CP v2

Tag: Sveika mityba

  • Šis riebalas pakeis kepenėlių skonį: traškios išorėje, minkštos viduje ir be kartumo

    Kodėl rinktis lydytą sviestą?

    Lydytas sviestas gaminamas pašalinant iš sviesto vandenį ir didžiąją dalį pieno baltymų. Dėl to jis gerokai atsparesnis kaitinimui ir tinka kepimui aukštesnėje temperatūroje, kai svarbu neperdeginti riebalo.

    Kepant kepenėles tai ypač aktualu, nes jos paruošiamos greitai, o net menkas pridegimas palieka kartoką poskonį. Lydytas sviestas padeda išgauti tolygesnį apskrudimą ir švaresnį skonį.

    Skonis ryškesnis, bet ne aštresnis

    Kepenėlės pasižymi intensyviu aromatu, todėl riebalas neturėtų jo užgožti. Lydytas sviestas suteikia švelnią pieno ir lengvai riešutinę natą, kuri dera tiek su vištienos, tiek su kiaulienos ar veršienos kepenėlėmis.

    Tradiciniai priedai, tokie kaip svogūnai, mairūnas ar obuoliai, išlieka aiškiai juntami. Dėl to patiekalo skonis tampa harmoningesnis, o ne sunkus ar riebus.

    Ar kepenėlės būna minkštesnės?

    Pats riebalas mėsos nesuminkština taip, kaip tai daro rūgštūs marinatai ar fermentai. Tačiau jis gali netiesiogiai pagerinti tekstūrą, nes leidžia kepenėles greitai apskrudinti neprideginant.

    Kuo trumpesnis kepimo laikas, tuo mažiau išbėga sulčių ir tuo mažesnė rizika perdžiovinti kepenėles. Būtent todėl kepenėlės, kepamos ant lydyto sviesto gerai įkaitintoje keptuvėje, dažnai atrodo sultingesnės ir švelnesnės.

    Kaip kepti, kad neperkeptų?

    Prieš dedant kepenėles, keptuvę verta gerai įkaitinti, o pačias kepenėles nusausinti, kad jos keptų, o ne troškintųsi savo skystyje. Svogūnus galima pakepinti atskirai ir į keptuvę grąžinti pabaigoje, kad jie nesudegtų.

    Druską geriausia berti tik pačioje pabaigoje arba jau patiekiant. Taip kepenėlės išlaiko daugiau drėgmės ir išlieka sultingos, o paviršius nepradeda greičiau kietėti.

    Paprastas receptas su jogurtu

    Jei norisi dar švelnesnio skonio, kepenėles galima trumpai pamirkyti natūraliame jogurte. Toks marinavimas sušvelnina aromatą ir padeda išlaikyti minkštesnę konsistenciją po kepimo.

    Praktinis orientyras paprastas: kepkite trumpai, vidutinėje ar kiek didesnėje kaitroje, kol paviršius apskrus, o vidus liks drėgnas. Patiekiant tinka bulvės, duona ar obuoliai, kurie subalansuoja intensyvų kepenėlių skonį.

  • Šis prieskonių vanduo gali „užkurti“ virškinimą: medikai primena, kam jis visai netinka

    Šiltas vanduo su prieskoniais pastaraisiais metais tapo populiariu rytiniu ritualu, kurį žmonės renkasi vietoje klasikinio vandens su medumi ar arbatos. Dažniausiai į jį dedami vadinamieji „meduolių“ prieskoniai: cinamonas, imbieras, gvazdikėliai, kardamonas, anyžius ar muskato riešutas.

    Nors tokio gėrimo aromatas ir šilumos pojūtis gali būti malonūs, svarbu suprasti, kad teiginiai apie stebuklingai įsibėgėjantį metabolizmą dažnai yra perdėti. Prieskoniai gali prisidėti prie savijautos, tačiau jie nepakeičia mitybos kokybės, miego ir judėjimo.

    Kas iš tiesų gali padėti virškinimui?

    Dalis prieskonių tradiciškai siejami su virškinimo komfortu. Imbieras kai kuriems žmonėms gali mažinti pykinimą, o pipirai ir kiti aštresni prieskoniai trumpam suaktyvina šilumos pojūtį ir seilių bei skrandžio sulčių išsiskyrimą.

    Vis dėlto poveikis dažniausiai yra individualus ir labiau susijęs su tolerancija bei įpročiais. Jei žmogus linkęs persivalgyti, turi mažai skaidulų racione ar per mažai juda, vien prieskoninis vanduo problemos neišspręs.

    Taip pat verta prisiminti, kad cinamonas ir kiti prieskoniai nėra neutralūs visiems. Per dideli kiekiai gali dirginti skrandį, o kai kurie prieskoniai gali sąveikauti su vaistais ar būti netinkami esant tam tikroms būklėms.

    Kada prieskonių vandens geriau vengti?

    Jei vargina refliuksas, padidėjęs skrandžio rūgštingumas, gastritas ar skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opa, aštresni ar rūgštesni priedai gali sustiprinti simptomus. Tokiais atvejais šiltas vanduo su prieskoniais ryte gali sukelti deginimą, spaudimą ar pykinimą.

    Atsargumo prireikia ir tiems, kurių žarnynas jautresnis, pavyzdžiui, esant dirgliosios žarnos sindromui. Kai kuriems žmonėms didesnis prieskonių kiekis ar jų mišiniai gali skatinti pilvo pūtimą ar diskomfortą.

    Nėštumo metu, taip pat vartojant kraują skystinančius ar cukraus kiekį reguliuojančius vaistus, prieš įtraukiant įpročius su didesniais imbiero ar kitų aktyvių prieskonių kiekiais verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

    Kaip pasigaminti saugesnę versiją?

    Jei norisi prieskoninio gėrimo, paprastesnė taisyklė yra saikas. Dažniausiai pakanka į 250 mililitrų karšto, bet ne verdančio vandens įmaišyti maždaug pusę arbatinio šaukštelio prieskonių mišinio ir leisti pritraukti apie 10 minučių.

    Norint saldumo, geriau rinktis nedidelį kiekį medaus, tačiau jo nedėti į labai karštą vandenį. Taip pat nebūtina gėrimo paversti rūgščiu, jei yra polinkis į refliuksą, todėl citrina ar apelsinas turėtų būti tik pasirinktiniai priedai.

    Prieskonių mišinį patogu pasigaminti namuose ir laikyti sandariame stikliniame inde, kad būtų galima kontroliuoti sudėtį ir vengti pridėtinio cukraus. Tačiau svarbiausia išlikti realistiškiems: toks gėrimas gali būti malonus įprotis, bet ne gydymo priemonė.

  • Pamirškite dešrą: ši lengva ant grotelių kepta žuvis maloniai nustebins ir skoniu, ir nauda

    Pamirškite dešrą: ši lengva ant grotelių kepta žuvis maloniai nustebins ir skoniu, ir nauda

    Grilio sezonas daugeliui vis dar neatsiejamas nuo riebių dešrų ar sprandinės, tačiau po tokio maisto neretai ateina ir sunkumo jausmas. Vis dažniau ieškoma lengvesnių alternatyvų, kurios išlaiko grilio malonumą, bet neapsunkina virškinimo.

    Viena praktiškiausių išeičių – rinktis liesesnę žuvį, ypač tokią, kurios mėsa tvirta ir kepant nesubyra. Tam puikiai tinka sterkas – gėlavandenė žuvis, vertinama dėl švelnaus skonio ir santykinai mažo riebalų kiekio.

    Sterko maistinė vertė patraukli tiems, kurie skaičiuoja kalorijas ar nori daugiau baltymų racione. Skirtinguose mitybos šaltiniuose nurodoma, kad 100 gramų sterko gali turėti apie 80–90 kilokalorijų, o žuvis laikoma geru visaverčių baltymų šaltiniu.

    Be baltymų, žuvis paprastai suteikia B grupės vitaminų, taip pat mineralų, tokių kaip fosforas, kalis ir selenas, reikalingų normaliai organizmo veiklai. Specialistai taip pat primena, kad žuvį verta įtraukti reguliariai, o ne tik progomis, ypač kai norisi lengvesnės vakarienės.

    Kepant ant grotelių svarbiausia neišsausinti mėsos, todėl sterką patogu ruošti ant specialių grotelių krepšelių ar vienkartinių kepimo padėklų. Tinka ir folija, kuri padeda išlaikyti sultingumą ir apsaugo nuo prilipimo.

    Paruošimas paprastas: filė ar gabalus pakanka lengvai aptepti alyvuogių aliejumi, pagardinti druska, pipirais ir šviežiomis žolelėmis, pavyzdžiui, čiobreliais. Dažniausiai užtenka kelių minučių iš abiejų pusių, o patiekiant verta užlašinti citrinos sulčių, kurios paryškina skonį ir suteikia gaivumo.

    Kad grilio stalas būtų dar lengvesnis, verta atkreipti dėmesį ir į priedus: vietoj riebių padažų dažniau rinktis daržoves, salotas ar jogurtinius pagardus. Taip galima išlaikyti sotumą, bet sumažinti bendrą patiekalo kaloringumą ir druskos perteklių.

  • Dietetykė įspėja: šių 3 „Biedronka“ kumpių geriau nepirkite – per daug druskos ir priedų

    Dietologė Paulina Ihnatowicz įvertino tris pigesnius „Biedronka“ parduodamus „Kraina Wędlin“ mėsos gaminius ir įspėjo, kad jų sudėtis nėra tinkama kasdieniam pasirinkimui. Specialistė dėmesį sutelkė į mėsos kiekį, druskos normą bei technologinius priedus, kurie dažnai naudojami konsistencijai gerinti ir savikainai mažinti.

    Pasak dietologės, žema kaina nebūtinai reiškia prastą produktą, tačiau konkrečiais atvejais sudėtis kelia klausimų. Perdirbtoje mėsoje dažnai pasitaiko krakmolo ar kitų užpildų, o didelis druskos kiekis ilgainiui siejamas su aukštesne kraujospūdžio ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Trys gaminiai, kuriuos kritikavo

    Pirmuoju numeriu specialistė įvardijo tirolietiško tipo maltinį gaminį, kuriame, jos teigimu, yra tik 68 proc. mėsos. Be to, sudėtyje nurodomas krakmolas, o maistingumo lentelėje matyti didelė druskos ir riebalų koncentracija.

    „Numeris vienas yra tirolietiško tipo maltinis gaminys: tik 68 proc. mėsos, krakmolas kaip užpildas, daug druskos ir daug riebalų, todėl jo nerekomenduoju“, – sakė dr. Paulina Ihnatowicz.

    Antruoju pavyzdžiu dietologė pasirinko tos pačios linijos virtą kumpį, kuriame, pasak jos, mėsos dalis siekia 75 proc. Specialistė atkreipė dėmesį, kad tokio tipo gaminiuose užpildai ir labai sūrus skonis dažnai slepia menkesnę žaliavos kokybę.

    „Čia turime 75 proc. mėsos, vis dar per mažai, o druskos kiekis labai didelis, todėl tai nėra pasirinkimas kasdienai“, – sakė dr. Paulina Ihnatowicz.

    Trečiuoju numeriu ji įvardijo sumuštiniams skirtą dešros tipo gaminį iš kumpio, kuriame mėsos dalis nurodoma 80 proc. Nors šis rodiklis didesnis nei ankstesniuose dviejuose produktuose, dietologė pabrėžė, kad ir čia matomi užpildai, itin didelis druskos kiekis bei konservantas.

    „Net jei mėsos 80 proc., tai vis tiek mažai, o druskos kiekis labai didelis. Be to, yra krakmolo ir natrio nitrito, todėl tokių gaminių patarčiau nepirkti“, – sakė dr. Paulina Ihnatowicz.

    Kaip išsirinkti geresnį kumpį?

    Specialistai primena, kad perdirbtos mėsos gaminiai nėra tas produktas, kurį verta valgyti kasdien. Tarptautinės sveikatos rekomendacijos sieja dažną perdirbtos mėsos vartojimą su didesne tam tikrų ligų rizika, todėl tokie gaminiai turėtų likti retesniu pasirinkimu, o kasdienybėje prioritetas teikiamas mažiau apdorotai mėsai, žuviai, ankštinėms kultūroms.

    Renkantis mėsos gaminius parduotuvėje verta lyginti etiketes ir ieškoti kuo trumpesnės sudėties. Praktinis orientyras yra aiškiai įvardyta mėsa, kuo mažiau užpildų ir priedų, o druskos kiekį naudinga vertinti maistingumo lentelėje, ypač jei tokie produktai valgomi dažnai.

    Dietologė pabrėžė, kad ir „Biedronka“ galima rasti paprastesnės sudėties kumpių, kuriuose nėra užpildų. Vis dėlto net ir tokius gaminius ji siūlo rinktis retkarčiais, nes tai išlieka perdirbta mėsa, dažniau turinti daugiau druskos ir sočiųjų riebalų nei šviežia mėsa.

  • Anykščių savivaldybė iki birželio 12 dienos priima paraiškas visuomenės sveikatos projektams

    Anykščių savivaldybė iki birželio 12 dienos priima paraiškas visuomenės sveikatos projektams

    Anykščių rajono savivaldybės administracija papildomai kviečia teikti paraiškas visuomenės sveikatos projektų įgyvendinimui. Paraiškos priimamos iki birželio 12 dienos.

    Projektai finansuojami vadovaujantis Anykščių rajono savivaldybės tarybos 2024 metais kovo 1 dieną patvirtintu Visuomenės sveikatos projektų vykdymo finansavimo tvarkos aprašu. Savivaldybė pabrėžia, kad paraiškas verta planuoti iš anksto ir pateikti su visais privalomais dokumentais.

    Kurios veiklos gali gauti finansavimą

    Finansavimas numatytas veikloms, skirtoms vaikų ir jaunimo sveikatos stiprinimui, sveiko gyvenimo įgūdžių ugdymui. Taip pat remiama lėtinių neinfekcinių ligų ir traumų prevencija, įskaitant širdies ir kraujagyslių bei onkologinių ligų rizikos mažinimą.

    Parama gali būti skiriama ir psichikos sveikatos stiprinimui, savižudybių bei smurto prevencijai. Į finansuojamas sritis įtraukiama ir alkoholio, tabako, narkotikų bei kitų psichotropinių medžiagų vartojimo prevencija, sveikatingumo renginių organizavimas, sveikos mitybos skatinimas.

    Taip pat numatoma galimybė finansuoti tyrimus, reikalingus saugios aplinkos kūrimui. Tokie projektai paprastai apima situacijos vertinimą, rizikų nustatymą ir priemonių parinkimą, kad sprendimai būtų paremti duomenimis.

    Kokios kryptys laikomos prioritetinėmis

    Savivaldybė nurodo, kad finansavimas skiriamas prioriteto tvarka, jei projektai atitinka bendruomenės sveikatos tarybos nustatytas prioritetines kryptis. Šiame kvietime kaip prioritetai įvardijami psichikos sveikatos stiprinimas, savižudybių ir smurto prevencija, taip pat sveikatingumo renginių organizavimas.

    Praktikoje tai reiškia, kad projektų idėjos, kurios tiesiogiai sprendžia psichologinės gerovės, emocinės sveikatos ar bendruomenės įsitraukimo į aktyvias veiklas klausimus, gali turėti didesnes galimybes gauti finansavimą. Paraiškas rengiančioms organizacijoms svarbu aiškiai pagrįsti problemą, tikslinę grupę ir planuojamą poveikį.

    Kaip pateikti paraišką

    Paraiška ir visi privalomi dokumentai turi būti pateikiami viename pdf faile el. paštu. Savivaldybė taip pat informuoja, kad dėl objektyvių priežasčių paraiškų teikimas per Elektroninius valdžios vartus šiuo metu negalimas.

    Dėl paraiškų rengimo ir pateikimo tvarkos konsultuoja Anykščių rajono savivaldybės administracija, nurodytu telefonu ir el. paštu. Paraiškas teikiantiems pareiškėjams rekomenduojama prieš siunčiant dar kartą pasitikrinti, ar pridėti visi priedai ir ar dokumentai sujungti į vieną failą.

  • Sveikos mitybos pamoka Krekenavoje: ką mokiniai sužinojo apie lėkštės principą ir vitaminus

    Kodėl mokiniams to reikia?

    Panevėžio rajono visuomenės sveikatos biuras Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos mokiniams surengė paskaitą apie sveiką mitybą. Joje aptarta, kaip kasdieniai pasirinkimai veikia savijautą, mokymosi rezultatų stabilumą ir ilgalaikę sveikatą.

    Naujausi tarptautinio HBSC tyrimo duomenys rodo, kad sveikesni įpročiai tarp mokinių formuojasi lėtai. 2022 metais tik maždaug trečdalis 5–9 klasių mokinių kasdien valgo vaisius ir daržoves, o visagrūdžius produktus renkasi apie penktadalis.

    Kartu išlieka ir kita problema: reikšminga dalis vaikų susiduria su antsvoriu ar nutukimu, o tai dažnai siejama su per didele pridėtinio cukraus, sočiųjų riebalų ir druskos dalimi mityboje bei nepakankamu fiziniu aktyvumu.

    Sveikos mitybos formulė ir lėkštės principas

    Paskaitoje akcentuota, kad sveika mityba nėra trumpalaikė dieta, o kasdienė rutina: reguliarūs valgiai, įvairovė ir saikingumas. Mokiniai aptarė, kodėl svarbu nepraleisti pusryčių ir rinktis vandenį kaip pagrindinį gėrimą.

    Praktiniam supratimui taikytas sveikos mitybos lėkštės principas: pusę lėkštės turėtų sudaryti daržovės ir vaisiai, ketvirtį visagrūdžiai produktai, o likusį ketvirtį baltyminiai produktai. Taip lengviau subalansuoti energiją, skaidulas ir organizmui būtinus mikroelementus.

    Taip pat aptarta, kodėl ankštiniai produktai turėtų dažniau atsirasti valgiaraštyje: tai augalinių baltymų ir skaidulų šaltinis, padedantis ilgiau jaustis sotiems. HBSC duomenimis, ankštinius kasdien renkasi tik nedidelė dalis mokinių, todėl šiai temai skirta daugiau dėmesio.

    Vitaminai, etiketės ir dažniausios klaidos

    Mokiniai prisiminė svarbiausias vitaminų funkcijas: vitaminas A svarbus regėjimui, B grupės vitaminai prisideda prie energijos apykaitos ir nervų sistemos veiklos, vitaminas C svarbus imuninei sistemai ir geležies pasisavinimui. Aptarta ir vitamino D reikšmė kaulams bei dantims, ypač augimo laikotarpiu.

    Diskusijoje išskirtos dažniausios mokinių mitybos klaidos: saldinti gėrimai, dažni saldumynai ir greitasis maistas. Pabrėžta, kad tokie produktai neretai turi daug pridėtinio cukraus ir druskos, o tai gali lemti energijos „šuolius“ ir greitesnį alkį.

    Praktinėje dalyje mokiniai analizavo maisto produktų etiketes ir mokėsi atpažinti palankesnius pasirinkimus kasdieniams užkandžiams. Paskaitos organizatoriai akcentavo, kad tikslas nėra draudimai, o gebėjimas orientuotis pasiūloje ir rinktis sąmoningiau.

    Panevėžio rajono visuomenės sveikatos biuras tikisi, kad tokios paskaitos padės mokiniams susikurti aiškesnį mitybos režimą ir pritaikyti paprastas taisykles kasdienybėje. Ilgainiui tai gali prisidėti prie geresnės savijautos, didesnio darbingumo mokykloje ir mažesnės lėtinių ligų rizikos ateityje.

  • Plantainai prieš bananus: vienas vaisius turi daugiau kalio – skirtumai nustebins

    Bananas daugelis laiko pagrindiniu kalio šaltiniu kasdienėje mityboje, tačiau maistine sudėtimi jį dažnai aplenkia artimas giminaitis – plantainas. Abu vaisiai priklauso tai pačiai botaninei grupei, bet skiriasi skoniu, tekstūra ir tuo, kaip dažniausiai vartojami.

    Pagal dažniausiai cituojamus mitybos duomenis, pusė puodelio plantainų gali turėti apie 487 miligramus kalio, kai tokia pati bananų porcija – apie 358 miligramus. Tai reiškia, kad plantainai kai kuriais atvejais suteikia maždaug trečdaliu daugiau kalio nei bananai, nors tikslūs skaičiai gali kisti dėl prinokimo ir paruošimo būdo.

    Kalis svarbus normaliai raumenų ir nervų veiklai, širdies ritmui, skysčių pusiausvyrai organizme. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią reikšmę turi bendra dienos mityba, o ne vienas produktas, tačiau didesnės kalio koncentracijos pasirinkimai gali padėti lengviau pasiekti rekomenduojamą normą.

    Plantainai nuo bananų skiriasi tuo, kad yra krakmolingesni ir turi tvirtesnę žievę, todėl dažniau valgomi termiškai apdoroti. Be didesnio kalio kiekio, jie paprastai turi daugiau angliavandenių ir kalorijų, taip pat gali suteikti daugiau magnio ir vitamino C, todėl tai sotesnis pasirinkimas.

    Virtuvėje plantainai vertinami dėl universalumo: labai prinokę jie tampa saldesni ir tinka kepti ar skrudinti, o mažiau prinokę – labiau primena bulvę ir dera sūriuose patiekaluose. Populiarus variantas yra saldžiai kepti prinokę plantainai, taip pat sluoksniuoti apkepai, kuriuose jie atstoja makaronus ar bulves.

    Dar vienas sprendimas, ypač kai plantainai pernoksta ir žievė patamsėja, yra kepiniai. Juos galima trinti panašiai kaip bananus ir kepti duoną, kuri neretai būna aromatingesnė ir natūraliai saldesnė, todėl kai kada galima dėti mažiau cukraus.

    Vis dėlto plantainai nėra tiesioginis bananų pakaitalas visiems atvejams: jei siekiate mažesnio kaloringumo užkandžio, bananas dažnai bus lengvesnis pasirinkimas. O žmonėms, turintiems inkstų funkcijos sutrikimų ar vartojantiems kalį veikiančius vaistus, didesnio kalio kiekio produktus verta derinti su gydytoju ar dietologu.

  • Pigesnė už daugelį kruopų ir turi daugiau baltymų nei kiaušinis: štai kas tai

    Ieškant pigaus, bet maistingo produkto, dažnai pirmiausia prisimenami kiaušiniai. Vis dėlto mitybos specialistai primena, kad vienas didelis kiaušinis paprastai suteikia apie 6 gramus baltymų, o kai kurios kruopos ar sėklos gali pasiūlyti dar daugiau.

    Vienas iš dažniausiai minimų pavyzdžių yra bolivinė balanda, geriau žinoma kaip „quinoa“. Išvirto produkto puodelyje įprastai būna apie 8 gramai baltymų, todėl ši alternatyva gali padėti paprasčiau pasiekti dienos normą, ypač jei norisi sumažinti gyvūninės kilmės produktų dalį.

    Baltymų poreikis ir kontekstas

    Daugelyje rekomendacijų suaugusiam žmogui nurodoma apie 0,8 gramo baltymų kilogramui kūno svorio per dieną, tačiau aktyviai sportuojantiems ar vyresniems žmonėms poreikis gali didėti. Pakankamas baltymų kiekis svarbus raumenų masei, audinių atsinaujinimui ir bendrai organizmo būklei.

    Bolivinė balanda nėra stebuklingas sprendimas, tačiau, lyginant su įprastais garnyrais, tokiais kaip ryžiai ar bulvės, ji dažnai laikoma baltymingesniu pasirinkimu. Be to, ji gali būti praktiška tiems, kurie planuoja mitybą ir nori daugiau sotumo iš panašios porcijos.

    Kuo dar vertinga bolivinė balanda?

    Bolivinė balanda dažnai priskiriama pilno grūdo produktams, nors techniškai tai yra sėkla. Be baltymų, ji paprastai vertinama dėl skaidulų, taip pat joje randama folio rūgšties, magnio ir B grupės vitaminų.

    Skaidulos padeda ilgiau jaustis sotiems ir palaiko normalią virškinimo sistemos veiklą. Dėl to bolivinė balanda dažnai atsiduria tiek sportuojančių, tiek į augalinę mitybą labiau orientuotų žmonių virtuvėje.

    Kaip ją pritaikyti kasdienėje virtuvėje?

    Skonio prasme bolivinė balanda yra gana neutrali, todėl ją lengva derinti su prieskoniais, daržovėmis ar ankštiniais. Dažniausiai ji verdama vandenyje ir naudojama vietoj ryžių, kuskuso ar kitų kruopų.

    Praktiškai ją galima paversti grūdų dubenėlio pagrindu, dėti į salotas, troškinius ar sriubas, o kartais net naudoti kaip tirštiklį. Toks universalumas leidžia padidinti baltymų kiekį patiekale nekeičiant jo krypties iš esmės.

    Renkantis produktą verta atkreipti dėmesį į kainą ir porcijos savikainą. Ji gali skirtis priklausomai nuo prekės ženklo, pakuotės dydžio ir akcijų, tačiau dažnu atveju bolivinė balanda nebėra laikoma brangia egzotika, kaip buvo prieš kelerius metus.

  • Apelsinas nebe lyderis: 11 produktų, turinčių daugiau vitamino C ir nustebinsiančių

    Apelsinas dažnai laikomas pagrindiniu vitamino C šaltiniu, tačiau mitybos duomenys rodo, kad jį lenkia ne vienas įprastas produktas. Suaugusiems vyrams rekomenduojama suvartoti apie 90 miligramų vitamino C per parą, moterims – apie 75 miligramus, o vidutinio dydžio apelsinas suteikia maždaug 80 miligramų.

    Vitamino C organizmas pats negamina, todėl jo būtina gauti su maistu. Ši medžiaga svarbi kolageno sintezei, imuninei funkcijai, geležies pasisavinimui ir ląstelių apsaugai nuo oksidacinio streso, todėl raciono įvairovė čia tampa ne mažiau svarbi nei vienas „teisingas“ vaisius.

    Kas vitamino C turi daugiau?

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – acerolos vyšnios, dar vadinamos Barbadoso vyšniomis: 100 gramų gali turėti apie 1 680 miligramų vitamino C. Dėl itin didelės koncentracijos jos dažnai sutinkamos miltelių ar papildų pavidalu, tačiau verta prisiminti, kad natūralių produktų perteklius irgi nėra būtinas.

    Labai daug vitamino C turi ir erškėtuogės – apie 426 miligramus 100 gramų. Lietuvoje jos įprastos arbatoms, tyrelėms ar sirupams, o jų populiarumas vėl auga, nes žmonės ieško sezoninių, vietinių ir mažiau perdirbtų pasirinkimų.

    Saldžiosios paprikos taip pat yra stiprus konkurentas apelsinui: oranžinės paprikos gali turėti apie 158 miligramus 100 gramų, raudonos – apie 142 miligramus, geltonos – apie 139 miligramus. Net žalios paprikos, kurios dažnai laikomos „silpnesnėmis“, gali siekti apie 99,5 miligramo 100 gramų.

    Tarp vaisių išsiskiria gvajavos, kurių 100 gramų porcija gali suteikti apie 228 miligramus vitamino C. Jos kartu yra ir skaidulų šaltinis, o tai svarbu žarnyno veiklai bei sotumo jausmui, todėl gvajavos dažnai minimos kaip vienas praktiškiausių pasirinkimų vasaros racionui.

    Juodieji serbentai, įprasti ir Lietuvoje, 100 gramų gali turėti apie 181 miligramą vitamino C. Be to, jie vertinami dėl gausaus antioksidantų kiekio, o tendencija rinktis šaldytas uogas ištisus metus padeda išlaikyti jų vietą kasdienėje mityboje.

    Daržovės, kurios lenkia apelsiną

    Tarp daržovių dažnai nustebina brokoliai: 100 gramų gali turėti apie 91,3 miligramo vitamino C, tad jie vos pralenkia apelsiną. Vitamino C kiekis priklauso ir nuo gaminimo būdo, todėl trumpas garinimas ar lengvas apkepimas dažnai laikomi praktiškesniais nei ilgas virimas.

    Lapuotieji kopūstai lapiniai kopūstai 100 gramų porcija suteikia apie 93,4 miligramo vitamino C, be to, juose yra ir kitų vitaminų. Dar vienas panašus pasirinkimas – garstyčių špinatai, kurių 100 gramų gali turėti apie 130 miligramų, o skonis, ypač jaunų lapų, dažnai būna švelnesnis, nei sufleruoja pavadinimas.

    Gūžiniai kopūstai iš Briuselio 100 gramų porcija gali turėti apie 143 miligramus vitamino C. Nors jų reputacija tarp vaikų prasta, pastaraisiais metais keičiasi paruošimo įpročiai: kepimas orkaitėje ar trumpas apkepimas su prieskoniais dažnai padeda išryškinti saldesnes natas ir sumažina kartumą.

    Ką verta žinoti apie porcijas?

    Ne visada svarbiausia tik skaičius 100 gramų. Pavyzdžiui, braškės pagal 100 gramų rodiklį nusileidžia apelsinui, tačiau didesnė, įprasta porcija gali jį aplenkti: apie 166 gramų pjaustytų braškių porcija gali suteikti maždaug 97,6 miligramo vitamino C.

    Praktikoje geriausiai veikia paprastas principas: derinti skirtingus vaisius, uogas ir daržoves, o ne pasikliauti vienu produktu. Jei mityboje daug šviežių ar minimaliai apdorotų augalinių produktų, vitamino C poreikį dažniausiai nesunku pasiekti be papildų.

  • Lenkai ją ignoruoja, bet ši žuvis – tikras lobis: kuo lipėnas stebina ir kaip skaniai paruošti

    Prekybos centruose pirkėjai dažniausiai griebia lašišą, menkę ar skumbrę, o retesnės žuvys lieka nuošalyje. Viena jų – lipėnas, šaltų ir švarių upių žuvis, kuri dėl savo skonio ir maistinės vertės neretai nustebina net skeptikus.

    Lipėnas priklauso lašišinių šeimai, tad yra artimas upėtakiui ir lašišai. Jis paprastai gyvena gerai įsotintuose deguonimi, vėsiuose upių ruožuose, todėl gamtininkai šią rūšį dažnai sieja su aukštesne vandens telkinių ekologine būkle.

    Kuo išsiskiria lipėnas

    Lipėną lengva atpažinti iš ryškios, vėduoklę primenančios nugaros pelekų formos. Suaugusios žuvys dažniausiai užauga iki maždaug 30–40 centimetrų, nors pasitaiko ir didesnių laimikių, ypač gerai išsilaikiusiose buveinėse.

    Įdomu ir tai, kad lotyniškas pavadinimas Thymallus thymallus siejamas su kvapu, kurį dalis žvejų lygina su čiobrelių aromatu. Dėl šios detalės lipėnas kai kuriose šalyse net turi pravardžių, primenančių prieskonines žoleles.

    Kodėl verta dažniau rinktis

    Virtuvėje lipėnas vertinamas dėl švelnaus, lengvo skonio ir gana minkštos tekstūros. Tai žuvis, kuri paprastai neturi intensyvaus kvapo, todėl tinka ir tiems, kurie žuvį valgo rečiau.

    Kaip ir dauguma žuvų, lipėnas yra baltymų šaltinis, o žuvies baltymai mityboje svarbūs audinių atsinaujinimui ir sotumui. Be to, liesesnė žuvis dažnai pasirenkama ieškant lengvesnių patiekalų, ypač kai norisi paprastos, neapsunkinančios vakarienės.

    Dar vienas privalumas – patogesnis valgymas. Nors visiškai be ašakų žuvų nebūna, lipėno ašakų struktūra dažnai laikoma mažiau varginančia nei kai kurių smulkesnių gėlavandenių rūšių.

    Kaip paruošti, kad nenusiviltumėte

    Šiai žuviai labiausiai tinka minimalizmas: druska, pipirai, citrina, sviestas ir šviežios žolelės. Ryškios marinato natos gali užgožti natūralų skonį, todėl verčiau rinktis paprastus prieskonius ir trumpą terminį apdorojimą.

    Svarbiausia taisyklė – neperkepti. Lipėno mėsa gana delikati, todėl per ilgas kepimas ar virimas ją išsausina, o struktūra gali pradėti irti, ypač jei žuvis nedidelė.

    Jei žuvis labai šviežia, ji geriausiai atsiskleidžia kepta orkaitėje ar trumpai keptuvėje svieste. Jei tą pačią dieną paruošti nepavyksta, laikymą verta trumpinti iki minimumo ir žuvį saugiai užšaldyti, kad išliktų skonis ir tekstūra.

    Vienas paprasčiausių būdų – kepti visą žuvį su citrininiu sviestu ir krapais, o patiekti su bulvėmis bei lengvomis daržovėmis. Tokia kombinacija išryškina lipėno subtilumą ir nereikalauja sudėtingų technikų.