CP v2

Tag: Sveika mityba

  • Retai valgote salierų stiebus? Specialistai paaiškino, kas nutinka kūnui po kelių savaičių

    Retai valgote salierų stiebus? Specialistai paaiškino, kas nutinka kūnui po kelių savaičių

    Salierų stiebai daugelį metų buvo laikomi tik dietų ir kokteilių daržove, tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad tai viena universaliausių daržovių kasdieniam racionui. Juose daug vandens, todėl jie gali prisidėti prie geresnės savijautos, ypač jei iki šiol skysčių trūkdavo. Be to, tai lengvas užkandis, padedantis „užpildyti“ lėkštę be didelio kaloringumo.

    Maistine prasme salierų stiebai vertinami dėl vitamino K, vitamino C ir folio rūgšties, taip pat kalio bei kitų mineralų. Juose yra skaidulų, kurios svarbios virškinimui ir sotumo jausmui, o augaliniai junginiai, įskaitant flavonoidus, siejami su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Nors tai nėra stebuklingas produktas, reguliarus vartojimas gali būti naudingas kaip bendros mitybos dalis.

    Didelis vandens kiekis ir kalis siejami su skysčių balansu organizme, o tai aktualu šiltuoju sezonu ir daugiau sportuojant. Kai kuriems žmonėms salierų stiebų įtraukimas į racioną padeda lengviau suvaldyti norą užkandžiauti, nes traškus, skaidulų turintis maistas dažnai suteikia sotumo. Vis dėlto specialistai primena, kad kraujospūdį labiausiai veikia bendras mitybos modelis, druskos kiekis ir gyvenimo būdas.

    Kaip valgyti, kad būtų naudos

    Daugiausia vitamino C ir dalies antioksidantų salierų stiebai išsaugo valgomi žali, todėl jie tinka salotoms, sumuštiniams ar kaip užkandis tarp valgymų. Populiarūs ir daržovių kokteiliai, tačiau svarbu prisiminti, kad trintuose gėrimuose skaidulų paprastai lieka daugiau nei sultyse. Jei renkatės sultis, jos gali būti tik priedas, o ne pagrindinis daržovių vartojimo būdas.

    Termiškai apdoroti salierai taip pat gali būti naudingi, ypač jei žali sukelia diskomfortą ar atrodo per intensyvaus skonio. Troškinti ar dedami į sriubas jie dažnai būna lengviau virškinami, nors dalis šilumai jautrių vitaminų sumažėja. Tokiu atveju verta derinti skirtingas formas: dalį suvalgyti žalius, dalį naudoti karštuose patiekaluose.

    Su kuo derinti virtuvėje

    Salierų stiebai dera su produktais, kuriuose yra naudingųjų riebalų, pavyzdžiui, alyvuogių aliejumi, avokadais ar riešutais. Tokie deriniai padeda subalansuoti užkandį ir gali pagerinti kai kurių riebaluose tirpių medžiagų pasisavinimą. Skonio prasme jie tinka su natūraliu jogurtu, humusu ar varške.

    Kasdieniams patiekalams salierus patogu maišyti su obuoliais, morkomis, citrusais ar žalumynais, ypač salotose ir kokteiliuose. Jie tinka ir kaip aromatinė bazė sultiniams, padažams, troškiniams, kai norisi daugiau daržovių nepridedant daug kalorijų. Norint išvengti per sūraus skonio, verta atsargiai dozuoti druską ir rinktis prieskonius.

    Kada reikalingas atsargumas

    Salierų stiebai kai kuriems žmonėms gali kelti rizikų, todėl svarbus saikas ir individualus vertinimas. Sergant tam tikromis inkstų ligomis, kalio perteklius gali būti nepageidaujamas, tad prieš didinant šios daržovės kiekį verta pasitarti su gydytoju. Nėštumo metu taip pat rekomenduojama vengti kraštutinumų, ypač koncentruotų sulčių ar ekstraktų.

    Dar vienas aspektas yra sąveika su vaistais: dėl vitamino K gausos ir galimo diuretinio poveikio salierai gali būti aktualūs vartojantiems kai kuriuos kraują krešėjimą veikiančius ar šlapimą varančius vaistus. „Jei vartojate receptinius vaistus ir planuojate kasdien gerti salierų sultis ar smarkiai didinti kiekį, saugiausia pasitarti su gydytoju ar dietologu“, – pabrėžia mitybos specialistai.

  • Pigus ir visada po ranka: šis ankštinis turi mažiau riebalų nei mėsa, o baltymų – tiek pat

    Skaldyti ar sveiki žirniai – vienas seniausių Europoje auginamų ankštinių, ilgus šimtmečius buvęs kasdienės virtuvės pagrindu. Jie vertinti dėl paprastų priežasčių: kainuoja nedaug, gali būti laikomi ilgai ir yra prieinami beveik visus metus. Dėl to žirniai iki šiol išlieka patogus pasirinkimas, kai norisi sotaus ir maistingo patiekalo.

    Mitybos požiūriu žirniai išsiskiria aukštu baltymų kiekiu ir mažu riebalų kiekiu, ypač lyginant su daugeliu mėsos gaminių. Sausuose žirniuose paprastai būna apie 20–24 gramai baltymų 100 gramų produkto, o riebalų kiekis dažniausiai nesiekia 2 gramų. Be to, tai geras skaidulų šaltinis, padedantis ilgiau jaustis sotiems.

    Žirniuose gausu B grupės vitaminų, svarbių normaliai nervų sistemos veiklai, taip pat mineralų, įskaitant geležį, magnį ir kalį. Ankštinių geležis įsisavinama prasčiau nei gyvūninės kilmės, tačiau tai galima pagerinti derinant su vitamino C turinčiais produktais. Todėl tradicinis derinys su raugintais kopūstais yra ne tik skanus, bet ir praktiškas.

    Norint gauti pilnavertį aminorūgščių profilį, žirnius verta valgyti kartu su grūdiniais produktais, pavyzdžiui, ryžiais, duona ar kruopomis. Toks derinys yra viena priežasčių, kodėl ankštiniai dažnai minimi kaip patikima alternatyva mėsai, ypač mažinant gyvūninės kilmės produktų kiekį racione. Ši kryptis ryški ir pastaraisiais metais, kai vis dažniau ieškoma augalinių baltymų šaltinių kasdieniam meniu.

    Žirniai seniai nebėra vien tik žirnių sriuba. Skaldyti žirniai tinka tirštoms trintoms sriuboms su česnaku ar mairūnu, o išvirtus ir sutrynus galima paruošti užtepėles sumuštiniams, įmaišant prieskonių ar džiovintų pomidorų. Taip pat jie gali tapti augalinių kotletų, apkepų ar įdarų pagrindu.

    Kad žirniai būtų lengviau virškinami, daugeliu atvejų verta juos pamirkyti 6–8 valandas ir tik tada virti. Druską patariama dėti tik pabaigoje, nes ji gali pailginti minkštėjimo laiką. Skaldyti žirniai paprastai išverda greičiau ir būna švelnesnės tekstūros.

    Žirniai yra paprastas pavyzdys, kaip tradicinis produktas dera su šiuolaikiniais mitybos principais. Jie sotūs, maistingi ir leidžia lengviau subalansuoti racioną, kai norisi daugiau skaidulų ir baltymų, bet mažiau riebalų. Dėl to verta šį ankštinį dažniau prisiminti planuojant kasdienius patiekalus.

  • Lenkai mirabeles mindo po kojomis, o jos vertos aukso: štai ką skanaus ir sveiko pasigaminti

    Vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį daugelyje Lenkijos vietovių po medžiais geltonuoja mirabelės, tačiau jų niekas neskuba rinkti. Dalis vaisių tiesiog sutrypiami, nors dar prieš kelis dešimtmečius mirabelės buvo įprastas namų sodų lobis. Specialistai primena, kad tai ne tik nostalgiškas skonis, bet ir vertinga sezoninė žaliava.

    Mirabelės yra maži slyvų vaisiai, prinokstantys saulėkaitoje ir pasižymintys saldžiarūgščiu skoniu. Jose aptinkama vitaminų A, C ir E, taip pat beta karoteno, o iš mineralų minimi geležis ir magnis. Ne mažiau svarbios ir skaidulos, dėl kurių šie vaisiai dažnai siejami su palankesne virškinimo sistemos veikla.

    Dietologų vertinimu, sezoniniai vaisiai yra vienas paprasčiausių būdų papildyti mitybą antioksidantais, kurie padeda mažinti oksidacinį stresą organizme. Skaidulos prisideda prie sotumo jausmo ir žarnyno peristaltikos, todėl mirabelės gali tapti racionaliu pasirinkimu ieškantiems lengvesnių užkandžių. Tiesa, kaip ir kiti vaisiai, jos turi natūralių cukrų, tad svarbiausia išlieka saikas.

    Didžiausias mirabelių privalumas – universalumas virtuvėje, ypač kai norisi sunaudoti gausų derlių. Iš jų verdamos uogienės, džemai ir tyrės, jos tinka kepiniams, padažams, desertams, taip pat gali pagyvinti košes ar jogurtą. Dėl ryškaus aromato mirabelių gaminiai dažnai būna intensyvesnio skonio net ir su mažesniu pridėtinio cukraus kiekiu.

    Vienas populiariausių derinių – mirabelės su vanile, kai išvirta konfitūra įgauna švelnų, kiek karamelinį poskonį. Tokia konfitūra dažnai valgoma su blynais, košėmis ar šviežia duona, o kartu tai ir būdas išsaugoti vasaros derlių ilgesniam laikui. Svarbu laikytis higienos, naudoti švarius indus ir gerai užsukti stiklainius, kad gaminys būtų saugus laikyti.

    Pastaraisiais metais mirabelės vis dažniau minimos ir platesniame kontekste – kaip vietinis, sezoninis produktas, nereikalaujantis importo iš tolimų šalių. Augantis susidomėjimas trumpomis maisto grandinėmis, mažesniu švaistymu ir namų konservavimu grąžina dėmesį tokiems primirštiems vaisiams. Jei mirabelių medžių yra jūsų kieme ar kaimynystėje, verta prisiminti, kad po kojomis gulintis derlius gali virsti tiek skanėstu, tiek praktišku žiemos atsargų papildymu.

  • Prasidėjo Baltijos žuvų sezonas: ši delikatesinė žuvis gardžiausia tik iki birželio

    Prasidėjo Baltijos žuvų sezonas: ši delikatesinė žuvis gardžiausia tik iki birželio

    Baltijos jūros pakrantėse įsibėgėja sezonas, kurio laukia šviežios žuvies mėgėjai: gegužę arčiau krantų pasirodo belona. Ši plėšri, pailgo kūno žuvis gaudoma trumpai, dažniausiai iki birželio pabaigos, rečiau – iki liepos.

    Belona (Belone belone) paplitusi rytinėje Atlanto dalyje ir gretimose jūrose, įskaitant Baltiją. Ji laikosi netoli vandens paviršiaus, plaukioja būriais, o išsigandusi neretai iššoka virš vandens, todėl žvejams tampa lengviau pastebima.

    Šią žuvį nesunku atpažinti iš ilgo kūno ir pailgų žandikaulių su smulkiais, aštriais dantimis. Suaugusios belonos dažniausiai užauga iki maždaug 70 centimetrų, tačiau gali pasiekti ir apie 100 centimetrų.

    Vienas dažniausių mitų, atbaidančių pirkėjus, susijęs su neįprasta belonos išvaizda po išdorojimo. Dėl natūralaus pigmento biliiverdino jos kaulai gali turėti žalsvą atspalvį, tačiau tai nėra gedimo ar netinkamumo vartoti požymis.

    Kodėl belona taip vertinama?

    Belona dažnai vadinama sezono laimikiu, nes šviežios žuvies pasiūla trumpa, o skonis ryškiausias tada, kai ji ką tik ištraukta iš jūros. Pakrantėje parduodama šviežia belona paprastai vertinama dėl tvirtesnės mėsos ir švelnaus, bet išraiškingo skonio.

    Maistine prasme belona laikoma palankiu pasirinkimu tiems, kurie ieško liesesnės žuvies ir baltymų šaltinio. Joje aptinkama omega-3 riebalų rūgščių, taip pat vitaminų A, D ir B12 bei mikroelementų, tokių kaip jodas, fosforas, magnis ir selenas.

    Specialistai primena, kad bendrai žuvies vartojimas siejamas su palankiu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai, o jūrinės žuvys vertinamos dėl riebalų rūgščių sudėties. Vis dėlto mityboje svarbi įvairovė, o žuvį verta rinktis iš patikimų tiekėjų ir laikytis tinkamo laikymo režimo.

    Kada pirkti ir kaip paruošti?

    Perkant beloną svarbiausia įvertinti šviežumą: žuvies akys turėtų būti skaidrios, kvapas švelnus, o mėsa stangri. Kadangi sezonas trumpas, pakrantėje pasiūla greitai kinta, todėl vėlyvą birželį šviežios belonos rasti gali būti sunkiau.

    Virtuvėje belona dažniausiai kepama keptuvėje ar orkaitėje, tinka griliui, neretai ji ruošiama ir rūkyta. Dėl plonesnio kūno ji iškepa greitai, todėl svarbu neperlaikyti karštyje, kad mėsa neišsausėtų.

    Renkantis vietinę sezoninę žuvį, kartu dažnai prisidedama ir prie pakrančių žvejybos tradicijų palaikymo. O belona yra vienas ryškiausių pavasario ir ankstyvos vasaros ženklų Baltijos žuvų turguose.

  • Pusryčiai, kurie numalšina alkį ir išjungia norą saldumynams: baltymingi lęšių kotletai

    Sotūs pusryčiai dažnai lemia, ar dieną lydės staigus energijos kritimas ir noras užkandžiauti saldžiai. Mitybos specialistai pabrėžia, kad tam ypač svarbūs baltymai ir skaidulos, nes jie lėtina gliukozės šuolius kraujyje ir ilgiau išlaiko sotumą.

    Vienas paprastas sprendimas – orkaitėje kepti lęšių ir vištienos kotletai su cukinija. Toks derinys suteikia daug baltymų, o skaidulos iš lęšių ir daržovių padeda stabiliau jaustis iki pietų.

    Kaip paruošti kotletus

    Reikės lęšių, cukinijos, prieskonių, dviejų kiaušinių ir vištienos filė. Lęšius sumalkite trintuvu iki miltų konsistencijos, o cukiniją sutarkuokite, pasūdykite ir palikite apie 10 minučių, kad išsiskirtų skystis.

    Į masę įmaišykite kiaušinius, prieskonius, smulkintą vištienos filė ir lęšių miltus. Gerai išmaišykite, suformuokite kotletus, sudėkite ant kepimo skardos ir kepkite 150–180 laipsnių temperatūroje, kol pilnai iškeps.

    Kodėl tai veikia

    Lęšiai yra vertingas augalinių baltymų ir skaidulų šaltinis, taip pat suteikia geležies ir magnio. Dėl skaidulų sotumas paprastai išlieka ilgiau, o virškinimas tampa tolygesnis, todėl sumažėja impulsyvus noras užkandžiauti.

    Cukinija patiekalą padaro lengvesnį ir sultingesnį, o kartu leidžia sumažinti bendrą kaloringumą, nepaukojant porcijos dydžio. Vištienos filė ir kiaušiniai papildo patiekalą visaverčiais baltymais, svarbiais raumenų atstatymui ir energijos apykaitai.

    Tokie kotletai yra alternatyva įprastiems keptuvėje keptiems kotletams, nes kepimas orkaitėje leidžia naudoti mažiau riebalų. Patiekalas tinka ir kaip pusryčiai, ir kaip pietų dėžutės pasirinkimas, ypač jei dieną laukia daug darbo ar fizinio aktyvumo.

  • Kainuoja centus, bet daugelis jų vengia: sardinėse – vienos svarbiausių medžiagų širdžiai

    Sardinėmis dažnas vis dar numoja ranka, nors mitybos specialistai šią žuvį įvardija kaip vieną palankiausių pasirinkimų kasdienei mitybai. Jos dažnai parduodamos konservuotos, todėl yra lengvai prieinamos ir patogios, o maistinė vertė išlieka aukšta.

    Vienas svarbiausių argumentų sardinių naudai – tai, kad jos yra mažos, minta planktonu ir dėl to paprastai sukaupia mažiau teršalų nei didesnės plėšrios žuvys. Dėl šios priežasties sardinėmis dažnai siūloma keisti žuvis, kuriose teršalų rizika gali būti didesnė.

    Kuo sardinėmis išsiskiria?

    Sardinėse gausu omega-3 riebalų rūgščių, kurios siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos apsauga bei uždegiminių procesų slopinimu. Reguliarus omega-3 vartojimas taip pat siejamas su nauda smegenų funkcijoms ir bendrai savijautai, ypač kai žuvis valgoma vietoj itin perdirbtų produktų.

    Ši žuvis išsiskiria ir vitaminu B12, kuris būtinas nervų sistemai ir kraujo ląstelių gamybai. Taip pat svarbus vitaminas D, kurio trūkumas šiaurės Europos regione yra dažnas, o pakankamas jo kiekis siejamas su geresne imunine funkcija ir kaulų sveikata.

    Kaulai, baltymai ir sotumas

    Konservuotos sardinės neretai valgomos kartu su suminkštėjusiais kaulais, o tai reikšmingai padidina kalcio kiekį racione. Dėl to jos gali būti praktiška išeitis žmonėms, kurie mažina pieno produktų vartojimą arba jų netoleruoja.

    Sardinėse taip pat daug visaverčių baltymų, todėl jos ilgiau suteikia sotumo jausmą ir gali padėti lengviau kontroliuoti apetitą. Tai aktualu tiek siekiantiems mažinti svorį, tiek fiziškai aktyviems žmonėms, kuriems svarbus raumenų atsistatymas.

    Kaip rinktis ir vartoti?

    Renkantis konservuotas sardines verta atkreipti dėmesį į sudėtį: kuo trumpesnė, tuo geriau. Dažniausiai palankesnis pasirinkimas yra sardinės savo sultyse ar alyvuogių aliejuje, o vartojant aliejuje esančias sardines pravartu įsivertinti bendrą riebalų kiekį dienos racione.

    Sardines lengva panaudoti salotose, sumuštiniuose ar įmaišyti į šiltus patiekalus, pavyzdžiui, makaronus. Jei aktualu druskos kiekis, verta rinktis produktus su mažesniu druskos kiekiu arba dalį skysčio nuo žuvies nupilti.

    Specialistai primena, kad žuvį verta įtraukti į racioną reguliariai, o sardinėmis galima paįvairinti įprastą pasirinkimą. Tai vienas paprastų būdų padidinti omega-3, vitamino D ir B grupės vitaminų kiekį kasdienėje mityboje.

  • Prasidėjo Baltijos belonų sezonas: žali kaulai gąsdina, bet skonis primena vištieną

    Gegužę ir birželį Baltijos jūroje prasideda belonų sezonas – tai trumpas laikotarpis, kai ši žuvis dažniau pasirodo pakrantėse ir žvejybos laimikyje. Dėl sezoniškumo belona neretai vadinama tikru delikatesu, o jos paklausa šiuo metu šokteli.

    Belona lengvai atpažįstama iš pailgo kūno ir ilgo, snapą primenančio žandikaulio. Suaugusios žuvys dažniausiai siekia apie 60–100 centimetrų, o jų šonai būna sidabriški, nugara tamsesnė – melsvai žalsva.

    Didžiausia belonos staigmena – žalsvos kaulo struktūros. Tai natūralus reiškinys, susijęs su pigmentu biliverdinu, todėl tokia spalva nereiškia, kad žuvis sugedusi ar pavojinga valgyti.

    Belonos mėsa yra šviesi, tvirta ir gana liesa, todėl daugeliui ji atrodo lengvesnė nei riebesnės žuvys. Kai kurie ragautojai skonį lygina su vištiena, ypač kai belona kepama orkaitėje arba keptuvėje be agresyvių prieskonių.

    Mitybos požiūriu belona vertinama dėl visaverčių baltymų, reikalingų raumenims ir audinių atsinaujinimui. Kaip ir kitos jūrinės žuvys, ji taip pat gali būti naudingas omega-3 riebalų rūgščių šaltinis, siejamas su širdies ir kraujagyslių sistemos funkcija.

    Belonoje aptinkami ir mikroelementai, būdingi jūrų žuvims, įskaitant jodą, fosforą, geležį ir cinką. Šie mineralai svarbūs skydliaukės veiklai, energijos apykaitai, kraujodarai ir imuninei sistemai, tačiau tikslūs kiekiai priklauso nuo žuvies dydžio ir kilmės.

    Renkantis šviežią beloną verta atkreipti dėmesį į kvapą, akių skaidrumą ir stangrią mėsą. Kadangi žuvis ilga ir kaulėta, ją patogu kepti filė gabalais, o prie patiekalo dažnai tinka bulvės, kruopos ir šviežios daržovės.

  • Garść migdolų kasdien: kuo naudingi širdžiai, svoriui ir smegenims, ir kada geriau saikingai?

    Migdolai dažnai laikomi desertų priedu, tačiau mitybos specialistai juos vertina kaip kasdienį produktą dėl skaidulų, nesočiųjų riebalų ir vitamino E gausos. Nors jie kaloringi, tinkama porcija gali padėti ilgiau jaustis sotiems ir lengviau suvaldyti užkandžiavimą.

    Botaniškai migdolai nėra riešutai, o migdolmedžio vaisiaus sėklos, tačiau jų maistinė sudėtis panaši į riešutų. Reguliarus vartojimas siejamas su palankesniais širdies ir kraujagyslių rodikliais, ypač kai migdolai pakeičia mažiau vertingus užkandžius.

    Kaip migdolai veikia širdį ir cukraus lygį?

    Migdoluose esančios skaidulos ir riebalai lėtina angliavandenių pasisavinimą, todėl gliukozės kiekis kraujyje kyla tolygiau. Dėl to jie dažnai įtraukiami į mitybą žmonėms, kurie siekia stabilesnio cukraus lygio ir geresnio sotumo po valgio.

    Širdžiai svarbūs ir migdolų riebalai: didelę jų dalį sudaro nesočiosios riebalų rūgštys, kurios mityboje siejamos su palankesniu lipidų profiliu. Taip pat migdoluose yra antioksidantų, tarp jų vitaminas E, kuris padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso.

    Svorio kontrolė ir energija smegenims

    Nors migdolai turi daug energijos, praktikoje jie gali padėti mažinti bendrą suvalgomo maisto kiekį, nes sotina ilgam. Tyrimuose dažnai pabrėžiama, kad užkandžiams renkantis riešutus svarbiausia yra porcija ir tai, kuo jie pakeičia kitus produktus.

    Be to, migdoluose yra magnio, B grupės vitaminų ir kitų mikroelementų, kurie svarbūs nervų sistemai. Dėl to jie neretai apibūdinami kaip patogus užkandis dienos metu, kai norisi stabilesnės energijos ir mažiau staigių alkio bangų.

    Kokius migdolus rinktis ir kokia porcija saugi?

    Daugiausia naudos paprastai suteikia natūralūs, nesūdyti ir ne kepti migdolai, ypač su odele, kurioje yra dalis antioksidantų. Stipriai sūdyti ar aliejuje kepti variantai gali netikėtai padidinti natrio ir papildomų riebalų kiekį racione.

    Dažniausiai minima orientacinė porcija yra apie 30 gramų per dieną, tai yra maždaug 20–30 vidutinio dydžio migdolų. Viršijant šį kiekį lengva nepastebimai padidinti dienos kaloringumą, o staiga smarkiai padidinus skaidulų kiekį kai kuriems žmonėms gali atsirasti pilvo pūtimas ar diskomfortas.

    Jei turite alergijų riešutams, virškinamojo trakto sutrikimų ar laikotės gydytojo paskirtos dietos, migdolų kiekį verta aptarti su specialistu. Mitybos pokyčiai dažniausiai geriausiai veikia tada, kai jie pritaikomi prie konkrečios sveikatos būklės ir bendro raciono.

  • Beriate į košę ir salotas? Moliūgų sėklos labai sveikos, bet su kiekiu lengva persistengti

    Moliūgų sėklos daugeliui tapo paprastu būdu kasdienius patiekalus praturtinti maistinėmis medžiagomis. Jas dažnai beria į avižinę košę, jogurtą ar salotas, nes jos suteikia sotumo ir malonaus traškumo, o kartu padeda pakeisti saldžias granolas ar perdirbtus užpilus.

    Dietologų rekomendacijose moliūgų sėklos dažnai minimos dėl baltymų, nesočiųjų riebalų ir skaidulų derinio. Jose taip pat gausu magnio, cinko, geležies ir kitų mikroelementų, todėl saikingai vartojamos jos gali prisidėti prie normalios imuninės sistemos veiklos, energijos apykaitos ir nervų sistemos funkcijų.

    Tačiau ši „sveika detalė“ turi vieną svarbų niuansą: moliūgų sėklos yra kaloringos, nes jose daug riebalų. Būtent todėl sauja per dieną kai kuriems žmonėms nepastebimai gali pridėti reikšmingą dalį dienos energijos normos, ypač jei racione netrūksta kitų riebių užkandžių.

    Praktiškas orientyras daugeliui yra apie 20–30 gramų per dieną, tai maždaug 1–2 valgomieji šaukštai. Toks kiekis paprastai leidžia gauti naudingų medžiagų, bet neperkrauti raciono kalorijomis, o siekiantiems mažinti svorį padeda tiksliau kontroliuoti bendrą energijos balansą.

    Jei sėklas norisi valgyti dažniau, verta atkreipti dėmesį į bendrą dienos racioną ir pasirinkti kuo mažiau sūdytas ar skrudintas versijas. Taip pat pravartu sėklas derinti su produktais, kuriuose gausu skaidulų ir baltymų, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu, ankštinėmis daržovėmis ar košėmis, kad sotumas išliktų ilgiau.

    Paprastas būdas įtraukti moliūgų sėklas į pusryčius yra avižinė košė su vaisiais: į išvirtą košę įmaišykite trintą bananą ar uogas, o pabaigoje pabarstykite 1–2 šaukštais sėklų. Taip gaunamas subalansuotas patiekalas, kuriame yra ir angliavandenių, ir baltymų, ir sveikųjų riebalų.

  • Perkate lašišą ar menkę? Ši neįvertinta gėlavandenė žuvis turi daugiau baltymų ir stebina skoniu

    Jei dažniausiai renkatės lašišą ar menkę, verta prisiminti dar vieną dažnai nuvertinamą pasirinkimą – europinį šamą. Tai viena didžiausių gėlavandenių žuvų Europoje, gyvenanti upėse ir tvenkiniuose, o jos mėsa vertinama dėl švelnaus skonio ir palyginti mažo ašakų kiekio.

    Europinis šamas gali užaugti itin stambus: palankiomis sąlygomis jis siekia apie 3 metrų ilgį ir gali sverti apie 100 kilogramų. Išvaizda taip pat išskirtinė – žuvis neturi žvynų, jos oda gleivėta, dažnai tamsiai žalsvos spalvos, o prie burnos matomi būdingi ūsai.

    Mitybos požiūriu šamas dažnai nustebina: 100 gramų šios žuvies paprastai turi apie 100 kilokalorijų, o kartu suteikia daug baltymų. Be to, šamo mėsoje yra omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių, taip pat vitamino D ir B grupės vitaminų, o mineralų sąrašas platus – nuo fosforo ir kalio iki seleno bei jodo.

    Šios maistinės medžiagos siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos funkcijomis, nervų sistema bei raumenų atsistatymu, todėl žuvis dažnai rekomenduojama įtraukti į subalansuotą racioną. Specialistai taip pat pabrėžia, kad žuvį verta rinktis kaip baltymų šaltinį, ypač kai norisi sumažinti perdirbtos mėsos kiekį.

    Renkantis šamą svarbi kilmė ir kokybė. Kaip ir kitos žuvys, jis gali kaupti teršalus, jeigu gyvena užterštuose vandens telkiniuose, todėl verta teirautis, iš kur žuvis atvežta, ir rinktis patikimus pardavėjus. Šviežumas atpažįstamas pagal neutralų, gaivų kvapą ir elastingą odą.

    Virtuvėje šamas yra universalus: jį galima kepti keptuvėje, orkaitėje, troškinti ar ruošti ant grilio. Dažnas pasirinkimas – filė pabarstyti druska, pipirais ir žolelėmis, lengvai apvolioti miltuose ir trumpai kepti įkaitintuose riebaluose, kad išorė apskrustų, o vidus liktų sultingas.

    Kepant orkaitėje skonis būna švelnesnis: prieskoniais pagardintą žuvį galima kepti su daržovėmis, pavyzdžiui, porais ar morkomis, apie 180 laipsnių temperatūroje maždaug 25–30 minučių. Šamui tinka citrinos sultys, čiobreliai ir aitresni prieskoniai, tačiau dažniausiai pakanka paprasto, neperkrauto pagardinimo.