CP v2

Tag: Svorio metimas

  • Šie dietų mitai griūva: ar tikrai pusryčiai svarbiausi ir vaisiai vakare draudžiami?

    Šie dietų mitai griūva: ar tikrai pusryčiai svarbiausi ir vaisiai vakare draudžiami?

    Socialiniuose tinkluose kasdien daugėja mitybos patarimų, tačiau kartu grįžta ir senos taisyklės, kurios skamba įtikinamai, bet ne visada turi tvirtą mokslinį pagrindą. Dietologai pabrėžia, kad svorio kontrolė ir sveika mityba dažniausiai remiasi nuoseklumu, o ne vienu stebuklingu principu.

    Per pastaruosius 10–15 metų požiūris į mitybą tapo labiau paremtas įrodymais: daugiau kalbama apie bendrą dienos racioną, baltymų, skaidulų kiekį ir energijos balansą. Dėl to dalis anksčiau populiarių teiginių šiandien vertinami kaip mitai arba pernelyg supaprastintos išvados.

    Pusryčiai nėra magiška taisyklė

    Teiginys, kad pusryčiai yra svarbiausias dienos valgis, daugeliui tapo kone dogma. Tačiau naujesnės apžvalgos rodo, kad lemiamas veiksnys dažniau yra ne pats pusryčių faktas, o tai, kiek ir ką žmogus suvalgo per visą dieną.

    Vieniems pusryčiai padeda stabilizuoti alkį ir mažina norą užkandžiauti, kitiems patogiau valgyti vėliau, pavyzdžiui, taikyti protarpinį badavimą. Esminė rekomendacija išlieka paprasta: pirmasis dienos valgis turėtų būti sotus ir maistingas, jei jis jums reikalingas.

    Vaisiai vakare nėra draudžiami

    Mitas, kad vaisių negalima valgyti prieš miegą, dažnai grindžiamas baime dėl cukraus ir tariamo riebalų kaupimosi. Iš tiesų organizmui svarbiausia yra bendras suvartojamų kalorijų kiekis ir tai, ar racionas atitinka jūsų poreikius.

    Vaisiai yra skaidulų, vitaminų ir antioksidantų šaltinis, todėl jų „uždraudimas“ vakare dažnai neturi prasmės. Praktinis niuansas tas, kad kai kuriems žmonėms didelė vaisių porcija vėlai vakare gali apsunkinti virškinimą, ypač jei kartu valgoma daug kitų produktų.

    Ne 18 valanda, o bendra rutina

    Reikalavimas vakarieniauti iki 18 valandos dažniausiai netinka žmonėms, kurie dirba iki vakaro ar sportuoja po darbo. Tyrimai rodo, kad vėlyvas valgymas gali būti probleminis tada, kai jis tampa persivalgymu, o miegas trumpėja ir prastėja jo kokybė.

    Specialistai dažniau siūlo orientuotis į pastovų ritmą ir paskutinį didesnį valgį planuoti taip, kad iki miego liktų laiko virškinimui. Jei vakare jaučiamas alkis, svarbiau pasirinkti lengvesnį, baltymų ir skaidulų turintį maistą, o ne laikytis vienos valandos taisyklės.

    Taukus ir angliavandenius demonizuoti pavojinga

    Ilgą laiką buvo kartojama, kad riebalai tukina, o angliavandeniai yra pagrindinis svorio augimo kaltininkas. Šiandien pabrėžiama, kad svarbiausia yra kokybė ir kiekis: nesočiosios riebalų rūgštys, žuvis, riešutai ar alyvuogių aliejus siejami su palankesniais širdies ir kraujagyslių rodikliais.

    Panašiai ir su angliavandeniais: pilno grūdo produktai, ankštiniai, daržovės ar vaisiai veikia kitaip nei saldumynai ir saldinti gėrimai. Mitybos ekspertai nuosekliai akcentuoja, kad rafinuotas cukrus, itin perdirbti produktai ir alkoholio perteklius išlieka tarp dažniausių veiksnių, trukdančių siekti geresnės savijautos ir sveikesnio svorio.

    Galiausiai, „vienos teisingos“ mitybos schemos visiems nėra: skiriasi amžius, fizinis aktyvumas, miego režimas, sveikatos būklė ir net darbo grafikas. Jei kyla klausimų dėl svorio, gliukozės svyravimų ar virškinimo, patikimiausias kelias yra individuali konsultacija su licencijuotu dietologu ar gydytoju.

  • Neįtikėtinos žvaigždžių metamorfozės: numetė iki 50 kg ir atskleidė, kas iš tiesų suveikė

    Neįtikėtinos žvaigždžių metamorfozės: numetė iki 50 kg ir atskleidė, kas iš tiesų suveikė

    Metamorfozės, kurios sulaukė dėmesio

    Visuomenėje žinomų žmonių svorio pokyčiai dažnai atsiduria dėmesio centre, nes kartu atveria ir kasdienius iššūkius: laiką, stresą, miego trūkumą bei spaudimą atrodyti nepriekaištingai. Vis dėlto dauguma tų, kurie pasiekė ryškių rezultatų, pabrėžia ne greitą efektą, o nuoseklų gyvenimo būdo keitimą.

    Dabartinės tendencijos rodo, kad vis dažniau kalbama apie sveikatos rodiklius, o ne vien svarstyklių skaičių. Medicinos specialistai primena, kad tvariam svorio mažėjimui svarbiausia energijos balansas, pakankamas baltymų kiekis, jėgos pratimai ir miegas, o staigūs ribojimai dažnai baigiasi grįžtančiu svoriu.

    Kas padėjo numesti kilogramus

    Aktorė Daria Widawska 2025 metais gerbėjus nustebino lieknesne figūra ir pasakojo, kad rezultatą pasiekė be kraštutinumų. Ji rinkosi ramesnius, reguliarius treningus ir natūralesnę mitybą, o kaip įkvėpimą minėjo sirtfood kryptį, išpopuliarėjusią po dainininkės Adele pokyčių.

    Vidawska akcentavo lėtą tempą ir mažesnį spaudimą sau, todėl, anot jos, tapo paprasčiau išlaikyti naujus įpročius. Iš viso ji numetė apie 12 kg, o geriausiu pokyčio rodikliu įvardijo savijautą ir didesnę energiją kasdienybėje.

    Interjerų dizainerė ir laidų vedėja Dorota Szelągowska viešai kalbėjo, kad nesiėmė griežtų dietų, o susitvarkė rutiną. Ji mažino užkandžiavimą, daugiau judėjo, dažniau rinkosi pasivaikščiojimus ir vidutinio intensyvumo treniruotes.

    Toks kelias dažnai minimas kaip tvaresnis, nes padeda išvengti persivalgymo epizodų ir mažina riziką grįžti prie senų įpročių. Specialistai pabrėžia, kad net ir kasdienis 30–45 minučių ėjimas, derinamas su subalansuota mityba, ilgainiui gali duoti apčiuopiamą rezultatą.

    Kai pokyčius paskatina sveikata

    Aktorės Anetos Zając metamorfozė aptarinėjama jau kurį laiką, nes per maždaug metus ji numetė apie 25 kg. Ji viešai dalijosi, kad svoris krito palaipsniui, o kartu keitėsi ir fizinė forma, odos būklė bei kasdienė energija.

    Pasak viešai skelbtų jos pasakojimų, svarbus vaidmuo teko specialistų konsultacijoms, nes buvo ieškoma priežasčių, kurios galėjo skatinti svorio augimą. Ji taip pat dalijosi sveikesnių patiekalų idėjomis ir rodė, kad judėjimas jai tapo rutina, įskaitant pilatesą ir bėgimą.

    Dominika Tajner pasakojo apie vieną ryškiausių pokyčių, kai svoris sumažėjo maždaug 50 kg. Ji pabrėžė, kad tai nebuvo greitas sprendimas, o lėtas ir nuoseklus darbas, paremtas subalansuota mityba ir treniruotėmis.

    Šiuolaikinė praktika rodo, kad daliai žmonių svorio kontrolę apsunkina hormoniniai ar metaboliniai veiksniai, todėl vien valios pastangų gali nepakakti. Tokiais atvejais gydytojai dažniausiai rekomenduoja įvertinti sveikatos būklę, o sprendimus derinti su mitybos ir fizinio aktyvumo planu.

    Žurnalistas Tomasz Sekielski ilgus metus kovojo su nutukimu, o kai svoris priartėjo prie 200 kg, jis ryžosi ryškesniems sprendimams. Viešai skelbta, kad jis pasirinko skrandžio mažinimo operaciją, o kartu keitė mitybos įpročius ir pradėjo treniruotis, todėl tapo beveik perpus lengvesnis.

    Tokios operacijos paprastai taikomos esant medicininėms indikacijoms, kai nutukimas kelia didelę riziką sveikatai. Gydytojai pabrėžia, kad tai nėra greitas kelias be pastangų, nes po procedūros būtini ilgalaikiai mitybos, judėjimo ir sveikatos stebėsenos pokyčiai.

    Aktoris Borys Szyc viešai minėjo, kad per keturis mėnesius jam pavyko numesti apie 15 kg, o didžiausias iššūkis buvo atsisakyti cukraus ir saldumynų. Jis taip pat ribojo baltų miltų produktus, druską ir kas rytą skirdavo apie 40 minučių mankštai.

    Aktoris Cezary Żak anksčiau svėrė daugiau nei 120 kg ir teigė, kad sprendimą keistis paskatino sveikata ir profesiniai motyvai. Jis mažino duonos, bulvių kiekį, atsisakė užkandžiavimo, ėmė laikytis valgymo reguliarumo ir, kaip skelbta, numetė apie 30 kg.

    Ekspertai primena, kad greitų universalių receptų nėra, tačiau daugumos istorijų bendras vardiklis aiškus: nuoseklus režimas, pakankamas judėjimas, mažiau itin perdirbto maisto ir realistiški tikslai. Jei svoris kinta staiga arba kartu atsiranda negalavimų, pirmas žingsnis turėtų būti ne nauja dieta, o sveikatos patikra.

  • Adele atskleidė, kaip po skyrybų numetė 45 kg: griežtas tabu balsui ir sirtmaisto dieta

    Pokyčiai prasidėjo nuo sveikatos

    Dainininkė Adele viešai pasidalijo, kad ryškūs kūno pokyčiai neatsirado per naktį, o prasidėjo nuo būtinybės saugoti sveikatą. Pasak jos, po balso problemų teko griežtai peržiūrėti kasdienius įpročius ir mitybą, kad būtų sumažinta gerklės dirginimo rizika.

    Ji atsisakė rūkymo, alkoholio ir kofeino, taip pat stengėsi vengti aštraus, itin rūgštaus bei kitų produktų, galinčių apsunkinti balso stygų būklę. Tokie ribojimai dažnai rekomenduojami žmonėms, susiduriantiems su refliuksu ar lėtiniu gerklės dirginimu, ypač kai balsas yra pagrindinis darbo įrankis.

    Kas pasikeitė mityboje

    Vėliau, artėjant intensyviems koncertiniams planams, Adele daugiau dėmesio skyrė ištvermei ir bendrai savijautai. Ji yra pasakojusi, kad reikšminga dalis progreso atėjo ne iš trumpalaikių eksperimentų, o iš nuoseklios disciplinos ir įpročių keitimo.

    Minėta ir vadinamoji sirtmaisto dieta, kuri akcentuoja augalinės kilmės produktus bei tam tikras maistines medžiagas. Specialistai pabrėžia, kad ilgalaikiai rezultatai paprastai labiausiai priklauso nuo bendro kalorijų balanso, mitybos kokybės, pakankamo baltymų kiekio ir tvarių įpročių, o ne vieno „stebuklingo“ metodo.

    Viešojoje erdvėje aptariama, kad jos racione atsirado daugiau žaliosios arbatos, kakavos, lapinių daržovių, grikių ir prieskonių, tokių kaip ciberžolė. Tokie produktai dažnai siejami su didesniu skaidulų ir antioksidantų kiekiu, tačiau jų poveikis svorio mažėjimui paprastai būna netiesioginis, per sotumą ir bendrą raciono struktūrą.

    Sportas kaip emocinės sveikatos atrama

    Adele nėra slėpusi, kad sportas jai ne visada teikė malonumą ir nebuvo lengviausia pokyčių dalis. „Aš dažniausiai tiesiog skundžiuosi. Aš nepuolu į sporto salę šokinėdama ir man tai neteikia malonumo“, – sakė Adele.

    Vis dėlto ji pripažino, kad judėjimas tapo svarbus ne vien dėl išvaizdos. Po skyrybų dainininkė yra siejusi sportą su geresne emocine savijauta ir bandymu suvaldyti nerimą, kai reikėjo atgauti kontrolės jausmą kasdienybėje.

    Ji taip pat yra minėjusi, kad motyvacija buvo noras jaustis stipria ir sveika mama savo sūnui. Tokia žinutė atitinka šiuolaikines tendencijas, kai garsūs žmonės vis dažniau kalba ne tik apie kilogramus, bet ir apie psichologinę sveikatą, miego režimą, streso valdymą bei ilgalaikį tvarumą.

  • Atrodo kaip gėlė, bet lenkia kitas daržoves: artišokas padeda kepenims ir lieknėjimui

    Artišokas, dar vadinamas artyšoku, žmonėms žinomas nuo Antikos laikų: jis vertintas ir virtuvėje, ir žolininkystėje. Ši daržovė kilusi iš Viduržemio jūros regiono, o didžiausi jos augintojai šiandien yra Italija, Ispanija ir Egiptas.

    Lietuvoje artišokai auginami retai, nes augalui reikia stabilios šilumos tiek dieną, tiek naktį. Dėl to dažniau jie atkeliauja importu, o pirkėjams kyla klausimas, ar verta įtraukti juos į kasdienį racioną.

    Maistui naudojami ne visi augalo komponentai: valgoma pagrinde žiedynų dalis, o stiebai ir lapai turi kartokų medžiagų. Vis dėlto būtent iš lapų dažnai gaminami ekstraktai, kurie naudojami maisto papildų sudėtyje.

    Artišokas išsiskiria maistinių medžiagų profiliu: jame yra kalio, magnio, kalcio, folio rūgšties, taip pat antioksidantų ir vitamino C. Dėl didesnio skaidulų kiekio ši daržovė gali padėti ilgiau jaustis sotiems ir lengviau suvaldyti užkandžiavimą.

    Daugiausia dėmesio mitybos tyrimuose sulaukia artišokuose esantys junginiai, ypač cinarinas ir kitos polifenolinės medžiagos. Mokslinėje literatūroje jie siejami su tulžies išsiskyrimo skatinimu ir poveikiu kraujo lipidų rodikliams, tačiau specialistai pabrėžia, kad tai nėra vaistas ir nepakeičia gydytojo paskirto gydymo.

    Norintiems mažinti svorį svarbu ir tai, kad artišokas yra mažai kaloringas, o 100 gramų turi apie 47 kilokalorijas. Skaidulos gali prisidėti prie stabilesnės gliukozės kreivės po valgio, todėl kai kuriems žmonėms lengviau išvengti staigių alkio epizodų.

    Viduržemio jūros virtuvėje artišokas laikomas kasdieniu produktu, o mitybos modelis dažnai minimas tarp palankiausių širdies ir kraujagyslių sveikatai. Būtent todėl artišokai neretai rekomenduojami kaip alternatyva įprastiems, mažiau vertingiems garnyrams.

    Renkantis šviežią artišoką patariama atkreipti dėmesį, kad jis būtų tvirtas, su standžiais, prigludusiais lapais, be pajuodavimų ar įtrūkimų. Išoriniai lapai dažniausiai būna tamsesni, o vidiniai, kuo arčiau šerdies, tuo šviesesni.

    Prieš gaminant artišoką reikia nuplauti, nupjauti viršūnę ir pašalinti kiečiausius išorinius lapus. Taip pat būtina išimti plaušuotą vidų, nes jis nevalgomas, o kotą, jei naudosite, reikėtų nuskusti.

    Dažniausi paruošimo būdai yra virimas, troškinimas ar kepimas orkaitėje. Artišokai tinka kaip garnyras prie žuvies ar mėsos, taip pat dera su alyvuogių aliejumi, česnaku, citrina ir žolelėmis, todėl lengvai pritaikomi ir kasdienei virtuvei.

    Jei turite tulžies pūslės ar kepenų sutrikimų, taip pat vartojate vaistus cholesterolio ar kitų būklių kontrolei, dėl didesnio kiekio artišokų ar jų ekstraktų racione verta pasitarti su gydytoju. Tai ypač aktualu, jei planuojate vartoti koncentruotus papildus, o ne vien maistą.

  • Hummusas vadinamas viena naudingiausių užtepėlių: sotina, padeda mesti svorį ir saugo širdį

    Hummusas, gaminamas iš avinžirnių ir sezamų pastos tahini, pastaraisiais metais tapo vienu populiariausių užtepėlių pasaulyje. Dietologai jį vertina dėl augalinių baltymų, skaidulų ir nesočiųjų riebalų derinio, kuris ilgiau suteikia sotumo.

    Gegužės 13 dieną minint Tarptautinę hummuso dieną, šis patiekalas vėl atsiduria dėmesio centre. Nors tai Artimųjų Rytų virtuvės klasika, namuose jį pasigaminti paprasta, o sudėtį lengva pritaikyti pagal savo mitybos tikslus.

    Kuo hummusas naudingas sveikatai?

    Avinžirniai yra geras skaidulų šaltinis, todėl reguliariai vartojamas hummusas gali prisidėti prie sklandesnio virškinimo. Skaidulos taip pat padeda palaikyti palankią žarnyno mikrobiotos pusiausvyrą, o ji siejama su imunitetu ir bendra savijauta.

    Hummuse esantys nesočieji riebalai, ypač jei naudojamas alyvuogių aliejus, yra siejami su palankesniais širdies ir kraujagyslių rizikos veiksniais. Ankštinių vartojimas mityboje taip pat dažnai siejamas su geresniu cholesterolio rodiklių profiliu.

    Tahini suteikia ne tik skonį, bet ir papildomų maistinių medžiagų, tarp jų mineralų ir antioksidantų. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad tai kaloringa sudedamoji dalis, todėl porcijos dydis turi reikšmę.

    Ar hummusas tikrai padeda mesti svorį?

    Hummusas dažnai minimas kaip geresnė alternatyva itin sūriems ar daug sočiųjų riebalų turintiems užkandžiams. Baltymų ir skaidulų derinys gali padėti ilgiau jaustis sotiems, todėl kai kuriems žmonėms tampa lengviau sumažinti bereikalingą užkandžiavimą.

    Tačiau hummusas nėra stebuklinga priemonė lieknėjimui, nes kalorijų jame nemažai, ypač jei dedama daugiau tahini ir aliejaus. Norint mažinti svorį, svarbiausia išlieka bendras dienos energijos balansas ir produktų kokybė.

    Praktinis sprendimas paprastas: rinktis mažesnę porciją ir hummusą derinti su daržovėmis, o ne su itin kaloringais traškučiais ar bandelėmis. Taip išlaikomas sotumas, bet sumažėja perteklinių kalorijų tikimybė.

    Kaip pasigaminti kremišką hummusą namuose

    Klasikiniam variantui dažnai naudojama apie 400 gramų virtų avinžirnių, 3–5 šaukštai tahini, 1–2 šaukštai alyvuogių aliejaus ir pusės citrinos sultys. Masę patogu trinti trintuvu, o norint švelnesnės tekstūros po truputį įpilti kelių šaukštų labai šalto vandens.

    Skoniui pagyvinti tinka žiupsnelis kumino ir česnakas, jei jis patinka. Jei naudojami konservuoti avinžirniai, verta atkreipti dėmesį į sudėtį ir rinktis variantus su mažiau druskos bei priedų.

    Hummusą šaldytuve įprastai galima laikyti kelias dienas sandariame inde. Prieš valgant pravartu įvertinti kvapą ir tekstūrą, o patiekalą patiekti su daržovėmis, pilno grūdo duona ar kaip padažą prie kitų patiekalų.

    Žmonėms, alergiškiems sezamams, hummusas gali būti netinkamas, nes tahini gaminama iš sezamų. Taip pat didesnis skaidulų kiekis kai kuriems gali sukelti pilvo pūtimą, todėl, jei ankštinių valgote retai, porciją geriau didinti palaipsniui.

  • Chia sėklos vandenyje ar piene: dietologai paaiškino, kas geriau sotumui ir svoriui

    Chia sėklos dažnai vadinamos vienu patogiausių kasdienių pasirinkimų dėl skaidulų ir omega-3 riebalų rūgščių. Tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad sausų chia sėklų vartojimas ne visada yra gera idėja, ypač jei žmogus turi rijimo ar virškinimo sutrikimų.

    Esminis principas paprastas: chia sėklas dažniausiai verta iš anksto pamirkyti. Jos sugeria skystį kelis kartus daugiau nei pačios sveria, todėl išbrinksta ir suformuoja tirštą gelį, kurį organizmui paprasčiau suvirškinti ir kuris ilgiau suteikia sotumo.

    Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad mirkymas padeda „atverti“ sėklų struktūrą ir palengvina kai kurių maistinių medžiagų pasisavinimą. Praktikoje tai reiškia, kad išbrinkusios chia sėklos tampa minkštesnės, mažiau dirgina virškinamąjį traktą ir lengviau įsilieja į įprastą racioną.

    Kitas svarbus aspektas yra saugumas. Sausos chia sėklos, patekusios į mažai skysčių turinčią terpę, gali labai greitai brinkti, todėl retais atvejais gali sukelti diskomfortą ar net užstrigimo riziką žmonėms, turintiems rijimo problemų.

    Mirkant chia vandenyje gaunamas vadinamasis chia gelis, kurį patogu dėti į košes, kokteilius ar jogurtą. Tai dažniausiai mažiau kaloringas pasirinkimas, nes vanduo neprideda papildomos energinės vertės, o sotumo jausmą sustiprina didelis skaidulų kiekis.

    Dietologai dažnai akcentuoja, kad toks variantas gali būti naudingas tiems, kurie nori paprasto užkandžio tarp valgymų. Skaidulos padeda palaikyti regularesnę žarnyno veiklą ir gali prisidėti prie tolygesnio gliukozės lygio kraujyje, jei bendra mityba subalansuota.

    Sumaišius chia su pienu, gėrimu augaliniu pagrindu arba kefyru dažniausiai gaunamas tirštesnis pudingas, kuris labiau primena pilnavertį patiekalą. Priklausomai nuo pasirinkto pieno, toks variantas gali suteikti daugiau baltymų, kalcio ir vitamino D.

    Dėl baltymų, riebalų ir skaidulų derinio chia pudingas piene dažnai ilgiau išlaiko sotumo jausmą. Tai gali būti patogus sprendimas tiems, kurie ieško greitų pusryčių ar nori pakeisti saldesnį desertą maistingesne alternatyva.

    Vieno universalaus atsakymo nėra, nes svarbiausias yra bendras paros kalorijų balansas, baltymų kiekis ir įpročių tvarumas. Jei tikslas yra lengvesnis užkandis ir mažesnė energinė vertė, dažniau pasirenkamos chia sėklos vandenyje.

    Jei žmogui svarbu ilgiau išlikti sočiam ir gauti daugiau baltymų, praktiškesnis gali būti variantas piene ar kitoje baltymingesnėje terpėje. Specialistai pabrėžia, kad abiem atvejais chia verta vertinti kaip subalansuotos mitybos dalį, o ne kaip greitą sprendimą svoriui mažinti.

    „Chia sėklų pasirinkimas priklauso nuo tikslo: vanduo tinka lengvam užkandžiui, o pienas dažniau tampa pilnaverčiu patiekalu“, – sako mitybos specialistai.

  • Tyrimas: greitas svorio metimo startas gali padėti išlaikyti rezultatą – iki 14 proc. per 4 mėnesius

    Nauji Norvegijos mokslininkų duomenys rodo, kad greitesnis svorio metimo startas gali būti ne tik efektyvesnis, bet ir padėti geriau išlaikyti pasiektą rezultatą. Tyrime, apie kurį pranešė britų žiniasklaida, stebėta, kaip skirtingi mitybos planai veikia svorio pokytį per kelis mėnesius ir per metus.

    Darbas pristatytas Europos nutukimo kongrese, o tyrimą vykdė su Norvegijos Vestfold Hospital Trust siejama komanda. Iš viso dalyvavo 284 suaugusieji, kurie buvo suskirstyti į dvi grupes pagal pasirinktą svorio mažinimo strategiją.

    Viena grupė pradėjo nuo ryškesnio kalorijų ribojimo: pirmus du mėnesius jų paros racionas siekė apie 1 000 kilokalorijų, vėliau jis palaipsniui didintas iki maždaug 1 500 kilokalorijų. Kita grupė rinkosi nuosaikesnį kelią, mažindama įprastą racioną maždaug 1 000 kilokalorijų, o realus suvartojimas vidutiniškai siekė apie 1 400 kilokalorijų per parą.

    Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad tokie skaičiai yra gerokai mažesni nei dažnai viešai nurodomi orientaciniai paros poreikiai. Vis dėlto pabrėžiama, jog šie mitybos pokyčiai buvo taikomi kaip struktūruoto plano dalis, o ne kaip savarankiškas bandymas be priežiūros.

    Po keturių mėnesių greitesnio starto grupė vidutiniškai buvo numetusi beveik 13 proc. pradinio kūno svorio, o nuosaikesnio mažinimo grupė – apie 8 proc. Skirtumas išliko ir vėliau, kai dalyvių būklė buvo vertinama po metų.

    Metų laikotarpiu greitesnio starto grupė iš viso buvo pasiekusi daugiau kaip 14 proc. kūno svorio sumažėjimą, kai nuosaikesnio kelio dalyviai vidutiniškai siekė apie 10,5 proc. Tai leido tyrėjams kelti prielaidą, kad spartesnė pradžia nebūtinai reiškia prastesnį ilgalaikį rezultatą.

    Viena iš tyrimo išvadų – plačiai paplitęs įsitikinimas, jog „lėčiau reiškia tvariau“, ne visada pasitvirtina, ypač kai procesas yra struktūruotas ir stebimas specialistų. Tyrimo autorė pabrėžė, kad greitesnis startas gali būti paprasčiau įgyvendinamas, jei žmogui suteikiama aiški sistema ir nuosekli priežiūra.

    Vis dėlto gydytojai paprastai akcentuoja, kad didelis kalorijų ribojimas nėra universalus sprendimas visiems. Tokie režimai gali būti netinkami žmonėms su tam tikromis ligomis, vartojantiems specifinius vaistus, nėščiosioms ar turintiems valgymo sutrikimų riziką, todėl sprendimai dėl ryškesnio deficito turėtų būti priimami individualiai.

    Ekspertai taip pat primena, kad ilgalaikį svorio pokytį lemia ne vien pirmųjų savaičių tempas, bet ir tai, ar žmogus sugeba išlaikyti naujus įpročius. Net ir greitesnė pradžia paprastai laikoma prasminga tik tada, kai ją lydi pakankamas baltymų kiekis, fizinis aktyvumas, miegas ir aiškus planas, kaip grįžti prie tvaresnio raciono.

  • Trys netikėti mažai kaloringi patiekalai: sąraše ir pica bei šaurma – štai kaip rinktis

    Mažai kaloringa nereiškia nuobodu

    Svorį metant ar norint valgyti lengviau, dažnai pirmiausia atsisakoma „sunkių“ patiekalų. Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad vien patiekalo pavadinimas dar nepasako jo maistingumo ar kaloringumo.

    Daug ką lemia porcijos dydis, gaminimo būdas ir sudėtis: kiek yra daržovių, baltymų, kokie riebalai ir kiek pridėtinio cukraus ar padažų. Todėl kai kurie iš pirmo žvilgsnio netikėti pasirinkimai gali tikti ir lengvesnei mitybai.

    Burokėlių sriuba ar barščiai: sotumas iš daržovių

    Daržovių pagrindu verdama sriuba dažnai būna palyginti mažo kaloringumo, ypač jei ji ruošiama be riebių mėsos dalių ir be perteklinio aliejaus. Barščiai gali būti sotūs dėl skaidulų, o daržovės po virimo jų nepraranda.

    Terminis apdorojimas gali sumažinti dalį vitaminų, tačiau skaidulos, kurios svarbios sotumui ir žarnyno veiklai, išlieka. Kad patiekalas būtų labiau subalansuotas, dažnai rekomenduojama įtraukti liesesnį baltymų šaltinį.

    „Barščius verta virti su liesesne mėsa, pavyzdžiui, vištiena ar veršiena, o baltymų kiekį prireikus papildyti atskira mėsos porcija“, – sako mitybos specialistė.

    Pica: viskas priklauso nuo pasirinkimų

    Pica dažnai laikoma kaloringu greitu maistu, tačiau jos maistinė vertė labai skiriasi. Didžiausi skirtumai atsiranda dėl porcijos, tešlos tipo, sūrio kiekio ir to, kiek yra daržovių bei baltymų.

    Lengvesniam pasirinkimui dažniau siūloma rinktis pomidorų padažo pagrindą, daugiau daržovių ir baltymingus priedus, pavyzdžiui, vištieną ar liesesnę mėsą. Jūros gėrybės taip pat gali būti tinkamas variantas, jei nepadauginama riebių padažų ir sūrio.

    Gaminant namuose, tešlai dažnai pasirenkami viso grūdo miltai ar kietųjų kviečių produktai, nes taip padidinamas skaidulų kiekis. Vis dėlto net ir „pagerinta“ pica išlieka patiekalas, kur svarbiausia saikas.

    Šaurma: subalansuota, jei atsargiai su padažu

    Šaurma gali būti gana subalansuotas patiekalas, jei joje yra pakankamai daržovių ir liesesnės mėsos, o padažas nėra riebus. Lavašas suteikia angliavandenių, mėsa ar ankštiniai gali tapti baltymų šaltiniu, daržovės prideda skaidulų.

    Dažna problema – padažai, ypač gaminami su daug rafinuotų riebalų. Dėl to kaloringumas gali šoktelėti net tada, kai pati mėsa ir daržovės yra tinkamos.

    „Užsakant šaurmą didžiausia rizika slypi padaže: jis dažnai būna riebus, todėl verta jo atsisakyti arba paprašyti labai mažai“, – aiškina specialistė.

    Norint realiai sumažinti dienos kaloringumą, paprastai efektyviausia ne „uždrausti“ mėgstamus patiekalus, o koreguoti porciją ir sudėtį. Daugumai žmonių papildomas dėmesys daržovių kiekiui, baltymams ir padažams duoda greitesnį rezultatą nei griežti ribojimai.

  • Tyrimas rodo aiškų skaičių: apie 8 500 žingsnių per dieną gali padėti išlaikyti svorį po dietos

    Nauja apžvalga rodo, kad kasdienis ėjimas gali būti vienas paprasčiausių būdų sumažinti riziką po dietos vėl priaugti svorio. Analizėje išskiriamas konkretus orientyras: apie 8 500 žingsnių per dieną.

    Rezultatai pristatyti Europos nutukimo kongrese, o išvados siejamos su tyrimais, kuriuose vertintas svorio mažinimo ir vėlesnio svorio išlaikymo laikotarpis. Tyrėjai pabrėžia, kad didžiausias iššūkis gydant nutukimą yra būtent svorio sugrįžimo prevencija.

    Pasak tyrėjų, didelė dalis žmonių, kurie numeta svorio, per kelerius metus atgauna dalį arba visą prarastą svorį. Tai siejama ne tik su mitybos pokyčių išlaikymo sunkumais, bet ir su kasdienio aktyvumo sumažėjimu pasibaigus intensyvesniam lieknėjimo etapui.

    Šioje temoje vis dažniau akcentuojamas ne trumpalaikis „greitas rezultatas“, o ilgalaikė rutina, kurią galima palaikyti metų metus. Ėjimas laikomas viena prieinamiausių fizinio aktyvumo formų, nes jam nereikia specialios įrangos ar sporto klubo.

    Mokslininkai apžvelgė 18 atsitiktinių imčių kontroliuojamų tyrimų, o į galutinę metaanalizę įtraukė 14 tyrimų, kuriuose dalyvavo 3 758 suaugusieji. Vidutinis dalyvių amžius siekė 53 metus, o vidutinis kūno masės indeksas buvo 31 kg/m².

    Lygintos dvi grupės: gyvenimo būdo keitimo programose dalyvavę žmonės ir kontrolinės grupės, kurios laikėsi dietos be papildomos paramos arba negavo jokios intervencijos. Programose mitybos rekomendacijos buvo derinamos su raginimu daugiau vaikščioti ir sekti žingsnius.

    Pradžioje abiejų grupių aktyvumas buvo panašus: apie 7 200 žingsnių per dieną. Svorio mažinimo etapo pabaigoje gyvenimo būdo programų dalyviai vidutiniškai pasiekė apie 8 454 žingsnių per dieną ir numetė apie 4,39 proc. kūno masės, tai yra maždaug 4 kilogramus.

    Svorio palaikymo etape jie išlaikė didesnį aktyvumą ir tyrimo pabaigoje vidutiniškai darė apie 8 241 žingsnį per dieną. Ilgalaikis vidutinis svorio sumažėjimas siekė apie 3,28 proc., arba maždaug 3 kilogramus, o kontrolinėse grupėse reikšmingo pagerėjimo dažniausiai nefiksuota.

    Žingsnių skaičius nėra „magija“, tačiau jis veikia kaip lengvai suprantamas rodiklis, padedantis palaikyti pastovų energijos sunaudojimą ir rutiną. Tyrėjų siūlomas orientyras apie 8 500 žingsnių per dieną išsiskiria tuo, kad yra pasiekiamas daugeliui ir nereikalauja didelio intensyvumo treniruočių.

    Svarbu ir tai, kad ėjimas dažniausiai gerai toleruojamas vyresnio amžiaus žmonių ar turinčių antsvorio, kai intensyvesnis sportas gali kelti didesnę traumų riziką. Specialistai paprastai pabrėžia nuoseklumą: geriau kasdien stabiliai judėti, nei trumpam „perspausti“ ir vėliau viską mesti.

    „Svarbiausia ir sunkiausia užduotis gydant nutukimą yra užkirsti kelią svorio sugrįžimui“, – sakė profesorius Marwanas El Goh.

    „Žmones reikėtų skatinti didinti žingsnių skaičių iki maždaug 8 500 per dieną lieknėjimo fazėje ir išlaikyti tokį aktyvumą svorio palaikymo laikotarpiu, kad būtų mažesnė tikimybė vėl priaugti“, – teigė jis.

    Nors išvados remiasi kelių šalių tyrimais ir apima tūkstančius dalyvių, ekspertai primena, kad rezultatai priklauso nuo viso gyvenimo būdo: mitybos, miego, streso, gretutinių ligų ir individualaus fizinio pajėgumo. Vis dėlto aiškus žingsnių tikslas gali būti praktiškas atskaitos taškas tiems, kurie po dietos ieško realistiško būdo išlaikyti pasiektą svorį.

  • Be dietų ir sporto? „bariatrinė želatina“ žada stebuklus, bet gydytojai įspėja

    Be dietų ir sporto? „bariatrinė želatina“ žada stebuklus, bet gydytojai įspėja

    Internete plinta pažadai, esą vadinamoji „bariatrinė želatina“ gali padėti greitai sulieknėti be dietos ir fizinio aktyvumo. Tačiau specialistai pabrėžia, kad terminas bariatrinis medicinoje siejamas su nutukimo gydymu ir operacijomis, o ne universaliais produktais visiems.

    Bariatrinės operacijos yra rimtos procedūros, taikomos tik daliai pacientų, ir po jų būtina gydytojų priežiūra, mitybos planas bei gyvenimo būdo pokyčiai. Klinikinė praktika rodo, kad svoris gali grįžti ir po operacijos, jei nesilaikoma rekomendacijų dėl mitybos ir judėjimo.

    Želatina iš tiesų kartais minima ankstyvose mitybos schemose po skrandžio apylankos ar kitų bariatrinių intervencijų, tačiau visai kitu tikslu. Tokiu laikotarpiu dažnai taikoma skaidrių skysčių dieta, labai mažos porcijos ir aiškios ribos, o viską prižiūri specialistai.

    Maistinė želatina yra baltymų šaltinis, todėl kai kuriems žmonėms ji gali trumpam sustiprinti sotumo jausmą. Vis dėlto tai nereiškia, kad ji degina riebalus, reikšmingai greitina medžiagų apykaitą ar leidžia mažinti svorį nekeičiant įpročių.

    Tyrimai, nagrinėję želatinos papildymą mityboje svorio kontrolės kontekste, nepatvirtina, kad tai būtų tvari ir patikima ilgalaikė strategija. Svarbu atskirti sotumo pojūtį po vieno produkto nuo antsvorio ar nutukimo gydymo, kuriam reikia kompleksinio požiūrio.

    Vartotojų apsaugos institucijos ne kartą yra perspėjusios, kad stebuklingo lieknėjimo pažadai be pastangų yra tipiškas klaidinančios reklamos bruožas. Įtarimą turėtų kelti teiginiai, kad priemonė veikia visiems, nereikia prižiūrėti mitybos, o rezultatai esą garantuojami per kelias savaites.

    Dietos papildai apskritai nėra laikomi veiksmingu nutukimo gydymo metodu, o vienas atskiras ingredientas paprastai nesuteikia kliniškai reikšmingo rezultato. Dar daugiau rizikų atsiranda, kai produktas parduodamas be aiškios sudėties, gamintojo duomenų, vartojimo instrukcijų ir įspėjimų.

    Sveikatos priežiūros institucijos taip pat yra fiksavusios atvejų, kai lieknėjimui skirti produktai turėjo etiketėje nenurodytų medžiagų. Tai ypač pavojinga žmonėms, turintiems aukštą kraujospūdį, širdies ligų, diabetą, inkstų ar kepenų sutrikimų, taip pat vyresnio amžiaus asmenims.

    Jei reklama žada greitą efektą be mitybos pokyčių, remiasi miglotais medicininiais terminais, o prekė platinama tik per formą internete ir be skaidrios informacijos, verta sustoti. Saugus svorio mažinimas paprastai remiasi energijos balanso korekcija, pakankamu baltymų ir skaidulų kiekiu, fiziniu aktyvumu, miegu ir, prireikus, gydytojo pagalba.

    „Bariatrinė želatina“ gali skambėti kaip naujas proveržis, tačiau dažniau tai primena rinkodaros triuką nei mediciniškai pagrįstą metodą. Prieš pradedant bet kokią greito lieknėjimo programą, ypač jei turite lėtinių ligų ar vartojate vaistus, racionaliausia pasitarti su gydytoju arba dietologu.