CP v2

Tag: Šveicarija

  • Sprogimas Šveicarijos hidroelektrinėje Piottoje: yra sužeistų, keli žmonės gali būti įstrigę po griuvėsiais

    Šveicarijos pietuose, Tičino kantone esančiame Piottos kaime, trečiadienį įvyko sprogimas hidroelektrinėje. Pranešama apie sužeistuosius, o gelbėtojai tikrina informaciją, kad po griuvėsiais gali būti įstrigę keli žmonės.

    Incidentas įvyko netrukus po 10 valandos ryto vietos laiku, tiksli sprogimo priežastis kol kas neįvardijama. Dėl įvykio pradėtas tyrimas, kuriuo siekiama nustatyti, kas galėjo sukelti sprogimą ir ar buvo pažeisti saugos reikalavimai.

    Į įvykio vietą buvo nusiųstos ugniagesių ir greitosios pagalbos pajėgos, o policija atitvėrė teritoriją. Dalis elektrinės, kaip skelbta, buvo apgadinta, tačiau institucijos kol kas atsargiai vertina padarytos žalos mastą.

    Kas žinoma apie elektrinę?

    Vietos žiniasklaida atkreipia dėmesį, kad Piottos hidroenergetikos kompleksas turi istorinių dalių, siekiančių XX amžiaus pradžią, tačiau teritorijoje taip pat galėjo vykti statybos ar modernizavimo darbai. Kol kas neaišku, ar sprogimas susijęs su senąja infrastruktūra, ar su naujai statomu objektu.

    Šveicarija didelę elektros dalį pasigamina iš hidroenergijos, todėl tokie incidentai paprastai sulaukia padidinto dėmesio ir griežtesnio patikrinimo. Ekspertai pabrėžia, kad panašiose elektrinėse rizikos veiksniai gali būti susiję su slėginėmis sistemomis, įranga, remontu ar statybų darbų sauga.

    Gelbėjimo ir tyrimo eiga

    Gelbėjimo darbų metu pirmiausia siekiama užtikrinti, kad teritorija būtų saugi, o konstrukcijos nekeltų papildomo pavojaus. Tuomet atliekamos paieškos ir patikrinimai, ar nėra žmonių, kuriems reikėtų skubios pagalbos.

    Tyrėjai įprastai vertina įrangos būklę, darbų žurnalus, galimą dujų ar alyvų nuotėkį, elektros sistemų sutrikimus bei tai, ar prieš incidentą nebuvo vykdomi remonto ar paleidimo darbai. Daugiau informacijos institucijos žada pateikti, kai bus patvirtinti faktai apie sužeistuosius ir galimai įstrigusius asmenis.

  • Ciuriche kuriamas kompaktiškas raketinis variklis: „Stellar Alpina“ gavo 160 000 eurų bandymams kosmose

    Ciuriche kuriamas kompaktiškas raketinis variklis: „Stellar Alpina“ gavo 160 000 eurų bandymams kosmose

    Ciuriche įsikūręs kosmoso technologijų startuolis „Stellar Alpina“ pritraukė 160 000 eurų finansavimą iš „Venture Kick“. Lėšos bus skirtos kompaktiško raketinio variklio technologijai, skirtai erdvėlaivių manevravimui jau po paleidimo, sparčiau vystyti.

    Įmonę įkūrė Rickas Röthlisbergeris, Simi Y. Wespi, Victoras Elliesenas ir Patrickas Egli. Komanda susiformavo dirbdama Šveicarijos akademinėje kosminių skrydžių iniciatyvoje ARIS, kur 2024 metais vystė pažangias variklių ir bandymų koncepcijas.

    Kas yra RDRE variklis?

    „Stellar Alpina“ kuria sukamojo detonacijos raketinius variklius, dažnai vadinamus RDRE. Šio tipo varikliuose trauka generuojama nuolat besisukančiomis, viršgarsinėmis degimo bangomis, o tai teoriškai leidžia pasiekti didesnį efektyvumą nei tradicinėse schemose.

    Startuolis teigia, kad toks sprendimas gali sumažinti variklio dydį ir konstrukcijos sudėtingumą, kartu išlaikant reikiamą trauką. Praktikoje tai reikštų daugiau naudingosios apkrovos arba daugiau kuro manevrams, kai kiekvienas papildomas kilogramas orbitoje tampa brangus.

    Kodėl tai aktualu palydovams?

    Didėjant palydovų skaičiui ir dažnėjant skrydžiams į kosmosą, vis daugiau aparatų turi ne tik pasiekti orbitą, bet ir ją keisti, persitvarkyti spiečiuose, prisišvartuoti prie kitų objektų ar atlikti inspekcijas. Tokiems veiksmams reikalinga patikima ir pakankamai galinga trauka, tačiau tradiciniai sprendimai gali pridėti svorio ir apsunkinti visą sistemą.

    Įmonė RDRE mato kaip potencialiai patrauklią alternatyvą misijoms, susijusioms su orbitiniais perėjimais, palydovų perstatymu ir būsimomis kosmoso infrastruktūros užduotimis. Ilgesnėje perspektyvoje tokia variklio klasė galėtų būti naudinga ir gilesniojo kosmoso misijoms, kur svarbus kiekvienas efektyvumo prieaugis.

    Kur bus panaudoti 160 000 eurų?

    „Venture Kick“ skiriamas finansavimas bus panaudotas bandymų infrastruktūrai plėsti ir tolimesnėms karštojo bandymo kampanijoms vykdyti. Tai reiškia realius degimo bandymus su pilna sistema, kai tikrinamas stabilumas, medžiagų atsparumas ir kontrolės sprendimai.

    Taip pat planuojama paspartinti pirmojo skrydžiui skirto variklio kūrimą. Ankstyvosiose stadijose tokie projektai dažniausiai remiasi iteracijomis: po kiekvieno bandymo koreguojama geometrija, tiekimo mazgai ir valdymas, kol pasiekiamas pakartojamas, patikimas režimas, tinkamas integracijai į erdvėlaivį.

  • Vokietijos turtingiausiojo mirtis paliko netikėtą palikimą: „Kühne Foundation“ tapo milžine

    Vokietijos turtingiausiojo mirtis paliko netikėtą palikimą: „Kühne Foundation“ tapo milžine

    42,2 mlrd. eurų atsidūrė labdarai

    Vokietijos logistikos magnatas Klausas-Michaelis Kühne, ilgą laiką laikytas turtingiausiu šalies žmogumi, mirė 2026 metų rugpjūčio 24 dieną, būdamas 89 metų. Jo maždaug 42,2 mlrd. eurų vertės turtas, kaip buvo suplanuota iš anksto, perėjo ne paveldėtojams, o į labdaros organizaciją „Kühne Foundation“.

    Šis sprendimas iškart iškėlė fondą į turtingiausių Europos labdaros fondų gretas. Viešai minima suma reiškia ne vien grynuosius pinigus, o kontrolinius ar reikšmingus akcijų paketus bei įmonių dalis, generuojančias dividendus.

    Šveicarijos kantonas be paveldėjimo mokesčio

    K. M. Kühne gyveno Šveicarijoje, Švico kantone, Šindellegi miestelyje, kur paveldėjimo mokesčio apskritai nėra. Tai tapo esminiu veiksniu, kodėl turtas galėjo būti perduotas fondui be papildomų mokestinių „trinties taškų“.

    Verslininkas viešai kritikavo Vokietijos mokesčių ir ekonomikos politiką, todėl asmeninius ir dalį verslo interesų buvo sutelkęs Šveicarijoje. Dėl skirtingų atskleidimo reikalavimų, dalis jo turto struktūros, kaip teigiama žiniasklaidos vertinimuose, galėjo likti mažiau matoma viešumoje.

    „Valstybė negali tinkamai valdyti ekonomikos“, – sakė Klausas-Michaelis Kühne interviu Vokietijos transliuotojui NDR.

    Ką valdo fondas ir kodėl tai svarbu rinkoms

    Į fondą perėjo verslininko valdomos struktūros per holdingą, kuriame telkėsi jo įtakos paketas logistikoje ir transporte. Svarbiausias turtas siejamas su „Kühne+Nagel“, taip pat reikšmingomis dalimis konteinerių laivybos bendrovėje „Hapag-Lloyd“ ir oro linijose „Lufthansa“.

    Tokio masto turto perdavimas fondui kelia praktinių klausimų, kaip labdaros organizacija valdys strateginius paketus cikliškuose sektoriuose, kuriuos veikia geopolitika, energijos kainos, palūkanų normos ir pasaulinės prekybos svyravimai. Laivybos ir logistikos rinkoje pastaraisiais metais ryškėja konsolidacija, o fondų valdomi paketai gali daryti įtaką ilgalaikėms įmonių kryptims.

    Fondas jau iki šiol veikė kaip didesnė institucija, turinti kelias dešimtis susijusių organizacijų ir šimtus darbuotojų. Skelbiama, kad jo lėšos buvo nukreipiamos į logistikos švietimą, mediciną, klimato iniciatyvas, humanitarinę logistiką ir kultūrą, o naujai atėję dividendų srautai gali reikšmingai padidinti finansines galimybes.

    Europos fondų modelis: filantropija ir mokesčiai

    K. M. Kühne atvejis primena plačiau Europoje žinomą modelį, kai didelio verslo savininkai turtą perkelia į fondus, kurie ir toliau valdo akcijas, o pelnas skiriamas viešosioms iniciatyvoms. Panašūs mechanizmai taikomi ir kitose šalyse, nors fondų turtų mastai skiriasi dešimtimis kartų.

    Šveicarijoje diskusijos dėl federalinio paveldėjimo ir dovanojimo mokesčio itin turtingiems gyventojams jau buvo pasiekusios referendumų lygį, tačiau tokios iniciatyvos ne kartą sulaukdavo pasipriešinimo dėl galimo poveikio šalies patrauklumui kapitalui. Tai reiškia, kad fondų ir turto planavimo tema greičiausiai išliks politinėje darbotvarkėje, ypač didėjant visuomenės dėmesiui nelygybei ir mokesčių teisingumui.

  • Šveicarai užkasė 2 000 apatinių: po 2 mėnesių vaizdas šokiravo ir atskleidė dirvožemio bėdas

    Šveicarai užkasė 2 000 apatinių: po 2 mėnesių vaizdas šokiravo ir atskleidė dirvožemio bėdas

    Eksperimentas, kuris prikaustė dėmesį

    Šveicarijoje mokslininkai ir savanoriai įvairiose vietovėse užkasė daugiau nei 2 000 porų medvilninių apatinių. Po maždaug dviejų mėnesių jie buvo iškasti ir įvertinta, kiek audinį „suvalgė“ dirvožemio organizmai.

    Vienuose taškuose apatiniai buvo virtę beveik vien siūlėmis, kituose atsirado tik kelios skylės. Tokie skirtumai tapo paprastu, lengvai suprantamu signalu, kiek dirvožemyje aktyvi gyvybė.

    Ką parodė vadinamasis apatinių indeksas

    Tyrėjai šį metodą pavadino „Proof by Underpants“ ir pasiūlė apatinių indeksą kaip visuomenei suprantamą dirvožemio būklės indikatorių. Idėja paprasta: kuo greičiau suyra medvilnė, tuo intensyviau dirba mikroorganizmai, grybai ir sliekai.

    Rezultatai parodė, kad žemės naudojimo būdas buvo svarbiausias veiksnys, aiškinantis irimo greitį. Kai kuriose vejose, dirbamuose laukuose ir pievose biologinis aktyvumas buvo mažesnis, o vienalytės vejos aplink pastatus išsiskyrė prasčiausiais rodikliais.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad dirvožemio tvarkymas gali reikšmingai paveikti ir dirvožemio gyvybę, ir jo kokybę“, – sakė Ciuricho universiteto agroekologas Marcelis van der Heijdenas.

    Kodėl soduose irimas buvo greičiausias

    Privatūs sodai dažnai tapo vietomis, kur medvilnė irimo greičiu lenkė kitas teritorijas. Tyrime nurodoma, kad soduose, vidutiniškai, per maždaug du mėnesius suiro apie 58 proc. medvilnės, o vejose apie 40 proc.

    Toks rezultatas siejamas su didesniu organinės anglies ir maistinių medžiagų kiekiu, dirvos purenimu ir kompostavimu. Kitaip tariant, soduose paprastai sudaromos palankesnės sąlygos dirvožemio organizmams.

    Kai „per daug derlinga“ irgi problema

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad greitas suirimas ne visada reiškia sveikesnę ekosistemą. Šveicarijos soduose nustatytos didesnės fosforo, azoto ir kalio koncentracijos rodo intensyvesnį tręšimą, o tai gali didinti maistinių medžiagų perteklių.

    Perteklinis fosforas ir azotas didina riziką, kad medžiagos bus išplaunamos į vandens telkinius, skatins eutrofikaciją ir gali neigiamai veikti biologinę įvairovę. Todėl apatinių indeksas labiau parodo, kur dirvožemis labai aktyvus ir maistingas, bet galutinei išvadai apie sveikatą reikia papildomų matavimų.

    „Maksimalus irimas nėra pageidautinas kiekvienoje ekosistemoje“, – sakė agroekologas Franzas Benderis.

    Projektas buvo vykdomas kaip piliečių mokslo iniciatyva: jame dalyvavo apie 1 000 savanorių, kartu su apatiniais buvo naudojami ir kiti paprasti biologinio aktyvumo testai, pavyzdžiui, arbatos maišeliai. Tyrėjai tikisi, kad tokie metodai padės aiškiau komunikuoti apie dirvožemio degradaciją ir paskatins atsakingesnį žemės naudojimą.

  • Nepalo potvynio pamoka Alpėms: mokslininkai įspėja apie naują grėsmę iš ledynų

    Nepalo potvynio pamoka Alpėms: mokslininkai įspėja apie naują grėsmę iš ledynų

    Nepale šią savaitę įvykęs staigus potvynis, kuris nusiaubė teritorijas nuo pietvakarių Tibeto iki centrinio Nepalo, vėl atkreipė dėmesį į vieną pavojingiausių kalnų reiškinių: ledyninių ežerų proveržius ir ledynų griūtis. Vietos institucijos svarsto, kad būtent toks procesas galėjo tapti katastrofos „paleidikliu“.

    Didžiulis vandens, purvo ir nuolaužų srautas, pasak pranešimų, nusirito maždaug 170 kilometrų. Tokie staigūs potvyniai kalnuose dažnai vystosi žaibiškai, todėl rizika žmonėms ir infrastruktūrai išauga net ir tose vietovėse, kur anksčiau ekstremalūs reiškiniai atrodė reti.

    Ar tai gali pasikartoti Alpėse?

    Glaciologas Olafas Eisenas, dirbantis Alfredo Wegenerio poliarinių ir jūrų tyrimų institute bei Brėmeno universitete, teigia, kad panašūs scenarijai įmanomi ir Europoje, ypač Alpėse. Vis dėlto jis pabrėžia, kad Nepalo masto įvykis Alpėse būtų mažiau tikėtinas dėl skirtingos topografijos, slėnių struktūros ir rizikos valdymo praktikų.

    Kaip pavyzdį jis mini 2025 metų gegužę Šveicarijos Blatteno apylinkėse įvykusį uolienų ir ledyno masės griuvimą. Kaimas buvo evakuotas iš anksto, tačiau žuvo 64 metų vyras, o tai parodė, kad net su perspėjimo sistemomis rizika iki galo neišnyksta.

    „Europa yra vienas sparčiausiai šylančių žemynų, o tai susiję su žmogaus sukelta klimato kaita. Greitai traukiantys ledynai ir atitirpstantis amžinasis įšalas destabilizuoja aukštikalnių regionus“, – sakė Olafas Eisenas.

    Šveicarijos ledynai traukiasi rekordiškai

    Šveicarijoje nuo 1850 metų jau išnyko apie 1 000 ledynų, o ledo danga šalyje sumažėjo maždaug 1 000 kvadratinių kilometrų. Tai reiškia ne tik kraštovaizdžio pokyčius, bet ir didesnę staigių nuošliaužų bei potvynių tikimybę kalnų slėniuose, kur ledynai anksčiau veikė kaip „stabilizatorius“.

    Pastarosiomis dienomis papildomą nerimą sukėlė Weisshorno rytinis ledynas, kuriame užfiksuotos kelios nedidelės griūtys. Randa savivaldybės meras Fredericas Imbodenas yra nurodęs, kad ledynas stebimas metų metus, tačiau dėl galimo kelių šimtų tūkstančių kubinių metrų masės atsiskyrimo buvo uždaryti dalis pėsčiųjų takų ir dviračių maršrutų.

    Kodėl ledynai griūva vis dažniau?

    Mokslininkai aiškina, kad dalis ledynų griūčių gali būti natūralaus cikliškumo dalis, tačiau klimato kaita vis dažniau tampa pagrindiniu riziką didinančiu veiksniu. Kritiškiausios vietos yra maždaug 2 500–3 000 metrų aukštyje, kur šilumos bangos ir liūtys vis dažniau sutampa su nestabilia ledo bei uolienų būsena.

    Ypač pavojingas veiksnys yra amžinojo įšalo atitirpimas. Kai ilgus metus nuolat įšalęs gruntas šyla, uolienos praranda „cementuojantį“ ledo poveikį, o ledyno pagrindas gali pradėti tirpti, todėl masė prasčiau laikosi prie pagrindo ir lengviau „nuslysta“.

    Pasak O. Eiseno, kai kuriais atvejais po ledynu susidaro vandens kišenės, kurios per karščio bangas ar smarkias liūtis padidina slėgį. Jei priekinė, dar įšalusi ledyno dalis neatlaiko, ledas gali atsiskirti staigiai, sukeldamas griūtį ir staigų vandens bei nuolaužų srautą žemyn.

    Tokio tipo tragediją Europa jau patyrė 2022 metais Italijoje, Dolomituose, Marmolados ledyno masės griūties metu, kai žuvo 11 alpinistų. Šis įvykis tapo vienu ryškiausių signalų, kad šilumos bangos aukštikalnėse yra ne tik nepatogumas turizmui, bet ir tiesioginė grėsmė gyvybei.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rizikos mažinimui svarbiausias ilgalaikis sprendimas yra šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas, nes kiekviena dešimtoji laipsnio dalis turi reikšmę. Mechaninės priemonės, pavyzdžiui, ledynų dengimas specialiomis dangomis slidinėjimo zonose, padeda tik lokaliai ir trumpam, be to, reikalauja daug energijos ir darbo.

  • Mirė „Kuehne+Nagel“ imperiją sukūręs Klausas-Michaelis Kühne: kokį pėdsaką paliko logistikoje

    Šveicarijoje mirė vienas ryškiausių Europos logistikos verslo lyderių Klausas-Michaelis Kühne, ilgus dešimtmečius siejamas su tarptautine krovinių gabenimo ir tiekimo grandinių valdymo grupe „Kuehne+Nagel“. Verslininkui buvo 89-eri.

    Apie netektį pranešė pati bendrovė, pabrėždama jo vaidmenį formuojant modernios logistikos standartus ir pasaulines tiekimo grandines. K.-M. Kühne buvo laikomas žmogumi, kurio sprendimai darė įtaką ne tik įmonei, bet ir platesniam tarptautinės prekybos laukui.

    Ilgametis šeimos verslo vairininkas

    K.-M. Kühne prie šeimos įmonės prisijungė 1958 metais, o 1966 metais tapo tuometės „Kuehne+Nagel“ valdymo komandos vadovu. 1975 metais jis perėjo į „Kuehne+Nagel International AG“ generalinio direktoriaus pareigas, vėliau ilgai vadovavo valdybai.

    Bendrovės pranešimuose akcentuojama, kad jo karjera sutapo su sparčiu globalios prekybos augimu, konteinerinių pervežimų plėtra ir logistikos skaitmeninimo pradžia. Būtent šiame kontekste „Kuehne+Nagel“ iš tradicinio ekspedijavimo verslo tapo pasauliniu tiekimo grandinių sprendimų tiekėju.

    „Netekome vizionieriaus, didžio verslininko ir išskirtinės asmenybės. Su gilia užuojauta mintimis esame su jo našle Christine Kühne“, – sakė „Kuehne+Nagel International AG“ valdybos pirmininkas Joergas Wolle.

    Įtaka siekė ir už logistikos ribų

    Tarptautinė žiniasklaida ir verslo leidiniai K.-M. Kühne vardą siejo ne tik su logistika, bet ir su reikšmingomis investicijomis Vokietijos transporto sektoriuje. Jis buvo minimas tarp įtakingiausių šeimos kapitalo investuotojų, dalyvavusių strateginiuose sprendimuose, susijusiuose su stambiomis transporto įmonėmis.

    Finansinėje erdvėje dažnai cituotas „Forbes“ vertinimas jo turto vertę siejo su maždaug 41,9 mlrd. JAV dolerių, tai yra apie 38,5 mlrd. eurų. Toks mastas K.-M. Kühne iškėlė į turtingiausių ir įtakingiausių Vokietijos investuotojų gretas.

    Milžiniškas tinklas ir darbas daugelyje šalių

    „Kuehne+Nagel“ yra viena didžiausių pasaulio logistikos bendrovių, dirbanti su šimtais tūkstančių klientų ir valdanti platų terminalų, sandėlių bei transporto partnerių tinklą. Grupė veikia beveik 100 šalių ir, bendrovės duomenimis, turi apie 88 000 darbuotojų.

    Įmonė yra įsikūrusi Šveicarijoje ir kotiruojama Ciuricho biržoje, o jos veikla apima jūrų, oro, kelių ir geležinkelių pervežimus bei sandėliavimo ir kontraktinės logistikos paslaugas. Tokia struktūra pastaraisiais metais tapo ypač svarbi, kai dėl geopolitinių įtampų ir tiekimo grandinių trikdžių verslai ieško patikimesnių maršrutų ir atsparumo.

    Logistikos rinkai K.-M. Kühne mirtis reiškia vienos epochos pabaigą: jis buvo tarp tų vadovų, kurie matė ir formavo perėjimą nuo tradicinio ekspedijavimo prie duomenimis grįstų, globalių tiekimo grandinių sprendimų. Įmonė kol kas nepranešė apie platesnius pokyčius, susijusius su ilgalaikėmis valdymo ar strategijos kryptimis.

  • Mirtina legioneliozės židinys Bazelyje: aiškėja, kas galėjo užkrėsti dešimtis žmonių

    Mirtina legioneliozės židinys Bazelyje: aiškėja, kas galėjo užkrėsti dešimtis žmonių

    Bazelyje fiksuojamas legioneliozės protrūkis: vienas žmogus mirė, o 25 pacientai buvo paguldyti į ligonines. Kantonas Bazelis-Miestas apie išaugusį susirgimų skaičių paskelbė rugpjūčio 3 dieną, daugiausia atvejų nustatyta centrinėje Kleinbaselio dalyje.

    Skelbimo metu devyni pacientai dar buvo gydomi ligoninėje, vienas jų – intensyvios terapijos skyriuje. Kadangi atvejai susitelkė palyginti nedidelėje teritorijoje, tyrėjai labiau koncentravosi į galimą bendrą infekcijos šaltinį, o ne į atskiras gyvenamųjų būstų sistemas.

    Įtariama, kad bakterijos galėjo plisti per viešoje erdvėje susidarantį vandens aerozolį. Pareigūnai ėmė mėginius iš dešimties aušinimo bokštų, esančių protrūkio zonoje, ir aštuoniuose jų nustatė leistinų Legionella bakterijų normų viršijimą.

    Dar dviejose sistemose aptikta padidėjusi Legionella pneumophila koncentracija – būtent ši rūšis dažniausiai siejama su žmonių susirgimais. Abi instaliacijos įrengtos ant biurų pastato Rebgasse gatvėje stogo, jos buvo visiškai išjungtos ir pradėtos valyti dar liepos 31 dieną.

    Likę šeši įrenginiai, kuriuose aptiktos kitos Legionella rūšys, vietos valdžios vertinimu, žmogui paprastai nėra pavojingi. Vis dėlto patikros tęsiamos, nes siekiama atmesti papildomų taršos šaltinių galimybę ir užtikrinti, kad bakterijos neplistų toliau.

    Legionella bakterijos natūraliai aptinkamos vandenyje ir drėgnoje dirvoje, tačiau nedidelė jų koncentracija dažniausiai grėsmės nekelia. Rizika išauga, kai jos patenka į dirbtines vandens sistemas ir randa palankias sąlygas daugintis, ypač esant maždaug 25–45 laipsnių temperatūrai, vandens sąstoviui ir nuosėdoms.

    Dėl to bakterijos gali daugintis karšto vandens sistemose, dušuose, talpyklose, sūkurinėse voniose, fontanuose, drėkintuvuose ir aušinimo bokštuose. Vien bakterijų aptikimas vandenyje dar nereiškia, kad žmogus susirgs – esminė sąlyga yra aerozolio susidarymas ir jo įkvėpimas.

    Dažniausias užsikrėtimo kelias yra mikroskopinių užkrėsto vandens lašelių įkvėpimas, kai bakterijos patenka į plaučius ir sukelia uždegimą. Rečiau infekcija siejama su užspringimu vandeniu, kai skystis patenka į kvėpavimo takus.

    Užkrėsto vandens gėrimas paprastai nesukelia legioneliozės, nes bakterijos neplinta virškinamuoju keliu. Liga taip pat paprastai neperduodama nuo žmogaus žmogui, todėl kontaktas su sergančiuoju nėra laikomas tipiniu užsikrėtimo šaltiniu.

    Lengvesnė forma yra vadinamoji Pontiac karštinė, primenanti gripą ir dažniausiai praeinanti savaime. Sunkesnė – legionierių liga, galinti sukelti sunkų plaučių uždegimą, kvėpavimo nepakankamumą ir, retais atvejais, mirtį, todėl dažnai reikalingas gydymas antibiotikais ir kartais intensyvi priežiūra.

    Legionierių ligos simptomai dažniausiai pasireiškia po 2–10 dienų nuo kontakto su bakterijomis. Pradžioje vargina karščiavimas, raumenų ir galvos skausmai, apetito stoka, stiprus silpnumas, vėliau gali atsirasti sausas kosulys, dusulys ir kiti plaučių uždegimui būdingi požymiai.

    Kai kuriems pacientams pasireiškia ir virškinamojo trakto simptomai, pavyzdžiui, viduriavimas, pykinimas, vėmimas ar pilvo skausmai, taip pat sumišimas. Kadangi požymiai nėra specifiniai, diagnozei patvirtinti būtini laboratoriniai tyrimai.

    Specialistai pabrėžia, kad protrūkiai dažniausiai susiję su netinkamai prižiūrimomis vandens ir aušinimo sistemomis, todėl svarbi nuolatinė jų kontrolė, valymas ir dezinfekcija. Šiuolaikinė praktika vis dažniau remiasi rizikos vertinimu pastatuose, reguliaria mikrobiologine stebėsena ir aiškiomis eksploatavimo procedūromis, ypač ten, kur susidaro vandens aerozolis.

  • Prie Šveicarijos ir Prancūzijos sienos išseko Lac de Brenets: karščio bangos stabdo turizmą

    Prie Šveicarijos ir Prancūzijos sienos esantis Lac de Brenets ežeras šią vasarą beveik ištuštėjo: po kelių mėnesių sausros ir kelių karščio bangų vandens lygis nusmuko iki rekordinių žemumų. Vietovė, kuri įprastai traukia poilsiautojus vaizdingais krantais ir galimybėmis plaukioti, dabar kai kur primena atidengtą dumblėtą dugną.

    Ežerą maitinančios Doubs upės debitas smarkiai sumažėjo, todėl dalis valtelių ir katerių liko įstrigę seklumoje. Vietos turizmo paslaugų teikėjai kalba apie sutrumpintą sezoną, mažesnius užsakymus ir būtinybę riboti darbuotojų skaičių, nes maršrutai vandeniu tapo sunkiai įgyvendinami.

    Šveicarijos meteorologijos tarnybos duomenimis, nuo pavasario kritulių regione iškrito gerokai mažiau nei įprastai, o ilgalaikės prognozės reikšmingo lietaus artimiausiu metu nežada. Specialistai pabrėžia, kad tokie laikotarpiai vis dažniau sutampa su užsitęsusiomis karščio fazėmis, kai vanduo intensyviai garuoja, o dirvožemis ir upės nespėja atsigauti.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad ežeras pastebimai pasikeitė: likęs vanduo kai kur patamsėjęs, susiaurėjęs iki juostos, o įprasti vaizdai, dėl kurių čia atvykdavo fotografai ir poilsiautojai, tapo retenybe. Sumenkęs vandens kiekis veikia ir aplinkines gamtines vietas, nes vandens kaskados ir kriokliai, priklausantys nuo ežero ir upės režimo, taip pat silpsta.

    „Kai čia yra vandens, tai išties pasakiška vieta. Labai liūdna matyti ją tokią“, – sakė vietos gyventojas Marcial Beieler.

    Lac de Brenets situacija įsilieja į platesnį Europos kontekstą: pastaraisiais metais karščio bangos tampa ilgesnės, o sausros epizodai dažnėja, ypač vasaros sezono metu. Tai reiškia ne tik nepatogumus turizmui, bet ir didesnę įtampą vandens ištekliams, upių laivybai, ekosistemoms bei vietos ekonomikai, kuri priklauso nuo vasaros srautų.

  • Kas slypėjo po būsimo daugiabučio pamatais: Šveicarijoje atidengė seniausias romėnų tvirtoves

    Kas slypėjo po būsimo daugiabučio pamatais: Šveicarijoje atidengė seniausias romėnų tvirtoves

    Šveicarijoje, Vindonisos archeologinėje teritorijoje, gelbėjamuosiuose kasinėjimuose aptiktos, kaip manoma, seniausios šalyje romėnų kariuomenės įtvirtinimų liekanos. Tyrimai vyko maždaug 4 000 kvadratinių metrų plote, kuris buvo numatytas būsimai gyvenamajai statybai, todėl darbai leido užfiksuoti objektus, kurie kitu atveju būtų sunaikinti.

    Didžiausiu atradimu įvardijamas pirmą kartą aiškiai patvirtintas medžio ir žemių tipo pylimo fragmentas, priklausęs ankstyviausiam kariniam stovyklavietės etapui. Nustatyta, kad pylimo linija driekiasi apie 70 metrų į pietus nuo vėlesnių akmeninių legioninės tvirtovės sienų, o tai padeda tiksliau atkurti pradinį stovyklos planą.

    Archeologai teigia, kad įtvirtinimai galėjo būti įrengti imperatoriaus Tiberijaus valdymo laikais, o užpilto griovio sluoksniuose aptikti augalijos pėdsakai leidžia svarstyti, jog tam tikrą laiką šie įtvirtinimai galėjo būti nenaudojami. Vėliau jie, tikėtina, buvo perplanuoti ir pritaikyti augant kariniam kompleksui.

    Rasta kareivinių ir dirbtuvių pėdsakų

    Stovyklos viduje, po vėliau įrengtu romėnų keliu, aptikti maždaug 9 metrų pločio ir daugiau kaip 30 metrų ilgio pastato likučiai. Reguliarus patalpų ir prieangių išdėstymas atitinka iš kitų romėnų karinių objektų žinomas legionierių kareivines, todėl radinys laikomas svarbiu ankstyvojo garnizono kasdienybės liudijimu.

    Prie vidinės pylimo pusės identifikuotos konstrukcijos, siejamos su duonos krosnimi, o greta rasta kruopščiai įrengta lauko kalvė su išlikusiu židiniu. Tokie objektai rodo, kad ankstyvasis punktas nebuvo vien laikina stovyklavietė, o turėjo gamybinę infrastruktūrą, reikalingą nuolatiniam dalinio aprūpinimui.

    Retas auksinis radinys ir karo medicina

    Tarp šimtų judriųjų radinių išskiriamas auksinis aureusas, nukaldintas Tiberijaus laikais. Tokios monetos Romos imperijoje buvo itin didelės vertės, o archeologiniuose kontekstuose jos aptinkamos retai, todėl radinys laikomas išskirtiniu.

    Taip pat rastas nedidelis karnelio akmuo su išraižytu pergalės deivės Viktorijos atvaizdu, laikančios vainiką ir skeptrą. Be to, aptikta kasdienę karių buitį menančių daiktų, tarp jų kalvystės įrankių, odos apdirbimo elementų ir rankinio malūnėlio akmens.

    Ypač daug dėmesio sulaukė du smulkūs dirbiniai, interpretuojami kaip puošnūs romėnų chirurginių skalpelių rankenėlių elementai. Jie gali rodyti karinės medicinos specialistų buvimą stovykloje ir primena, kad romėnų kariuomenėje sužeistųjų priežiūra buvo laikoma praktiniu karo mašinos poreikiu.

    Kodėl Vindonisa tokia svarbi?

    Vindonisa laikoma vienintele nuolatine legionų stovykla dabartinės Šveicarijos teritorijoje, o jos vieta parinkta strategiškai, svarbių upių santakoje, prie kelių, vedusių per Alpes. Romėnų buvimas šiame regione siejamas su Augusto laikų kampanijomis apie 15 metus prieš mūsų erą, o vėliau nedidelis postas išaugo į reikšmingą karinę bazę.

    Pasitraukus kariuomenei, gyvenvietė, kaip nurodo tyrėjai, kurį laiką išliko svarbiu civiliniu centru, todėl vietovė turi kelis istorinius sluoksnius. Naujausi kasinėjimų rezultatai leidžia tiksliau suprasti, kaip romėnai organizavo garnizonus naujai kontroliuojamose teritorijose ir kaip atrodė kasdienis legionierių gyvenimas imperijos pakraščiuose.

  • „Apple“ iPhone 17 Pro kainų šokas: Europoje brangiau nei JAV, o Turkijoje – daugiau nei dvigubai

    „Apple“ iPhone 17 Pro kainų šokas: Europoje brangiau nei JAV, o Turkijoje – daugiau nei dvigubai

    By&nbspServet Yanatma
    Published on

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Share
    Close Button












    The premium paid for Apple’s latest Pro model has widened across much of Europe since 2017, with taxes and currency movements creating stark differences between markets.

    An iPhone 17 Pro costs more than twice as much in Turkey as it does in the US, making it the most expensive place among 41 markets to buy the phone.


    ADVERTISEMENT


    ADVERTISEMENT

    Deutsche Bank Research’s Mapping the World’s Prices 2026 report compares the price of the same 256GB model across the world. It finds that European countries occupy much of the expensive end of the ranking.

    The comparison also suggests that the price gap between Europe and the US has widened over the past decade.

    Switzerland offers Europe’s lowest price

    Among the 21 European countries analysed, Switzerland has the lowest price, at €1,187. At the other end of the ranking, Turkey is a clear outlier: the same phone costs €2,222, the highest price among all 41 markets.

    Hungary has Europe’s second-highest price, at €1,565. That is €657 less than in Turkey, but €378 more than in Switzerland.

    Only Japan is cheaper than the US, while South Korea matches it

    Among 40 markets, the iPhone 17 Pro is cheaper only in Japan than in the US. It costs €1,012 (or $1,181) in the US, compared with €961 (or $1,121) in Japan. South Korea matches the US price exactly.

    “Japan offers the cheapest iPhone amidst yen weakness. South Korea remains among the cheapest globally, amidst domestic competition from Samsung,” the report noted.

    Related

    Taxes matter significantly

    The report points to the role of taxes in the wide variation in iPhone prices across Europe. It emphasises that taxes raise the relative price of an iPhone in Hungary, where VAT stands at 27%.

    Despite being the world’s most expensive economy for nearly everything, Switzerland is the cheapest European economy in the sample, “thanks to its low 8.1% VAT”.

    Globally, Brazil ranks second, with the iPhone 17 Pro costing €1,937.

    “Türkiye and Brazil show how taxes, tariffs and currency weakness can distort the price of an iPhone,” the report said.

    Egypt ranks third at €1,605 and Mexico sixth at €1,420. Apart from Mexico, all the countries from fourth to 24th place, occupied by India, are in Europe.

    Major economies: UK cheapest but gap is narrow

    Among Europe’s five largest economies, the iPhone 17 Pro is cheapest in the UK (€1,265 or £1,080), while Italy (€1,332) is the most expensive. The gap is not large, and prices elsewhere are close: France (€1,323), Spain (€1,312) and Germany (€1,293).

    How expensive is Europe compared with the US?

    The report indexes the iPhone price at 100 in the US and compares it with prices in other countries. In Turkey, the iPhone 17 Pro costs 2.19 times the US price, or 119% more. That means people pay more than double the US price.

    Turkey is the only country on the list where the iPhone costs more than double the US price.

    A special consumption tax is the main reason why Turkey is an outlier. Even if people travel abroad – to the US, for example – to buy an iPhone, they need to pay an “IMEI registration fee” of 54,258 TL (€1,006 or $1,147) in Turkey. This is just $34 less than the price of the phone in the US.

    iPhone 17 Pro prices are 17% higher in Switzerland than in the US, while they are 25% higher in the UK.

    Relative prices: iPhone 7 and iPhone 17 Pro

    When prices relative to those in the US are compared between the iPhone 17 Pro in 2026 and the iPhone 7 in 2017, the index shows that prices have risen faster in Europe than in the US.

    The iPhone 7 price in 2017 was also indexed at 100 in the US, so there is no change in the index there. In nominal terms, it cost $815, compared with $1,181 for the iPhone 17 Pro.

    This is based on a simple index: if an iPhone costs 100 in the US, how much does it cost elsewhere?

    Turkey and Brazil recorded the largest increases in this context. The iPhone 7 was 47% more expensive in Turkey than in the US. That gap widened to 119% for the iPhone 17 Pro.

    Brazil follows a similar pattern, with the gap widening from 37% to 91%.

    The largest increases in the gap over the past decade were also seen in Norway (21 points), and in Sweden, Finland and the UK (15 points each).

    Among European countries, Greece saw the smallest change, up just 7 points.

    “Apple sets prices centrally and the product is identical worldwide — so price differences reflect taxes, tariffs, distribution costs, and currency effects, making it an excellent barometer of trade and fiscal policy,” the report said.

    According to European Central Bank reference rates, €1 bought an average of $1.1229 in June 2017, compared with $1.1518 in June 2026. This represents a slight change of 2.6%.

    Income gap makes the affordability divide even wider

    These are nominal prices and do not account for income levels, which vary widely across countries. For example, according to the OECD, annual gross average wages ranged from €18,590 in Turkey to €107,487 in Switzerland in 2025. The affordability gap widens even further once income is taken into account.

    Go to accessibility shortcuts

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Read more