CP v2

Tag: Svorio metimas

  • Baltymai – ne tik raumenims: kiek jų reikia kasdien ir kur jų ieškoti, kad nepersistengtumėte

    Baltymai – ne tik raumenims: kiek jų reikia kasdien ir kur jų ieškoti, kad nepersistengtumėte

    Kodėl baltymai būtini?

    Baltymai yra viena svarbiausių organizmo statybinių medžiagų: jie reikalingi raumenims, odai, vidaus organų audiniams ir daugeliui fermentų bei hormonų. Taip pat baltymai prisideda prie imuninės sistemos veiklos ir padeda pernešti įvairias medžiagas kraujyje, todėl jų reguliariai turi būti racione.

    Kadangi organizmas baltymų „sandėliuoja“ ribotai, ypač svarbus nuoseklus jų gavimas su maistu. Ilgainiui per mažas baltymų kiekis gali apsunkinti atsistatymą po ligų ar krūvio, silpninti raumenų masės palaikymą ir didinti nuovargį.

    Kiek baltymų reikia per dieną?

    Daugumai sveikų suaugusiųjų, kurių kūno masė normali, orientyras yra apie 0,8–0,9 gramo baltymų kilogramui kūno svorio per parą. Tai reiškia, kad 65 kilogramus sveriančiam žmogui dažnai pakanka maždaug 52–59 gramų baltymų per dieną.

    Poreikis gali būti didesnis vyresniame amžiuje, atsigavimo po ligos ar traumų laikotarpiu, taip pat intensyviai sportuojant. Tokiais atvejais praktikoje dažnai taikomi didesni intervalai, tačiau juos verta derinti individualiai, ypač jei yra inkstų ligų ar kitų sveikatos sutrikimų.

    Ar baltymai padeda lieknėti?

    Vien tik mažas baltymų kiekis nėra tiesioginė svorio augimo priežastis, nes kūno masę pirmiausia lemia bendras energijos balansas. Vis dėlto baltymai gali padėti kontroliuoti apetitą, nes sotumo jausmas po baltymingesnio patiekalo dažnai išlieka ilgiau.

    Moksliniai duomenys rodo, kad organizmas baltymų virškinimui ir apykaitai sunaudoja daugiau energijos nei riebalams ar angliavandeniams. Mažinant svorį pakankamas baltymų kiekis taip pat padeda saugoti liesąją kūno masę, įskaitant raumenis, tačiau persivalgymas vis tiek didina svorį, nesvarbu, iš kokių maistinių medžiagų gaunamos kalorijos.

    Kur ieškoti baltymų kasdienėje mityboje?

    Geri baltymų šaltiniai yra kiaušiniai, žuvis, mėsa ir pieno produktai, tačiau vis didesnę reikšmę įgyja augaliniai pasirinkimai. Lęšiai, pupelės, avinžirniai, soja, „tofu“, „tempeh“, riešutai ir sėklos suteikia ne tik baltymų, bet ir skaidulų, vitaminų bei mineralų.

    Augaliniuose produktuose kai kurių nepakeičiamųjų aminorūgščių gali būti mažiau, todėl pravartu įvairinti šaltinius. Ypač naudinga derinti ankštinius su grūdiniais produktais per dieną, tačiau neprivalu kiekviename valgyme sudaryti „tobulos poros“, jei mityba apskritai yra įvairi.

    Kada verta pristabdyti?

    Baltymų daugiau ne visada reiškia geriau: per didelis jų kiekis dažnai ateina kartu su perteklinėmis kalorijomis, ypač jei racioną sudaro labai kaloringi produktai. Be to, reikšmę turi ne tik baltymų gramai, bet ir tai, kas dar yra maiste: žuvis suteikia omega-3 riebalų rūgščių, ankštiniai skaidulų, o riešutai nesočiųjų riebalų.

    Jei turite lėtinių ligų, ypač susijusių su inkstais, ar vartojate specifinius vaistus, prieš didinant baltymų kiekį verta pasitarti su gydytoju ar dietistu. Saugiausia strategija kasdienybėje dažniausiai yra baltymų paskirstymas per kelis valgymus ir įvairūs jų šaltiniai.

  • Norite sulieknėti? Aštuonios stiklinės vandens gali klaidinti – ką rodo nauji tyrimai

    Norite sulieknėti? Aštuonios stiklinės vandens gali klaidinti – ką rodo nauji tyrimai

    Vanduo neturi kalorijų, todėl metant svorį jis dažniausiai naudingas ne kaip stebuklinga priemonė, o kaip paprastas būdas pakeisti saldintus ir kaloringus gėrimus. Saldinta arbata, limonadai, sultys ar dalis kavos gėrimų gali nepastebimai reikšmingai padidinti paros energijos kiekį.

    Tačiau daugiau vandens savaime nebūtinai reiškia greitesnį svorio kritimą. 2024 metais paskelbta atsitiktinių imčių tyrimų apžvalga parodė, kad vien tik didinant vandens suvartojimą žmonėms, turintiems antsvorio ar nutukimą, nebuvo patikimai sumažintas nei kūno svoris, nei liemens apimtis, jei kiti įpročiai nesikeitė.

    Kas iš tiesų padeda?

    Apčiuopiama nauda dažniau matoma tada, kai vanduo pakeičia cukrumi saldintus gėrimus. Tokiu atveju sumažėja suvartojamų kalorijų kiekis, o tai ilgainiui gali padėti formuoti energijos deficitą, reikalingą svoriui mažėti.

    Vanduo taip pat gali padėti kontroliuoti suvalgomo maisto kiekį, jei jis geriamas strategiškai. Viename tyrime vyresni dalyviai, laikydamiesi mažesnio kaloringumo dietos ir prieš pagrindinius valgymus išgerdami apie 500 mililitrų vandens, per 12 savaičių vidutiniškai numetė maždaug 2 kilogramais daugiau nei tie, kurie laikėsi tik dietos.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad pusė litro prieš kiekvieną valgį tinka visiems. Tyrimų imtys dažnai nėra didelės, o poveikis priklauso nuo viso mitybos plano, fizinio aktyvumo, amžiaus, sveikatos būklės ir to, ar vanduo realiai pakeičia kaloringus pasirinkimus.

    Ar vanduo pagreitina medžiagų apykaitą?

    Teiginys, kad vanduo smarkiai užkuria medžiagų apykaitą, dažnai kartojamas, bet moksliniai duomenys to nepatvirtina kaip reikšmingo svorio metimo mechanizmo. Kai kurie senesni darbai rodė trumpalaikį energijos sąnaudų padidėjimą po maždaug 500 mililitrų vandens, tačiau vėlesni tyrimai šį efektą vertino kaip minimalų arba nepatikimą.

    Analizuojant vadinamąją vandens sukeltą termogenezę, energijos sąnaudų pokytis po 500 mililitrų buvo menkas ir statistiškai nereikšmingas, palyginti su kontroline situacija. Praktikoje tai reiškia, kad papildomos kelios stiklinės neturėtų būti laikomos būdu greitai padidinti kalorijų deginimą.

    Kiek vandens iš tikrųjų reikia?

    Vieno skaičiaus, tinkančio visiems, nėra, nes poreikis kinta dėl kūno masės, aktyvumo, oro temperatūros, ligų ar skysčių netekimo. Europos maisto saugos institucijos rekomendacijos sveikiems suaugusiesiems dažnai nurodo apie 2 litrus per dieną moterims ir apie 2,5 litro vyrams, skaičiuojant visą vandenį iš gėrimų ir maisto.

    Populiarus patarimas išgerti aštuonias stiklines per dieną kai kuriems žmonėms gali būti pakankamas, tačiau tai nėra universali norma. Metant svorį paprastai užtenka gerti reguliariai dienos eigoje, orientuojantis į troškulį, šlapimo spalvą, aktyvumą ir aplinkos sąlygas.

    Per trumpą laiką išgeriant labai daug vandens galima per daug praskiesti natrio koncentraciją kraujyje ir sukelti hiponatremiją. Sveikiems žmonėms tai reta, tačiau primena, kad net ir su vandeniu svarbus saikas.

    Vanduo pats savaime neplonina, bet gali realiai padėti lieknėti, jei juo pakeičiami saldinti gėrimai, laikomasi subalansuotos mitybos ir išlaikomas fizinis aktyvumas. Tvariausi rezultatai paprastai pasiekiami ne didinant vandens kiekius per prievartą, o nuosekliai gerinant kasdienius pasirinkimus.

  • Kalorijų deginimo mitas griūva: ne bėgimas pirmauja – štai kas per 30 min. sudegina daugiau

    Kalorijų deginimo mitas griūva: ne bėgimas pirmauja – štai kas per 30 min. sudegina daugiau

    Norint mažinti kūno svorį, būtinas energijos deficitas – situacija, kai organizmas per dieną sunaudoja daugiau energijos, nei gauna su maistu. Fizinė veikla padeda šį deficitą sukurti, tačiau vien treniruotės dažniausiai nenulemia rezultato: didžiausią įtaką turi bendras suvartojamų kalorijų kiekis ir kasdieniai įpročiai.

    Skaičiuojant, kiek energijos kainuoja skirtingos veiklos, dažnai remiamasi MET rodikliu – metaboliniu ekvivalentu. Apytikriai 1 MET atitinka energijos sąnaudas ramiai sėdint, o kuo MET didesnis, tuo intensyvesnis krūvis. Dėl to tas pats sportas gali „kainuoti“ labai skirtingai: lėtas važiavimas dviračiu ir intensyvi treniruotė į kalną nėra tas pats.

    Kas iš tiesų sudegina daugiausia?

    Bėgimas dažnai laikomas „karaliumi“, tačiau tai tik dalis tiesos. Pavyzdžiui, bėgimas maždaug 5 min. per kilometrą tempu yra apie 11,8 MET, o 70 kilogramų sveriančiam žmogui per 30 minučių tai gali reikšti daugiau nei 400 kilokalorijų. Visgi panašų ar net didesnį krūvį suteikia ir kitos veiklos.

    Šokdynė vertinama apie 11 MET, intensyvus irklavimo treniruoklis gali siekti apie 11 MET, o labai didelio intensyvumo režimu – iki 14 MET. Boksas ringe siekia apie 12,3 MET, greitas plaukimas laisvu stiliumi – apie 10,5 MET, o intensyvus važiavimas kalnų dviračiu į įkalnę taip pat gali priartėti prie 14 MET.

    Svarbiausia detalė – žodis „intensyvus“. Šios reikšmės nereiškia, kad kiekvienas, nuėjęs į baseiną ar užlipęs ant dviračio, automatiškai sudegins tiek pat. Lentelės aprašo konkrečią spartą ir krūvio lygį, o reali treniruotė gali būti su pertraukomis, skirtingu tempu ar net nevienoda technika.

    Kodėl vien kalorijų skaičiaus neužtenka?

    Sporto medicina pabrėžia, kad nėra vienos „geriausios“ treniruotės svorio mažinimui. Didelio intensyvumo intervalinės treniruotės ne visada automatiškai pranašesnės už kitą vidutinio ar didelio intensyvumo fizinę veiklą – svarbiausia yra bendra judėjimo dozė per savaitę ir bendros energijos sąnaudos.

    Praktikoje tai reiškia, kad rezultatus dažnai lemia ne tai, kokį sportą pasirinksite „idealiausiu“, o tai, ar sugebėsite jį daryti reguliariai. Rakečių sportai, komandiniai žaidimai ar kovos menai daugeliui žmonių būna psichologiškai lengviau „išlaikomi“: daugiau azarto, daugiau kaitos, mažiau monotonijos.

    Dar viena detalė, kurią verta įvertinti – išmanieji laikrodžiai ir apyrankės. Tyrimų apžvalgos rodo, kad energijos sąnaudų vertinimas vartotojiškuose įrenginiuose vis dar yra vienas mažiau tikslių rodiklių, todėl skaičius ekrane geriau traktuoti kaip orientyrą, o ne tikslų balansą.

    Jėgos treniruotės – ne tik raumenims

    Žiūrint vien į vienos treniruotės „kalorijas“, jėgos treniruotės dažnai nusileidžia bėgimui, šokdynei ar intensyviam irklavimui. Tačiau svorio mažinimo metu jos atlieka kitą svarbų vaidmenį: padeda mažinti riziką prarasti liesąją kūno masę, kai krenta svoris.

    Naujesnės mokslinės apžvalgos rodo, kad žmonėms, turintiems antsvorio ar nutukimą, prie mitybos plano prijungus pasipriešinimo pratimus, galima geriau išsaugoti liesąją masę ir kartu efektyviau mažinti riebalinį audinį. Dėl to vien ištvermės treniruotėmis paremta rutina ne visada yra optimalus pasirinkimas.

    Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę sukaupti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos arba 75–150 minučių intensyvios veiklos. Taip pat patariama bent 2 kartus per savaitę atlikti pagrindines raumenų grupes stiprinančius pratimus.

    Galutinis atsakymas paprastas: bėgimas yra veiksmingas būdas didinti energijos sąnaudas, tačiau jis neturi monopolio. Dviratis, plaukimas, šokdynė, irklavimo treniruoklis, kovos sportai ar rakečių žaidimai gali būti ne mažiau reiklūs, o didžiausią naudą atneša ta veikla, kurią realiai įmanoma tęsti ilgą laiką.

  • Po „Ozempic“ ir „Mounjaro“ – netikėtas posūkis: svoris grįžta greitai, išryškėjo dar viena rizika

    Po „Ozempic“ ir „Mounjaro“ – netikėtas posūkis: svoris grįžta greitai, išryškėjo dar viena rizika

    Kodėl kilogramai sugrįžta?

    Vaistai su semagliutidu ir tirzepatidu, veikiantys inkretinų sistemą, mažina apetitą ir didina sotumo jausmą, todėl per gydymą žmonės dažnai suvalgo mažiau. Klinikiniai tyrimai rodo, kad nutukimo gydyme vidutinis svorio kritimas gali siekti apie 15 proc., o didžiausiomis tirzepatido dozėmis – apie 21 proc.

    Vis dėlto nutukimas laikomas lėtine, linkusia atsinaujinti liga, todėl nutraukus gydymą biologiniai mechanizmai, skatinantys svorio augimą, vėl sustiprėja. Praktikoje tai reiškia, kad daliai pacientų numesti kilogramai ima grįžti net tada, kai pasiektas norimas svoris.

    Ką rodo tyrimų apžvalga?

    Oksfordo universiteto mokslininkai apžvelgė 37 tyrimus, kuriuose dalyvavo 9 341 suaugęs žmogus, turėjęs antsvorį arba nutukimą. Vidutinė gydymo trukmė siekė 39 savaites, o stebėjimas po gydymo pabaigos truko vidutiniškai 32 savaites.

    Apžvalgos duomenimis, nutraukus svorio kontrolei skirtus vaistus dalyviai vidutiniškai priaugdavo apie 0,4 kilogramo per mėnesį. Naujesnių terapijų, įskaitant semagliutidą ir tirzepatidą, grupėse svorio grįžimo tempas buvo didesnis ir siekė apie 0,8 kilogramo per mėnesį.

    Remiantis turimais duomenimis, mokslininkai prognozavo, kad dalis žmonių, vartojusių naujausius vaistus, gali grįžti prie pradinio svorio maždaug per 1,5 metų po terapijos pabaigos. Tyrėjai pabrėžia, kad tai yra apibendrinta prognozė, o ilgalaikių duomenų, kas vyksta praėjus daugiau nei metams po nutraukimo, vis dar trūksta.

    Ne tik svoris: dar viena problema

    Svorio grįžimas nėra būdingas tik farmakoterapijai, nes jo-jo efektas pasitaiko ir po dietos bei fizinio aktyvumo programų. Tačiau apžvalgoje nurodoma, kad po vaistų nutraukimo svorio augimo tempas vidutiniškai buvo apie 0,3 kilogramo per mėnesį didesnis nei po elgsenos programų, nors pradinis svorio kritimas vartojant vaistus dažnai būna ryškesnis.

    Kitas svarbus aspektas – kartu su svoriu gali palaipsniui nykti ir dalis metabolinių naudų. Tyrimuose fiksuota, kad gliukozės, HbA1c, kraujospūdžio, cholesterolio ir trigliceridų rodikliai laikui bėgant gali artėti prie buvusių iki gydymo, o apytiksliai tai gali įvykti per maždaug 1,4 metų.

    Ekspertai vis dažniau atkreipia dėmesį ir į mitybos kokybę ilgalaikio apetito slopinimo metu. UCL ir Kembridžo universiteto tyrėjai pažymi, kad energijos suvartojimas terapijos metu gali sumažėti apie 16–39 proc., o kartu gali nejučia sumažėti ir baltymų, vitaminų bei mineralų kiekis racione, ypač jei pacientas negauna aiškių mitybos rekomendacijų.

    Dar viena aktuali rizika – liesosios kūno masės mažėjimas. Greitai krentant svoriui organizmas netenka ne tik riebalų, bet ir dalies raumenų, todėl gydymo metu ypač svarbu pakankamas baltymų kiekis, reguliari fizinė veikla ir jėgos pratimai, padedantys išsaugoti raumenyną.

    Nors kai kuriuose tirzepatido tyrimuose akivaizdus baltyminis-energinis nepakankamumas buvo retas, vitaminų ir mineralų rodikliai ne visada buvo tiriami sistemingai. Dėl to ilgalaikių pasekmių mastas dar nėra galutinai aiškus, o pacientams rekomenduojama gydymą planuoti kartu su gydytoju ir, jei įmanoma, dietologu.

    Nauji duomenys nepaneigia šių vaistų veiksmingumo, tačiau primena, kad tai nėra kelių mėnesių priemonė greitam rezultatui. Ilgalaikėje perspektyvoje didžiausias tikslas yra ne tik numesti svorio, bet ir jį išlaikyti, apsaugoti raumenų masę bei sumažinti su nutukimu susijusių ligų riziką.

  • Atsisakėte duonos dėl dietos? Šios alternatyvos sotina, bet viena gudrybė gali pakišti koją

    Atsisakėte duonos dėl dietos? Šios alternatyvos sotina, bet viena gudrybė gali pakišti koją

    Duona dažnai tampa pirmuoju produktu, kurį žmonės išbraukia pradėję laikytis dietos. Tačiau vien jos atsisakymas savaime nereiškia, kad svoris pradės kristi. Svarbiausia sąlyga išlieka energijos deficitas, kai per dieną su maistu gaunama mažiau energijos, nei organizmas jos sunaudoja.

    Kokybiška pilno grūdo duona gali būti visavertė raciono dalis, nes joje yra skaidulų, B grupės vitaminų ir mineralinių medžiagų. Skaidulos padeda ilgiau jausti sotumą, todėl viena riekė ruginės ar viso grūdo duonos kai kuriems žmonėms palengvina porcijų kontrolę. Dėl to problema dažnai slypi ne pačioje duonoje, o jos kiekyje ir prieduose.

    Vis dėlto duonos pakaitalai praverčia tiems, kurie nori padidinti daržovių kiekį racione, sumažinti angliavandenių porciją arba tiesiog pavargo nuo įprastų sumuštinių. Svarbu, kad pasirinkta alternatyva tikrai pakeistų duoną, o netaptų papildomu priedu šalia įprastos riekės. Priešingu atveju bendras patiekalo kaloringumas tik išaugs.

    Lengviausias kelias – daržovės

    Lengviausiu duonos pakaitalu dažniausiai laikomos daržovės, nes jos turi daug vandens ir mažą energinį tankį. Vietoj sumuštinio pagrindo galima rinktis salotų ar kopūsto lapus, agurko ar cukinijos juosteles, taip pat keptą baklažaną. Tokiu būdu porcija vizualiai tampa didesnė, o energijos kiekis dažnai išlieka mažesnis.

    Daržovių lapai ar plokštelės gali atstoti ir tortiliją, į kurią patogu susukti mėsą, ankštinių kultūrų pastą, varškės sūrį ar kiaušinį su daržovėmis. Mažesniems užkandžiams tinka pievagrybių kepurėlės ar kepto batato griežinėliai, kurie gali tapti savotišku mini mėsainio pagrindu. Tokie sprendimai ypač naudingi, kai norisi sumažinti miltinių produktų kiekį, bet išlaikyti įprastą valgymo struktūrą.

    Kodėl kai kurie pakaitalai nedžiugina rezultatais?

    Ne visi populiarūs duonos pakaitalai automatiškai yra mažiau kaloringi. Avokadas, riešutai, migdolų miltai, geltonasis sūris ar riebūs tepamieji sūreliai turi daug riebalų, todėl jų energinė vertė greitai išauga net ir su nedideliu kiekiu. Dėl to patiekalas be duonos kartais gali būti kaloringesnis nei įprastas sumuštinis su viena rieke pilno grūdo duonos.

    Panašiai nutinka ir su vadinamaisiais keto bandelių ar duonos pakaitalais, kurių pagrindas yra kiaušiniai, sūris ir riešutų miltai. Nors tokiuose gaminiuose mažiau tradicinių miltų, tai nebūtinai reiškia mažesnį energijos kiekį. Kitaip tariant, užrašas be duonos dar nereiškia, kad pasirinkimas automatiškai dietiškas.

    Sotus sprendimas – daržoviniai paplotėliai

    Gera alternatyva sumuštiniams gali būti naminiai daržoviniai paplotėliai. Pavyzdžiui, sutarkuotą morką galima sumaišyti su kiaušiniu ir nedidele porcija tarkuotos mocarelos, pagardinti paprika, druska bei pipirais. Iš masės suformuoti plonus paplotėlius ir kepti apie 20 minučių 180 laipsnių temperatūroje.

    Panašiai galima panaudoti smulkintą papriką, kiaušinį ir šiek tiek mocarelos, o iškepusius paplotėlius trumpai atvėsinti, kad tvirčiau laikytų formą. Kad patiekalas būtų sotesnis, daržovinę bazę verta derinti su baltymais, pavyzdžiui, kiaušiniu, liesesne mėsa, varške ar ankštinių kultūrų užtepėle. Galutinį kaloringumą vis tiek lems priedai, todėl riebūs padažai ar gausus sūrio kiekis gali panaikinti visą sutaupymą.

    Norint realios naudos svorio kontrolei, svarbiausia žiūrėti į viso patiekalo sudėtį ir porcijos dydį. Duonos atsisakymas gali būti patogus įrankis, bet rezultatus dažniausiai lemia nuoseklus energijos balansas, pakankamas baltymų ir skaidulų kiekis bei saikingi, apgalvoti priedai.

  • Paklausė DI, kaip sulieknėti, ir numetė 16 kg: eksperimentas atskleidė netikėtą dalyką

    JAV vartotojų teisių ir produktų testavimo leidinio Consumer Reports žurnalistas Nikolas De Leonas nusprendė praktiškai patikrinti, ar dirbtinis intelektas gali padėti saugiai ir tvariai sulieknėti. Kelių mėnesių eksperimentas baigėsi akivaizdžiais skaičiais: jis atsikratė apie 16 kilogramų.

    Pradžioje, dar rugsėjį, vyras svėrė apie 88,5 kilogramo, jo ūgis siekė 175 centimetrus, o liemens apimtis buvo maždaug 109 centimetrai. Jis jau buvo bandęs greitą metodą, per du mėnesius numetė apie 9 kilogramus, tačiau vėliau prastai jautėsi ir per metus priaugo svorį atgal.

    Šį kartą tikslas buvo kitoks: mažinti svorį lėčiau, maždaug po 0,5 kilogramo per savaitę, kartu stengiantis išsaugoti raumenų masę. Pirmieji pokyčiai buvo paprasti ir praktiški: daugiau vaikščiojimo, mitybos fiksavimas ir sąmoningas baltymų kiekio sekimas.

    Vėliau žurnalistas į pagalbą pasitelkė „Google“ sprendimą „Gemini“ ir pateikė jam pagrindinius duomenis apie amžių, ūgį, svorį, tikslus bei ankstesnę patirtį sportuojant. DI pasiūlė struktūruotą jėgos treniruočių planą keturis kartus per savaitę, paremtą baziniais pratimais, tokiais kaip pritūpimai, spaudimas gulint ir mirties trauka.

    Kad rekomendacijos būtų patikrintos, De Leonas pradėjo naudoti ir „Anthropic“ sistemą „Claude“, lygindamas dviejų įrankių atsakymus. Jo teigimu, vienas DI tapo treniruočių plano konstravimo pagalbininku, o kitas labiau pasiteisino tikrinant skaičiavimus ir analizuojant progresą.

    Eksperimento metu jis reguliariai svėrėsi, matavo liemens apimtį ir fiksavo treniruočių rezultatus, kad sprendimai būtų paremti duomenimis, o ne nuotaika. Iki birželio pradžios svoris sumažėjo iki maždaug 72,6 kilogramo, o liemens apimtis krito iki maždaug 95 centimetrų, kūno riebalų dalį jis vertino apie 19 proc.

    Šis atvejis gerai atspindi, kaip šiandien DI dažniau naudojamas ne kaip stebuklingas sprendimas, o kaip planavimo ir informacijos suvaldymo priemonė. Vis dėlto specialistai pabrėžia ribas: DI negali realiu laiku įvertinti pratimų technikos, todėl ypač pradedantiesiems svarbu konsultuotis su treneriu ar gydytoju, o esant sveikatos problemoms neeksperimentuoti savarankiškai.

    Pats De Leonas pabrėžė, kad sėkmę lėmė ne vien DI, o nuoseklumas ir aiški sistema, kurios laikytis teko pačiam. DI šiame procese atliko mentoriaus užrašų knygelės vaidmenį: padėjo suformuluoti tikslus, susidėlioti rutiną ir suprasti, ką rodo surinkti duomenys.

  • Ar vaisiai tikrai storina ir jų negalima po 12 valandos? Dietologas įvardijo, kas svarbiausia

    Ar vaisiai tikrai storina ir jų negalima po 12 valandos? Dietologas įvardijo, kas svarbiausia

    Socialiniuose tinkluose ir mitybos patarimuose vis dar kartojamas mitas, kad vaisiai storina dėl fruktozės, o suvalgyti po 12 valandos esą tampa blogu pasirinkimu. Dietologas Damianas Parolas pabrėžia, kad vaisiuose fruktozės kiekis paprastai yra santykinai nedidelis, ypač lyginant su saldumynais, saldintais gėrimais ir stipriai perdirbtais produktais.

    „Aš vaisiais negąsdinčiau: taip, juose yra fruktozės, bet jos ten palyginti mažai“, – sakė dietologas Damianas Parolas.

    Pasak specialisto, vaisiai paprastai pasižymi mažesniu energiniu tankiu ir didesniu tūriu, todėl daugumai žmonių juos sunku suvalgyti dideliais kiekiais, kol neatsiranda sotumas. Kitaip nei traškučiai ar saldumynai, kurie mažoje porcijoje gali turėti daug energijos ir suvalgomi nepastebimai.

    Vis dėlto kiekis išlieka svarbus, ypač jei žmogus turi sveikatos sutrikimų. Pavyzdžiui, vienu kartu suvalgyti apie 1 kilogramą vyšnių ar trešnių, ypač sergant 2 tipo cukriniu diabetu, gali būti ne pats geriausias sprendimas, nes svarbi ir bendra angliavandenių apkrova.

    Ne mažiau populiarus teiginys, kad vaisius reikia valgyti tik ryte, nes vėliau organizmas neva blogiau tvarkosi su fruktoze. Dietologo teigimu, tokia taisyklė per daug supaprastina realybę, nes poveikį lemia ne laikrodis, o dienos kontekstas, fizinis aktyvumas, ankstesni valgiai ir bendras energijos balansas.

    Aiškinant šio mito kilmę neretai minima kepenų glikogeno atsargų hipotezė: ryte, po nakties nevalgymo, jos gali būti mažesnės, todėl dalis su vaisiais gaunamų angliavandenių gali būti panaudojama atsargoms papildyti. Tačiau tai nereiškia, kad po pietų ar vakare vaisiai staiga tampa nesveiki ar automatiškai skatina svorio augimą.

    „Vaisiai yra visiškai tinkamas pasirinkimas“, – sakė dietologas Damianas Parolas.

    Dalis žmonių labiausiai baiminasi vaisių, kurie dažnai laikomi turinčiais aukštesnį glikeminį indeksą, pavyzdžiui, bananų, vynuogių ar arbūzo. Praktikoje glikeminę reakciją gali keisti tai, su kuo vaisius valgomas, tačiau specialistas atkreipia dėmesį į kitą riziką: bandant bet kokia kaina „sumažinti cukraus šuolį“, prie vaisiaus pridedami kaloringi priedai gali tiesiog padidinti bendrą paros energijos kiekį.

    Pasak jo, bananas su natūraliu jogurtu ir keliais migdolais gali būti sotesnis ir labiau subalansuotas užkandis nei vienas vaisius. Tačiau jei prie banano gausiai dedama riešutų sviesto ar daug riešutų, užkandžio kaloringumas gali smarkiai išaugti, o tai svorio kontrolėje tampa svarbiau nei pats vaisius.

    Galutinis principas paprastas: vaisiai gali būti ir atskiras užkandis, ir pilno valgio dalis, o jų valgymo laikas dažniausiai nėra lemiamas. Kur kas prasmingiau vertinti visos dienos mitybą, perdirbtų produktų kiekį, saldintus gėrimus, porcijas ir bendrą judėjimą, o ne demonizuoti vieną maisto grupę.

  • Kiaušiniai ar avižinė košė: mokslininkai patikrino, kas ilgiau sotina ir padeda mesti svorį

    Kiaušiniai ar avižinė košė: mokslininkai patikrino, kas ilgiau sotina ir padeda mesti svorį

    Kodėl avižos nėra „angliavandenių bomba“

    Avižinė košė socialiniuose tinkluose neretai vadinama angliavandenių bomba, tačiau toks teiginys per daug supaprastina realybę. Avižos, ypač mažiau apdorotos, suteikia ne tik angliavandenių, bet ir skaidulų, B grupės vitaminų bei mineralų.

    Vienas svarbiausių avižų komponentų yra beta gliukanas – tirpios skaidulos rūšis, kuri siejama su mažesniu mažo tankio lipoproteinų, vadinamų bloguoju cholesteroliu, kiekiu kraujyje. Vis dėlto nauda labiausiai tikėtina tada, kai per dieną gaunama pakankama beta gliukano dozė, o viena įprasta porcija jos ne visada užtikrina.

    Beta gliukanas taip pat siejamas su mažesniu gliukozės šuoliu po valgio, tačiau poveikis priklauso nuo porcijos, produkto apdorojimo ir viso patiekalo sudėties. Kitaip tariant, ne kiekviena košės lėkštė automatiškai stabilizuoja cukraus kiekį kraujyje.

    Tyrimai rodo: sotumą lemia ne tik kalorijos

    Randomizuotame tyrime, kuriame dalyvavo 48 žmonės, buvo lyginama greitai paruošiama avižinė košė ir paruošti avižų pagrindu sukurti pusryčių dribsniai. Abu pusryčiai turėjo panašų energinį kiekį, o po keturių valandų dalyviams buvo pateikiami pietūs.

    Po avižinės košės dalyviai dažniau nurodė didesnį sotumą ir mažesnį alkį, o per kitą valgį suvartojo mažiau energijos. Tyrėjai tai siejo su didesniu beta gliukano kiekiu ir klampesne patiekalo struktūra, kuri gali lėtinti skrandžio ištuštėjimą.

    Vis dėlto tokie palyginimai turi ribotumų: paruoštuose dribsniuose dažnai būna daugiau cukraus ir mažiau beta gliukano, todėl ne visada lyginamos vien tik skirtingos avižų formos. Be to, kai kuriuos šios srities tyrimus finansuoja maisto pramonės atstovai, todėl išvadas verta vertinti atsargiai.

    Kiaušinių pranašumas – baltymai

    Kiaušiniai dažnai laikomi ypač sotiems pusryčiams tinkamu pasirinkimu dėl didesnio baltymų kiekio. Tyrimai su antsvorį ar nutukimą turinčiais žmonėmis yra rodę, kad pusryčiai su kiaušiniais, lyginant su panašaus kaloringumo alternatyvomis, gali sumažinti alkį ir vėlesnį užkandžiavimą.

    Viename dažnai cituojamų tyrimų pusryčiai su kiaušiniais buvo lyginami su panašios energinės vertės pusryčiais su beigeliu. Po kiaušinių žmonės jautėsi sotesni ir per likusią dienos dalį dažniau suvartodavo mažiau maisto, tačiau pats efektas labiausiai siejamas su lengviau išlaikomu kalorijų deficitu.

    Kitame aštuonių savaičių tyrime, kuriame dalyvavo 152 antsvorio ar nutukimo turintys žmonės, tie, kurie laikėsi kalorijų ribojimo ir rinkosi pusryčius su dviem kiaušiniais, vidutiniškai neteko daugiau svorio nei analogiško kaloringumo beigelio grupė. Tačiau tarp dalyvių, kurie kalorijų nemažino, reikšmingo svorio kritimo skirtumo nebuvo.

    Kas iš tiesų padeda mesti svorį

    Moksliniai duomenys leidžia daryti praktišką išvadą: pusryčių pasirinkimas gali paveikti sotumą, apetitą ir tai, kaip lengva laikytis mitybos plano. Vis dėlto svorio mažėjimą pirmiausia lemia ilgalaikis energijos balansas, pakankamas baltymų ir skaidulų kiekis bei tai, ar pavyksta sumažinti persivalgymą ir užkandžiavimą.

    Avižinė košė gali būti itin palanki, jei ji ruošiama iš mažiau apdorotų avižų ir papildoma baltymais bei riebalais, pavyzdžiui, jogurtu, varške, riešutais ar sėklomis. Tuo metu saldintos greitos košės ar dribsnių mišiniai su dideliu cukraus kiekiu dažniau mažina sotumą ir didina norą užkandžiauti.

    Kiaušinius verta derinti su daržovėmis ir skaidulų šaltiniu, pavyzdžiui, pilno grūdo duona, kad sotumas išliktų ilgesnis, o mityba būtų įvairesnė. Galiausiai geriausi pusryčiai yra tie, kurie tinka jūsų dienos režimui, sveikatos būklei ir padeda nuosekliai laikytis subalansuotos mitybos.

  • Mažai kas žino: ši daržovė lengvai virškinama, tinka figūrai ir cukraus kontrolei

    Mažai kas žino: ši daržovė lengvai virškinama, tinka figūrai ir cukraus kontrolei

    Patisonas – moliūginių šeimos daržovė, artima cukinijai ir moliūgui, tačiau išsiskirianti lėkštės formos vaisiumi ir švelniu, kiek salstelėjusiu skoniu. Pastaraisiais metais jis vėl grįžta į virtuves, nes yra universalus ir lengvai pritaikomas kasdieniuose patiekaluose.

    Mitybos požiūriu patisonas vertinamas dėl mažo kaloringumo ir didelio vandens kiekio, todėl dažnai pasirenkamas siekiant lengvesnės mitybos. 100 gramų patisono turi apie 18 kilokalorijų, o tai leidžia jį derinti ir su sočiais, ir su lengvais patiekalais.

    Ši daržovė taip pat suteikia organizmui svarbių mikroelementų ir vitaminų. Joje aptinkama vitamino C, kalio, magnio, kalcio, beta karoteno, taip pat B grupės vitaminų, kurie svarbūs energijos apykaitai ir nervų sistemos veiklai.

    Vienas dažniausiai minimų patisono privalumų – jis paprastai laikomas lengvai virškinamu, todėl tinka jautresniam skrandžiui, ypač kai ruošiamas paprastai, be perteklinių riebalų. Be to, daržovė turi skaidulų, kurios prisideda prie sotumo jausmo ir padeda palaikyti įprastą žarnyno veiklą.

    Patisonas dažnai minimas ir kalbant apie cukraus kontrolę, nes jo glikemijos indeksas yra žemas ir siekia apie 25. Nors tai nėra gydymo priemonė, žemo glikemijos indekso daržovės daugeliui žmonių gali būti patogus pasirinkimas sudarant subalansuotą racioną.

    Virtuvėje patisonas vertinamas dėl neutralumo: jis neužgožia kitų ingredientų, todėl tinka troškiniams, daržovių guliašams, apkepams ar kreminei sriubai. Termiškai apdorotas jis suminkštėja ir suteikia patiekalams švelnią tekstūrą.

    Populiarus pasirinkimas ir marinuoti patisonai – stiklainiuose jie išlaiko tvirtumą ir tampa alternatyva tradiciniams konservuotiems agurkams. Toks garnyras dera su mėsa, sumuštiniais ar salotomis, ypač kai norisi rūgštesnio akcento.

    Mažiau žinomas faktas – jaunus, mažus patisonus galima valgyti ir žalius, jei jie švieži, o odelė plona. Supjaustyti plonais griežinėliais jie suteikia salotoms traškumo, o skonis išlieka subtilus.

    Sezonas paprastai prasideda vasaros pradžioje ir tęsiasi iki ankstyvo rudens, todėl būtent tuo laikotarpiu patisonai būna sultingiausi ir švelniausi. Renkantis verta ieškoti mažesnių egzempliorių, nes jie dažniausiai būna minkštesni ir greičiau paruošiami.

    Specialių kontraindikacijų patisonui paprastai nenurodoma, tačiau svarbi saiko taisyklė ir individualus toleravimas. Jei daržovė ruošiama itin aštriai ar riebiai, jautresniam virškinimui tai gali tapti ne paties patisono, o paruošimo būdo iššūkiu.

  • Dietologai sako: šis pigus varškės sūrelis iš parduotuvės sotina valandoms ir duoda daug baltymų

    Varškės sūris, dažnai vadinamas sūreliu ar grūdėta varške, pastaraisiais metais vėl grįžta į mitybos rekomendacijas kaip paprastas būdas padidinti baltymų kiekį racione. Jis lengvai randamas daugumoje parduotuvių, kainuoja palyginti nedaug ir tinka tiek pusryčiams, tiek greitiems užkandžiams. Nors socialiniuose tinkluose jam kartais priskiriamas riebalų deginimo efektas, specialistai pabrėžia, kad reali nauda dažniausiai susijusi su sotumu ir patogiu baltymų šaltiniu.

    Baltymai yra vienas svarbiausių sotumą lemiančių makroelementų, todėl jų turintis maistas dažnai padeda lengviau valdyti apetitą ir rečiau užkandžiauti. Dėl to varškės sūris neretai pasirenkamas siekiant mažinti svorį arba išlaikyti stabilų dienos kalorijų kiekį. Praktikoje tai reiškia, kad sotus užkandis gali sumažinti norą griebtis saldumynų ar itin kaloringų užkandžių vėliau dieną.

    Maistinė sudėtis skiriasi pagal gamintoją ir riebumą, tačiau dažnai 100 gramų tokio produkto turi apie 80–100 kilokalorijų ir maždaug 10–12 gramų baltymų. Įprastas 200 gramų indelis gali suteikti apie 20–24 gramus baltymų, todėl jis prilygsta daliai mėsos ar žuvies porcijos, tik yra greičiau paruošiamas. Renkantis liesesnį variantą dažniausiai gaunama mažiau riebalų, tačiau sotumas gali išlikti panašus dėl baltymų kiekio.

    Be baltymų, varškės sūryje paprastai būna kalcio ir fosforo, kurie svarbūs kaulams ir dantims, taip pat B grupės vitaminų, įskaitant vitaminą B12 ir riboflaviną. Vitaminas B12 reikalingas normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujo ląstelių gamybai, o riboflavinas prisideda prie energijos apykaitos. Kai kuriuose produktuose randamas ir selenas, siejamas su antioksidacine apsauga bei imuninės sistemos funkcija.

    Vis dėlto svarbu suprasti, kad vienas produktas pats savaime riebalų nedegina. Kūno masės pokyčius lemia bendras mitybos ir fizinio aktyvumo balansas, o didesnis baltymų kiekis dažniausiai padeda netiesiogiai, nes žmogus ilgiau jaučiasi sotus. Todėl varškės sūris gali būti patogus įrankis subalansuotame racione, bet ne stebuklinga priemonė.

    Perkant verta atidžiai pažiūrėti į sudėtį, nes skirtingi gamintojai gali naudoti nevienodą druskos kiekį, o aromatizuotuose ar desertiniuose variantuose dažnai atsiranda daugiau cukraus. Jei tikslas yra kasdienis universalus produktas, dažniausiai patikimiausias pasirinkimas yra natūralus varškės sūris, o priedus galima susidėti pačiam. Taip lengviau kontroliuoti ir saldumą, ir bendrą kalorijų kiekį.

    Virtuvėje jis pritaikomas labai plačiai: saldžiam variantui tinka uogos ar vaisiai, šaukštas medaus ar nedidelė granolos porcija, o sūriam variantui dažnai pasirenkami pomidorai, agurkai, žalumynai. Jį galima įmaišyti į kiaušinienę, kad ji taptų kremiškesnė, arba naudoti kaip baltymingą pagrindą sumuštinių užtepėlei. Taip pat jis neretai dedamas į salotas ar naudojamas kaip dalinis alternatyvus ingredientas patiekaluose, kur įprastai naudojama rikota.