Archeologai jame jau atpažino mažiausiai šešias patalpas, o statinio matmenys siekė apie 8 metrus pločio ir bent 11 metrų ilgio. Pietinėje dalyje buvo apie 3 metrų pločio portikas, o gale fiksuotos dvi didesnės patalpos, kurių plotas sudarė maždaug 16 ir 20 kvadratinių metrų.

    Pastatas priminė dirbtuves

    Tyrėjai pabrėžia, kad statinys, panašu, nebuvo gyvenamasis. Jame nerasta židinių ar kitų buičiai būdingų elementų, todėl labiau tikėtina, kad tai buvo ūkinės ar amatininkų veiklos vieta.

    Šią versiją sustiprina radiniai aplinkinėse kultūrinėse sluoksniuose, datuojamuose II–III amžiais. Čia aptikta daug geležies šlako ir bronzos apdirbimo atliekų, o jų kiekis leidžia įtarti, kad netoliese vyko gana intensyvi metalo apdirbimo veikla.

    Už pastato taip pat rasta erdvė, kuri galėjo būti skirta žemdirbystei ir įvairiems darbams lauke. Stulpavietės rodo, kad čia galėjo stovėti lengvos konstrukcijos ar laikinos pastogės, o aptiktas nedidelis takas iš pakartotinai panaudotų plytų galėjo žymėti sklypo ribą ir tarnauti kaip praėjimas.

    Didžiausia mįslė – gaisras

    Didžiausią klausimą šiuo metu kelia gaisras, kuris, kaip manoma, užbaigė komplekso veiklą III amžiuje. Kasinėjimuose fiksuotos plačios medžio anglies sankaupos, o per ugnį, sprendžiant iš radinių, sugriuvo ir plytinis pastato stogas.

    Archeologiniai duomenys leidžia gana tiksliai atsekti sunaikinimo mastą, tačiau gaisro priežastis kol kas neaiški. Tyrėjai neatmeta nei nelaimingo atsitikimo, nei tyčinio padegimo, tačiau pabrėžia, kad įrodymų vienai ar kitai versijai dar trūksta.

    Ką tai keičia regione?

    Ligornetto ir Mendrisiotto apylinkės buvo gyvenamos šimtmečius, o romėnų laikais ši teritorija pateko į svarbių miestų, tokių kaip Como ir Milanas, įtakos zoną. Netoliese žinomi ir kiti romėniški objektai, tarp jų romėnų vila San Pietro di Stabio, esanti mažiau nei už 1 kilometro.

    Mokslininkai tikisi, kad nauji duomenys leis geriau suprasti, kaip atrodė gyvenimas už didžiųjų romėnų miestų ribų. Ypač svarbu gali būti išsiaiškinti, kokį vaidmenį vietos ekonomikoje turėjo amatai ir metalo apdirbimas bei kaip buvo susijusios mažesnės gyvenvietės su regiono centrais.

  • Nustebino Šveicariją: Montreux scenoje Azerbaidžanas parodė, kaip skamba mugamas ir džiazas

    Nustebino Šveicariją: Montreux scenoje Azerbaidžanas parodė, kaip skamba mugamas ir džiazas

    Šveicarijos Montreux mieste, minint 80-ąsias festivalio Septembre Musical Montreux-Vevey metines, ypatingas dėmesys atiteko Azerbaidžano muzikinei tradicijai. Renginiuose pristatytas platus skambesio spektras – nuo šimtmečius menančio mugamo iki operos, džiazo ir tautinio šokio.

    Festivalio organizatoriai pabrėžė, kad šių metų programa siekė parodyti, kaip vienoje šalyje sugyvena skirtingos muzikinės tapatybės. Tokia kryptis atitinka ir platesnę Europos festivalių tendenciją daugiau vietos skirti regionų kultūrai, gyvoms tradicijoms ir tarpkultūriniams projektams.

    Montreux pasirodė apie 200 atlikėjų, kuriuos vedė Valstybinis simfoninis orkestras. Skambėjo kūriniai, siejami su kompozitoriumi Uzeyiru Hajibeyli, dažnai vadinamu Azerbaidžano klasikinės muzikos pradininku, taip pat pristatyti šiuolaikiškesni žanrai ir sceninės formos.

    Mugamas laikomas viena svarbiausių Azerbaidžano muzikinio paveldo formų, o jo atlikimas dažnai remiasi improvizacija ir griežtai apibrėžtomis melodinėmis struktūromis. UNESCO šį žanrą yra pripažinusi nematerialiuoju žmonijos kultūros paveldu, todėl jo pristatymas tarptautinėje scenoje turi ne tik meninę, bet ir kultūrinės diplomatijos reikšmę.

    Programoje atsispindėjo ir Azerbaidžano džiazo tradicija, kuri XX amžiuje vystėsi kaip savitas skambesys, jungiantis vakarietišką džiazo kalbą su vietinėmis dermėmis. Anot renginio dalyvių, tokie koncertai padeda auditorijai pamatyti šalį ne per politinių naujienų prizmę, o per kultūros istoriją ir šiuolaikinį kūrybiškumą.

    Montreux ir greta esantis Vevey regionas laikomas viena ryškiausių Šveicarijos muzikos erdvių, o festivalio jubiliejus tapo proga akcentuoti ir programų įvairovę. Rengėjai tikisi, kad skirtingų tradicijų pristatymas sustiprins dialogą tarp auditorijų ir padės atrasti mažiau girdėtus Europos kaimynystės regionų balsus.

  • Šveicarijos studentai Alpių ledyną apdengė avių vilna: ledo netektys sumažėjo iki 70 proc.

    Šveicarijos studentai Alpių ledyno Tsanfleuron dalį vasarai apdengė avių vilnos kilimais ir fiksavo, kad po jais ledas tirpo gerokai lėčiau. Eksperimento rezultatai parodė, kad natūrali danga gali prilygti kurortuose naudojamiems sintetiniams uždangalams.

    Bandomajame projekte netoli slidinėjimo zonos Glacier 3000 ant ledyno buvo pakloti du maždaug po 100 kvadratinių metrų ploto vilnos plotai. Šalia įrengtas kontrolinis plotas su įprasta sintetine danga leido palyginti, kaip skirtingos medžiagos veikia ledo tirpsmą per tą patį laikotarpį.

    Studentai ledyno būklę tikrino kas dvi savaites visą vasarą, kuri, pasak projekto autorių, buvo neįprastai karšta. Dėl to sniegas nuo ledynų šiemet nutirpo anksčiau nei įprasta, todėl realios sąlygos tapo griežtesniu išbandymu ir vilnai, ir plastikinei dangai.

    Skaičiavimai parodė, kad po vilna ledo netektys sumažėjo apie 50–70 proc., palyginti su neuždengtu plotu. Projekto vadovas Timothy Steineris pažymėjo, kad vilna veikė ne prasčiau už sintetinę alternatyvą.

    „Po vilna ledo netektys sumažėjo maždaug 50–70 proc., o rezultatas buvo panašus į naudojamos sintetinės dangos efektą“, – sakė projekto vadovas Timothy Steineris.

    Pagrindinė vilnos idėja yra paprasta: šviesi, puri medžiaga geriau atspindi saulės spinduliuotę, sulaiko šaltį ir veikia kaip izoliacinis sluoksnis. Tuo metu sintetiniai audiniai, nors ir efektyviai mažina tirpsmą, ilgainiui gali irti ir prisidėti prie mikroplastiko taršos, kuri kartu su tirpsmo vandeniu patenka į kalnų upes.

    Studentai akcentuoja ir praktinę problemą: dalis avių vilnos Šveicarijoje kasmet lieka nepanaudota, todėl ji neretai tiesiog utilizuojama. Vilnos panaudojimas kaip sezoninės dangos leistų suteikti žaliavai papildomą vertę, ypač regionuose, kur avininkystė paplitusi, o vilnos perdirbimas ne visuomet atsiperka.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad tai nėra sprendimas, galintis sustabdyti klimato kaitą. Net ir Šveicarijoje tokios dangos realiai pritaikomos tik labai mažoje ledynų dalyje, dažniausiai siekiant apsaugoti konkrečias trasas ar turizmo infrastruktūrą, o ne gelbėti ledynus visoje šalyje.

    Eksperimentas išryškina platesnę tendenciją: kalnų kurortai ieško būdų, kaip prisitaikyti prie šylančio klimato, tačiau priemonės dažniausiai mažina pasekmes, o ne priežastis. Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad ilgalaikė išeitis išlieka šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas, o vietiniai sprendimai gali tik laikinai pristabdyti nykimą konkrečiose vietose.

    Vilnos dangos rezultatai rodo, kad natūralios, suyrančios medžiagos gali tapti alternatyva plastikinėms, jei tik bus užtikrintas jų patvarumas ir logistiškai pagrįstas naudojimas. Tolesni tyrimai turėtų atsakyti, kaip vilna elgiasi skirtingomis oro sąlygomis, kiek kartų ją galima panaudoti ir kokia būtų tokio sprendimo kaina bei poveikis aplinkai per visą ciklą.

    Tačiau net sėkmingiausi bandymai nepaneigia pagrindinio fakto: ledynų tirpsmą lemia ilgalaikis temperatūros kilimas. Todėl vilnos kilimai gali tapti nišine priemone, aktualia turizmo vietovėms, bet jie nepakeis būtinybės mažinti išmetimus, jei siekiama išsaugoti ledynus apskritai.

  • Šveicarijoje gyvenanti zarasiškė atskleidė, ką reiškia būti garbės ambasadoriumi: ateina duoti

    Šveicarijoje gyvenanti zarasiškė atskleidė, ką reiškia būti garbės ambasadoriumi: ateina duoti

    Šveicarijoje, Ciuriche, gyvenanti komunikacijos specialistė Ingrida Jadzevičienė siekia tapti Zarasų krašto garbės ambasadore ir sako, kad tai nėra vien simbolinis titulas. Jos teigimu, ambasadorystė prasideda nuo noro padėti ir kurti ryšius, o ne nuo asmeninės naudos.

    Į užsienį su šeima ji išvyko planuodama praleisti vos metus ar dvejus, tačiau gyvenimas svetur užsitęsė jau aštuonerius metus. Vis dėlto, pasak pašnekovės, ryšys su Lietuva ir Zarasų kraštu išliko gyvas per šeimos istoriją, dažnas keliones bei sąmoningą pastangą perduoti šaknis vaikams.

    Profesinė kryptis pasikeitė iš esmės

    Pagal išsilavinimą ji yra baudžiamosios teisės specialistė, Lietuvoje dirbusi ir komercinės teisės srityje, tačiau persikėlus į Šveicariją tęsti teisinės karjeros tapo sudėtinga. Skirtinga teisinė sistema ir praktikos reikalavimai paskatino ieškoti naujo kelio, todėl ji pasuko į rinkodarą ir komunikaciją.

    Šiandien I. Jadzevičienė konsultuoja smulkaus verslo atstovus ir vadovus, skaito paskaitas, padeda kurti asmeninį prekės ženklą bei aiškiai komunikuoti socialiniuose tinkluose. Ji pabrėžia, kad komunikacijoje nėra vieno teisingo recepto, todėl svarbiausia yra gebėjimas išgirsti žmogų ir pritaikyti sprendimą pagal jo stiprybes.

    Ryšiai su diaspora atvedė į PLB

    Gyvenimas užsienyje, anot pašnekovės, sustiprino ir įsitraukimą į diasporos veiklą. Per profesinius kontaktus ji prisidėjo prie įvairių iniciatyvų, o vėliau sulaukė kvietimo dirbti Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijose.

    Šiuo metu ji yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Ekonominio bendradarbiavimo komisijos bei Bendradarbiavimo su Lietuvos regionais ir grįžimo komisijos narė. Tokiose veiklose, pasak jos, svarbiausia praktiški ryšiai, žinių apsikeitimas ir idėjos, kurias galima pritaikyti regionuose, siekiant išlaikyti kontaktą su išvykusiais kraštiečiais ir paskatinti grįžimo svarstymus.

    Zarasų pokyčiai, kuriuos verta parodyti

    Lygindama vaikystės Zarasus su dabartiniu miestu, I. Jadzevičienė sako matanti esminį pokytį: daugiau renginių, traukos vietų ir realių galimybių turiningai leisti laiką. Jos vertinimu, dalies išvykusių žmonių atmintyje gimtieji miestai vis dar likę tokie, kokie buvo prieš dešimt ar dvidešimt metų, todėl būtina nuosekli, šiuolaikiška komunikacija apie dabartį.

    Pasak jos, regionams šiandien svarbu ne tik kviesti atvykti, bet ir pateikti aiškų atsakymą, ką žmogus čia ras: nuo infrastruktūros ir paslaugų iki bendruomenės gyvenimo. Tokį pasakojimą ji planuotų stiprinti ir asmeniniu pavyzdžiu, pasitelkdama socialinių tinklų auditoriją bei savo profesines kompetencijas.

    „Garbės ambasadorius yra ne tas, kuris ateina imti, o tas, kuris nori duoti, parodyti ir suteikti“, – sakė Ingrida Jadzevičienė.

    Ji pabrėžia, kad ambasadorystė neturėtų virsti vien pavardžių sąrašu ar formaliu statusu. Svarbiausia, jos teigimu, yra konkretūs darbai: kraštiečių paieška skirtingose šalyse, bendri projektai, ryšiai su užsienio lietuvių bendruomenėmis ir nuoseklus Zarasų pristatymas taip, kad tai būtų aktualu ne tik turistams, bet ir svarstantiems grįžti gyventi.

    Kalbėdama apie bendruomenių iniciatyvas, ji akcentuoja atvirumo svarbą ir ragina neužgesinti aktyvių žmonių vien argumentu, kad kažkas jau buvo bandyta. Pašnekovės įsitikinimu, pasikeitus aplinkybėms, komandai ir priemonėms, net anksčiau nepavykusios idėjos gali duoti gerą rezultatą.

    Ilgainiui I. Jadzevičienė savo ateitį sieja su Lietuva ir neatmeta, kad kada nors norėtų apsigyventi Zarasų krašte. Jos teigimu, regiono stiprybė yra gamta, gyvenimo tempas ir bendruomeniškumas, o nuosekliai telkiant diasporą galima sukurti tvirtesnį ryšį tarp išvykusiųjų ir vietos žmonių.

  • Sprogimas Šveicarijos hidroelektrinėje Piottoje: yra sužeistų, keli žmonės gali būti įstrigę po griuvėsiais

    Šveicarijos pietuose, Tičino kantone esančiame Piottos kaime, trečiadienį įvyko sprogimas hidroelektrinėje. Pranešama apie sužeistuosius, o gelbėtojai tikrina informaciją, kad po griuvėsiais gali būti įstrigę keli žmonės.

    Incidentas įvyko netrukus po 10 valandos ryto vietos laiku, tiksli sprogimo priežastis kol kas neįvardijama. Dėl įvykio pradėtas tyrimas, kuriuo siekiama nustatyti, kas galėjo sukelti sprogimą ir ar buvo pažeisti saugos reikalavimai.

    Į įvykio vietą buvo nusiųstos ugniagesių ir greitosios pagalbos pajėgos, o policija atitvėrė teritoriją. Dalis elektrinės, kaip skelbta, buvo apgadinta, tačiau institucijos kol kas atsargiai vertina padarytos žalos mastą.

    Kas žinoma apie elektrinę?

    Vietos žiniasklaida atkreipia dėmesį, kad Piottos hidroenergetikos kompleksas turi istorinių dalių, siekiančių XX amžiaus pradžią, tačiau teritorijoje taip pat galėjo vykti statybos ar modernizavimo darbai. Kol kas neaišku, ar sprogimas susijęs su senąja infrastruktūra, ar su naujai statomu objektu.

    Šveicarija didelę elektros dalį pasigamina iš hidroenergijos, todėl tokie incidentai paprastai sulaukia padidinto dėmesio ir griežtesnio patikrinimo. Ekspertai pabrėžia, kad panašiose elektrinėse rizikos veiksniai gali būti susiję su slėginėmis sistemomis, įranga, remontu ar statybų darbų sauga.

    Gelbėjimo ir tyrimo eiga

    Gelbėjimo darbų metu pirmiausia siekiama užtikrinti, kad teritorija būtų saugi, o konstrukcijos nekeltų papildomo pavojaus. Tuomet atliekamos paieškos ir patikrinimai, ar nėra žmonių, kuriems reikėtų skubios pagalbos.

    Tyrėjai įprastai vertina įrangos būklę, darbų žurnalus, galimą dujų ar alyvų nuotėkį, elektros sistemų sutrikimus bei tai, ar prieš incidentą nebuvo vykdomi remonto ar paleidimo darbai. Daugiau informacijos institucijos žada pateikti, kai bus patvirtinti faktai apie sužeistuosius ir galimai įstrigusius asmenis.

  • Ciuriche kuriamas kompaktiškas raketinis variklis: „Stellar Alpina“ gavo 160 000 eurų bandymams kosmose

    Ciuriche kuriamas kompaktiškas raketinis variklis: „Stellar Alpina“ gavo 160 000 eurų bandymams kosmose

    Ciuriche įsikūręs kosmoso technologijų startuolis „Stellar Alpina“ pritraukė 160 000 eurų finansavimą iš „Venture Kick“. Lėšos bus skirtos kompaktiško raketinio variklio technologijai, skirtai erdvėlaivių manevravimui jau po paleidimo, sparčiau vystyti.

    Įmonę įkūrė Rickas Röthlisbergeris, Simi Y. Wespi, Victoras Elliesenas ir Patrickas Egli. Komanda susiformavo dirbdama Šveicarijos akademinėje kosminių skrydžių iniciatyvoje ARIS, kur 2024 metais vystė pažangias variklių ir bandymų koncepcijas.

    Kas yra RDRE variklis?

    „Stellar Alpina“ kuria sukamojo detonacijos raketinius variklius, dažnai vadinamus RDRE. Šio tipo varikliuose trauka generuojama nuolat besisukančiomis, viršgarsinėmis degimo bangomis, o tai teoriškai leidžia pasiekti didesnį efektyvumą nei tradicinėse schemose.

    Startuolis teigia, kad toks sprendimas gali sumažinti variklio dydį ir konstrukcijos sudėtingumą, kartu išlaikant reikiamą trauką. Praktikoje tai reikštų daugiau naudingosios apkrovos arba daugiau kuro manevrams, kai kiekvienas papildomas kilogramas orbitoje tampa brangus.

    Kodėl tai aktualu palydovams?

    Didėjant palydovų skaičiui ir dažnėjant skrydžiams į kosmosą, vis daugiau aparatų turi ne tik pasiekti orbitą, bet ir ją keisti, persitvarkyti spiečiuose, prisišvartuoti prie kitų objektų ar atlikti inspekcijas. Tokiems veiksmams reikalinga patikima ir pakankamai galinga trauka, tačiau tradiciniai sprendimai gali pridėti svorio ir apsunkinti visą sistemą.

    Įmonė RDRE mato kaip potencialiai patrauklią alternatyvą misijoms, susijusioms su orbitiniais perėjimais, palydovų perstatymu ir būsimomis kosmoso infrastruktūros užduotimis. Ilgesnėje perspektyvoje tokia variklio klasė galėtų būti naudinga ir gilesniojo kosmoso misijoms, kur svarbus kiekvienas efektyvumo prieaugis.

    Kur bus panaudoti 160 000 eurų?

    „Venture Kick“ skiriamas finansavimas bus panaudotas bandymų infrastruktūrai plėsti ir tolimesnėms karštojo bandymo kampanijoms vykdyti. Tai reiškia realius degimo bandymus su pilna sistema, kai tikrinamas stabilumas, medžiagų atsparumas ir kontrolės sprendimai.

    Taip pat planuojama paspartinti pirmojo skrydžiui skirto variklio kūrimą. Ankstyvosiose stadijose tokie projektai dažniausiai remiasi iteracijomis: po kiekvieno bandymo koreguojama geometrija, tiekimo mazgai ir valdymas, kol pasiekiamas pakartojamas, patikimas režimas, tinkamas integracijai į erdvėlaivį.

  • Vokietijos turtingiausiojo mirtis paliko netikėtą palikimą: „Kühne Foundation“ tapo milžine

    Vokietijos turtingiausiojo mirtis paliko netikėtą palikimą: „Kühne Foundation“ tapo milžine

    42,2 mlrd. eurų atsidūrė labdarai

    Vokietijos logistikos magnatas Klausas-Michaelis Kühne, ilgą laiką laikytas turtingiausiu šalies žmogumi, mirė 2026 metų rugpjūčio 24 dieną, būdamas 89 metų. Jo maždaug 42,2 mlrd. eurų vertės turtas, kaip buvo suplanuota iš anksto, perėjo ne paveldėtojams, o į labdaros organizaciją „Kühne Foundation“.

    Šis sprendimas iškart iškėlė fondą į turtingiausių Europos labdaros fondų gretas. Viešai minima suma reiškia ne vien grynuosius pinigus, o kontrolinius ar reikšmingus akcijų paketus bei įmonių dalis, generuojančias dividendus.

    Šveicarijos kantonas be paveldėjimo mokesčio

    K. M. Kühne gyveno Šveicarijoje, Švico kantone, Šindellegi miestelyje, kur paveldėjimo mokesčio apskritai nėra. Tai tapo esminiu veiksniu, kodėl turtas galėjo būti perduotas fondui be papildomų mokestinių „trinties taškų“.

    Verslininkas viešai kritikavo Vokietijos mokesčių ir ekonomikos politiką, todėl asmeninius ir dalį verslo interesų buvo sutelkęs Šveicarijoje. Dėl skirtingų atskleidimo reikalavimų, dalis jo turto struktūros, kaip teigiama žiniasklaidos vertinimuose, galėjo likti mažiau matoma viešumoje.

    „Valstybė negali tinkamai valdyti ekonomikos“, – sakė Klausas-Michaelis Kühne interviu Vokietijos transliuotojui NDR.

    Ką valdo fondas ir kodėl tai svarbu rinkoms

    Į fondą perėjo verslininko valdomos struktūros per holdingą, kuriame telkėsi jo įtakos paketas logistikoje ir transporte. Svarbiausias turtas siejamas su „Kühne+Nagel“, taip pat reikšmingomis dalimis konteinerių laivybos bendrovėje „Hapag-Lloyd“ ir oro linijose „Lufthansa“.

    Tokio masto turto perdavimas fondui kelia praktinių klausimų, kaip labdaros organizacija valdys strateginius paketus cikliškuose sektoriuose, kuriuos veikia geopolitika, energijos kainos, palūkanų normos ir pasaulinės prekybos svyravimai. Laivybos ir logistikos rinkoje pastaraisiais metais ryškėja konsolidacija, o fondų valdomi paketai gali daryti įtaką ilgalaikėms įmonių kryptims.

    Fondas jau iki šiol veikė kaip didesnė institucija, turinti kelias dešimtis susijusių organizacijų ir šimtus darbuotojų. Skelbiama, kad jo lėšos buvo nukreipiamos į logistikos švietimą, mediciną, klimato iniciatyvas, humanitarinę logistiką ir kultūrą, o naujai atėję dividendų srautai gali reikšmingai padidinti finansines galimybes.

    Europos fondų modelis: filantropija ir mokesčiai

    K. M. Kühne atvejis primena plačiau Europoje žinomą modelį, kai didelio verslo savininkai turtą perkelia į fondus, kurie ir toliau valdo akcijas, o pelnas skiriamas viešosioms iniciatyvoms. Panašūs mechanizmai taikomi ir kitose šalyse, nors fondų turtų mastai skiriasi dešimtimis kartų.

    Šveicarijoje diskusijos dėl federalinio paveldėjimo ir dovanojimo mokesčio itin turtingiems gyventojams jau buvo pasiekusios referendumų lygį, tačiau tokios iniciatyvos ne kartą sulaukdavo pasipriešinimo dėl galimo poveikio šalies patrauklumui kapitalui. Tai reiškia, kad fondų ir turto planavimo tema greičiausiai išliks politinėje darbotvarkėje, ypač didėjant visuomenės dėmesiui nelygybei ir mokesčių teisingumui.

  • Šveicarai užkasė 2 000 apatinių: po 2 mėnesių vaizdas šokiravo ir atskleidė dirvožemio bėdas

    Šveicarai užkasė 2 000 apatinių: po 2 mėnesių vaizdas šokiravo ir atskleidė dirvožemio bėdas

    Eksperimentas, kuris prikaustė dėmesį

    Šveicarijoje mokslininkai ir savanoriai įvairiose vietovėse užkasė daugiau nei 2 000 porų medvilninių apatinių. Po maždaug dviejų mėnesių jie buvo iškasti ir įvertinta, kiek audinį „suvalgė“ dirvožemio organizmai.

    Vienuose taškuose apatiniai buvo virtę beveik vien siūlėmis, kituose atsirado tik kelios skylės. Tokie skirtumai tapo paprastu, lengvai suprantamu signalu, kiek dirvožemyje aktyvi gyvybė.

    Ką parodė vadinamasis apatinių indeksas

    Tyrėjai šį metodą pavadino „Proof by Underpants“ ir pasiūlė apatinių indeksą kaip visuomenei suprantamą dirvožemio būklės indikatorių. Idėja paprasta: kuo greičiau suyra medvilnė, tuo intensyviau dirba mikroorganizmai, grybai ir sliekai.

    Rezultatai parodė, kad žemės naudojimo būdas buvo svarbiausias veiksnys, aiškinantis irimo greitį. Kai kuriose vejose, dirbamuose laukuose ir pievose biologinis aktyvumas buvo mažesnis, o vienalytės vejos aplink pastatus išsiskyrė prasčiausiais rodikliais.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad dirvožemio tvarkymas gali reikšmingai paveikti ir dirvožemio gyvybę, ir jo kokybę“, – sakė Ciuricho universiteto agroekologas Marcelis van der Heijdenas.

    Kodėl soduose irimas buvo greičiausias

    Privatūs sodai dažnai tapo vietomis, kur medvilnė irimo greičiu lenkė kitas teritorijas. Tyrime nurodoma, kad soduose, vidutiniškai, per maždaug du mėnesius suiro apie 58 proc. medvilnės, o vejose apie 40 proc.

    Toks rezultatas siejamas su didesniu organinės anglies ir maistinių medžiagų kiekiu, dirvos purenimu ir kompostavimu. Kitaip tariant, soduose paprastai sudaromos palankesnės sąlygos dirvožemio organizmams.

    Kai „per daug derlinga“ irgi problema

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad greitas suirimas ne visada reiškia sveikesnę ekosistemą. Šveicarijos soduose nustatytos didesnės fosforo, azoto ir kalio koncentracijos rodo intensyvesnį tręšimą, o tai gali didinti maistinių medžiagų perteklių.

    Perteklinis fosforas ir azotas didina riziką, kad medžiagos bus išplaunamos į vandens telkinius, skatins eutrofikaciją ir gali neigiamai veikti biologinę įvairovę. Todėl apatinių indeksas labiau parodo, kur dirvožemis labai aktyvus ir maistingas, bet galutinei išvadai apie sveikatą reikia papildomų matavimų.

    „Maksimalus irimas nėra pageidautinas kiekvienoje ekosistemoje“, – sakė agroekologas Franzas Benderis.

    Projektas buvo vykdomas kaip piliečių mokslo iniciatyva: jame dalyvavo apie 1 000 savanorių, kartu su apatiniais buvo naudojami ir kiti paprasti biologinio aktyvumo testai, pavyzdžiui, arbatos maišeliai. Tyrėjai tikisi, kad tokie metodai padės aiškiau komunikuoti apie dirvožemio degradaciją ir paskatins atsakingesnį žemės naudojimą.