CP v2

Tag: Sveika mityba

  • Taip verdate bulves? Specialistai įspėja: taip galite prarasti iki 80 proc. vitaminų

    Bulvės mūsų virtuvėje įsitvirtinusios jau kelis šimtmečius, todėl jų virimas dažnai atliekamas automatiškai: vanduo, druska ir 15–20 minučių puode. Tačiau mitybos specialistai primena, kad būtent įprasti įpročiai lemia didžiausius maistinių medžiagų nuostolius.

    Vandenyje tirpūs vitaminai, ypač vitaminas C ir dalis B grupės vitaminų, verdant lengvai pereina į nuovirą. Kuo daugiau bulvė supjaustoma ir kuo ilgiau verdama, tuo didesnis kontaktas su vandeniu ir šiluma, todėl nuostoliai gali būti labai reikšmingi.

    Didžiausia klaida – per smulkiai pjaustyti

    Norint išsaugoti daugiau vertingų medžiagų, bulves verta virti kuo didesniais gabalais arba visai nepjaustyti. Didžiausia vitaminų ir mineralų koncentracija yra visai po odele, todėl bulvių skutimas ir smulkinimas dar labiau sumažina jų maistinę vertę.

    Kitas svarbus veiksnys yra virimo trukmė: pervirtos bulvės praranda tekstūrą, tampa vandeningos, o nuovire lieka daugiau ištirpusių medžiagų. Praktinis patarimas paprastas: minkštumą verta tikrinti anksčiau, o išvirus vandenį nupilti iš karto.

    Į šaltą vandenį ar į verdantį?

    Klausimas, į kokį vandenį dėti bulves, priklauso nuo rezultato lėkštėje. Jei bulvės bus skirtos tyrelei ar salotoms, dažnai pasirenkamas virimas nuo šalto vandens, kad gumbai sušiltų tolygiai ir vienodai suminkštėtų.

    Jei norisi labiau išlaikyti struktūrą, o ypač verdant jaunas bulves ar bulves su odele, pravartu dėti jas į jau verdantį vandenį. Taip greičiau „uždaromas“ paviršius, trumpėja bendras virimo laikas ir mažiau medžiagų spėja pereiti į nuovirą.

    Skonis be druskos ir dar viena gudrybė

    Druska puode yra įprotis, bet ji nėra būtina skoniui: aromatą gali sustiprinti krapai, lauro lapas, kmynai ar česnako skiltelė. Prieskonius galima dėti virimo pradžioje, o po nupylimo bulves gardinti sviestu, pipirais ar švelniai rūkyta paprika.

    Dar vienas niuansas, apie kurį kalba mitybos specialistai, yra patiekimo temperatūra. Atvėsusiose bulvėse dalis krakmolo pakinta į atsparesnį, todėl toks garnyras dažnai siejamas su lėtesniu gliukozės šuoliu ir didesne nauda žarnyno mikrobiotai.

  • Valensija užkariauja sveikuolius: vietinė Viduržemio jūros dieta stebina net skeptikus

    Kalbant apie Viduržemio jūros dietą, dažniausiai minimos Italija ar Graikija, tačiau vis daugiau dėmesio sulaukia Ispanijos rytinė pakrantė. Valensijos regionas, garsėjantis uostu, žemdirbystės tradicijomis ir vietine virtuve, siejamas su gyvenimo kokybe ir sveikesniais mitybos įpročiais.

    Viduržemio jūros mitybos modelis tarptautiniu mastu laikomas vienu labiausiai mokslo pagrįstų: daug daržovių, vaisių, ankštinių, pilno grūdo produktų, riešutų ir alyvuogių aliejaus. Raudona mėsa ir saldumynai vartojami rečiau, o baltymų šaltiniai dažniau yra žuvis ir paukštiena.

    Tyrimai šį mitybos modelį sieja su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų, 2 tipo diabeto bei insulto rizika, taip pat palankesniais cholesterolio rodikliais. Pastaraisiais metais vis dažniau akcentuojamas ir ryšys su geresne smegenų sveikata, ypač kai mityba derinama su aktyviu gyvenimo būdu.

    Kas išskiria Valensijos virtuvę?

    Valensija yra svarbus Viduržemio jūros uostas, todėl vietos virtuvėje natūraliai daug žuvies ir jūros gėrybių. Parduotuvėse ir restoranuose įprasti sardinių, menkių ar ančiuvių patiekalai, o riebios žuvys vertinamos dėl omega-3 riebalų rūgščių, siejamų su širdies ir žarnyno sveikata.

    Kitas regiono simbolis – apelsinai, kurie tapo Valensijos vizitine kortele. Nors vitaminas C gaunamas ir iš kitų produktų, citrusiniai vaisiai išlieka patogus kasdienis pasirinkimas, o sezoniškumas ir vietinė kilmė dera su tvarios mitybos tendencijomis.

    Ryžiai, ankštiniai ir alyvuogių aliejus

    Ryžiai Valensijoje – ne priedas, o virtuvės ašis: dažnai naudojami trumpagrūdžiai ryžiai, vertinami dėl tekstūros. Iš jų gaminama paelija, taip pat ryžių patiekalai su sultiniu, kai siekiama sodresnio, lėčiau valgomo maisto, labiau tinkančio pietums nei vėlyvai vakarienei.

    Receptuose daug augalinių baltymų: riešutų, lęšių ir pupelių, tarp jų vietinis garrofón, artimas sviestinėms pupelėms. Alyvuogių aliejus čia taip pat neatsiejamas nuo kasdienybės, o Ispanija išlieka viena svarbiausių jo gamintojų Europoje.

    Norint perimti Valensijos įpročius namuose, dažniausiai siūloma pradėti nuo paprastos krypties: daugiau daržovių ir ankštinių, dažniau žuvis, mažiau itin perdirbtų produktų ir saikingesni desertai. Valensijos pavyzdys rodo, kad sveikesnė mityba nebūtinai reiškia atsisakymus, dažniau – geresnę produktų kokybę, sezoniškumą ir aiškesnį dienos režimą.

  • Nebepirkite brangių augalinių gėrimų: žalias moliūgų sėklų pienas per 5 minutes

    Daugelis pirkėjų vis dažniau renkasi augalinius gėrimus vietoje karvės pieno, tačiau parduotuvėse jų sudėtis ne visada džiugina. Populiarūs avižų ar migdolų gėrimai neretai turi pridėtinio cukraus, stabilizatorių ar vitaminų mišinių, o baltymų kiekis juose dažnai lieka kuklus.

    Alternatyva, kuri namuose paruošiama be specialios įrangos, yra moliūgų sėklų gėrimas, dažnai vadinamas žaliu pienu dėl natūraliai žalsvo, pistaciją primenančio atspalvio. Ši spalva siejama su natūraliais augaliniais pigmentais, o svarbiausia čia yra maistinė vertė.

    Moliūgų sėklos išsiskiria baltymais, skaidulomis ir mineralais, ypač magniu bei cinku. Į kasdienį racioną jos dažnai įtraukiamos dėl nesočiųjų riebalų rūgščių ir mikroelementų, kurie svarbūs normaliai nervų sistemos, raumenų ir imuninės sistemos veiklai.

    Skirtingai nei dalis parduotuvinių migdolų gėrimų, kuriuose riešutų procentas būna nedidelis, naminis variantas leidžia tiksliai kontroliuoti proporcijas. Pasigamindami patys, išvengsite emulsiklių ir tirštiklių, o saldumą galėsite reguliuoti pagal poreikį.

    Paruošimas paprastas: į trintuvą suberkite apie pusę stiklinės lukštentų moliūgų sėklų ir užpilkite 2–3 stiklinėmis vandens. Viską plakite 1–2 minutes, kol masė taps vientisa ir kremiška, o prireikus perkoškite per tankų sietelį ar marlę.

    Jei norite švelnesnio skonio, galima įdėti vieną datulę, šaukštelį medaus ar žiupsnelį druskos, kuris paryškina skonį. Skonį taip pat lengva keisti įmaišant kakavos, vanilės, cinamono, ciberžolės ar gabalėlį banano.

    Po perkošimo likusių tirščių neišmeskite: juos patogu įmaišyti į košes, blynus ar kepinius. Taip sumažinsite maisto švaistymą ir papildysite patiekalus skaidulomis bei baltymais.

    Gėrimą laikykite šaldytuve sandariame inde iki 3 dienų ir prieš pilant suplakite, nes natūraliai gali atsiskirti sluoksniai. Toks susisluoksniavimas įprastas naminiams gėrimams ir dažniausiai reiškia, kad nenaudojami stabilizatoriai.

  • Kas nutinka organizmui reguliariai valgant krapus: kuo naudingi antioksidantai ir vitaminai

    Krapai dažniausiai atsiduria lėkštėje kaip prieskonis sriuboms, daržovėms ar rauginiams, tačiau jų nauda gali būti platesnė nei vien skonis. Reguliarus, net ir nedidelis kiekis papildomai praturtina racioną augalinėmis medžiagomis, kurios svarbios bendrai savijautai.

    Šis aromatingas augalas tradiciškai vartojamas Europos ir Artimųjų Rytų virtuvėse, o šiuolaikinėje mityboje vertinamas kaip paprastas būdas dažniau rinktis žalumynus. Mitybos specialistai pabrėžia, kad sveikatai svarbi ne viena „stebuklinga“ žolelė, o įvairių augalinių produktų gausa kasdienybėje.

    Krapuose yra augalinių junginių, kurie veikia kaip antioksidantai ir gali prisidėti prie apsaugos nuo oksidacinio streso. Oksidacinis stresas siejamas su ląstelių pažeidimais, todėl antioksidantų tema dažnai minima kalbant apie subalansuotą mitybą ir ilgalaikę sveikatą.

    Svarbu tai, kad prieskoniniai augalai dažnai vartojami mažais kiekiais, todėl jų indėlis į bendrą antioksidantų kiekį priklauso nuo viso raciono. Vis dėlto krapai gali tapti patogiu kasdieniu „priedu“, ypač jei jie pakeičia dalį sūresnių ar riebesnių padažų.

    Liaudies medicinoje krapai nuo seno siejami su virškinimo komfortu, o krapų arbata tradiciškai vartota esant pilvo pūtimui ar diskomfortui. Šiandien tokius teiginius medicina vertina atsargiau, tačiau pats įprotis gardinti patiekalus žalumynais dažnai padeda rinktis lengvesnį maistą.

    Krapų aromatas ypač tinka daržovių patiekalams, ankštinėms kultūroms, žuviai, taip pat jogurto ar varškės pagrindo užtepėlėms. Dėl to jie gali prisidėti prie didesnio daržovių suvartojimo, o tai yra vienas nuosekliausių sveikos mitybos principų.

    Krapuose randama vitamino C, mangano, taip pat mažesnių kiekių kitų mineralų, pavyzdžiui, kalcio. Šios medžiagos reikalingos įvairioms organizmo funkcijoms, tačiau krapai paprastai nėra pagrindinis jų šaltinis, nes suvartojami nedideliais kiekiais.

    Didesnė vertė dažnai slypi įprotyje: nuolat įtraukiant žalumynus, racionas tampa įvairesnis, o kartu didėja tikimybė gauti skirtingų augalinių medžiagų. Jei norisi apčiuopiamesnio efekto, pravartu krapus derinti su kitais žalumynais ir daržovėmis, o ne pasikliauti vienu produktu.

    Švieži krapai turi intensyviausią aromatą, todėl tinka berti ant jau paruošto patiekalo arba įmaišyti į šaltus padažus. Užšaldyti krapai taip pat išlaiko skonį, todėl tai praktiškas sprendimas, kai norisi žalumynų ne sezono metu.

    Reguliarus vartojimas nereiškia didelių kiekių: dažnai pakanka kasdien įdėti žiupsnelį į sriubą, salotas ar užtepėlę. Taip krapai tampa ne „supermaistu“, o paprasta, realiai pritaikoma raciono dalimi.

  • Ridikėliai nebebus aitrūs: paprastas triukas orkaitėje pakeičia skonį ir tekstūrą

    Ridikėliai dažnam siejasi su aštriu, net „nosį valančiu“ skoniu, todėl jie neretai lieka tik salotų papuošimu arba greitai nuvysta šaldytuve. Tačiau šią daržovę galima paruošti taip, kad ji taptų švelni, sultinga ir net lengvai saldi.

    Aštrumą ridikėliams suteikia augaliniai junginiai, vadinami gliukozinolatais: pjaunant ar kandant jie skyla į intensyvaus, garstyčias primenančio skonio medžiagas. Tai ta pati junginių grupė, kuri „kanda“ ir krienuose, garstyčiose ar vasabyje, todėl žali ridikėliai kai kam atrodo per stiprūs.

    Kodėl kepimas keičia ridikėlius?

    Terminis apdorojimas, ypač kepimas orkaitėje, mažina aštrumą lemiančių junginių poveikį, o kartu išryškina natūralų ridikėlių saldumą. Kepant daržovė suminkštėja, tampa sultinga, o paviršiui lengvai parudavus atsiranda malonesnis, „apvalesnis“ skonis.

    Dėl to kepti ridikėliai dažnai nustebina net tuos, kurie jų žalių nemėgsta: jie mažiau aitrūs, švelnesni ir lengviau valgomi didesniu kiekiu. Toks paruošimas ypač tinka pavasarį, kai ridikėliai būna traškūs ir švieži, bet norisi įvairesnių skonių nei vien salotos.

    Kaip iškepti, kad būtų švelnūs?

    Pirmiausia ridikėlius nuplaukite, nupjaukite lapelius bei šakneles, o didesnius perpjaukite per pusę ar į ketvirčius, kad keptų tolygiai. Skirtingo dydžio ridikėliai skardoje dažnai iškepa nevienodai, todėl pjovimas padeda išvengti kietų gabalėlių.

    Toliau ridikėlius sumaišykite su aliejumi ir druska, paskleiskite vienu sluoksniu ir neperkraukite skardos. Kepkite apie 205 laipsnių temperatūroje maždaug 30–40 minučių, kol suminkštės ir taps sultingi, nes per ankštai sudėjus daržovės labiau troškinasi nei skrunda.

    Norint sodresnio skonio, iškeptus ridikėlius galima trumpai permaišyti keptuvėje su sviestu ir šviežiomis žolelėmis, pavyzdžiui, petražolėmis ar peletrūnu. Sviestas suteikia švelnumo, o žolelės prideda gaivumo ir subalansuoja išryškėjusį ridikėlių saldumą.

  • Baltymų bumas užkniso? 1 ingredientas vakarienę paverčia sotesne ir įdomesne akimirksniu

    Baltymų papildyti produktai pastaraisiais metais tapo beveik kasdienybe: nuo užkandžių iki makaronų ar pusryčių dribsnių. Tačiau mitybos specialistai primena, kad baltymus dažnai paprasčiau ir pigiau gauti iš natūralių produktų, o vienas universaliausių pasirinkimų – lęšiai.

    Lęšiai vertinami dėl augalinių baltymų, skaidulų ir sotumo, bet daugeliui jie turi vieną trūkumą: išvirti, ypač skaldyti raudonieji, tampa minkšti ir patiekaluose tarsi pradingsta. Vis dėlto yra būdas juos paversti biriu, lengvu pabarstu, kuris tinka ant salotų, sriubų, kruopų dubenėlių ar net makaronų.

    Idėja iš Pietų Indijos

    Metodo šaknys – Pietų Indijos virtuvėje, patiekale paruppu usili, kai lęšiai pirmiausia mirkomi, sutrinami, termiškai apdorojami ir galiausiai sutrupinami į sausą, tekstūrišką mišinį. Esminė logika paprasta: atskirti drėkinimą nuo virimo, kad masė sustingtų, o vėliau virstų trupiniais, o ne tyre.

    Praktiškesniam variantui namuose svarbiausia kontroliuoti vandens kiekį, nes per skysta masė vėliau tampa lipni ir sunki. Dėl to dažnai rekomenduojamas virtuvinis kombainas, o ne trintuvas: kombainui paprastai reikia mažiau skysčio, todėl lengviau išlaikyti tinkamą konsistenciją.

    Kaip pasigaminti birų lęšių pabarstą

    Pirmiausia tinka skaldyti lęšiai, pavyzdžiui, raudonieji ar lukštenti mungo lęšiai, nes sveiki su luobele tokios pačios tekstūros dažniausiai nesuteikia. Lęšiai užpilami vandeniu ir pamirkomi per naktį, o jei trūksta laiko, gali pakakti ir kelių valandų, nors tekstūra bus mažiau tolygi.

    Po mirkymo lęšiai gerai nusausinami ir sutrinami su trupučiu vandens bei druskos iki tirštos, grūdėtos masės. Tuomet masė uždengiama ir trumpai kaitinama mikrobangų krosnelėje, kol sustingsta į tvirtą gabalą, o vėliau atvėsinama, geriausia šaldytuve 8–12 valandų.

    Atšalusi masė dar kartą trumpai pulsuojama kombaine, kol virsta lengvais, puriais trupiniais, primenančiais stambų kuskusą ar tarkuotą sūrį. Tokį pabarstą patogu laikyti sandariame inde šaldytuve iki 5 dienų, o prieš naudojant, jei susispaudė, užtenka trumpai permaišyti ar dar kartą kelias sekundes pulsuoti.

    Kodėl tai veikia ir kuo naudinga

    Šis sprendimas įsiterpia į platesnę tendenciją: augant susidomėjimui baltymais, vis daugiau žmonių ieško ne tik papildytų produktų, bet ir paprastų, iš ankštinių pagamintų alternatyvų kasdieniams patiekalams. Birūs lęšių trupiniai suteikia tekstūros, sotumo ir leidžia be didelių pastangų praturtinti patiekalą augaliniais baltymais.

    Jei lęšius valgote rečiau dėl jų minkštumo ar monotoniškumo, šis pabarstas gali būti paprastas būdas pakeisti įprotį. Jis neprivalo tapti pagrindiniu baltymų šaltiniu, bet puikiai padeda subalansuoti lėkštę ir padaryti vakarienę įdomesnę.

  • Šis „Wheaties“ dribsnių pasirinkimas muša rekordus: viena porcija turi net 22 g baltymų

    Daugiau baltymų pusryčiuose sieja su didesniu sotumu ir lengvesne apetito kontrole dienos pradžioje. Mitybos specialistai taip pat pabrėžia, kad baltymai svarbūs raumenų masei palaikyti, o su amžiumi jų poreikis dažnai tampa aktualesnis.

    Ieškantiems greito sprendimo dėmesį patraukia „Wheaties Protein Breakfast Cereal“ klevų ir migdolų skonio dribsniai. Gamintojas nurodo, kad viena porcija suteikia 22 gramus baltymų, taip pat 6 gramus skaidulų ir 17 gramų pilno grūdo produktų.

    Tokį baltymų kiekį daugeliui padeda pasiekti ne vien dribsniai, bet ir tai, su kuo jie valgomi. Pavyzdžiui, su stikline karvės pieno baltymų suma dar padidėja, tačiau pasirinkus augalinį gėrimą rezultatai gali skirtis priklausomai nuo sudėties.

    Skonis giriamas, bet yra kabliukas

    Šių dribsnių sudėtyje minimi klevų skonio dribsniai, migdolų gabalėliai ir moliūgų sėklos, todėl tekstūra ir skonis skiriasi nuo įprastų saldžių pusryčių dribsnių. Pirkėjų atsiliepimuose dažnai kartojama, kad produktas yra traškus ir pakankamai sotus, nors tai ne visada būdinga baltymais praturtintiems dribsniams.

    „22 gramai baltymų dubenėlyje dribsnių tikrai stebina, o skonis maloniai nenustebina pernelyg dideliu saldumu“, – rašė vienas pirkėjas.

    Kaina ir prieinamumas gali nuvilti

    Praktinis trūkumas, apie kurį kalba pirkėjai, yra prieinamumas: kai kuriose internetinėse parduotuvėse produktas periodiškai dingsta iš prekybos, o fizinėse parduotuvėse ne visada randamas. Tai reiškia, kad norint išbandyti gali tekti paieškoti ilgiau arba rinktis alternatyvas.

    Kitas aspektas – kaina. JAV rinkoje šie dribsniai dažnai kainuoja apie 8–12 JAV dolerių už maždaug 465 gramų pakuotę, tai būtų maždaug 7–11 eurų, priklausomai nuo kurso ir prekybininko. Tokia suma už dribsnius daugeliui atrodo didelė, todėl pirkėjai dažniau svarsto, ar tai kasdienis produktas, ar retkarčiais pasirenkamas pirkinys.

    Vertinant baltymingus pusryčius svarbu nepamiršti ir bendro raciono: baltymai naudingi, tačiau jų šaltinis, cukraus kiekis ir bendra dienos mityba dažnai lemia daugiau nei vienas skaičius etiketėje. Jei siekiate konkrečių tikslų, verta atkreipti dėmesį ir į skaidulas, sotumą bei tai, kiek pridėtinio cukraus yra porcija.

  • Karamelės ir riešutų skonis be kaltės? Šis cukraus pakaitalas užkariavo virtuves

    Cukrus dažnai tampa pirmuoju taikiniu, kai žmonės ieško „sveikesnių“ pasirinkimų, tačiau alternatyvos ne visada reiškia mažiau kalorijų. Viena populiariausių pastarųjų metų tendencijų – kokosų cukrus, vertinamas dėl karamelinio atspalvio, švelniai riešutinio aromato ir mažesnio glikeminio indekso nei įprastas baltasis cukrus.

    Kokosų cukrus gaminamas iš kokosų palmės žiedynų sulčių. Surinktas skystis kaitinamas, kad išgaruotų vanduo, masė sutirštėtų, o vėliau kristalizuojama ir susmulkinama į granules. Kadangi produktas paprastai nerafinuojamas taip kaip baltasis cukrus, jis išlaiko dalį natūralių junginių.

    Nors pavadinimas gali klaidinti, kokosų cukrus dažniausiai neturi ryškaus kokoso skonio. Jis labiau primena karamelę ir skrudintus riešutus, todėl dažnai pasirenkamas kavai, arbatai, kakavai ar desertams. Praktinis privalumas – jis pakankamai greitai tirpsta, tad tinka ir šaltiems gėrimams.

    Dažnai minima priežastis, kodėl žmonės jį renkasi, yra glikeminis indeksas. Kokosų cukraus glikeminis indeksas dažnai nurodomas apie 35, o baltojo cukraus – apie 68–70, tad gliukozės kiekis kraujyje teoriškai gali kilti lėčiau. Vis dėlto reakcija yra individuali, o bendras suvartojamo cukraus kiekis išlieka svarbiausias.

    Kokosų cukruje aptinkama nedideli kiekiai mineralų, pavyzdžiui, kalio, geležies, cinko ir magnio, taip pat kai kurių B grupės vitaminų. Tačiau šios dozės paprastai nėra tokios didelės, kad reikšmingai prisidėtų prie kasdienės mitybos kokybės. Dėl to kokosų cukrus neturėtų būti laikomas mineralų ar vitaminų šaltiniu.

    Dar vienas dažnai minimas aspektas – inulinas, skaidulinė medžiaga, galinti lėtinti gliukozės pasisavinimą. Tačiau svarbu nepamiršti, kad tai vis tiek yra cukrus ir energinė vertė panaši į įprasto cukraus – apie 381 kilokaloriją 100 gramų. Kitaip tariant, „natūralus“ nereiškia, kad jo galima vartoti be saiko.

    Virtuvėje kokosų cukrų galima naudoti beveik visur, kur naudojamas įprastas cukrus: kepiniuose, kremuose, glotnučiuose, košėse ar padažuose. Dėl karamelinio skonio jis ypač tinka prieskoniniams desertams ir Azijos įkvėptiems patiekalams, kuriuose norisi švelnaus saldumo.

    Galiausiai mitybos specialistai dažniausiai pabrėžia paprastą principą: svarbiausia yra mažinti pridėtinio cukraus kiekį, o ne ieškoti vieno stebuklingo pakaitalo. Kokosų cukrus gali būti skanesnė alternatyva kai kuriems patiekalams, tačiau kasdienį saldumą patikimiausia kompensuoti mažesnėmis porcijomis ir dažniau rinktis vaisius ar uogas.

  • Dietologai vardija sveikiausią Baltijos žuvį: retas renkasi, nors nauda įspūdinga

    Dietologai vardija sveikiausią Baltijos žuvį: retas renkasi, nors nauda įspūdinga

    Prie Baltijos dažniau renkamės menkę, lašišą ar plekšnę, tačiau mitybos specialistai vis dažniau primena apie mažą, nebrangią ir maistingą žuvį – šprotus. Ši žuvis laikoma viena vertingiausių pasirinkimų, nes joje gausu omega-3 riebalų rūgščių, baltymų ir svarbių mikroelementų.

    Šprotai priskiriami riebiosioms žuvims, tačiau jų riebalai – kokybiški: juose yra EPA ir DHA, siejami su širdies bei smegenų veiklos palaikymu. Europos maisto saugos institucijos rekomendacijose pabrėžiama, kad omega-3 riebalų rūgštys svarbios normaliai širdies funkcijai, o DHA – normaliai smegenų ir regos funkcijai.

    „Šprotai yra viena naudingiausių Baltijos žuvų, o jų privalumas tas, kad dažnai valgomi beveik visas – su smulkiais kauliukais“, – sako dietologai.

    Valgant šią žuvį su kauliukais organizmas papildomai gauna kalcio, taip pat vitamino B12 ir seleno, kurie svarbūs nervų sistemai, kraujodarai ir antioksidacinei apsaugai. Būtent dėl šios priežasties smulkios žuvys mityboje neretai vertinamos palankiau nei didelės filė, kuriose dalies mikroelementų tiesiog mažiau.

    Dar vienas šprotų pranašumas – mažesnė rizika sukaupti didelius sunkiųjų metalų kiekius. Smulkios, trumpiau gyvenančios žuvys, esančios žemesnėje mitybos grandinėje, paprastai sukaupia mažiau gyvsidabrio nei dideli plėšrūnai, todėl jos laikomos saugesniu pasirinkimu dažnesniam vartojimui.

    Vis dėlto didelę reikšmę turi paruošimo būdas. Kepti šprotai, ypač su paniruote, bus kaloringesni, o rūkytuose gaminiuose dažnai būna daug druskos, todėl žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį, reikėtų saiko.

    Kasdieniam stalui dažniau rekomenduojami kepti orkaitėje, troškinti ar konservuoti šprotai, tačiau verta atkreipti dėmesį į sudėtį. Geresnis pasirinkimas – žuvis vandenyje ar pomidorų padaže, o ne aliejuje, taip pat produktai su mažesniu druskos kiekiu.

    Renkantis šviežius šprotus svarbu įvertinti kokybės požymius: skaidrias akis, blizgančias žvynes ir švelnų jūros kvapą be aitraus poskonio. Dėl kainos, maistinės vertės ir universalaus panaudojimo virtuvėje šprotai vis dažniau vadinami vienu racionaliausių pasirinkimų Baltijos žuvų lentynoje.

  • Melionas ar arbūzas: kuris vaisius iš tiesų sveikesnis ir ką rodo jų sudėtis?

    Melionas ar arbūzas: kuris vaisius iš tiesų sveikesnis ir ką rodo jų sudėtis?

    Melionų ir arbūzų sezonas Europoje įsibėgėja vasaros pradžioje, todėl šie vaisiai vis dažniau atsiduria pirkinių krepšeliuose. Abu jie laikomi puikiu pasirinkimu karštomis dienomis, nes yra sultingi, lengvi ir padeda palaikyti skysčių balansą.

    Melionai ir arbūzai priklauso tai pačiai moliūginių šeimai, tačiau jų maistinė sudėtis skiriasi. Melionas paprastai sudarytas maždaug iš 90 proc. vandens, o arbūze jo kiekis dar didesnis ir siekia apie 92–93 proc., todėl pastarasis dažnai laikomas vienu geriausių natūralių būdų atsigaivinti.

    Skirtumai matomi ne tik išvaizdoje, bet ir biologiškai aktyviuose junginiuose. Arbūzo raudoną spalvą lemia likopenas, karotenoidų grupės antioksidantas, siejamas su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso. Tuo metu oranžinių veislių melionai yra vertinami dėl beta karoteno, kuris organizme gali virsti vitaminu A ir svarbus regėjimui bei odos būklei.

    Vertinant vitaminus ir mineralus, melionai neretai laimi įvairovės prasme, ypač jei kalbama apie vitamino C ir kalio kiekį. Dėl to jie gali būti naudingesni tiems, kurie siekia papildyti racioną šiomis medžiagomis, ypač laikotarpiu, kai gausiau prakaituojama.

    Vis dėlto vieno aiškaus atsakymo, kas sveikiau, nėra, nes pasirinkimas priklauso nuo poreikių ir bendros mitybos. Jei prioritetas yra maksimalus atsigaivinimas ir itin lengvas užkandis, dažniau pasirenkamas arbūzas, o jei norisi daugiau vitaminų ir mineralų įvairovės, praktiškas sprendimas gali būti melionas.

    Specialistai primena, kad abu vaisiai turi natūralių cukrų, todėl svarbiausia išlikti saikingiems ir derinti su baltymais ar skaidulomis turinčiu maistu. Toks derinys padeda ilgiau jaustis sotiems ir išvengti staigių gliukozės svyravimų, ypač jei vaisiai valgomi kaip atskiras užkandis.