Tag: Svorio metimas

  • Ar vaisiai tikrai storina ir jų negalima po 12 valandos? Dietologas įvardijo, kas svarbiausia

    Ar vaisiai tikrai storina ir jų negalima po 12 valandos? Dietologas įvardijo, kas svarbiausia

    Socialiniuose tinkluose ir mitybos patarimuose vis dar kartojamas mitas, kad vaisiai storina dėl fruktozės, o suvalgyti po 12 valandos esą tampa blogu pasirinkimu. Dietologas Damianas Parolas pabrėžia, kad vaisiuose fruktozės kiekis paprastai yra santykinai nedidelis, ypač lyginant su saldumynais, saldintais gėrimais ir stipriai perdirbtais produktais.

    „Aš vaisiais negąsdinčiau: taip, juose yra fruktozės, bet jos ten palyginti mažai“, – sakė dietologas Damianas Parolas.

    Pasak specialisto, vaisiai paprastai pasižymi mažesniu energiniu tankiu ir didesniu tūriu, todėl daugumai žmonių juos sunku suvalgyti dideliais kiekiais, kol neatsiranda sotumas. Kitaip nei traškučiai ar saldumynai, kurie mažoje porcijoje gali turėti daug energijos ir suvalgomi nepastebimai.

    Vis dėlto kiekis išlieka svarbus, ypač jei žmogus turi sveikatos sutrikimų. Pavyzdžiui, vienu kartu suvalgyti apie 1 kilogramą vyšnių ar trešnių, ypač sergant 2 tipo cukriniu diabetu, gali būti ne pats geriausias sprendimas, nes svarbi ir bendra angliavandenių apkrova.

    Ne mažiau populiarus teiginys, kad vaisius reikia valgyti tik ryte, nes vėliau organizmas neva blogiau tvarkosi su fruktoze. Dietologo teigimu, tokia taisyklė per daug supaprastina realybę, nes poveikį lemia ne laikrodis, o dienos kontekstas, fizinis aktyvumas, ankstesni valgiai ir bendras energijos balansas.

    Aiškinant šio mito kilmę neretai minima kepenų glikogeno atsargų hipotezė: ryte, po nakties nevalgymo, jos gali būti mažesnės, todėl dalis su vaisiais gaunamų angliavandenių gali būti panaudojama atsargoms papildyti. Tačiau tai nereiškia, kad po pietų ar vakare vaisiai staiga tampa nesveiki ar automatiškai skatina svorio augimą.

    „Vaisiai yra visiškai tinkamas pasirinkimas“, – sakė dietologas Damianas Parolas.

    Dalis žmonių labiausiai baiminasi vaisių, kurie dažnai laikomi turinčiais aukštesnį glikeminį indeksą, pavyzdžiui, bananų, vynuogių ar arbūzo. Praktikoje glikeminę reakciją gali keisti tai, su kuo vaisius valgomas, tačiau specialistas atkreipia dėmesį į kitą riziką: bandant bet kokia kaina „sumažinti cukraus šuolį“, prie vaisiaus pridedami kaloringi priedai gali tiesiog padidinti bendrą paros energijos kiekį.

    Pasak jo, bananas su natūraliu jogurtu ir keliais migdolais gali būti sotesnis ir labiau subalansuotas užkandis nei vienas vaisius. Tačiau jei prie banano gausiai dedama riešutų sviesto ar daug riešutų, užkandžio kaloringumas gali smarkiai išaugti, o tai svorio kontrolėje tampa svarbiau nei pats vaisius.

    Galutinis principas paprastas: vaisiai gali būti ir atskiras užkandis, ir pilno valgio dalis, o jų valgymo laikas dažniausiai nėra lemiamas. Kur kas prasmingiau vertinti visos dienos mitybą, perdirbtų produktų kiekį, saldintus gėrimus, porcijas ir bendrą judėjimą, o ne demonizuoti vieną maisto grupę.

  • Kiaušiniai ar avižinė košė: mokslininkai patikrino, kas ilgiau sotina ir padeda mesti svorį

    Kiaušiniai ar avižinė košė: mokslininkai patikrino, kas ilgiau sotina ir padeda mesti svorį

    Kodėl avižos nėra „angliavandenių bomba“

    Avižinė košė socialiniuose tinkluose neretai vadinama angliavandenių bomba, tačiau toks teiginys per daug supaprastina realybę. Avižos, ypač mažiau apdorotos, suteikia ne tik angliavandenių, bet ir skaidulų, B grupės vitaminų bei mineralų.

    Vienas svarbiausių avižų komponentų yra beta gliukanas – tirpios skaidulos rūšis, kuri siejama su mažesniu mažo tankio lipoproteinų, vadinamų bloguoju cholesteroliu, kiekiu kraujyje. Vis dėlto nauda labiausiai tikėtina tada, kai per dieną gaunama pakankama beta gliukano dozė, o viena įprasta porcija jos ne visada užtikrina.

    Beta gliukanas taip pat siejamas su mažesniu gliukozės šuoliu po valgio, tačiau poveikis priklauso nuo porcijos, produkto apdorojimo ir viso patiekalo sudėties. Kitaip tariant, ne kiekviena košės lėkštė automatiškai stabilizuoja cukraus kiekį kraujyje.

    Tyrimai rodo: sotumą lemia ne tik kalorijos

    Randomizuotame tyrime, kuriame dalyvavo 48 žmonės, buvo lyginama greitai paruošiama avižinė košė ir paruošti avižų pagrindu sukurti pusryčių dribsniai. Abu pusryčiai turėjo panašų energinį kiekį, o po keturių valandų dalyviams buvo pateikiami pietūs.

    Po avižinės košės dalyviai dažniau nurodė didesnį sotumą ir mažesnį alkį, o per kitą valgį suvartojo mažiau energijos. Tyrėjai tai siejo su didesniu beta gliukano kiekiu ir klampesne patiekalo struktūra, kuri gali lėtinti skrandžio ištuštėjimą.

    Vis dėlto tokie palyginimai turi ribotumų: paruoštuose dribsniuose dažnai būna daugiau cukraus ir mažiau beta gliukano, todėl ne visada lyginamos vien tik skirtingos avižų formos. Be to, kai kuriuos šios srities tyrimus finansuoja maisto pramonės atstovai, todėl išvadas verta vertinti atsargiai.

    Kiaušinių pranašumas – baltymai

    Kiaušiniai dažnai laikomi ypač sotiems pusryčiams tinkamu pasirinkimu dėl didesnio baltymų kiekio. Tyrimai su antsvorį ar nutukimą turinčiais žmonėmis yra rodę, kad pusryčiai su kiaušiniais, lyginant su panašaus kaloringumo alternatyvomis, gali sumažinti alkį ir vėlesnį užkandžiavimą.

    Viename dažnai cituojamų tyrimų pusryčiai su kiaušiniais buvo lyginami su panašios energinės vertės pusryčiais su beigeliu. Po kiaušinių žmonės jautėsi sotesni ir per likusią dienos dalį dažniau suvartodavo mažiau maisto, tačiau pats efektas labiausiai siejamas su lengviau išlaikomu kalorijų deficitu.

    Kitame aštuonių savaičių tyrime, kuriame dalyvavo 152 antsvorio ar nutukimo turintys žmonės, tie, kurie laikėsi kalorijų ribojimo ir rinkosi pusryčius su dviem kiaušiniais, vidutiniškai neteko daugiau svorio nei analogiško kaloringumo beigelio grupė. Tačiau tarp dalyvių, kurie kalorijų nemažino, reikšmingo svorio kritimo skirtumo nebuvo.

    Kas iš tiesų padeda mesti svorį

    Moksliniai duomenys leidžia daryti praktišką išvadą: pusryčių pasirinkimas gali paveikti sotumą, apetitą ir tai, kaip lengva laikytis mitybos plano. Vis dėlto svorio mažėjimą pirmiausia lemia ilgalaikis energijos balansas, pakankamas baltymų ir skaidulų kiekis bei tai, ar pavyksta sumažinti persivalgymą ir užkandžiavimą.

    Avižinė košė gali būti itin palanki, jei ji ruošiama iš mažiau apdorotų avižų ir papildoma baltymais bei riebalais, pavyzdžiui, jogurtu, varške, riešutais ar sėklomis. Tuo metu saldintos greitos košės ar dribsnių mišiniai su dideliu cukraus kiekiu dažniau mažina sotumą ir didina norą užkandžiauti.

    Kiaušinius verta derinti su daržovėmis ir skaidulų šaltiniu, pavyzdžiui, pilno grūdo duona, kad sotumas išliktų ilgesnis, o mityba būtų įvairesnė. Galiausiai geriausi pusryčiai yra tie, kurie tinka jūsų dienos režimui, sveikatos būklei ir padeda nuosekliai laikytis subalansuotos mitybos.

  • Mažai kas žino: ši daržovė lengvai virškinama, tinka figūrai ir cukraus kontrolei

    Mažai kas žino: ši daržovė lengvai virškinama, tinka figūrai ir cukraus kontrolei

    Patisonas – moliūginių šeimos daržovė, artima cukinijai ir moliūgui, tačiau išsiskirianti lėkštės formos vaisiumi ir švelniu, kiek salstelėjusiu skoniu. Pastaraisiais metais jis vėl grįžta į virtuves, nes yra universalus ir lengvai pritaikomas kasdieniuose patiekaluose.

    Mitybos požiūriu patisonas vertinamas dėl mažo kaloringumo ir didelio vandens kiekio, todėl dažnai pasirenkamas siekiant lengvesnės mitybos. 100 gramų patisono turi apie 18 kilokalorijų, o tai leidžia jį derinti ir su sočiais, ir su lengvais patiekalais.

    Ši daržovė taip pat suteikia organizmui svarbių mikroelementų ir vitaminų. Joje aptinkama vitamino C, kalio, magnio, kalcio, beta karoteno, taip pat B grupės vitaminų, kurie svarbūs energijos apykaitai ir nervų sistemos veiklai.

    Vienas dažniausiai minimų patisono privalumų – jis paprastai laikomas lengvai virškinamu, todėl tinka jautresniam skrandžiui, ypač kai ruošiamas paprastai, be perteklinių riebalų. Be to, daržovė turi skaidulų, kurios prisideda prie sotumo jausmo ir padeda palaikyti įprastą žarnyno veiklą.

    Patisonas dažnai minimas ir kalbant apie cukraus kontrolę, nes jo glikemijos indeksas yra žemas ir siekia apie 25. Nors tai nėra gydymo priemonė, žemo glikemijos indekso daržovės daugeliui žmonių gali būti patogus pasirinkimas sudarant subalansuotą racioną.

    Virtuvėje patisonas vertinamas dėl neutralumo: jis neužgožia kitų ingredientų, todėl tinka troškiniams, daržovių guliašams, apkepams ar kreminei sriubai. Termiškai apdorotas jis suminkštėja ir suteikia patiekalams švelnią tekstūrą.

    Populiarus pasirinkimas ir marinuoti patisonai – stiklainiuose jie išlaiko tvirtumą ir tampa alternatyva tradiciniams konservuotiems agurkams. Toks garnyras dera su mėsa, sumuštiniais ar salotomis, ypač kai norisi rūgštesnio akcento.

    Mažiau žinomas faktas – jaunus, mažus patisonus galima valgyti ir žalius, jei jie švieži, o odelė plona. Supjaustyti plonais griežinėliais jie suteikia salotoms traškumo, o skonis išlieka subtilus.

    Sezonas paprastai prasideda vasaros pradžioje ir tęsiasi iki ankstyvo rudens, todėl būtent tuo laikotarpiu patisonai būna sultingiausi ir švelniausi. Renkantis verta ieškoti mažesnių egzempliorių, nes jie dažniausiai būna minkštesni ir greičiau paruošiami.

    Specialių kontraindikacijų patisonui paprastai nenurodoma, tačiau svarbi saiko taisyklė ir individualus toleravimas. Jei daržovė ruošiama itin aštriai ar riebiai, jautresniam virškinimui tai gali tapti ne paties patisono, o paruošimo būdo iššūkiu.

  • Dietologai sako: šis pigus varškės sūrelis iš parduotuvės sotina valandoms ir duoda daug baltymų

    Varškės sūris, dažnai vadinamas sūreliu ar grūdėta varške, pastaraisiais metais vėl grįžta į mitybos rekomendacijas kaip paprastas būdas padidinti baltymų kiekį racione. Jis lengvai randamas daugumoje parduotuvių, kainuoja palyginti nedaug ir tinka tiek pusryčiams, tiek greitiems užkandžiams. Nors socialiniuose tinkluose jam kartais priskiriamas riebalų deginimo efektas, specialistai pabrėžia, kad reali nauda dažniausiai susijusi su sotumu ir patogiu baltymų šaltiniu.

    Baltymai yra vienas svarbiausių sotumą lemiančių makroelementų, todėl jų turintis maistas dažnai padeda lengviau valdyti apetitą ir rečiau užkandžiauti. Dėl to varškės sūris neretai pasirenkamas siekiant mažinti svorį arba išlaikyti stabilų dienos kalorijų kiekį. Praktikoje tai reiškia, kad sotus užkandis gali sumažinti norą griebtis saldumynų ar itin kaloringų užkandžių vėliau dieną.

    Maistinė sudėtis skiriasi pagal gamintoją ir riebumą, tačiau dažnai 100 gramų tokio produkto turi apie 80–100 kilokalorijų ir maždaug 10–12 gramų baltymų. Įprastas 200 gramų indelis gali suteikti apie 20–24 gramus baltymų, todėl jis prilygsta daliai mėsos ar žuvies porcijos, tik yra greičiau paruošiamas. Renkantis liesesnį variantą dažniausiai gaunama mažiau riebalų, tačiau sotumas gali išlikti panašus dėl baltymų kiekio.

    Be baltymų, varškės sūryje paprastai būna kalcio ir fosforo, kurie svarbūs kaulams ir dantims, taip pat B grupės vitaminų, įskaitant vitaminą B12 ir riboflaviną. Vitaminas B12 reikalingas normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujo ląstelių gamybai, o riboflavinas prisideda prie energijos apykaitos. Kai kuriuose produktuose randamas ir selenas, siejamas su antioksidacine apsauga bei imuninės sistemos funkcija.

    Vis dėlto svarbu suprasti, kad vienas produktas pats savaime riebalų nedegina. Kūno masės pokyčius lemia bendras mitybos ir fizinio aktyvumo balansas, o didesnis baltymų kiekis dažniausiai padeda netiesiogiai, nes žmogus ilgiau jaučiasi sotus. Todėl varškės sūris gali būti patogus įrankis subalansuotame racione, bet ne stebuklinga priemonė.

    Perkant verta atidžiai pažiūrėti į sudėtį, nes skirtingi gamintojai gali naudoti nevienodą druskos kiekį, o aromatizuotuose ar desertiniuose variantuose dažnai atsiranda daugiau cukraus. Jei tikslas yra kasdienis universalus produktas, dažniausiai patikimiausias pasirinkimas yra natūralus varškės sūris, o priedus galima susidėti pačiam. Taip lengviau kontroliuoti ir saldumą, ir bendrą kalorijų kiekį.

    Virtuvėje jis pritaikomas labai plačiai: saldžiam variantui tinka uogos ar vaisiai, šaukštas medaus ar nedidelė granolos porcija, o sūriam variantui dažnai pasirenkami pomidorai, agurkai, žalumynai. Jį galima įmaišyti į kiaušinienę, kad ji taptų kremiškesnė, arba naudoti kaip baltymingą pagrindą sumuštinių užtepėlei. Taip pat jis neretai dedamas į salotas ar naudojamas kaip dalinis alternatyvus ingredientas patiekaluose, kur įprastai naudojama rikota.

  • Ar tikrai storėjame dėl atsparumo insulinui? Dietologas griauna mitą ir paaiškina, kas svarbiausia

    Ar tikrai storėjame dėl atsparumo insulinui? Dietologas griauna mitą ir paaiškina, kas svarbiausia

    Atsparumas insulinui dažnai apipinamas mitu, kad būtent jis automatiškai verčia žmogų storėti, apsunkina svorio metimą ir skatina riebalų kaupimą. Dėl to daliai žmonių ši diagnozė tampa patogiu atsakymu į klausimą, kodėl auga svoris, net jei mityba ir judėjimas neįvertinami.

    Dietologas Damian Parol pabrėžia, kad daugeliu atvejų priežasties ir pasekmės ryšys būna priešingas. Dažniau būtent per didelė kūno masė, kalorijų perteklius ir sėslus gyvenimo būdas didina atsparumo insulinui riziką, o ne atvirkščiai.

    „Didžiąja dalimi atvejų atsparumas insulinui yra per didelės kūno masės ir per didelio kalorijų kiekio pasekmė, o ne priežastis“, – sakė Damian Parol.

    Insulinas padeda ląstelėms pasisavinti gliukozę iš kraujo, o sumažėjus audinių jautrumui šiam hormonui organizmui tenka išskirti daugiau insulino, kad pasiektų tą patį efektą. Ilgainiui tai gali bloginti gliukozės kontrolę ir daliai žmonių didinti 2 tipo cukrinio diabeto riziką.

    Ekspertas atkreipia dėmesį į paradoksą: riebalinis audinys, kuris yra mažiau jautrus insulinui, paprastai prasčiau „sugauna“ gliukozės perteklių. Todėl populiari istorija, kad atsparumas insulinui tiesiog užrakina energiją riebaluose ir automatiškai sukelia svorio augimą, nėra tokia tiesmuka, kaip dažnai pateikiama socialiniuose tinkluose.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių, iliustruojančių sudėtingesnį vaizdą, – retos būklės, kai organizmas beveik negali kaupti riebalinio audinio. Tokie žmonės gali būti labai liekni, bet kartu patirti rimtus medžiagų apykaitos sutrikimus, įskaitant 2 tipo cukrinį diabetą, o tai rodo, kad riebalų „sandėliavimas“ organizmui turi ir apsauginę funkciją.

    Jei atsparumas insulinui pasireiškia kartu su viršsvoriu, svarbiausia yra veikti priežastis, o ne ieškoti vieno kalto hormono. Praktikoje tai reiškia ilgalaikį kūno masės mažinimą, daugiau kasdienio judėjimo ir mitybos korekcijas, kurios padeda sukurti tvarų kalorijų deficitą.

    Reikšmę turi ir raciono kokybė: gausus sočiųjų riebalų kiekis gali būti siejamas su prastesniu jautrumu insulinui. Panašiai aptariamas ir labai didelis fruktozės kiekis, tačiau dažniausiai turimos omenyje didelės dozės iš itin perdirbtų produktų ir saldintų gėrimų, o ne įprastos vaisių porcijos.

    Pasak dietologo, pernelyg griežtos taisyklės ir vieno produkto demonizavimas gali klaidinti, nes nukreipia dėmesį nuo esminių dalykų. Daug didesnį poveikį turi bendras suvartojamos energijos kiekis, kūno masės pokyčiai, mitybos kokybė ir reguliarus fizinis aktyvumas.

    „Nesutinku su pasakojimu, kad pirmiausia atsiranda atsparumas insulinui, o tada žmogus pradeda storėti, ir užtenka „sutvarkyti insuliną“. Dažniau žmogus priaugo svorio ir todėl atsirado atsparumas insulinui“, – sakė Damian Parol.

    Tai nereiškia, kad atsparumo insulinui nereikia vertinti rimtai. Tai svarbus signalas, susijęs su metaboline sveikata, todėl verta laiku pasitarti su gydytoju, atlikti rekomenduojamus tyrimus ir kartu su specialistais susidėlioti realistišką planą, orientuotą į gyvenimo būdo pokyčius.

  • Nektarinai mažina kraujospūdį ir padeda lieknėti: kada jie naudingiausi ir kam atsargiai?

    Nektarinai mažina kraujospūdį ir padeda lieknėti: kada jie naudingiausi ir kam atsargiai?

    Nektarinai dažnai laikomi vasarišku desertu, tačiau jų maistinė vertė gali būti naudinga ir širdies bei kraujagyslių sveikatai. Dietologų vertinimu, tai vaisius, kuriame gausu vandens, skaidulų ir mikroelementų, todėl jis gali padėti subalansuoti mitybą ir lengviau kontroliuoti apetitą.

    Vienas svarbiausių nektarinų privalumų yra kalis, padedantis palaikyti skysčių ir elektrolitų pusiausvyrą organizme. Daugeliui žmonių tai aktualu dėl didelio druskos kiekio racione, nes kalis prisideda prie normalaus kraujospūdžio palaikymo, ypač kai mažinamas natrio perteklius.

    Skaidulos nektarinuose siejamos su ilgesniu sotumo jausmu, todėl vaisius gali būti naudingas, kai siekiama sumažinti užkandžiavimą ir bendrą dienos kalorijų kiekį. Vidutinio dydžio nektarinas paprastai yra palyginti nekaloringas, todėl gali pakeisti kaloringesnius saldumynus, ypač jei valgomas kaip užkandis.

    Nektarinuose taip pat yra vitamino C ir karotenoidų, kurie svarbūs imuninei sistemai ir antioksidacinei apsaugai. Šios medžiagos prisideda prie normalios kolageno sintezės, todėl mitybos specialistai jas sieja su odos būkle, o karotenoidai svarbūs ir regėjimo funkcijoms.

    Daugiausia maistinių savybių ir ryškiausią skonį nektarinai dažniausiai turi sezono metu, kai jie prinoksta natūraliai. Įprastai geriausias pasirinkimas būna nuo liepos iki rugsėjo, kai vaisiai yra sultingiausi, o jų pasirinkimas prekyboje didžiausias.

    Nektarinai tinka ne tik valgyti vieni: juos galima dėti į košes, kokteilius ar salotas, derinant su baltymais ir sveikaisiais riebalais. Toks derinys padeda stabiliau palaikyti sotumą, o skonis išlieka saldus net be papildomo cukraus.

    Vis dėlto kai kuriems žmonėms verta būti atsargesniems. Jei vargina alergijos kaulavaisiams, pasireiškia burnos niežėjimas ar patinimas, reikėtų vengti nektarinų ir pasitarti su gydytoju. Sergant lėtinėmis ligomis ar vartojant vaistus, ypač kai ribojamas kalio kiekis, tinkamiausią kiekį saugiausia aptarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Brangi, bet virtuvėje verta: kuo išskirtinė tikra vanilė ir kaip neapsigauti perkant

    Vanilė – ne vien desertams

    Vanilė dažniausiai siejama su kepiniais, tačiau tai kur kas platesnio panaudojimo prieskonis. Jos aromatas ir skonis tinka ne tik kremams ar ledams, bet ir gėrimams, padažams bei subtilioms marinato natoms.

    Tikroji vanilė yra fermentuota ir džiovinta vanilinio orchidėjos ankštis. Dėl sudėtingo auginimo, apdulkinimo ir ilgo brandinimo proceso ji išlieka viena brangiausių pasaulio prieskonių, o kainą smarkiai veikia derliaus svyravimai.

    Kaip atpažinti tikrą vanilę?

    Kokybiška vanilės ankštis paprastai būna ilga, elastinga, tamsiai ruda, lengvai blizgi, o spaudžiant neturi trupėti. Kvapas turėtų būti sodrus, šiltas ir natūraliai saldus, be aitraus cheminio poskonio.

    Perkant verta atkreipti dėmesį ir į kilmę: rinkoje dažnai sutinkama Madagaskaro, Meksikos ar kitų tropinių regionų vanilė. Skonis gali šiek tiek skirtis, tačiau tikrumą dažniausiai išduoda ne etiketė, o aromato intensyvumas ir ankšties būklė.

    Vanilinis ar vanilės cukrus – skirtumas esminis

    Dažnas pirkėjas painioja vanilinį cukrų su vanilės cukrumi, nors tai skirtingi produktai. Vanilinis cukrus dažniausiai aromatizuotas sintetiniu vanilinu, todėl kvapas būna vienmatis, o skonis paprastesnis.

    Vanilės cukrus paprastai gaminamas su tikra vanile ar jos sėklytėmis, todėl aromatas gilesnis ir natūralesnis. Jei norisi tikro rezultato kepiniuose, kremuose ar varškės desertuose, būtent šis pasirinkimas dažniausiai pasiteisina labiausiai.

    Namų sąlygomis vanilės cukrų galima pasigaminti ir patiems: į sandarų indą suberkite cukrų ir įdėkite perpjautą vanilės ankštį. Po kelių savaičių cukrus prisigeria aromato, o pačią ankštį dažnai galima panaudoti dar kartą.

    Ką sako mokslas apie poveikį savijautai?

    Vanilės aromatas neretai siejamas su nusiraminimu, ir tam yra pagrindo: kvapai gali daryti įtaką emocinei būsenai per uoslės ir limbinės sistemos ryšius. Tyrimuose dažnai pabrėžiama, kad malonūs kvapai gali mažinti įtampą ir gerinti nuotaiką, nors poveikis yra individualus.

    Vanilėje esantys aromatiniai junginiai, įskaitant vaniliną, prisideda prie būdingo kvapo ir skonio, o augalinės kilmės medžiagos gali turėti antioksidacinių savybių. Vis dėlto vanilės nereikėtų vertinti kaip vaisto, o kaip prieskonį, galintį papildyti subalansuotą mitybą.

    Kalbant apie svorio mažinimą, vanilė pati savaime riebalų nedegina, tačiau jos aromatas ir saldumo asociacija kai kuriems žmonėms padeda sumažinti norą saldumynams. Praktikoje tai gali būti naudinga, jei vanilė padeda rinktis mažiau cukraus turinčius desertus, pavyzdžiui, natūralų jogurtą ar avižinę košę.

    Kur vanilė atsiskleidžia geriausiai?

    Klasika išlieka desertai: kremas, varškės apkepas, blynai, košės, vaisių salotos, sausainiai ar naminiai ledai. Užtenka nedidelio kiekio sėklyčių, kad skonis taptų sodresnis ir labiau primintų konditerijos klasiką.

    Vanilė tinka ir gėrimams, pavyzdžiui, kavai ar kakavai, o gurmaniškesnėje virtuvėje ji derinama su padažais ir švelniomis marinato natomis. Geriausi deriniai dažnai gimsta su cinamonu, kardamonu, imbieru, kakava ar citrusais, tačiau svarbiausia nepersistengti, kad vanilė neužgožtų kitų skonių.

    Nors natūrali vanilė brangesnė, jos pakanka labai nedaug, todėl vienos ankšties užtenka keliems patiekalams. Svarbiausia rinktis tikrą produktą, laikyti sandariai ir naudoti taupiai, tuomet prieskonis ilgai džiugins tiek kvapu, tiek skoniu.

  • Ši namų mikstūra žadama spartinti metabolizmą: užtenka tamsių vynuogių ir vandens

    Naminių vaisinių actų gamyba pastaraisiais metais vėl išpopuliarėjo: žmonės juos naudoja tiek virtuvėje, tiek kaip kasdienį gėrimą. Be įprasto obuolių acto vis dažniau atrandamas ir vynuogių actas, ypač gaminamas iš tamsių, gerai sunokusių uogų.

    Vanduo su nedideliu kiekiu vaisinio acto dažnai pristatomas kaip būdas suaktyvinti virškinimą ir prisidėti prie svorio kontrolės. Acto rūgštis gali lėtinti skrandžio ištuštėjimą ir kai kuriems žmonėms sumažinti potraukį užkandžiauti, o daliai tyrimų dalyvių siejama ir su tolygesnėmis gliukozės svyravimų kreivėmis po valgio.

    Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad stebuklingo efekto tikėtis nereikėtų: svorio mažėjimą lemia ilgalaikis kalorijų deficitas, subalansuota mityba, pakankamas baltymų ir skaidulų kiekis bei fizinis aktyvumas. Vynuogių actas gali būti tik nedidelė rutinos detalė, o ne pagrindinis sprendimas.

    Tamsios vynuogės vertinamos dėl polifenolių, kurie siejami su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Nors dalis šių junginių fermentacijos metu gali kisti, vynuogių actas dažnai pasirenkamas dėl sodresnio skonio ir aromato, kuris tinka ir gėrimams, ir patiekalams.

    Norint pasigaminti naminio vynuogių acto, paprastai pasirenkamos sunokusios vynuogės, vanduo ir nedidelis kiekis cukraus, o fermentacijai naudojamas švarus stiklainis, marlė ir guma. Svarbiausia higiena ir kantrybė, nes skonis bręsta palaipsniui, o procesą reikia stebėti, kad nekiltų nepageidaujamo gedimo ar pelėsio rizika.

    Geriant vandenį su actu dažniausiai rekomenduojama pradėti nuo mažesnio kiekio ir jį visada skiesti, kad būtų tausojami dantų emalis ir stemplė. Žmonėms, turintiems refliuksą, padidėjusį skrandžio rūgštingumą, gastritą ar opaligę, toks gėrimas gali pabloginti savijautą, todėl prieš įtraukiant jį į rutiną verta pasitarti su gydytoju.

    Virtuvėje vynuogių actas praverčia ten, kur norisi ryškesnės rūgšties: salotų padažuose, marinatuose, daržovių konservavime ar pagardinant troškinius bei sriubas. Jis taip pat tinka naminiam majonezui ar padažams, kuriuose rūgštis padeda subalansuoti riebesnį skonį.

  • Avižinė košė ar kiaušiniai? Gydytoja paaiškino, kas iš tiesų labiau apsimoka pusryčiams

    Avižinė košė ir kiaušiniai dažnai laikomi dviem saugiais pusryčių pasirinkimais, tačiau jų poveikis sotumui ir cukraus kiekiui kraujyje skiriasi. Mitybos medicinos specialistė Constanze Lohse pabrėžia, kad vieno universaliai geriausio pusryčių varianto nėra, nes reakcija į pirmą dienos valgį yra individuali.

    Kiaušiniai paprastai ilgiau suteikia sotumo jausmą, nes turi daugiau baltymų ir beveik nedidina gliukozės kiekio kraujyje. Dvi didesnės porcijos dažnai suteikia apie 12–13 gramų baltymų, todėl tokie pusryčiai kai kuriems žmonėms padeda lengviau išvengti užkandžiavimo vėliau dieną.

    „Organizmo reakcija į pusryčius yra individuali, todėl nėra vieno tinkamo pasirinkimo visiems“, – sakė Constanze Lohse.

    Avižinė košė, palyginti su kiaušiniais, dažniau labiau pakelia gliukozės kiekį, nes joje vyrauja angliavandeniai. Vis dėlto avižos nėra tas pats, kas saldinti dribsniai ar balta bandelė, o pagrindinis pranašumas yra tirpiosios skaidulos beta gliukanas, siejamas su geresne cukraus kontrole ir mažesniu MTL cholesteroliu.

    Didelę reikšmę turi košės sudėtis: vien avižiniai dribsniai su vandeniu dažnai būna mažiau sotūs, todėl naudinga pridėti baltymų ir riebalų šaltinį. Praktikoje tai gali būti natūralus jogurtas, skyras ar varškė, taip pat riešutai, linų sėmenys ar chia sėklos, o saldintos greitos košės su sirupais ir gausiais džiovintais vaisiais paprastai labiau didina glikeminę apkrovą.

    Kiaušinių atveju dažnai keliamas cholesterolio klausimas, nes viename didesniame kiaušinyje gali būti apie 180–190 miligramų cholesterolio. Tačiau cholesterolio pokyčius lemia ne vien kiaušiniai, o visas mitybos modelis, genetiniai veiksniai ir sočiųjų riebalų kiekis racione, todėl daugeliui sveikų žmonių saikingas vartojimas nebūtinai blogina bendrą rodiklių santykį.

    Svorio mažinimui svarbiausias išlieka bendras energijos balansas, o ne vien pasirinkimas tarp kiaušinių ir košės. Jei racione trūksta baltymų, praktiškesnis pasirinkimas gali būti kiaušiniai su daržovėmis, o jei trūksta skaidulų, dažniau verta rinktis gerai sukomplektuotą avižinę košę su baltymais ir sveikais riebalais.

  • Vietoj bulvių traškučių renkuosi šį užkandį: sako, padeda lieknėti ir gerina odą

    Džiovintos cukinijos traškučiai vis dažniau pristatomi kaip lengvesnė alternatyva įprastiems bulvių traškučiams. Tokia užkandžio idėja patraukli tiems, kurie nori mažiau perdirbtų produktų ir daugiau daržovių kasdienėje mityboje.

    Cukinija natūraliai turi daug vandens, o džiovinant ar kepant plonais griežinėliais ji tampa traški ir aromatinga. Vis dėlto maistinė vertė priklauso nuo gaminimo būdo: kuo daugiau aliejaus ir druskos, tuo labiau užkandis priartėja prie klasikinių traškučių.

    Ar tokie traškučiai tikrai padeda lieknėti?

    Svorio kontrolei svarbiausia bendras kalorijų kiekis ir sotumą suteikiantys pasirinkimai. Cukinijų traškučiai gali būti mažiau kaloringi už bulvinius, jei ruošiami su minimaliu riebalų kiekiu ir neperkepti aliejuje.

    Sotumo jausmui svarbus ir skaidulų kiekis, taip pat porcijos dydis. Daržovių užkandžiai padeda „užimti rankas“ ir pakeisti įprotį kramsnoti, tačiau persivalgyti galima ir sveikesnių produktų, ypač jei jie gausiai sūdyti ar pagardinti riebiais padažais.

    Nauda odai ir smegenims: ko tikėtis realiai?

    Cukinijoje yra įvairių mikroelementų ir vitaminų, tarp jų antioksidantų, kurie mityboje siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso. Tačiau vienas produktas savaime nei „sutvarkys“ odos, nei garantuos geresnės atminties, jei bendra mityba, miegas ir fizinis aktyvumas bus prasti.

    Jei užkandį valgote vietoj itin sūrių ir riebių traškučių, pokytis gali būti naudingas net ir be stebuklų. Mažiau druskos ir sočiųjų riebalų dažnai reiškia mažesnį troškulį, mažiau „tuščių“ kalorijų ir lengvesnį dienos raciono suvaldymą.

    Kaip pasigaminti namuose, kad būtų trašku ir lengva?

    Traškumą labiausiai lemia ploni, vienodo storio griežinėliai ir laikas orkaitėje. Patogiausia cukiniją pjaustyti mandolina arba labai aštriu peiliu, o prieš kepant lengvai nusausinti, kad greičiau pasišalintų drėgmė.

    Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių ir kepkite apie 15–20 minučių, stebėdami, kad griežinėliai neperdegtų. Pagardinkite saikingai: druska, pipirais, paprika, česnaku, žolelėmis, o aliejaus naudokite tik tiek, kad prieskoniai tolygiai pasiskirstytų.

    Tokį užkandį galima valgyti vieną arba derinti su lengvesniais priedais, pavyzdžiui, jogurtiniu padažu ar humusu. Jei tikslas lieknėti, vertėtų rinktis mažesnę porciją ir padažus naudoti saikingai, nes būtent jie dažnai stipriausiai padidina kalorijų kiekį.