CP v2

Tag: Svorio metimas

  • Mažai kas žino: ši daržovė lengvai virškinama, tinka figūrai ir cukraus kontrolei

    Mažai kas žino: ši daržovė lengvai virškinama, tinka figūrai ir cukraus kontrolei

    Patisonas – moliūginių šeimos daržovė, artima cukinijai ir moliūgui, tačiau išsiskirianti lėkštės formos vaisiumi ir švelniu, kiek salstelėjusiu skoniu. Pastaraisiais metais jis vėl grįžta į virtuves, nes yra universalus ir lengvai pritaikomas kasdieniuose patiekaluose.

    Mitybos požiūriu patisonas vertinamas dėl mažo kaloringumo ir didelio vandens kiekio, todėl dažnai pasirenkamas siekiant lengvesnės mitybos. 100 gramų patisono turi apie 18 kilokalorijų, o tai leidžia jį derinti ir su sočiais, ir su lengvais patiekalais.

    Ši daržovė taip pat suteikia organizmui svarbių mikroelementų ir vitaminų. Joje aptinkama vitamino C, kalio, magnio, kalcio, beta karoteno, taip pat B grupės vitaminų, kurie svarbūs energijos apykaitai ir nervų sistemos veiklai.

    Vienas dažniausiai minimų patisono privalumų – jis paprastai laikomas lengvai virškinamu, todėl tinka jautresniam skrandžiui, ypač kai ruošiamas paprastai, be perteklinių riebalų. Be to, daržovė turi skaidulų, kurios prisideda prie sotumo jausmo ir padeda palaikyti įprastą žarnyno veiklą.

    Patisonas dažnai minimas ir kalbant apie cukraus kontrolę, nes jo glikemijos indeksas yra žemas ir siekia apie 25. Nors tai nėra gydymo priemonė, žemo glikemijos indekso daržovės daugeliui žmonių gali būti patogus pasirinkimas sudarant subalansuotą racioną.

    Virtuvėje patisonas vertinamas dėl neutralumo: jis neužgožia kitų ingredientų, todėl tinka troškiniams, daržovių guliašams, apkepams ar kreminei sriubai. Termiškai apdorotas jis suminkštėja ir suteikia patiekalams švelnią tekstūrą.

    Populiarus pasirinkimas ir marinuoti patisonai – stiklainiuose jie išlaiko tvirtumą ir tampa alternatyva tradiciniams konservuotiems agurkams. Toks garnyras dera su mėsa, sumuštiniais ar salotomis, ypač kai norisi rūgštesnio akcento.

    Mažiau žinomas faktas – jaunus, mažus patisonus galima valgyti ir žalius, jei jie švieži, o odelė plona. Supjaustyti plonais griežinėliais jie suteikia salotoms traškumo, o skonis išlieka subtilus.

    Sezonas paprastai prasideda vasaros pradžioje ir tęsiasi iki ankstyvo rudens, todėl būtent tuo laikotarpiu patisonai būna sultingiausi ir švelniausi. Renkantis verta ieškoti mažesnių egzempliorių, nes jie dažniausiai būna minkštesni ir greičiau paruošiami.

    Specialių kontraindikacijų patisonui paprastai nenurodoma, tačiau svarbi saiko taisyklė ir individualus toleravimas. Jei daržovė ruošiama itin aštriai ar riebiai, jautresniam virškinimui tai gali tapti ne paties patisono, o paruošimo būdo iššūkiu.

  • Dietologai sako: šis pigus varškės sūrelis iš parduotuvės sotina valandoms ir duoda daug baltymų

    Varškės sūris, dažnai vadinamas sūreliu ar grūdėta varške, pastaraisiais metais vėl grįžta į mitybos rekomendacijas kaip paprastas būdas padidinti baltymų kiekį racione. Jis lengvai randamas daugumoje parduotuvių, kainuoja palyginti nedaug ir tinka tiek pusryčiams, tiek greitiems užkandžiams. Nors socialiniuose tinkluose jam kartais priskiriamas riebalų deginimo efektas, specialistai pabrėžia, kad reali nauda dažniausiai susijusi su sotumu ir patogiu baltymų šaltiniu.

    Baltymai yra vienas svarbiausių sotumą lemiančių makroelementų, todėl jų turintis maistas dažnai padeda lengviau valdyti apetitą ir rečiau užkandžiauti. Dėl to varškės sūris neretai pasirenkamas siekiant mažinti svorį arba išlaikyti stabilų dienos kalorijų kiekį. Praktikoje tai reiškia, kad sotus užkandis gali sumažinti norą griebtis saldumynų ar itin kaloringų užkandžių vėliau dieną.

    Maistinė sudėtis skiriasi pagal gamintoją ir riebumą, tačiau dažnai 100 gramų tokio produkto turi apie 80–100 kilokalorijų ir maždaug 10–12 gramų baltymų. Įprastas 200 gramų indelis gali suteikti apie 20–24 gramus baltymų, todėl jis prilygsta daliai mėsos ar žuvies porcijos, tik yra greičiau paruošiamas. Renkantis liesesnį variantą dažniausiai gaunama mažiau riebalų, tačiau sotumas gali išlikti panašus dėl baltymų kiekio.

    Be baltymų, varškės sūryje paprastai būna kalcio ir fosforo, kurie svarbūs kaulams ir dantims, taip pat B grupės vitaminų, įskaitant vitaminą B12 ir riboflaviną. Vitaminas B12 reikalingas normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujo ląstelių gamybai, o riboflavinas prisideda prie energijos apykaitos. Kai kuriuose produktuose randamas ir selenas, siejamas su antioksidacine apsauga bei imuninės sistemos funkcija.

    Vis dėlto svarbu suprasti, kad vienas produktas pats savaime riebalų nedegina. Kūno masės pokyčius lemia bendras mitybos ir fizinio aktyvumo balansas, o didesnis baltymų kiekis dažniausiai padeda netiesiogiai, nes žmogus ilgiau jaučiasi sotus. Todėl varškės sūris gali būti patogus įrankis subalansuotame racione, bet ne stebuklinga priemonė.

    Perkant verta atidžiai pažiūrėti į sudėtį, nes skirtingi gamintojai gali naudoti nevienodą druskos kiekį, o aromatizuotuose ar desertiniuose variantuose dažnai atsiranda daugiau cukraus. Jei tikslas yra kasdienis universalus produktas, dažniausiai patikimiausias pasirinkimas yra natūralus varškės sūris, o priedus galima susidėti pačiam. Taip lengviau kontroliuoti ir saldumą, ir bendrą kalorijų kiekį.

    Virtuvėje jis pritaikomas labai plačiai: saldžiam variantui tinka uogos ar vaisiai, šaukštas medaus ar nedidelė granolos porcija, o sūriam variantui dažnai pasirenkami pomidorai, agurkai, žalumynai. Jį galima įmaišyti į kiaušinienę, kad ji taptų kremiškesnė, arba naudoti kaip baltymingą pagrindą sumuštinių užtepėlei. Taip pat jis neretai dedamas į salotas ar naudojamas kaip dalinis alternatyvus ingredientas patiekaluose, kur įprastai naudojama rikota.

  • Ar tikrai storėjame dėl atsparumo insulinui? Dietologas griauna mitą ir paaiškina, kas svarbiausia

    Ar tikrai storėjame dėl atsparumo insulinui? Dietologas griauna mitą ir paaiškina, kas svarbiausia

    Atsparumas insulinui dažnai apipinamas mitu, kad būtent jis automatiškai verčia žmogų storėti, apsunkina svorio metimą ir skatina riebalų kaupimą. Dėl to daliai žmonių ši diagnozė tampa patogiu atsakymu į klausimą, kodėl auga svoris, net jei mityba ir judėjimas neįvertinami.

    Dietologas Damian Parol pabrėžia, kad daugeliu atvejų priežasties ir pasekmės ryšys būna priešingas. Dažniau būtent per didelė kūno masė, kalorijų perteklius ir sėslus gyvenimo būdas didina atsparumo insulinui riziką, o ne atvirkščiai.

    „Didžiąja dalimi atvejų atsparumas insulinui yra per didelės kūno masės ir per didelio kalorijų kiekio pasekmė, o ne priežastis“, – sakė Damian Parol.

    Insulinas padeda ląstelėms pasisavinti gliukozę iš kraujo, o sumažėjus audinių jautrumui šiam hormonui organizmui tenka išskirti daugiau insulino, kad pasiektų tą patį efektą. Ilgainiui tai gali bloginti gliukozės kontrolę ir daliai žmonių didinti 2 tipo cukrinio diabeto riziką.

    Ekspertas atkreipia dėmesį į paradoksą: riebalinis audinys, kuris yra mažiau jautrus insulinui, paprastai prasčiau „sugauna“ gliukozės perteklių. Todėl populiari istorija, kad atsparumas insulinui tiesiog užrakina energiją riebaluose ir automatiškai sukelia svorio augimą, nėra tokia tiesmuka, kaip dažnai pateikiama socialiniuose tinkluose.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių, iliustruojančių sudėtingesnį vaizdą, – retos būklės, kai organizmas beveik negali kaupti riebalinio audinio. Tokie žmonės gali būti labai liekni, bet kartu patirti rimtus medžiagų apykaitos sutrikimus, įskaitant 2 tipo cukrinį diabetą, o tai rodo, kad riebalų „sandėliavimas“ organizmui turi ir apsauginę funkciją.

    Jei atsparumas insulinui pasireiškia kartu su viršsvoriu, svarbiausia yra veikti priežastis, o ne ieškoti vieno kalto hormono. Praktikoje tai reiškia ilgalaikį kūno masės mažinimą, daugiau kasdienio judėjimo ir mitybos korekcijas, kurios padeda sukurti tvarų kalorijų deficitą.

    Reikšmę turi ir raciono kokybė: gausus sočiųjų riebalų kiekis gali būti siejamas su prastesniu jautrumu insulinui. Panašiai aptariamas ir labai didelis fruktozės kiekis, tačiau dažniausiai turimos omenyje didelės dozės iš itin perdirbtų produktų ir saldintų gėrimų, o ne įprastos vaisių porcijos.

    Pasak dietologo, pernelyg griežtos taisyklės ir vieno produkto demonizavimas gali klaidinti, nes nukreipia dėmesį nuo esminių dalykų. Daug didesnį poveikį turi bendras suvartojamos energijos kiekis, kūno masės pokyčiai, mitybos kokybė ir reguliarus fizinis aktyvumas.

    „Nesutinku su pasakojimu, kad pirmiausia atsiranda atsparumas insulinui, o tada žmogus pradeda storėti, ir užtenka „sutvarkyti insuliną“. Dažniau žmogus priaugo svorio ir todėl atsirado atsparumas insulinui“, – sakė Damian Parol.

    Tai nereiškia, kad atsparumo insulinui nereikia vertinti rimtai. Tai svarbus signalas, susijęs su metaboline sveikata, todėl verta laiku pasitarti su gydytoju, atlikti rekomenduojamus tyrimus ir kartu su specialistais susidėlioti realistišką planą, orientuotą į gyvenimo būdo pokyčius.

  • Nektarinai mažina kraujospūdį ir padeda lieknėti: kada jie naudingiausi ir kam atsargiai?

    Nektarinai mažina kraujospūdį ir padeda lieknėti: kada jie naudingiausi ir kam atsargiai?

    Nektarinai dažnai laikomi vasarišku desertu, tačiau jų maistinė vertė gali būti naudinga ir širdies bei kraujagyslių sveikatai. Dietologų vertinimu, tai vaisius, kuriame gausu vandens, skaidulų ir mikroelementų, todėl jis gali padėti subalansuoti mitybą ir lengviau kontroliuoti apetitą.

    Vienas svarbiausių nektarinų privalumų yra kalis, padedantis palaikyti skysčių ir elektrolitų pusiausvyrą organizme. Daugeliui žmonių tai aktualu dėl didelio druskos kiekio racione, nes kalis prisideda prie normalaus kraujospūdžio palaikymo, ypač kai mažinamas natrio perteklius.

    Skaidulos nektarinuose siejamos su ilgesniu sotumo jausmu, todėl vaisius gali būti naudingas, kai siekiama sumažinti užkandžiavimą ir bendrą dienos kalorijų kiekį. Vidutinio dydžio nektarinas paprastai yra palyginti nekaloringas, todėl gali pakeisti kaloringesnius saldumynus, ypač jei valgomas kaip užkandis.

    Nektarinuose taip pat yra vitamino C ir karotenoidų, kurie svarbūs imuninei sistemai ir antioksidacinei apsaugai. Šios medžiagos prisideda prie normalios kolageno sintezės, todėl mitybos specialistai jas sieja su odos būkle, o karotenoidai svarbūs ir regėjimo funkcijoms.

    Daugiausia maistinių savybių ir ryškiausią skonį nektarinai dažniausiai turi sezono metu, kai jie prinoksta natūraliai. Įprastai geriausias pasirinkimas būna nuo liepos iki rugsėjo, kai vaisiai yra sultingiausi, o jų pasirinkimas prekyboje didžiausias.

    Nektarinai tinka ne tik valgyti vieni: juos galima dėti į košes, kokteilius ar salotas, derinant su baltymais ir sveikaisiais riebalais. Toks derinys padeda stabiliau palaikyti sotumą, o skonis išlieka saldus net be papildomo cukraus.

    Vis dėlto kai kuriems žmonėms verta būti atsargesniems. Jei vargina alergijos kaulavaisiams, pasireiškia burnos niežėjimas ar patinimas, reikėtų vengti nektarinų ir pasitarti su gydytoju. Sergant lėtinėmis ligomis ar vartojant vaistus, ypač kai ribojamas kalio kiekis, tinkamiausią kiekį saugiausia aptarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Brangi, bet virtuvėje verta: kuo išskirtinė tikra vanilė ir kaip neapsigauti perkant

    Vanilė – ne vien desertams

    Vanilė dažniausiai siejama su kepiniais, tačiau tai kur kas platesnio panaudojimo prieskonis. Jos aromatas ir skonis tinka ne tik kremams ar ledams, bet ir gėrimams, padažams bei subtilioms marinato natoms.

    Tikroji vanilė yra fermentuota ir džiovinta vanilinio orchidėjos ankštis. Dėl sudėtingo auginimo, apdulkinimo ir ilgo brandinimo proceso ji išlieka viena brangiausių pasaulio prieskonių, o kainą smarkiai veikia derliaus svyravimai.

    Kaip atpažinti tikrą vanilę?

    Kokybiška vanilės ankštis paprastai būna ilga, elastinga, tamsiai ruda, lengvai blizgi, o spaudžiant neturi trupėti. Kvapas turėtų būti sodrus, šiltas ir natūraliai saldus, be aitraus cheminio poskonio.

    Perkant verta atkreipti dėmesį ir į kilmę: rinkoje dažnai sutinkama Madagaskaro, Meksikos ar kitų tropinių regionų vanilė. Skonis gali šiek tiek skirtis, tačiau tikrumą dažniausiai išduoda ne etiketė, o aromato intensyvumas ir ankšties būklė.

    Vanilinis ar vanilės cukrus – skirtumas esminis

    Dažnas pirkėjas painioja vanilinį cukrų su vanilės cukrumi, nors tai skirtingi produktai. Vanilinis cukrus dažniausiai aromatizuotas sintetiniu vanilinu, todėl kvapas būna vienmatis, o skonis paprastesnis.

    Vanilės cukrus paprastai gaminamas su tikra vanile ar jos sėklytėmis, todėl aromatas gilesnis ir natūralesnis. Jei norisi tikro rezultato kepiniuose, kremuose ar varškės desertuose, būtent šis pasirinkimas dažniausiai pasiteisina labiausiai.

    Namų sąlygomis vanilės cukrų galima pasigaminti ir patiems: į sandarų indą suberkite cukrų ir įdėkite perpjautą vanilės ankštį. Po kelių savaičių cukrus prisigeria aromato, o pačią ankštį dažnai galima panaudoti dar kartą.

    Ką sako mokslas apie poveikį savijautai?

    Vanilės aromatas neretai siejamas su nusiraminimu, ir tam yra pagrindo: kvapai gali daryti įtaką emocinei būsenai per uoslės ir limbinės sistemos ryšius. Tyrimuose dažnai pabrėžiama, kad malonūs kvapai gali mažinti įtampą ir gerinti nuotaiką, nors poveikis yra individualus.

    Vanilėje esantys aromatiniai junginiai, įskaitant vaniliną, prisideda prie būdingo kvapo ir skonio, o augalinės kilmės medžiagos gali turėti antioksidacinių savybių. Vis dėlto vanilės nereikėtų vertinti kaip vaisto, o kaip prieskonį, galintį papildyti subalansuotą mitybą.

    Kalbant apie svorio mažinimą, vanilė pati savaime riebalų nedegina, tačiau jos aromatas ir saldumo asociacija kai kuriems žmonėms padeda sumažinti norą saldumynams. Praktikoje tai gali būti naudinga, jei vanilė padeda rinktis mažiau cukraus turinčius desertus, pavyzdžiui, natūralų jogurtą ar avižinę košę.

    Kur vanilė atsiskleidžia geriausiai?

    Klasika išlieka desertai: kremas, varškės apkepas, blynai, košės, vaisių salotos, sausainiai ar naminiai ledai. Užtenka nedidelio kiekio sėklyčių, kad skonis taptų sodresnis ir labiau primintų konditerijos klasiką.

    Vanilė tinka ir gėrimams, pavyzdžiui, kavai ar kakavai, o gurmaniškesnėje virtuvėje ji derinama su padažais ir švelniomis marinato natomis. Geriausi deriniai dažnai gimsta su cinamonu, kardamonu, imbieru, kakava ar citrusais, tačiau svarbiausia nepersistengti, kad vanilė neužgožtų kitų skonių.

    Nors natūrali vanilė brangesnė, jos pakanka labai nedaug, todėl vienos ankšties užtenka keliems patiekalams. Svarbiausia rinktis tikrą produktą, laikyti sandariai ir naudoti taupiai, tuomet prieskonis ilgai džiugins tiek kvapu, tiek skoniu.

  • Ši namų mikstūra žadama spartinti metabolizmą: užtenka tamsių vynuogių ir vandens

    Naminių vaisinių actų gamyba pastaraisiais metais vėl išpopuliarėjo: žmonės juos naudoja tiek virtuvėje, tiek kaip kasdienį gėrimą. Be įprasto obuolių acto vis dažniau atrandamas ir vynuogių actas, ypač gaminamas iš tamsių, gerai sunokusių uogų.

    Vanduo su nedideliu kiekiu vaisinio acto dažnai pristatomas kaip būdas suaktyvinti virškinimą ir prisidėti prie svorio kontrolės. Acto rūgštis gali lėtinti skrandžio ištuštėjimą ir kai kuriems žmonėms sumažinti potraukį užkandžiauti, o daliai tyrimų dalyvių siejama ir su tolygesnėmis gliukozės svyravimų kreivėmis po valgio.

    Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad stebuklingo efekto tikėtis nereikėtų: svorio mažėjimą lemia ilgalaikis kalorijų deficitas, subalansuota mityba, pakankamas baltymų ir skaidulų kiekis bei fizinis aktyvumas. Vynuogių actas gali būti tik nedidelė rutinos detalė, o ne pagrindinis sprendimas.

    Tamsios vynuogės vertinamos dėl polifenolių, kurie siejami su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Nors dalis šių junginių fermentacijos metu gali kisti, vynuogių actas dažnai pasirenkamas dėl sodresnio skonio ir aromato, kuris tinka ir gėrimams, ir patiekalams.

    Norint pasigaminti naminio vynuogių acto, paprastai pasirenkamos sunokusios vynuogės, vanduo ir nedidelis kiekis cukraus, o fermentacijai naudojamas švarus stiklainis, marlė ir guma. Svarbiausia higiena ir kantrybė, nes skonis bręsta palaipsniui, o procesą reikia stebėti, kad nekiltų nepageidaujamo gedimo ar pelėsio rizika.

    Geriant vandenį su actu dažniausiai rekomenduojama pradėti nuo mažesnio kiekio ir jį visada skiesti, kad būtų tausojami dantų emalis ir stemplė. Žmonėms, turintiems refliuksą, padidėjusį skrandžio rūgštingumą, gastritą ar opaligę, toks gėrimas gali pabloginti savijautą, todėl prieš įtraukiant jį į rutiną verta pasitarti su gydytoju.

    Virtuvėje vynuogių actas praverčia ten, kur norisi ryškesnės rūgšties: salotų padažuose, marinatuose, daržovių konservavime ar pagardinant troškinius bei sriubas. Jis taip pat tinka naminiam majonezui ar padažams, kuriuose rūgštis padeda subalansuoti riebesnį skonį.

  • Avižinė košė ar kiaušiniai? Gydytoja paaiškino, kas iš tiesų labiau apsimoka pusryčiams

    Avižinė košė ir kiaušiniai dažnai laikomi dviem saugiais pusryčių pasirinkimais, tačiau jų poveikis sotumui ir cukraus kiekiui kraujyje skiriasi. Mitybos medicinos specialistė Constanze Lohse pabrėžia, kad vieno universaliai geriausio pusryčių varianto nėra, nes reakcija į pirmą dienos valgį yra individuali.

    Kiaušiniai paprastai ilgiau suteikia sotumo jausmą, nes turi daugiau baltymų ir beveik nedidina gliukozės kiekio kraujyje. Dvi didesnės porcijos dažnai suteikia apie 12–13 gramų baltymų, todėl tokie pusryčiai kai kuriems žmonėms padeda lengviau išvengti užkandžiavimo vėliau dieną.

    „Organizmo reakcija į pusryčius yra individuali, todėl nėra vieno tinkamo pasirinkimo visiems“, – sakė Constanze Lohse.

    Avižinė košė, palyginti su kiaušiniais, dažniau labiau pakelia gliukozės kiekį, nes joje vyrauja angliavandeniai. Vis dėlto avižos nėra tas pats, kas saldinti dribsniai ar balta bandelė, o pagrindinis pranašumas yra tirpiosios skaidulos beta gliukanas, siejamas su geresne cukraus kontrole ir mažesniu MTL cholesteroliu.

    Didelę reikšmę turi košės sudėtis: vien avižiniai dribsniai su vandeniu dažnai būna mažiau sotūs, todėl naudinga pridėti baltymų ir riebalų šaltinį. Praktikoje tai gali būti natūralus jogurtas, skyras ar varškė, taip pat riešutai, linų sėmenys ar chia sėklos, o saldintos greitos košės su sirupais ir gausiais džiovintais vaisiais paprastai labiau didina glikeminę apkrovą.

    Kiaušinių atveju dažnai keliamas cholesterolio klausimas, nes viename didesniame kiaušinyje gali būti apie 180–190 miligramų cholesterolio. Tačiau cholesterolio pokyčius lemia ne vien kiaušiniai, o visas mitybos modelis, genetiniai veiksniai ir sočiųjų riebalų kiekis racione, todėl daugeliui sveikų žmonių saikingas vartojimas nebūtinai blogina bendrą rodiklių santykį.

    Svorio mažinimui svarbiausias išlieka bendras energijos balansas, o ne vien pasirinkimas tarp kiaušinių ir košės. Jei racione trūksta baltymų, praktiškesnis pasirinkimas gali būti kiaušiniai su daržovėmis, o jei trūksta skaidulų, dažniau verta rinktis gerai sukomplektuotą avižinę košę su baltymais ir sveikais riebalais.

  • Vietoj bulvių traškučių renkuosi šį užkandį: sako, padeda lieknėti ir gerina odą

    Džiovintos cukinijos traškučiai vis dažniau pristatomi kaip lengvesnė alternatyva įprastiems bulvių traškučiams. Tokia užkandžio idėja patraukli tiems, kurie nori mažiau perdirbtų produktų ir daugiau daržovių kasdienėje mityboje.

    Cukinija natūraliai turi daug vandens, o džiovinant ar kepant plonais griežinėliais ji tampa traški ir aromatinga. Vis dėlto maistinė vertė priklauso nuo gaminimo būdo: kuo daugiau aliejaus ir druskos, tuo labiau užkandis priartėja prie klasikinių traškučių.

    Ar tokie traškučiai tikrai padeda lieknėti?

    Svorio kontrolei svarbiausia bendras kalorijų kiekis ir sotumą suteikiantys pasirinkimai. Cukinijų traškučiai gali būti mažiau kaloringi už bulvinius, jei ruošiami su minimaliu riebalų kiekiu ir neperkepti aliejuje.

    Sotumo jausmui svarbus ir skaidulų kiekis, taip pat porcijos dydis. Daržovių užkandžiai padeda „užimti rankas“ ir pakeisti įprotį kramsnoti, tačiau persivalgyti galima ir sveikesnių produktų, ypač jei jie gausiai sūdyti ar pagardinti riebiais padažais.

    Nauda odai ir smegenims: ko tikėtis realiai?

    Cukinijoje yra įvairių mikroelementų ir vitaminų, tarp jų antioksidantų, kurie mityboje siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso. Tačiau vienas produktas savaime nei „sutvarkys“ odos, nei garantuos geresnės atminties, jei bendra mityba, miegas ir fizinis aktyvumas bus prasti.

    Jei užkandį valgote vietoj itin sūrių ir riebių traškučių, pokytis gali būti naudingas net ir be stebuklų. Mažiau druskos ir sočiųjų riebalų dažnai reiškia mažesnį troškulį, mažiau „tuščių“ kalorijų ir lengvesnį dienos raciono suvaldymą.

    Kaip pasigaminti namuose, kad būtų trašku ir lengva?

    Traškumą labiausiai lemia ploni, vienodo storio griežinėliai ir laikas orkaitėje. Patogiausia cukiniją pjaustyti mandolina arba labai aštriu peiliu, o prieš kepant lengvai nusausinti, kad greičiau pasišalintų drėgmė.

    Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių ir kepkite apie 15–20 minučių, stebėdami, kad griežinėliai neperdegtų. Pagardinkite saikingai: druska, pipirais, paprika, česnaku, žolelėmis, o aliejaus naudokite tik tiek, kad prieskoniai tolygiai pasiskirstytų.

    Tokį užkandį galima valgyti vieną arba derinti su lengvesniais priedais, pavyzdžiui, jogurtiniu padažu ar humusu. Jei tikslas lieknėti, vertėtų rinktis mažesnę porciją ir padažus naudoti saikingai, nes būtent jie dažnai stipriausiai padidina kalorijų kiekį.

  • Metabolizmo mitas, kuriuo vis dar tikime: endokrinologai paaiškino, kas iš tikrųjų lėtina

    Metabolizmo mitas, kuriuo vis dar tikime: endokrinologai paaiškino, kas iš tikrųjų lėtina

    Metabolizmas, dar vadinamas medžiagų apykaita, apima visus cheminius procesus, kurie leidžia organizmui iš maisto gauti energijos ir ją panaudoti gyvybinėms funkcijoms. Būtent dėl šių procesų organizmas virškina, pasisavina maistines medžiagas, atkuria audinius ir pašalina apykaitos atliekas.

    Dažniausiai painiojamos dvi sąvokos: bazinė medžiagų apykaita ir bendros paros energijos sąnaudos. Bazinė medžiagų apykaita yra energija, kurios reikia kvėpavimui, širdies darbui, kūno temperatūrai ir kitoms būtinoms funkcijoms ramybės būsenoje. Tuo metu bendros sąnaudos apima ir kasdienį judėjimą, treniruotes bei virškinimo procesus.

    Vienas gajausių mitų yra tas, kad metabolizmas visada lėtėja vien dėl amžiaus, todėl svoris neišvengiamai auga. Tyrimai rodo, kad didelė dalis pokyčių siejama ne su pačiu amžiumi, o su mažėjančiu fiziniu aktyvumu ir raumenų mase. Kuo daugiau raumenų, tuo daugiau energijos organizmas sunaudoja net ramybės metu.

    Endokrinologai pabrėžia, kad kūno masę vis dar lemia energijos balansas, tačiau į jį įsitraukia daugiau veiksnių nei vien kalorijų skaičiavimas. Miegas, lėtinis stresas ir hormonų pusiausvyra gali keisti alkio signalus, sotumo jausmą ir spontanišką judėjimą, todėl ilgainiui tampa svarbiais praktiniais svorio kontrolės komponentais.

    Metabolizmo tempas taip pat gali mažėti dėl ilgalaikių itin restriktyvių dietų ar nepakankamo maitinimosi. Tokiais atvejais organizmas prisitaiko prie mažesnio energijos kiekio ir sumažina jos eikvojimą, o žmogus gali jausti nuovargį ir pastebėti, kad svoris krenta sunkiau. Lėtesnė medžiagų apykaita kartais susijusi ir su sveikatos būkle, pavyzdžiui, kai kuriais hormonų sutrikimais ar tam tikrų vaistų vartojimu.

    Pastaraisiais metais daug diskusijų kelia mažiau angliavandenių turinčios mitybos strategijos. Kai kuriuose tyrimuose, pavyzdžiui, tiriant moteris, turinčias policistinių kiaušidžių sindromą, toks racionas, net išlaikant panašią energinę vertę, siejosi su nedideliu riebalų masės mažėjimu ir palankesniais insulino rodikliais. Vis dėlto tai nereiškia, kad angliavandenių ribojimas automatiškai paspartina metabolizmą: dažniau kalbama apie tai, kaip makroelementų proporcijos gali paveikti kai kuriuos metabolinės sveikatos parametrus.

    Rinkoje populiarūs pažadai pagreitinti metabolizmą kapsule dažnai pranoksta mokslinius įrodymus. Dalis vadinamųjų riebalų degintojų turi menką arba nepatikimai patvirtintą poveikį, o kai kurie papildai gali sąveikauti su vaistais ar būti netinkami žmonėms, turintiems širdies ir kraujagyslių rizikų.

    Praktiškai patikimiausias kelias išlieka klasikinis: subalansuota mityba, reguliarus fizinis aktyvumas ir raumenų jėgos treniruotės, pakankamas miegas, vandens vartojimas ir streso mažinimas. Jei svarstoma papildų ar specifinių preparatų vartojimas, tai turėtų būti daroma įvertinus realius trūkumus ir pasitarus su gydytoju ar dietologu.

  • Angliavandeniai ne priešas: gydytojai aiškina, kodėl jų atsisakymas dažnai trukdo sulieknėti

    Angliavandeniai ne priešas: gydytojai aiškina, kodėl jų atsisakymas dažnai trukdo sulieknėti

    Ne visi angliavandeniai vienodi

    Angliavandeniai apima labai skirtingus produktus: nuo avižų dribsnių, kruopų, vaisių ir ankštinių iki saldumynų ar saldintų gėrimų. Skirtumą lemia skaidulų kiekis, vitaminai, mineralai ir tai, kaip greitai po valgio grįžta alkis.

    Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad pagrindiniai angliavandenių šaltiniai turėtų būti pilno grūdo produktai, daržovės, vaisiai ir ankštiniai. Praktikoje tai reiškia, kad svarbiausia yra pasirinkimų kokybė, o ne pats faktas, kad meniu yra angliavandenių.

    Svorį lemia ne ryžiai, o perteklius

    Kūno masė ilgainiui auga tada, kai susidaro nuolatinis energijos perteklius, nepriklausomai nuo to, ar kalorijos gaunamos iš riebalų, baltymų ar angliavandenių. Dėl to vien tik angliavandenių eliminavimas ne visada duoda tvarų rezultatą, jei bendra mityba lieka kaloringa.

    Vienas dažnų spąstų yra produktai su daug pridėtinių cukrų: jie suteikia daug energijos, bet mažai skaidulų ir sotumo. Todėl su jais lengviau viršyti individualų kalorijų poreikį, ypač kai užkandžiaujama mechaniškai.

    PSO rekomenduoja, kad laisvieji cukrūs sudarytų mažiau nei 10 proc. paros energijos, o papildomos naudos gali suteikti sumažinimas iki mažiau nei 5 proc. Ypatingas dėmesys skiriamas saldintiems gėrimams, nes jie menkai sotina ir siejami su didesne 2 tipo diabeto rizika.

    Glikemijos indeksas nėra vienintelis kriterijus

    Glikemijos indeksas apibūdina, kaip greitai po produkto vartojimo kyla gliukozės koncentracija kraujyje. Tačiau realybėje dažniausiai valgome ne vieną produktą, o patiekalą, kuriame yra ir baltymų, riebalų bei skaidulų.

    Dėl to tas pats angliavandenių šaltinis gali veikti skirtingai priklausomai nuo konteksto: sumuštinis su daržovėmis ir kiaušiniu organizme elgsis kitaip nei vien balta bandelė. Reikšmę turi ir apdorojimas, brandumas, virimo trukmė bei porcija, todėl vien glikemijos indeksas neturėtų būti vienintelis sprendimo pagrindas.

    Bulvės, makaronai ir ryžiai gali tilpti į sveiką meniu

    Bulvės, ryžiai, makaronai ar duona dažnai pirmi dingsta iš raciono, kai siekiama sulieknėti ar pagerinti tyrimų rodiklius. Vis dėlto nė vienas iš šių produktų savaime nereiškia, kad svoris augs, jei porcijos yra adekvačios, o bendras meniu subalansuotas.

    Virtos ar keptos bulvės yra krakmolo šaltinis, jose yra kalio ir vitamino C, o be riebių padažų jų energinė vertė nėra itin didelė. Kita situacija su bulvytėmis fri ir traškučiais, kur dėl riebalų kiekio smarkiai išauga kaloringumas, o dalis tyrimų didesnį tokių produktų vartojimą sieja su blogesnėmis metabolinėmis baigtimis.

    Pilno grūdo duona ir makaronai paprastai suteikia daugiau skaidulų ir ilgiau palaiko sotumą, tačiau tai nereiškia, kad šviesių produktų reikia visiškai atsisakyti. Daug lemia priedai: makaronai su daržovėmis ir baltymų šaltiniu skiriasi nuo didelės porcijos su riebiu padažu.

    Sportuojantiems angliavandeniai ypač svarbūs

    Vidutinio ir didelio intensyvumo fizinio krūvio metu organizmas aktyviai naudoja gliukozę ir raumenyse sukauptą glikogeną. Todėl angliavandeniai prieš treniruotę, jos metu ar po jos gali padėti palaikyti ištvermę ir greičiau atkurti energijos atsargas.

    Vis dėlto jų kiekis turėtų atitikti krūvio tipą ir apimtį: žmogaus, kuris kelis kartus per savaitę vaikšto, poreikiai skiriasi nuo sportininko, besiruošiančio ilgos trukmės startui. Praktikoje tai dažniau reiškia ne draudimus, o lankstų planavimą.

    Mityba turi ir socialinį bei emocinį aspektą, todėl griežti draudimai neretai skatina persivalgymą ir mąstymą viskas arba nieko principu. Tvaresnis kelias yra toks, kai kasdienį pagrindą sudaro maistingi produktai, o retesniems pasirinkimams paliekama saikinga vieta.

    Galiausiai angliavandeniai nėra nei nuodas, nei automatinė sveikatos garantija. Poveikį lemia kokybė, kiekis, paruošimas, visas patiekalas, fizinis aktyvumas ir bendra dienos energija.