CP v2

Tag: Svorio metimas

  • Beveik nieperka, bet dietologai giria: dygliuotas agurkas kiwano gali nustebinti diabetikus

    Beveik nieperka, bet dietologai giria: dygliuotas agurkas kiwano gali nustebinti diabetikus

    Kiwano, dar vadinamas dygliuotu agurku arba raguotu melionu, Lietuvoje vis dar retas pasirinkimas, nors mitybos specialistai jį vertina dėl mažo kaloringumo ir gaivaus skonio. Tai egzotiškas vaisius, kurio žievė bręsdama iš žalios tampa oranžinė, o viduje slepiasi želė primenanti, žalsva minkštimo masė su valgomomis sėklomis.

    Skonis dažniausiai apibūdinamas kaip kiwi, meliono ir banano derinys, kai kas jaučia ir lengvas ananaso natas. Paprasčiausias būdas ragauti yra perpjauti vaisių per pusę ir minkštimą valgyti šaukšteliu, tačiau jis tinka ir kokteiliams, glotnučiams, vaisių salotoms bei desertams.

    Šis vaisius ypač dažnai minimas lieknėjimo kontekste, nes didelę jo dalį sudaro vanduo, o energinė vertė išlieka nedidelė. Vidutiniškai 100 gramų kiwano turi apie 45 kilokalorijas, todėl jis gali būti patogus pasirinkimas, kai norisi saldesnio užkandžio, bet siekiama kontroliuoti bendrą kalorijų kiekį.

    Diabetu sergantiems žmonėms vaisių pasirinkimas neretai kelia klausimų, nes dalis jų turi daug cukrų ir gali greitai kelti gliukozės lygį. Kiwano dažnai priskiriamas prie vaisių, kurie paprastai turi mažesnį glikeminį poveikį, tačiau individuali reakcija skiriasi, todėl svarbu stebėti porcijas ir bendrą angliavandenių kiekį mityboje.

    Kiwano minkštimas suteikia ir mikroelementų bei vitaminų, tarp kurių dažniausiai išskiriami vitaminas C ir vitaminas A, svarbūs imuninės sistemos veiklai ir regėjimui. Taip pat minimi mineralai, tokie kaip magnis, fosforas ir kalcis, kurie svarbūs nervų sistemai, raumenų funkcijai ir kaulų būklei.

    Praktinis privalumas, dėl kurio kiwano vertina ne tik vartotojai, bet ir prekybininkai, yra ilgas išsilaikymas. Tinkamai laikomas vaisius gali išbūti ilgai neprarasdamas tekstūros ir skonio, todėl tinka tiems, kurie nori turėti namuose ilgiau išsilaikančių vaisių ir rečiau lankytis parduotuvėje.

    Vis dėlto dietologai primena, kad nė vienas produktas nėra stebuklinga priemonė: geriausias efektas pasiekiamas, kai kiwano tampa subalansuotos mitybos dalimi. Jei turite virškinimo jautrumą ar sergate lėtinėmis ligomis, naujus, egzotiškus produktus verta įtraukti palaipsniui ir stebėti savijautą.

  • Pamatęs parduotuvėje griebk: šis produktas beveik nekaloringas, o sotumo jausmas trunka ilgai

    Vis daugiau žmonių, rinkdamiesi maistą, skaičiuoja ne tik kalorijas, bet ir vertina, kiek laiko po valgymo išlieka sotumo jausmas. Dėl to Europoje sparčiai populiarėja konjakas – Azijoje nuo seno naudojamas augalas, iš kurio gaminami mažai energijos turintys produktai.

    Dažniausiai parduotuvėse jis atpažįstamas pagal užrašus shirataki makaronai arba ryžiai iš konjako. Tokie gaminiai paprastai sudaryti daugiausia iš vandens ir tirpiųjų skaidulų, todėl jų energinė vertė yra labai maža, o sotumo jausmas gali išlikti ilgiau nei po įprastų, greitai suvirškinamų angliavandenių.

    Kas yra konjakas?

    Konjakas yra Rytų Azijoje auginamas augalas, kurio vertingiausia dalis – gumbas. Iš jo išgaunamas gliukomananas – tirpioji skaidulinė medžiaga, pasižyminti gebėjimu sugerti vandenį ir išbrinkti, virškinamajame trakte sudarydama gelio konsistenciją.

    Ši savybė siejama su lėtesniu skrandžio ištuštėjimu ir didesniu sotumu, todėl konjako produktai dažnai pasirenkami mažesnio kaloringumo mityboje. Europos maisto saugos vertinimuose taip pat akcentuojama, kad gliukomananas gali prisidėti prie kūno masės mažinimo, kai laikomasi energijos deficitą užtikrinančios dietos.

    Kodėl sotina ir kam tinka?

    Konjako produktai dažnai turi mažą glikeminį poveikį, nes juose beveik nėra įprastų krakmolingų angliavandenių. Dėl to jie neretai įtraukiami į mitybos planus žmonių, kurie siekia stabilesnio cukraus kiekio kraujyje ir nori lengviau suvaldyti užkandžiavimą.

    Vis dėlto konjako makaronai nėra visavertė įprastų patiekalų alternatyva pagal maistingumą, nes jie beveik neturi baltymų, vitaminų ar mineralų. Praktikoje tai reiškia, kad geriausias rezultatas pasiekiamas, kai shirataki derinami su daržovėmis, baltymų šaltiniu ir nedideliu kiekiu riebalų.

    Kaip paruošti shirataki?

    Shirataki dažniausiai parduodami skystyje, todėl prieš gaminant juos verta labai gerai perplauti tekančiu vandeniu. Po to kelias minutes makaronus naudinga pakaitinti keptuvėje be padažo, kad išgaruotų drėgmė ir pagerėtų tekstūra.

    Neutralus skonis yra privalumas: makaronai lengvai sugeria prieskonių ir padažų aromatus. Jie tinka su daržovėmis, vištiena, tofu ar jūros gėrybėmis, ypač azijietiško stiliaus patiekaluose.

    Specialistai primena ir saugumo aspektą: skaidulos veikia geriausiai, kai jų vartojama kartu su pakankamu kiekiu vandens. Jei didinate skaidulų kiekį mityboje, tai verta daryti palaipsniui, kad išvengtumėte pilvo pūtimo ar diskomforto.

  • Ryžių actas ryte su vandeniu: žada greitesnę medžiagų apykaitą, bet yra svarbi išlyga

    Kas yra ryžių actas?

    Ryžių actas gaminamas fermentuojant ryžius, o plačiausiai naudojamas Rytų Azijos virtuvėse. Skirtingų šalių variantai gali skirtis skoniu: vieni būna aštresni, kiti švelnesni, bet pats produktas iš esmės yra rūgštus, todėl jį svarbu vartoti atsargiai.

    Kasdienėje mityboje jis dažniausiai siejamas su sušiais ir ryžių patiekalais, tačiau tinka ir padažams, marinatams, salotų užpilams. Dėl rūgšties jis gali paryškinti skonį ir padėti išgauti norimą tekstūrą, pavyzdžiui, minkštinant mėsą.

    Ką iš tiesų žada sveikatai?

    Actuose esanti acto rūgštis siejama su galimu poveikiu gliukozės šuoliams po valgio ir sotumo jausmui, tačiau efektas paprastai būna nedidelis. Mokslinėje literatūroje daugiau duomenų sukaupta apie įprastą actą, o ryžių actas dažnai minimas kaip panašaus tipo produktas.

    Kartais teigiama, kad ryžių actas esą greitina medžiagų apykaitą ir padeda mesti svorį. Vis dėlto svorio pokyčius pirmiausia lemia ilgalaikis kalorijų balansas, mitybos kokybė, miegas ir fizinis aktyvumas, o ne vienas konkretus gėrimas ryte.

    Kaip vartoti ir kada geriau vengti?

    Jei norite išbandyti, saugesnė praktika yra mažą kiekį ryžių acto praskiesti vandeniu ir stebėti savijautą. Svarbu, kad gėrimas nebūtų labai koncentruotas, nes rūgštis gali dirginti burnos gleivinę, stemplę ir skrandį.

    Žmonėms, turintiems refliuksą, gastritą, skrandžio opaligę ar dažną rėmenį, actas gali sustiprinti nemalonius simptomus. Tokiais atvejais verčiau pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu ir neeksperimentuoti, jei jaučiate paūmėjimus.

    Taip pat verta prisiminti dantų emalį: rūgštūs gėrimai gali didinti jo dėvėjimosi riziką, ypač jei geriami dažnai. Jei ryžių actą naudojate reguliariai, praktiškiau jį rinktis kaip maisto ingredientą, o ne kaip kasdienį gėrimą.

    Naudingiausia vieta virtuvėje

    Ryžių actas išlieka vienu universaliausių produktų virtuvėje, kai norisi lengvo rūgštumo be pernelyg aštraus kvapo. Jis tinka sušių ryžiams, azijietiško stiliaus padažams, daržovių salotoms, taip pat marinatams.

    Paprasta išeitis, jei buteliukas užsilikęs po vieno recepto, yra naudoti jį padažams: sumaišyti su medumi, sojų padažu, česnaku ir imbieru. Taip ryžių actas bus panaudotas prasmingai, o jo poveikis virškinimui ir sotumui bus labiau susijęs su viso patiekalo sudėtimi.

  • Viralinė 25-7-2 treniruotė užkariavo sporto sales: ar tikrai pakanka dviejų kartų per savaitę?

    Viralinė 25-7-2 treniruotė užkariavo sporto sales: ar tikrai pakanka dviejų kartų per savaitę?

    Socialiniuose tinkluose sparčiai išpopuliarėjusi 25-7-2 treniruotė žada paprastą taisyklę tiems, kurie nori greito ir aiškaus plano. Skaičiai reiškia 25 minutes treniruotės ant laiptų treniruoklio, 7 intensyvumo lygį ir 2 treniruotes per savaitę.

    Dažnai pabrėžiama, kad pratimą siūloma atlikti nesiremiant į turėklus, nes taip labiau dirba liemens stabilizatoriai ir gilieji raumenys. Vis dėlto saugumas svarbesnis už taisyklę: jei prarandate pusiausvyrą ar tik pradedate, turėklai skirti tam, kad išvengtumėte kritimo.

    Kodėl laiptai taip vargina?

    Lipimas aukštyn verčia kūną dirbti prieš gravitaciją, todėl širdies ritmas ir kvėpavimas greitai suintensyvėja. Labiausiai apkraunami sėdmenys, šlaunys ir blauzdos, o išlaikant taisyklingą laikyseną įsitraukia ir pilvo bei nugaros stabilizuojantys raumenys.

    Dėl to 25 minutės ant laiptų treniruoklio daugeliui atrodo sunkesnės nei ilgesnis ėjimas lygiu paviršiumi. Tai vienu metu ir kardio, ir raumenis stiprinantis krūvis, todėl treniruotė gali prisidėti prie ištvermės ir bendro fizinio pasirengimo gerinimo.

    Ar dviejų treniruočių pakanka?

    Trumpas atsakymas priklauso nuo to, ką laikote pakankamu. Dvi intensyvios 25 minučių sesijos per savaitę gali būti geras startas ir realistiškas pasirinkimas užimtiems žmonėms, tačiau jos nebūtinai atitiks rekomenduojamą savaitinį fizinio aktyvumo kiekį.

    Svorio mažėjimas vis tiek remiasi energijos balansu, tai yra kiek energijos gaunate su maistu ir kiek jos sunaudojate per dieną. Todėl 25-7-2 metodas gali padėti didinti energijos sąnaudas, bet geriausiai veikia tada, kai yra dalis platesnio plano su kasdieniu judėjimu, miego režimu ir subalansuota mityba.

    Dažniausios klaidos ir kam būti atsargiems

    Viena dažniausių klaidų yra bandymas iškart atlikti viską tiksliai pagal formulę. Pradedančiajam 7 intensyvumo lygis gali būti per aukštas, ypač grįžtant po pertraukos, todėl protingiau pradėti nuo 10–15 minučių ir mažesnio lygio, o krūvį didinti palaipsniui.

    Prieš treniruotę verta skirti kelias minutes apšilimui, o treniruotės metu stebėti laikyseną ir nesvirti į treniruoklio panelę. Atsargumo turėtų laikytis žmonės, kurie jaučia kelių, klubų ar čiurnų skausmus, turi pusiausvyros problemų, serga širdies ar kvėpavimo sistemos ligomis, tokiu atveju saugiausia pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu.

    Sveikiems žmonėms 25-7-2 gali būti patogus būdas praskaidrinti rutiną ir sugrįžti į reguliarų judėjimą. Tačiau tai neturėtų tapti internetiniu išbandymu bet kokia kaina, geriausi rezultatai ateina tada, kai pasirinktas krūvis yra saugus ir nuosekliai kartojamas.

  • Traški alternatyva čipsams: džiovinta marakuja gali mažinti cholesterolį ir padėti lieknėti

    Marakuja, dar vadinama pasifloros vaisiumi, yra tropinis vaisius, kilęs iš Pietų Amerikos ir šiandien plačiai auginamas įvairiuose šiltuose regionuose. Ji išsiskiria saldžiarūgščiu skoniu, ryškiu aromatu ir sultingu minkštimu su smulkiomis sėklomis, o parduotuvėse vis dažniau siūloma ir džiovinta.

    Renkantis marakują svarbu atkreipti dėmesį į žievelę: lengvai susiraukšlėję vaisiai dažniausiai būna labiau prinokę ir intensyvesnio skonio. Glotnūs, dar kietoki egzemplioriai neretai būna mažiau aromatingi, todėl jiems gali prireikti kelių dienų sunokti kambario temperatūroje.

    Džiovinant vaisius iš jo pašalinama didelė dalis vandens, todėl skonis tampa labiau koncentruotas, o maistinės medžiagos viename kąsnyje gali būti „sutankintos“. Būtent dėl to džiovinta marakuja dažnai pristatoma kaip patogi užkandžio alternatyva, kai norisi kažko traškaus, bet ne riebaus.

    Mokslinėje literatūroje dažnai akcentuojama marakujos skaidulų ir polifenolių reikšmė. Tyrimuose, kuriuose vertinta pasiflorų žievelių ar sėklų produktų sudėtis, minimas potencialus ryšys su palankesniais lipidų rodikliais ir antioksidaciniu poveikiu, o tai svarbu širdies ir kraujagyslių ligų prevencijai.

    Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad kalbant apie svorio kontrolę svarbiausia yra bendras racionas ir porcijų dydis. Džiovinti vaisiai paprastai turi daugiau energinės vertės nei švieži, todėl siekiant lieknėti reikėtų rinktis nedideles porcijas ir vengti produktų, į kuriuos pridėta cukraus ar sirupų.

    Praktikoje džiovintą marakują galima valgyti vieną, maišyti su riešutais ir sėklomis, dėti į jogurtą ar košę. Ji tinka ir kaip akcentas desertams, o mėgstantiems netikėtus derinius gali praversti ir padažams ar lengvoms salotoms, jei norisi saldžiarūgščio poskonio.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į dar vieną tendenciją: didėjant susidomėjimui tvarumu, vis daugiau tyrimų nagrinėja, kaip panaudoti marakujos perdirbimo likučius, pavyzdžiui, žieveles ir sėklas. Tokios žaliavos gali tapti funkciniais ingredientais maisto produktuose, papildų ar kosmetikos gamyboje, tačiau vartotojams svarbiausia išlieka sudėtis ir saikingumas.

  • Saldumynų norisi net laikantis dietos? Šis varškės ir lietuviškų braškių derinys gelbsti

    Net laikantis mitybos plano noras saldumynams yra visiškai įprastas, tačiau dažnai jis baigiasi kaloringais desertais ir greitais cukraus šuoliais. Mitybos specialistai primena, kad vaisiai yra vertingi, bet per dideli kiekiai gali didinti bendrą dienos kalorijų perteklių dėl natūralių cukrų.

    Braškes šioje vietoje dažnai vadina vienu saugesnių pasirinkimų. Jose paprastai būna nedaug kalorijų, o glikeminis indeksas laikomas žemu, todėl gliukozės kiekis kraujyje kyla lėčiau nei su daugeliu saldžių užkandžių ar dalimi kitų vaisių. Tai ypač aktualu tiems, kurie nori mažinti užkandžiavimą ir lengviau suvaldyti apetitą.

    Be to, braškėse gausu vitamino C, kuris prisideda prie imuninės sistemos veiklos ir veikia kaip antioksidantas. Jose taip pat yra skaidulų, kurios padeda virškinimui ir sotumo jausmui, o taip pat įvairių biologiškai aktyvių junginių, siejamų su priešuždegiminiu poveikiu.

    Praktiškiausias būdas braškes paversti sočiu, bet lengvu desertu ar pusryčiu yra derinti jas su varške. Varškė vertinama dėl baltymų, kurie padeda ilgiau jaustis sočiai, o pasirinkus liesesnę ar pusriebę versiją galima lengviau kontroliuoti riebalų kiekį. Toks derinys dažnai tinka ir po treniruotės, kai norisi paprasto, baltymingo užkandžio.

    Varškę su braškėmis galima valgyti kaip pusryčius, lengvą užkandį ar vakarienę, priklausomai nuo dienos ritmo. Jei norisi didesnio sotumo, prie šio derinio tinka pilno grūdo produktai, pavyzdžiui, porcija avižų, taip pat sauja riešutų ar migdolų, kurie papildo racioną sveikaisiais riebalais.

    Vakare dažniausiai rekomenduojama rinktis paprastesnį variantą, be didelių priedų, ypač jei siekiama mažesnio kaloringumo. Patogu laikytis taisyklės paskutinį lengvesnį valgį suvalgyti likus maždaug 2–3 valandoms iki miego, kad virškinimas netrukdytų poilsiui.

  • Mila Nitič neteko 20 kg: prabilo apie „Ozempic“ ir šalutinius poveikius – įspėja nekartoti

    Ukrainos dainininkė Mila Nitič pasidalijo, kad per santykinai trumpą laiką atsikratė apie 20 kilogramų ir atvirai papasakojo, kas lėmė tokį pokytį. Pasak jos, svorio augimas prasidėjo po skaudžios asmeninės patirties, kai organizmą paveikė stresas ir hormonų disbalansas.

    Atlikėja teigė, kad tuo laikotarpiu svoris sparčiai didėjo ir perkopė 80 kilogramų ribą, o situaciją apsunkino ir polinkis į antrojo tipo diabetą. Dėl to ji nusprendė kreiptis į medikus, o ne bandyti spręsti problemą savarankiškai.

    Kas paskatino kreiptis į gydytojus?

    Pasak M. Nitič, organizmo pokyčiai po patirto sukrėtimo neapsiribojo vien svoriu, todėl reikėjo išsamių tyrimų ir specialistų priežiūros. Ji pabrėžė, kad savijauta keitėsi etapais, o kai kurie simptomai išryškėjo ne iš karto.

    „Vieną dieną supratau, kad drabužiai, kurie prieš savaitę vos užsisegė, tapo laisvi, ir atsirado labai aiškus jausmas, kad kažkas negerai“, – sakė Mila Nitič.

    „Ozempic“ ir pirmieji rezultatai

    Dainininkė teigė, kad medikai jai paskyrė „Ozempic“, kuris yra skirtas antrojo tipo diabeto gydymui, o daliai pacientų reikšmingai mažina apetitą. Anot jos, būtent šis vaistas padėjo numesti pirmuosius maždaug 15 kilogramų.

    Tačiau M. Nitič atviravo, kad susidūrė ir su nepageidaujamais reiškiniais, nes sumažėjęs alkio jausmas kartais virsdavo beveik visišku nenoru nei valgyti, nei gerti vandens. Ji pabrėžė, kad tokie preparatai gali būti vartojami tik prižiūrint medikams.

    Kodėl svarbi nuolatinė kontrolė?

    Atlikėja pasakojo, kad gydymo metu dozės buvo koreguojamos pagal rezultatus, kad svoris nekristų per greitai ir organizmas nepatirtų papildomo streso. Vėliau, anot jos, pasirinktas kitas gydymo variantas, padėjęs išlaikyti svorio kontrolę neprarandant visiško apetito.

    Ji taip pat teigė peržiūrėjusi mitybą, daugiau dėmesio skyrusi režimui ir bendram savijautos stebėjimui. Pastaraisiais metais panašūs vaistai plačiai aptarinėjami ir dėl svorio mažinimo, tačiau gydytojai nuolat kartoja, kad savarankiškas vartojimas be tyrimų ir priežiūros gali sukelti rimtų komplikacijų.

  • Sportuoji kasdien, bet svoris nejuda? Ekspertai paaiškina, kur slypi tikroji priežastis

    Sportuoji kasdien, bet svoris nejuda? Ekspertai paaiškina, kur slypi tikroji priežastis

    Kodėl sportas ne visada lieknina?

    Jei treniruojatės kasdien, o svarstyklės vis tiek rodo tą patį, problema dažniausiai slypi ne valioje, o fiziologijoje ir kasdieniuose įpročiuose. Svorio pokytį pirmiausia lemia energijos balansas: kai organizmas ilgą laiką gauna mažiau energijos nei sunaudoja, svoris mažėja.

    Treniruotės padeda didinti energijos sąnaudas, tačiau vien jų gali nepakakti, jei mityba kompensuoja sudegintas kalorijas. Praktikoje dažnas scenarijus paprastas: po intensyvaus sporto apetitas išauga, porcijos padidėja, atsiranda užkandžiavimas, ir deficitas dingsta.

    Per didelis krūvis gali stabdyti progresą

    Kasdienės intensyvios treniruotės ne visiems yra geriausias kelias į lieknesnį kūną, nes organizmui būtina regeneracija. Atsistatymo metu raumenys prisitaiko prie krūvio, o nervų sistema grįžta į įprastą režimą, todėl nuolatinis nuovargis ilgainiui mažina darbo kokybę.

    Specialistai sieja lėtesnį progresą su lėtiniu pervargimu: prastėja miegas, krenta sportinis pajėgumas, didėja traumų rizika. Be to, ilgalaikis stresas gali būti siejamas su didesniu noru užkandžiauti ir prastesne savijauta, o tai netiesiogiai apsunkina svorio mažinimą.

    Didžiausia klaida – per mažai judėjimo tarp treniruočių

    Dar vienas dažnai nuvertinamas veiksnys yra kasdienis spontaniškas judėjimas, vadinamas ne sporto aktyvumu. Net jei sportuojate valandą, bet likusią dienos dalį praleidžiate sėdėdami, bendros energijos sąnaudos gali būti mažesnės nei žmogaus, kuris per dieną nuolat juda.

    Kasdienę energijos išeigą reikšmingai didina paprasti sprendimai: lipimas laiptais, ėjimas pėsčiomis, namų ruoša ar trumpesni atstumai be automobilio. Tokie įpročiai padeda stabiliau deginti kalorijas ir dažnai lemia didesnį ilgalaikį rezultatą nei bandymas viską išspręsti vien treniruotėmis.

    Norint, kad svoris realiai mažėtų, dažniausiai veiksmingiausia derinti 3–4 kryptingas treniruotes per savaitę su aiškiai suvaldytu maisto kiekiu, kokybišku miegu ir daugiau judėjimo kasdien. Jei kelias savaites nėra jokio pokyčio, verta peržiūrėti porcijų dydžius, baltymų kiekį, miego trukmę ir treniruočių intensyvumą.

  • Išmaniosios svarstyklės Ozempic kartai: „Withings BodyFit“ parodys, kur dingsta riebalai

    Išmaniosios svarstyklės Ozempic kartai: „Withings BodyFit“ parodys, kur dingsta riebalai

    Prancūzijos gamintojas „Withings“ pristatė naujas išmaniąsias svarstykles „BodyFit“, kurios orientuotos į žmones, vartojančius GLP-1 grupės svorį mažinančius vaistus, tokius kaip Ozempic. Pagrindinis pažadas – namuose greitai ir aiškiai parodyti, ar krenta riebalai, ar raumenys, ir kuriose kūno vietose pokytis didžiausias.

    Gamintojas teigia, kad svarstyklės per maždaug 10 sekundžių atlieka šešių kūno zonų sudėties skenavimą. Tam naudojami elektrodai svarstyklių paviršiuje ir ištraukiama rankena su papildomais elektrodais, todėl matavimas apima daugiau kūno segmentų nei įprastos BIA svarstyklės.

    Toks detalumas ypač aktualus sparčiai lieknėjant, kai dalis svorio pokyčio gali būti susijusi ne tik su riebalų mažėjimu, bet ir su liesąja mase. Sveikatos specialistai dažnai pabrėžia, kad krintant raumenų masei gali silpnėti jėga, blogėti metaboliniai rodikliai, o ilgainiui didėti svorio grįžimo rizika.

    „Esame naujoje svorio mažinimo eroje. GLP-1 pacientai gali numesti daug svorio ir vis tiek nežinoti, ką tiksliai praranda. Geriausiai sekasi tiems, kurie realiu laiku mato, kaip keičiasi raumenų ir riebalų vaizdas, o ne po pusmečio per vizitą pas gydytoją“, – sakė „Withings“ partnerė, nutukimo medicinos gydytoja Jessica Duncan.

    Be zoninio sudėties skenavimo, „BodyFit“ rodo bendrą kūno profilį, hidratacijos įvertinimą ir KMI. Taip pat pateikiami papildomi rodikliai, pavyzdžiui, stovint matuojamas širdies ritmas, kraujagyslių amžiaus įvertinimas ir metabolinės sveikatos informacija, o duomenys atvaizduojami spalvotame ekrane.

    Svarstyklės jungiasi prie telefono per „Bluetooth“ ir turi integruotą „Wi‑Fi“, kad matavimų istorija būtų sinchronizuojama automatiškai. Norintiems daugiau įžvalgų siūloma „Withings+“ prenumerata, kurioje numatytas personalizuotas planas ir DI pagrįstos rekomendacijos.

    „Withings BodyFit“ kaina siekia apie 250 eurų, o prekybos startas numatytas birželio 2 dieną „Withings“ internetinėje parduotuvėje. Naujas modelis papildys aukštesnės klasės „BodyScan“ liniją, kurioje kai kuriuose modeliuose siūlomos tokios funkcijos kaip EKG.

  • Japonų sugalvotas būdas lieknėti be kančių: 30 minučių ėjimas, kurį giria mokslas

    Japonijoje sukurta intervalinio ėjimo metodika pastaruoju metu vis dažniau minima kaip paprastas būdas gerinti fizinę formą be ilgo varginančio sporto salėje. Esmė paprasta: tai ėjimas, kuriame sąmoningai kaitaliojamas intensyvumas, todėl treniruotė trumpa, bet efektyvi.

    Ši technika išpopuliarėjo ir dėl to, kad ją lengva pritaikyti kasdienybėje: nereikia specialios įrangos, o tempą galima reguliuoti pagal savo pasirengimą. Sveikatos specialistai pabrėžia, kad didžiausias privalumas yra mažesnė apkrova sąnariams nei bėgant, bet kartu pakankamai ryški treniruotės stimuliacija.

    Kaip veikia intervalinis ėjimas?

    Dažniausiai taikomas principas yra 30 minučių trukmės sesija, kai 3 minutes einama greitu, „uždusinančiu“, bet kontroliuojamu tempu, o kitas 3 minutes judama lėčiau, atsistatymui. Toks ciklas kartojamas kelis kartus, o bendra trukmė išlieka patogi net ir užimtiems žmonėms.

    Svarbi detalė yra intensyvumo pojūtis: greito ėjimo metu turėtų būti sunku kalbėti pilnais sakiniais, o lėto ėjimo metu kvėpavimas turi sugrįžti į komforto zoną. Jei žmogus tik pradeda, treniruotę galima trumpinti, pavyzdžiui, iki 15–20 minučių, ir palaipsniui didinti trukmę.

    Ką rodo tyrimai?

    Metodas siejamas su Japonijoje atliktais intervalinio ėjimo tyrimais, kuriuose buvo vertinami širdies ir kraujagyslių rodikliai, fizinė ištvermė ir raumenų jėga. Tyrimų išvada paprastai sutampa: intensyvumo kaita gali duoti apčiuopiamesnį efektą nei vienodas lėtas ėjimas, ypač kalbant apie ištvermę ir kraujospūdžio kontrolę.

    Tarptautinė praktika taip pat rodo, kad intervalinis krūvis yra vienas veiksmingiausių būdų didinti aerobinį pajėgumą per trumpesnį laiką. Būtent dėl to intervalinės treniruotės seniai taikomos sporte, o ėjimas tampa švelnesne alternatyva tiems, kuriems bėgimas ar intensyvios treniruotės netinka.

    Kam tinka ir kada saugotis?

    Intervalinis ėjimas dažniausiai tinka daugumai žmonių, norinčių gerinti širdies ir kraujagyslių būklę, kontroliuoti svorį ar didinti bendrą aktyvumą. Tačiau didesnio intensyvumo atkarpos gali būti per sunkios, jei žmogus turi negydytą aukštą kraujospūdį, širdies ritmo sutrikimų, stiprių sąnarių skausmų ar po ligos dar neatsistatė.

    Tokiais atvejais rekomenduojama pasitarti su gydytoju ir pradėti nuo švelnesnių, trumpesnių intervalų. Saugiausia taisyklė paprasta: krūvis turi būti jaučiamas, bet neturi sukelti skausmo, galvos svaigimo ar spaudimo krūtinėje.

    Norint realaus progreso, svarbiausia nuoseklumas: specialistai paprastai rekomenduoja judėti bent kelis kartus per savaitę, o kasdienis ėjimas išlieka patikimu pagrindu sveikatai. Intervalai čia tampa įrankiu, kuris tą patį laiką padeda išnaudoti efektyviau.