Tag: Svorio metimas

  • „Kochaj albo wróć“ Magdos metamorfozė: per 4 mėnesius atsikratė 11 kg ir parodė rezultatą

    Realybės šou „Kochaj albo wróć“ dalyvė Magdalena socialiniuose tinkluose paviešino ryškius pokyčius: per keturis mėnesius ji numetė 11 kilogramų. Moteris teigia, kad geriau jaučiasi ne tik treniruočių metu, bet ir kasdienybėje, o pokyčius pasiekė be kraštutinumų. Ji atvirai papasakojo, kokių principų laikėsi ir kodėl jai svarbi aplinka.

    11 kilogramų per keturis mėnesius

    Magdalena, žinoma iš laidos „Kochaj albo wróć“, kurioje ji pasirodo kartu su partneriu Miku, pastaruoju metu aktyviau bendrauja su sekėjais. Ji pasidalijo, kad nuoseklus darbas su savimi davė apčiuopiamą rezultatą ir per keturis mėnesius svoris sumažėjo 11 kilogramų.

    Pasak jos, svarbiausia buvo ne trumpalaikis efektas, o pastovumas. Magdalena aiškino, kad pokyčiai labiausiai pasijautė judant, ypač šokio ir treniruočių metu, tačiau palengvėjo ir kasdienės veiklos, padidėjo energijos.

    „Norėjau pasirūpinti sveikata, bet nenorėjau, kad visas gyvenimas suktųsi tik apie dietą“, – sakė Magdalena.

    Be kraštutinumų ir griežtų draudimų

    Moteris pabrėžė pasirinkusi ramesnį kelią: nedaryti staigių pokyčių ir nesukurti režimo, kuris greitai išsekina. Ji teigė, kad mitybos kaloringumą mažino palaipsniui, o įpročius keitė taip, kad galėtų jų laikytis ir socialiniame gyvenime, neišbraukdama susitikimų su artimaisiais.

    Tokį požiūrį dažnai rekomenduoja ir sveikatos specialistai, nes tvarūs rezultatai labiau siejami su ilgalaikiais įpročiais, o ne trumpomis, labai ribojančiomis programomis. Nuoseklumas, pakankamas baltymų kiekis, miegas ir kasdienis aktyvumas paprastai įvardijami kaip pagrindiniai veiksniai, padedantys išlaikyti rezultatą.

    Svarbi žinutė apie aplinką

    Praėjus kelioms dienoms po įrašo apie svorio pokyčius, Magdalena grįžo su kita tema. Šį kartą ji akcentavo ne skaičius svarstyklėse, o žmones, kurie yra šalia, ir ribas, kurias tenka nusibrėžti, kai palaikymo trūksta.

    Ji rašė norinti kurti motyvuojantį turinį moterims ir priminė, kad emocinė gerovė dažnai tampa kertine sąlyga siekiant fizinių pokyčių. Pasak Magdalenos, atsiribojimas nuo nuvertinančios aplinkos padeda išlaikyti kryptį, ypač kai ateina sunkesni etapai.

    „Kartais didžiausia vertybė yra ne pinigai, o žmonės, kurie pakelia, o ne gesina“, – sakė Magdalena.

  • Mokslininkai įvardijo geriausią treniruočių laiką: pakeitus įprotį riebalai degs greičiau

    Po ilgos darbo dienos rasti jėgų treniruotei ne visada paprasta, todėl daugelis sportą atideda vakarui. Vis dėlto naujesni tyrimai rodo, kad kūno reakcija į fizinį krūvį gali priklausyti nuo paros meto, o svorio mažinimo tikslams tai tampa itin aktualu.

    Karolinskos instituto ir Kopenhagos universiteto mokslininkai, viename tyrime nagrinėję metabolines reakcijas skirtingu paros metu, atkreipė dėmesį į tendenciją: ankstesniu metu atliktas fizinis krūvis kai kuriems žmonėms gali labiau suaktyvinti riebalų apykaitą nei vėlyvos vakaro treniruotės.

    Tyrėjai sieja šį efektą su cirkadiniais ritmais, kitaip tariant, organizmo biologiniu laikrodžiu. Jis veikia hormonų, kūno temperatūros ir energijos panaudojimo svyravimus, todėl tas pats krūvis skirtingu metu gali duoti nevienodą metabolinį atsaką.

    „Mūsų biologinis laikrodis gali nulemti, kaip efektyviai organizmas treniruotės metu naudoja riebalus energijai“, – pažymėjo tyrėjai, apibendrindami savo išvadas.

    Kitame darbe, kuriame 12 savaičių buvo lyginamos ryto ir vakaro treniruočių grupės, pastebėta dar viena svarbi detalė: daliai moterų rytinės treniruotės siejosi su ryškesniais pokyčiais riebalų mažinime, ypač pilvo ir šlaunų srityse, taip pat su geresniu apatinės kūno dalies raumenų stiprinimu.

    Nors mokslininkai pabrėžia, kad paros laiko įtaka sporto rezultatams nėra vienoda visiems ir priklauso nuo miego, streso, treniruočių intensyvumo bei mitybos, praktinė išvada gana aiški. Jei svoris nejuda, kartais verta ne didinti krūvį, o paprasčiausiai paankstinti treniruotę ir stebėti, kaip į tai reaguoja organizmas.

    Specialistai primena, kad didžiausią naudą duoda ne vien pasirinktas laikas, o reguliarumas ir pakankamas fizinio aktyvumo kiekis per savaitę. Tačiau tiems, kurie nuolat sportuoja, treniruotės perkėlimas į rytą ar vėlyvą rytmetį gali tapti nedidele korekcija, padedančia lengviau pasiekti riebalų mažinimo tikslus.

  • Numesti iki 7,5 kg su obuolių actu? Mokslininkai įvardijo sąlygą, kada tai gali veikti

    Obuolių actas dažnai pristatomas kaip paprasta ir pigi priemonė svoriui mažinti, tačiau naujesni moksliniai darbai rodo, kad poveikis gali būti realus tik tam tikromis sąlygomis. Klinikiniais tyrimais paremtose apžvalgose pastebėta, jog reguliarus acto vartojimas siejamas su nedideliu kūno masės, kūno masės indekso ir liemens apimties mažėjimu.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad vien acto pakanka greitai atsikratyti kelių kilogramų. Didesni pokyčiai dažniau fiksuoti tuomet, kai žmonės kasdien vartojo apie 30 mililitrų obuolių acto ir tuo pat metu laikėsi aiškesnio mitybos režimo, kontroliavo porcijas bei bendrą kalorijų kiekį.

    Manoma, kad efektas gali būti susijęs su acto rūgštimi. Ji kai kuriems žmonėms sulėtina skrandžio išsituštinimą ir sustiprina sotumo jausmą, todėl tampa lengviau sumažinti užkandžiavimą ir bendrą suvalgomo maisto kiekį. Tačiau reakcija skiriasi: vieniems apetitas mažėja, kitiems jokio apčiuopiamo pokyčio neatsiranda.

    Sveikatos specialistai pabrėžia, kad obuolių actas nėra savarankiškas nutukimo gydymo būdas ir nepakeičia subalansuotos mitybos bei fizinio aktyvumo. Ilgalaikiam svorio valdymui daug svarbesni yra mitybos įpročiai, miego kokybė, streso kontrolė ir nuoseklus judėjimas, o papildomos priemonės paprastai duoda tik ribotą naudą.

    Ne mažiau svarbus klausimas yra saugumas. Neskiedžiamas actas gali dirginti stemplės ir skrandžio gleivinę, provokuoti rėmenį ar pykinimą, taip pat prisidėti prie dantų emalio pažeidimų. Dėl to dažniausiai rekomenduojama actą skiesti vandeniu ir nevartoti jo dažnai ar dideliais kiekiais.

    Taip pat verta įvertinti sąveikas su vaistais. Actas gali turėti įtakos gliukozės kontrolei ir kalio pusiausvyrai, todėl žmonėms, vartojantiems vaistus nuo diabeto, šlapimą varančius preparatus ar turintiems lėtinių virškinamojo trakto sutrikimų, prieš įtraukiant actą į kasdienę rutiną patariama pasitarti su gydytoju.

    Apibendrinant, obuolių actas kai kuriems žmonėms gali būti pagalbinė priemonė, padedanti lengviau laikytis režimo ir sumažinti persivalgymą. Tačiau ryškus svorio kritimas paprastai pasiekiamas tik tuomet, kai actas tampa dalimi platesnių gyvenimo būdo pokyčių, o ne vieninteliu sprendimu.

  • Dieta pagal kraujo grupę vėl madinga, bet mokslas sako kitaip: štai ką rodo tyrimai

    Dieta pagal kraujo grupę vėl madinga, bet mokslas sako kitaip: štai ką rodo tyrimai

    Dieta pagal kraujo grupę nėra naujas reiškinys, tačiau socialiniuose tinkluose ir savipagalbos literatūroje ji vėl išgyvena populiarumo bangą. Koncepcija teigia, kad kraujo grupė A, B, AB ar 0 turėtų nulemti, kokie produktai žmogui tinka labiausiai, o kokių reikėtų vengti.

    Ši idėja išpopuliarėjo 1990-aisiais, kai dėmesio sulaukė Peterio D’Adamo siūlytas modelis. Pagal jį 0 grupė siejama su daug baltymų turinčia mityba, A su labiau augaliniu racionu, B su įvairesniu, o AB laikoma tarpine.

    Ką parodė didesni tyrimai

    Didelės apimties analizės, kuriose vertinti tūkstančių žmonių mitybos įpročiai ir sveikatos rodikliai, rodo kitą vaizdą. Kai kurių „A tipo“ mitybos principų besilaikantys žmonės vidutiniškai turėjo palankesnius metabolinius rodiklius, tačiau tai nebuvo susiję su jų faktine ABO kraujo grupe.

    Kitaip tariant, geresni rezultatai dažniausiai buvo paaiškinami pačia mitybos sudėtimi, o ne kraujo grupe. Augalinis racionas, daugiau daržovių ir vaisių, mažiau perdirbtos mėsos ir sočiųjų riebalų gali gerinti savijautą nepriklausomai nuo to, kokia raidė įrašyta medicininiuose dokumentuose.

    Panaši išvada kartojasi ir intervenciniuose tyrimuose, kuriuose žmonės tam tikrą laiką laikėsi konkretaus mitybos modelio, o mokslininkai stebėjo svorio ir biocheminių rodiklių pokyčius. Skirtumai pagal kraujo grupę dažniausiai nebuvo statistiškai reikšmingi.

    Kodėl kraujo grupė nėra mitybos kompasas

    ABO sistema svarbi medicinoje, ypač kraujo perpylimų, nėštumo ir kai kurių klinikinių situacijų kontekste. Tačiau mitybos rekomendacijoms to nepakanka, nes maisto apykaitą lemia daugybė tarpusavyje susijusių veiksnių.

    Žmogaus reakciją į mitybą gali keisti amžius, lytis, kūno sudėtis, fizinis aktyvumas, miego kokybė, vartojami vaistai, gretutinės ligos ir individualūs metaboliniai rodikliai. Vis daugiau dėmesio skiriama ir žarnyno mikrobiotai, kuri gali daryti įtaką gliukozės svyravimams, sotumui ir uždegiminiams procesams.

    „Turimi duomenys nerodo, kad mitybos pritaikymas pagal ABO kraujo grupę suteiktų papildomos, išmatuojamos naudos sveikatai“, – teigiama mokslinėse apžvalgose, vertinusiose šios dietos pagrįstumą.

    Kas veikia geriau už mitybą pagal ABO

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausią naudą dažniausiai duoda ne kraujo grupės „taisyklių“ laikymasis, o bendras raciono kokybės gerinimas. Kai žmonės pradeda planuoti mitybą, neretai automatiškai sumažina itin perdirbto maisto, saldintų gėrimų ir užkandžių, todėl gerėja ir svoris, ir laboratoriniai rodikliai.

    Praktiškesnis kelias yra remtis įrodymais grįsta mityba ir individualiais poreikiais. Jei tikslas yra svorio kontrolė, svarbūs energijos balansas ir ilgalaikis plano tvarumas, o jei yra sveikatos sutrikimų, sprendimus reikėtų sieti su diagnozėmis ir tyrimų rezultatais, o ne su kraujo grupės raide.

    Pastaraisiais metais daug kalbama apie precizinę mitybą, kai rekomendacijos gali būti personalizuojamos pagal platesnį duomenų rinkinį, įskaitant metabolinius rodiklius. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai yra gerokai sudėtingesnė sritis nei visuomenės skirstymas į keturias kategorijas, ir dar reikia daugiau aukštos kokybės tyrimų.

    Jei kyla noras išbandyti bet kokią ribojančią dietą, verta įvertinti riziką: griežtas produktų eliminavimas gali baigtis skaidulų, geležies, kalcio, vitamino D ar kitų maistinių medžiagų stoka. Saugiausia mitybos pokyčius aptarti su gydytoju ar dietologu, ypač sergant lėtinėmis ligomis.

  • Baltymai – ne tik raumenims: kiek jų reikia kasdien ir kur jų ieškoti, kad nepersistengtumėte

    Baltymai – ne tik raumenims: kiek jų reikia kasdien ir kur jų ieškoti, kad nepersistengtumėte

    Kodėl baltymai būtini?

    Baltymai yra viena svarbiausių organizmo statybinių medžiagų: jie reikalingi raumenims, odai, vidaus organų audiniams ir daugeliui fermentų bei hormonų. Taip pat baltymai prisideda prie imuninės sistemos veiklos ir padeda pernešti įvairias medžiagas kraujyje, todėl jų reguliariai turi būti racione.

    Kadangi organizmas baltymų „sandėliuoja“ ribotai, ypač svarbus nuoseklus jų gavimas su maistu. Ilgainiui per mažas baltymų kiekis gali apsunkinti atsistatymą po ligų ar krūvio, silpninti raumenų masės palaikymą ir didinti nuovargį.

    Kiek baltymų reikia per dieną?

    Daugumai sveikų suaugusiųjų, kurių kūno masė normali, orientyras yra apie 0,8–0,9 gramo baltymų kilogramui kūno svorio per parą. Tai reiškia, kad 65 kilogramus sveriančiam žmogui dažnai pakanka maždaug 52–59 gramų baltymų per dieną.

    Poreikis gali būti didesnis vyresniame amžiuje, atsigavimo po ligos ar traumų laikotarpiu, taip pat intensyviai sportuojant. Tokiais atvejais praktikoje dažnai taikomi didesni intervalai, tačiau juos verta derinti individualiai, ypač jei yra inkstų ligų ar kitų sveikatos sutrikimų.

    Ar baltymai padeda lieknėti?

    Vien tik mažas baltymų kiekis nėra tiesioginė svorio augimo priežastis, nes kūno masę pirmiausia lemia bendras energijos balansas. Vis dėlto baltymai gali padėti kontroliuoti apetitą, nes sotumo jausmas po baltymingesnio patiekalo dažnai išlieka ilgiau.

    Moksliniai duomenys rodo, kad organizmas baltymų virškinimui ir apykaitai sunaudoja daugiau energijos nei riebalams ar angliavandeniams. Mažinant svorį pakankamas baltymų kiekis taip pat padeda saugoti liesąją kūno masę, įskaitant raumenis, tačiau persivalgymas vis tiek didina svorį, nesvarbu, iš kokių maistinių medžiagų gaunamos kalorijos.

    Kur ieškoti baltymų kasdienėje mityboje?

    Geri baltymų šaltiniai yra kiaušiniai, žuvis, mėsa ir pieno produktai, tačiau vis didesnę reikšmę įgyja augaliniai pasirinkimai. Lęšiai, pupelės, avinžirniai, soja, „tofu“, „tempeh“, riešutai ir sėklos suteikia ne tik baltymų, bet ir skaidulų, vitaminų bei mineralų.

    Augaliniuose produktuose kai kurių nepakeičiamųjų aminorūgščių gali būti mažiau, todėl pravartu įvairinti šaltinius. Ypač naudinga derinti ankštinius su grūdiniais produktais per dieną, tačiau neprivalu kiekviename valgyme sudaryti „tobulos poros“, jei mityba apskritai yra įvairi.

    Kada verta pristabdyti?

    Baltymų daugiau ne visada reiškia geriau: per didelis jų kiekis dažnai ateina kartu su perteklinėmis kalorijomis, ypač jei racioną sudaro labai kaloringi produktai. Be to, reikšmę turi ne tik baltymų gramai, bet ir tai, kas dar yra maiste: žuvis suteikia omega-3 riebalų rūgščių, ankštiniai skaidulų, o riešutai nesočiųjų riebalų.

    Jei turite lėtinių ligų, ypač susijusių su inkstais, ar vartojate specifinius vaistus, prieš didinant baltymų kiekį verta pasitarti su gydytoju ar dietistu. Saugiausia strategija kasdienybėje dažniausiai yra baltymų paskirstymas per kelis valgymus ir įvairūs jų šaltiniai.

  • Norite sulieknėti? Aštuonios stiklinės vandens gali klaidinti – ką rodo nauji tyrimai

    Norite sulieknėti? Aštuonios stiklinės vandens gali klaidinti – ką rodo nauji tyrimai

    Vanduo neturi kalorijų, todėl metant svorį jis dažniausiai naudingas ne kaip stebuklinga priemonė, o kaip paprastas būdas pakeisti saldintus ir kaloringus gėrimus. Saldinta arbata, limonadai, sultys ar dalis kavos gėrimų gali nepastebimai reikšmingai padidinti paros energijos kiekį.

    Tačiau daugiau vandens savaime nebūtinai reiškia greitesnį svorio kritimą. 2024 metais paskelbta atsitiktinių imčių tyrimų apžvalga parodė, kad vien tik didinant vandens suvartojimą žmonėms, turintiems antsvorio ar nutukimą, nebuvo patikimai sumažintas nei kūno svoris, nei liemens apimtis, jei kiti įpročiai nesikeitė.

    Kas iš tiesų padeda?

    Apčiuopiama nauda dažniau matoma tada, kai vanduo pakeičia cukrumi saldintus gėrimus. Tokiu atveju sumažėja suvartojamų kalorijų kiekis, o tai ilgainiui gali padėti formuoti energijos deficitą, reikalingą svoriui mažėti.

    Vanduo taip pat gali padėti kontroliuoti suvalgomo maisto kiekį, jei jis geriamas strategiškai. Viename tyrime vyresni dalyviai, laikydamiesi mažesnio kaloringumo dietos ir prieš pagrindinius valgymus išgerdami apie 500 mililitrų vandens, per 12 savaičių vidutiniškai numetė maždaug 2 kilogramais daugiau nei tie, kurie laikėsi tik dietos.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad pusė litro prieš kiekvieną valgį tinka visiems. Tyrimų imtys dažnai nėra didelės, o poveikis priklauso nuo viso mitybos plano, fizinio aktyvumo, amžiaus, sveikatos būklės ir to, ar vanduo realiai pakeičia kaloringus pasirinkimus.

    Ar vanduo pagreitina medžiagų apykaitą?

    Teiginys, kad vanduo smarkiai užkuria medžiagų apykaitą, dažnai kartojamas, bet moksliniai duomenys to nepatvirtina kaip reikšmingo svorio metimo mechanizmo. Kai kurie senesni darbai rodė trumpalaikį energijos sąnaudų padidėjimą po maždaug 500 mililitrų vandens, tačiau vėlesni tyrimai šį efektą vertino kaip minimalų arba nepatikimą.

    Analizuojant vadinamąją vandens sukeltą termogenezę, energijos sąnaudų pokytis po 500 mililitrų buvo menkas ir statistiškai nereikšmingas, palyginti su kontroline situacija. Praktikoje tai reiškia, kad papildomos kelios stiklinės neturėtų būti laikomos būdu greitai padidinti kalorijų deginimą.

    Kiek vandens iš tikrųjų reikia?

    Vieno skaičiaus, tinkančio visiems, nėra, nes poreikis kinta dėl kūno masės, aktyvumo, oro temperatūros, ligų ar skysčių netekimo. Europos maisto saugos institucijos rekomendacijos sveikiems suaugusiesiems dažnai nurodo apie 2 litrus per dieną moterims ir apie 2,5 litro vyrams, skaičiuojant visą vandenį iš gėrimų ir maisto.

    Populiarus patarimas išgerti aštuonias stiklines per dieną kai kuriems žmonėms gali būti pakankamas, tačiau tai nėra universali norma. Metant svorį paprastai užtenka gerti reguliariai dienos eigoje, orientuojantis į troškulį, šlapimo spalvą, aktyvumą ir aplinkos sąlygas.

    Per trumpą laiką išgeriant labai daug vandens galima per daug praskiesti natrio koncentraciją kraujyje ir sukelti hiponatremiją. Sveikiems žmonėms tai reta, tačiau primena, kad net ir su vandeniu svarbus saikas.

    Vanduo pats savaime neplonina, bet gali realiai padėti lieknėti, jei juo pakeičiami saldinti gėrimai, laikomasi subalansuotos mitybos ir išlaikomas fizinis aktyvumas. Tvariausi rezultatai paprastai pasiekiami ne didinant vandens kiekius per prievartą, o nuosekliai gerinant kasdienius pasirinkimus.

  • Kalorijų deginimo mitas griūva: ne bėgimas pirmauja – štai kas per 30 min. sudegina daugiau

    Kalorijų deginimo mitas griūva: ne bėgimas pirmauja – štai kas per 30 min. sudegina daugiau

    Norint mažinti kūno svorį, būtinas energijos deficitas – situacija, kai organizmas per dieną sunaudoja daugiau energijos, nei gauna su maistu. Fizinė veikla padeda šį deficitą sukurti, tačiau vien treniruotės dažniausiai nenulemia rezultato: didžiausią įtaką turi bendras suvartojamų kalorijų kiekis ir kasdieniai įpročiai.

    Skaičiuojant, kiek energijos kainuoja skirtingos veiklos, dažnai remiamasi MET rodikliu – metaboliniu ekvivalentu. Apytikriai 1 MET atitinka energijos sąnaudas ramiai sėdint, o kuo MET didesnis, tuo intensyvesnis krūvis. Dėl to tas pats sportas gali „kainuoti“ labai skirtingai: lėtas važiavimas dviračiu ir intensyvi treniruotė į kalną nėra tas pats.

    Kas iš tiesų sudegina daugiausia?

    Bėgimas dažnai laikomas „karaliumi“, tačiau tai tik dalis tiesos. Pavyzdžiui, bėgimas maždaug 5 min. per kilometrą tempu yra apie 11,8 MET, o 70 kilogramų sveriančiam žmogui per 30 minučių tai gali reikšti daugiau nei 400 kilokalorijų. Visgi panašų ar net didesnį krūvį suteikia ir kitos veiklos.

    Šokdynė vertinama apie 11 MET, intensyvus irklavimo treniruoklis gali siekti apie 11 MET, o labai didelio intensyvumo režimu – iki 14 MET. Boksas ringe siekia apie 12,3 MET, greitas plaukimas laisvu stiliumi – apie 10,5 MET, o intensyvus važiavimas kalnų dviračiu į įkalnę taip pat gali priartėti prie 14 MET.

    Svarbiausia detalė – žodis „intensyvus“. Šios reikšmės nereiškia, kad kiekvienas, nuėjęs į baseiną ar užlipęs ant dviračio, automatiškai sudegins tiek pat. Lentelės aprašo konkrečią spartą ir krūvio lygį, o reali treniruotė gali būti su pertraukomis, skirtingu tempu ar net nevienoda technika.

    Kodėl vien kalorijų skaičiaus neužtenka?

    Sporto medicina pabrėžia, kad nėra vienos „geriausios“ treniruotės svorio mažinimui. Didelio intensyvumo intervalinės treniruotės ne visada automatiškai pranašesnės už kitą vidutinio ar didelio intensyvumo fizinę veiklą – svarbiausia yra bendra judėjimo dozė per savaitę ir bendros energijos sąnaudos.

    Praktikoje tai reiškia, kad rezultatus dažnai lemia ne tai, kokį sportą pasirinksite „idealiausiu“, o tai, ar sugebėsite jį daryti reguliariai. Rakečių sportai, komandiniai žaidimai ar kovos menai daugeliui žmonių būna psichologiškai lengviau „išlaikomi“: daugiau azarto, daugiau kaitos, mažiau monotonijos.

    Dar viena detalė, kurią verta įvertinti – išmanieji laikrodžiai ir apyrankės. Tyrimų apžvalgos rodo, kad energijos sąnaudų vertinimas vartotojiškuose įrenginiuose vis dar yra vienas mažiau tikslių rodiklių, todėl skaičius ekrane geriau traktuoti kaip orientyrą, o ne tikslų balansą.

    Jėgos treniruotės – ne tik raumenims

    Žiūrint vien į vienos treniruotės „kalorijas“, jėgos treniruotės dažnai nusileidžia bėgimui, šokdynei ar intensyviam irklavimui. Tačiau svorio mažinimo metu jos atlieka kitą svarbų vaidmenį: padeda mažinti riziką prarasti liesąją kūno masę, kai krenta svoris.

    Naujesnės mokslinės apžvalgos rodo, kad žmonėms, turintiems antsvorio ar nutukimą, prie mitybos plano prijungus pasipriešinimo pratimus, galima geriau išsaugoti liesąją masę ir kartu efektyviau mažinti riebalinį audinį. Dėl to vien ištvermės treniruotėmis paremta rutina ne visada yra optimalus pasirinkimas.

    Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę sukaupti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos arba 75–150 minučių intensyvios veiklos. Taip pat patariama bent 2 kartus per savaitę atlikti pagrindines raumenų grupes stiprinančius pratimus.

    Galutinis atsakymas paprastas: bėgimas yra veiksmingas būdas didinti energijos sąnaudas, tačiau jis neturi monopolio. Dviratis, plaukimas, šokdynė, irklavimo treniruoklis, kovos sportai ar rakečių žaidimai gali būti ne mažiau reiklūs, o didžiausią naudą atneša ta veikla, kurią realiai įmanoma tęsti ilgą laiką.

  • Po „Ozempic“ ir „Mounjaro“ – netikėtas posūkis: svoris grįžta greitai, išryškėjo dar viena rizika

    Po „Ozempic“ ir „Mounjaro“ – netikėtas posūkis: svoris grįžta greitai, išryškėjo dar viena rizika

    Kodėl kilogramai sugrįžta?

    Vaistai su semagliutidu ir tirzepatidu, veikiantys inkretinų sistemą, mažina apetitą ir didina sotumo jausmą, todėl per gydymą žmonės dažnai suvalgo mažiau. Klinikiniai tyrimai rodo, kad nutukimo gydyme vidutinis svorio kritimas gali siekti apie 15 proc., o didžiausiomis tirzepatido dozėmis – apie 21 proc.

    Vis dėlto nutukimas laikomas lėtine, linkusia atsinaujinti liga, todėl nutraukus gydymą biologiniai mechanizmai, skatinantys svorio augimą, vėl sustiprėja. Praktikoje tai reiškia, kad daliai pacientų numesti kilogramai ima grįžti net tada, kai pasiektas norimas svoris.

    Ką rodo tyrimų apžvalga?

    Oksfordo universiteto mokslininkai apžvelgė 37 tyrimus, kuriuose dalyvavo 9 341 suaugęs žmogus, turėjęs antsvorį arba nutukimą. Vidutinė gydymo trukmė siekė 39 savaites, o stebėjimas po gydymo pabaigos truko vidutiniškai 32 savaites.

    Apžvalgos duomenimis, nutraukus svorio kontrolei skirtus vaistus dalyviai vidutiniškai priaugdavo apie 0,4 kilogramo per mėnesį. Naujesnių terapijų, įskaitant semagliutidą ir tirzepatidą, grupėse svorio grįžimo tempas buvo didesnis ir siekė apie 0,8 kilogramo per mėnesį.

    Remiantis turimais duomenimis, mokslininkai prognozavo, kad dalis žmonių, vartojusių naujausius vaistus, gali grįžti prie pradinio svorio maždaug per 1,5 metų po terapijos pabaigos. Tyrėjai pabrėžia, kad tai yra apibendrinta prognozė, o ilgalaikių duomenų, kas vyksta praėjus daugiau nei metams po nutraukimo, vis dar trūksta.

    Ne tik svoris: dar viena problema

    Svorio grįžimas nėra būdingas tik farmakoterapijai, nes jo-jo efektas pasitaiko ir po dietos bei fizinio aktyvumo programų. Tačiau apžvalgoje nurodoma, kad po vaistų nutraukimo svorio augimo tempas vidutiniškai buvo apie 0,3 kilogramo per mėnesį didesnis nei po elgsenos programų, nors pradinis svorio kritimas vartojant vaistus dažnai būna ryškesnis.

    Kitas svarbus aspektas – kartu su svoriu gali palaipsniui nykti ir dalis metabolinių naudų. Tyrimuose fiksuota, kad gliukozės, HbA1c, kraujospūdžio, cholesterolio ir trigliceridų rodikliai laikui bėgant gali artėti prie buvusių iki gydymo, o apytiksliai tai gali įvykti per maždaug 1,4 metų.

    Ekspertai vis dažniau atkreipia dėmesį ir į mitybos kokybę ilgalaikio apetito slopinimo metu. UCL ir Kembridžo universiteto tyrėjai pažymi, kad energijos suvartojimas terapijos metu gali sumažėti apie 16–39 proc., o kartu gali nejučia sumažėti ir baltymų, vitaminų bei mineralų kiekis racione, ypač jei pacientas negauna aiškių mitybos rekomendacijų.

    Dar viena aktuali rizika – liesosios kūno masės mažėjimas. Greitai krentant svoriui organizmas netenka ne tik riebalų, bet ir dalies raumenų, todėl gydymo metu ypač svarbu pakankamas baltymų kiekis, reguliari fizinė veikla ir jėgos pratimai, padedantys išsaugoti raumenyną.

    Nors kai kuriuose tirzepatido tyrimuose akivaizdus baltyminis-energinis nepakankamumas buvo retas, vitaminų ir mineralų rodikliai ne visada buvo tiriami sistemingai. Dėl to ilgalaikių pasekmių mastas dar nėra galutinai aiškus, o pacientams rekomenduojama gydymą planuoti kartu su gydytoju ir, jei įmanoma, dietologu.

    Nauji duomenys nepaneigia šių vaistų veiksmingumo, tačiau primena, kad tai nėra kelių mėnesių priemonė greitam rezultatui. Ilgalaikėje perspektyvoje didžiausias tikslas yra ne tik numesti svorio, bet ir jį išlaikyti, apsaugoti raumenų masę bei sumažinti su nutukimu susijusių ligų riziką.

  • Atsisakėte duonos dėl dietos? Šios alternatyvos sotina, bet viena gudrybė gali pakišti koją

    Atsisakėte duonos dėl dietos? Šios alternatyvos sotina, bet viena gudrybė gali pakišti koją

    Duona dažnai tampa pirmuoju produktu, kurį žmonės išbraukia pradėję laikytis dietos. Tačiau vien jos atsisakymas savaime nereiškia, kad svoris pradės kristi. Svarbiausia sąlyga išlieka energijos deficitas, kai per dieną su maistu gaunama mažiau energijos, nei organizmas jos sunaudoja.

    Kokybiška pilno grūdo duona gali būti visavertė raciono dalis, nes joje yra skaidulų, B grupės vitaminų ir mineralinių medžiagų. Skaidulos padeda ilgiau jausti sotumą, todėl viena riekė ruginės ar viso grūdo duonos kai kuriems žmonėms palengvina porcijų kontrolę. Dėl to problema dažnai slypi ne pačioje duonoje, o jos kiekyje ir prieduose.

    Vis dėlto duonos pakaitalai praverčia tiems, kurie nori padidinti daržovių kiekį racione, sumažinti angliavandenių porciją arba tiesiog pavargo nuo įprastų sumuštinių. Svarbu, kad pasirinkta alternatyva tikrai pakeistų duoną, o netaptų papildomu priedu šalia įprastos riekės. Priešingu atveju bendras patiekalo kaloringumas tik išaugs.

    Lengviausias kelias – daržovės

    Lengviausiu duonos pakaitalu dažniausiai laikomos daržovės, nes jos turi daug vandens ir mažą energinį tankį. Vietoj sumuštinio pagrindo galima rinktis salotų ar kopūsto lapus, agurko ar cukinijos juosteles, taip pat keptą baklažaną. Tokiu būdu porcija vizualiai tampa didesnė, o energijos kiekis dažnai išlieka mažesnis.

    Daržovių lapai ar plokštelės gali atstoti ir tortiliją, į kurią patogu susukti mėsą, ankštinių kultūrų pastą, varškės sūrį ar kiaušinį su daržovėmis. Mažesniems užkandžiams tinka pievagrybių kepurėlės ar kepto batato griežinėliai, kurie gali tapti savotišku mini mėsainio pagrindu. Tokie sprendimai ypač naudingi, kai norisi sumažinti miltinių produktų kiekį, bet išlaikyti įprastą valgymo struktūrą.

    Kodėl kai kurie pakaitalai nedžiugina rezultatais?

    Ne visi populiarūs duonos pakaitalai automatiškai yra mažiau kaloringi. Avokadas, riešutai, migdolų miltai, geltonasis sūris ar riebūs tepamieji sūreliai turi daug riebalų, todėl jų energinė vertė greitai išauga net ir su nedideliu kiekiu. Dėl to patiekalas be duonos kartais gali būti kaloringesnis nei įprastas sumuštinis su viena rieke pilno grūdo duonos.

    Panašiai nutinka ir su vadinamaisiais keto bandelių ar duonos pakaitalais, kurių pagrindas yra kiaušiniai, sūris ir riešutų miltai. Nors tokiuose gaminiuose mažiau tradicinių miltų, tai nebūtinai reiškia mažesnį energijos kiekį. Kitaip tariant, užrašas be duonos dar nereiškia, kad pasirinkimas automatiškai dietiškas.

    Sotus sprendimas – daržoviniai paplotėliai

    Gera alternatyva sumuštiniams gali būti naminiai daržoviniai paplotėliai. Pavyzdžiui, sutarkuotą morką galima sumaišyti su kiaušiniu ir nedidele porcija tarkuotos mocarelos, pagardinti paprika, druska bei pipirais. Iš masės suformuoti plonus paplotėlius ir kepti apie 20 minučių 180 laipsnių temperatūroje.

    Panašiai galima panaudoti smulkintą papriką, kiaušinį ir šiek tiek mocarelos, o iškepusius paplotėlius trumpai atvėsinti, kad tvirčiau laikytų formą. Kad patiekalas būtų sotesnis, daržovinę bazę verta derinti su baltymais, pavyzdžiui, kiaušiniu, liesesne mėsa, varške ar ankštinių kultūrų užtepėle. Galutinį kaloringumą vis tiek lems priedai, todėl riebūs padažai ar gausus sūrio kiekis gali panaikinti visą sutaupymą.

    Norint realios naudos svorio kontrolei, svarbiausia žiūrėti į viso patiekalo sudėtį ir porcijos dydį. Duonos atsisakymas gali būti patogus įrankis, bet rezultatus dažniausiai lemia nuoseklus energijos balansas, pakankamas baltymų ir skaidulų kiekis bei saikingi, apgalvoti priedai.

  • Paklausė DI, kaip sulieknėti, ir numetė 16 kg: eksperimentas atskleidė netikėtą dalyką

    JAV vartotojų teisių ir produktų testavimo leidinio Consumer Reports žurnalistas Nikolas De Leonas nusprendė praktiškai patikrinti, ar dirbtinis intelektas gali padėti saugiai ir tvariai sulieknėti. Kelių mėnesių eksperimentas baigėsi akivaizdžiais skaičiais: jis atsikratė apie 16 kilogramų.

    Pradžioje, dar rugsėjį, vyras svėrė apie 88,5 kilogramo, jo ūgis siekė 175 centimetrus, o liemens apimtis buvo maždaug 109 centimetrai. Jis jau buvo bandęs greitą metodą, per du mėnesius numetė apie 9 kilogramus, tačiau vėliau prastai jautėsi ir per metus priaugo svorį atgal.

    Šį kartą tikslas buvo kitoks: mažinti svorį lėčiau, maždaug po 0,5 kilogramo per savaitę, kartu stengiantis išsaugoti raumenų masę. Pirmieji pokyčiai buvo paprasti ir praktiški: daugiau vaikščiojimo, mitybos fiksavimas ir sąmoningas baltymų kiekio sekimas.

    Vėliau žurnalistas į pagalbą pasitelkė „Google“ sprendimą „Gemini“ ir pateikė jam pagrindinius duomenis apie amžių, ūgį, svorį, tikslus bei ankstesnę patirtį sportuojant. DI pasiūlė struktūruotą jėgos treniruočių planą keturis kartus per savaitę, paremtą baziniais pratimais, tokiais kaip pritūpimai, spaudimas gulint ir mirties trauka.

    Kad rekomendacijos būtų patikrintos, De Leonas pradėjo naudoti ir „Anthropic“ sistemą „Claude“, lygindamas dviejų įrankių atsakymus. Jo teigimu, vienas DI tapo treniruočių plano konstravimo pagalbininku, o kitas labiau pasiteisino tikrinant skaičiavimus ir analizuojant progresą.

    Eksperimento metu jis reguliariai svėrėsi, matavo liemens apimtį ir fiksavo treniruočių rezultatus, kad sprendimai būtų paremti duomenimis, o ne nuotaika. Iki birželio pradžios svoris sumažėjo iki maždaug 72,6 kilogramo, o liemens apimtis krito iki maždaug 95 centimetrų, kūno riebalų dalį jis vertino apie 19 proc.

    Šis atvejis gerai atspindi, kaip šiandien DI dažniau naudojamas ne kaip stebuklingas sprendimas, o kaip planavimo ir informacijos suvaldymo priemonė. Vis dėlto specialistai pabrėžia ribas: DI negali realiu laiku įvertinti pratimų technikos, todėl ypač pradedantiesiems svarbu konsultuotis su treneriu ar gydytoju, o esant sveikatos problemoms neeksperimentuoti savarankiškai.

    Pats De Leonas pabrėžė, kad sėkmę lėmė ne vien DI, o nuoseklumas ir aiški sistema, kurios laikytis teko pačiam. DI šiame procese atliko mentoriaus užrašų knygelės vaidmenį: padėjo suformuluoti tikslus, susidėlioti rutiną ir suprasti, ką rodo surinkti duomenys.