CP v2

Tag: Turkija

  • ES ir Kinijos prekybos karas keičia kryptį: Marokas ir Turkija tampa naujais vartais į Europą

    ES ir Kinijos prekybos karas keičia kryptį: Marokas ir Turkija tampa naujais vartais į Europą

    Kaip keičiasi prekybos frontas

    Europos Sąjunga pastaraisiais metais susidūrė su pigesnių prekių srautu iš Kinijos, o dabar, politikų vertinimu, atsiveria naujas kelias į bendrąją rinką per kaimynines šalis. Vis dažniau dėmesys krypsta į Maroką ir Turkiją, kurios turi palankius prekybos režimus su ES.

    Kinijos įmonės, investuodamos į gamybą šiose šalyse, gali pasinaudoti lengvesnėmis prieigos prie ES rinkos sąlygomis. Tai ypač aktualu sektoriams, kuriuose Briuselis jau taiko prekybos gynybos priemones, pavyzdžiui, elektromobiliams ir kitoms didelės pridėtinės vertės prekėms.

    Milijardinės investicijos ir naujos gamyklos

    Nepriklausomų tyrimų bendrovės Rhodium Group skaičiavimu, per pastaruosius ketverius metus Kinijos investicijos Maroke pasiekė apie 5,5 mlrd. eurų, o Turkijoje sudarė apie 1,8 mlrd. eurų. Tokios apimtys rodo, kad tai ne pavieniai projektai, o ilgalaikė gamybos ir eksporto strategija.

    Maroke formuojama viso elektromobilių ekosistemos tipo grandinė, apimanti baterijų ir jų medžiagų gamybą bei automobilių komponentus. Tarp investuotojų minimos „Gotion“, „BTR“, „Tinci“, „Huayou“, taip pat automobilių dalių ir padangų gamintojai, planuojantys atidaryti naujas gamyklas.

    Turkijoje dalis projektų orientuota į vietos rinką, tačiau kartu išlieka eksporto į Europą tikslas, keliantis įtampą ES gamintojams. Kaip vienas ryškiausių pavyzdžių minėta elektromobilių gamintojo „BYD“ gamyklos idėja, siejama su lengvatiniu patekimu į Turkijos rinką, nors projektas, kaip skelbta, šiuo metu sustabdytas.

    Kodėl ES priemonės stringa

    Europos Komisija tradiciškai remiasi antidempingo, antisubsidijų ir antiapeidinėjimo tyrimais, tačiau jie dažnai vykdomi prekė po prekės ir užtrunka. Be to, kai gamyba realiai perkeliama į trečiąsias šalis ir jose sukuriama didesnė pridėtinė vertė, vien kilmės „apeidinėjimo“ įrodyti tampa sudėtingiau.

    Pastaraisiais metais Komisija jau buvo ėmusis bylų dėl atvejų, kai prekės, pagamintos naudojant Kinijoje pagamintas žaliavas ar pusgaminius, į ES patekdavo iš kitų šalių. Pavyzdžiui, buvo nagrinėti stiklo pluošto gaminių srautai iš Maroko ir Turkijos, o 2025 metais priimtas sprendimas dėl kompensacinių muitų aliuminio ratlankiams, pagamintiems Maroke, nustačius nesąžiningo subsidijavimo požymių.

    Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) savo analizėse yra pabrėžusi, kad Kinijos valstybės parama kai kuriuose sektoriuose gali reikšmingai iškreipti konkurenciją. Tokios subsidijos, Europos politikų teigimu, didina riziką, kad į ES pateks žemomis kainomis siūlomos prekės, kurioms vietos gamintojams sunku prilygti.

    Bruselio atsakas: naujos taisyklės ir spaudimas partneriams

    Europos Komisija 2026 metų birželį pradėjo derybas su Pekinu, siekdama perbalansuoti prekybinius santykius ir iki spalio pasiekti apčiuopiamų rezultatų. Tačiau ES institucijos pripažįsta, kad vien dialogo gali nepakakti, jei gamybos perkėlimas į kaimynines šalis taps ilgalaikiu kanalu į ES rinką.

    Diskusijose Briuselyje vis dažniau minimas Industrial Accelerator Act, kuriuo siekiama griežtinti sąlygas, kas gali pretenduoti į europines viešųjų pirkimų ir finansavimo schemas. Vienas jautriausių klausimų yra tai, ar tokios šalys kaip Marokas ir Turkija turėtų būti laikomos patikimomis partnerėmis, kurių produkcija galėtų būti prilyginta Made in Europe kriterijams.

    „Kinija puikiai supranta, kad dalis Europos įmonių savo vertės grandines yra perkėlusios į šias šalis, todėl spaudimas dėl jų įtraukimo yra didžiulis“, – sakė Europos Parlamento narys Pierre Jouvet.

    Europarlamentarai, dirbantys su šiuo klausimu, siūlo aiškesnes sąlygas, susietas su abipusiškumu, ypač viešųjų pirkimų rinkose. Tokia kryptis reikštų, kad prekybos taisyklių peržiūra paliestų ne tik Kiniją, bet ir ES santykius su kaimyninėmis valstybėmis, per kurias formuojasi nauji eksportui skirti gamybos mazgai.

    Teisininkai ir prekybos ekspertai pabrėžia, kad artimiausiu metu ES gali tekti plėsti instrumentų rinkinį ir greitinti tyrimus, nes tradiciniai muitai vis dažniau „pavėluoja“ paskui verslo sprendimus. Tuo pat metu Europos Teisingumo Teismo praktika, vertinama specialistų, gali palaipsniui suteikti Komisijai daugiau erdvės aktyviau vertinti sudėtingas pridėtinės vertės grandines už ES ribų.

  • Turkijoje vis dar liepsnoja penki gaisrai: perspėja, kad didžiausia rizika tęsis ir kitą savaitę

    Turkijoje vis dar liepsnoja penki gaisrai: perspėja, kad didžiausia rizika tęsis ir kitą savaitę

    Turkijos vakarinėje ir pietinėje pakrantėse penktadienio popietę vis dar buvo aktyvūs penki miškų gaisrai. Žemės ūkio ir miškininkystės ministerija įspėjo, kad dėl karščio ir vėjo gaisrų pavojus gali išlikti padidėjęs ir ateinančią savaitę.

    Ministras İbrahim Yumaklı teigė, kad gelbėtojų darbas tęsis, kol bus suvaldyti visi židiniai ir pašalintos grėsmės atsinaujinti ugniai. Pasak jo, situacija dinamiška, o dalis vietovių išlieka itin pažeidžiamos dėl meteorologinių sąlygų.

    „Penki miškų gaisrai vis dar tęsiasi. Gaisrų rizika, panašu, persikels ir į kitą savaitę“, – sakė İbrahim Yumaklı.

    Turkijos komunikacijos institucijos didžiausios rizikos zonomis įvardijo Çanakkale, Balıkesir, Bursa, İzmir, Manisa, Aydın, Muğla, Antalya, Mersin ir Adana provincijas. Čia prognozuojamos aukštos temperatūros ir stipresni vėjai, kurie ne tik apsunkina gesinimą, bet ir didina gaisrų atsinaujinimo tikimybę.

    Per kelias dienas šalyje užfiksuoti 206 gaisrai, iš jų 202 iki penktadienio buvo visiškai suvaldyti. Turkijos pareigūnai nurodė, kad 133 gaisrai kilo ne miškų teritorijose, todėl papildomų rizikų kelia ir gyvenviečių prieigos, dirbami laukai bei infrastruktūra.

    Gesinimo operacijose dalyvavo 28 orlaiviai, 119 sraigtasparnių, 14 bepiločių, 1 953 gaisrinės, 2 766 pirminio reagavimo automobiliai ir 878 sunkiosios technikos vienetai. Komandos dirbo visą parą iš daugiau nei 1 600 skirtingų pozicijų, siekdamos greitai pasiekti naujus ugnies židinius.

    Turistiniame Bodrumo regione, Cine apylinkėse, ugniagesiai naktį vykdė gyvūnų evakuaciją iš keturių zonų. Ryte operacijoje dalyvavo devyni sraigtasparniai, trys lėktuvai, 42 gaisrinės ir devyni vandens cisternų automobiliai.

    Aplinkos ministras Murat Kurum pranešė, kad iki penktadienio vakaro gaisrai apgadino arba sunaikino 65 pastatus, beveik visi jie buvo Antalijos ir Muğlos provincijose. Vietos gyventojai pasakojo netekę namų, ūkio pastatų, o kai kur sunaikinti vaismedžių ir alyvmedžių sodai.

    „Mes pavirtome pelenais, nieko nebeliko“, – sakė iš evakuotos teritorijos išvežta Arzu Celep.

    Europos miškų gaisrų informacijos sistema nurodė, kad šiemet Turkijoje išdegė 22 587 hektarai teritorijos. Pastaraisiais metais šalis vis dažniau susiduria su didelio masto gaisrais, kurių riziką didina užsitęsusios sausros ir karščio bangos.

    Turkijos institucijos primena, kad vasaros pradžioje į aukščiausios rizikos miškus buvo apribotas patekimas, o dalyje regionų taikomos papildomos prevencinės priemonės. Ministras İbrahim Yumaklı taip pat teigė, kad siekiama sumažinti vidutinį reagavimo laiką iki 10 minučių, nes ankstyvas reagavimas dažnai lemia, ar gaisras bus sustabdytas dar pradinėje stadijoje.

  • Irakas siūlo Turkijai 1 mln. naftos barelių per dieną: ką tai keičia Hormūzo krizės fone?

    Irakas siūlo Turkijai 1 mln. naftos barelių per dieną: ką tai keičia Hormūzo krizės fone?

    Naftos pasiūlymas Turkijai

    Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pranešė, kad Irakas pasiūlė tiekti Turkijai iki 1 milijono naftos barelių per dieną. Apie tai paskelbta po derybų Ankaroje, į kurias pirmą kartą nuo pareigų pradžios atvyko Irako ministras pirmininkas Ali Zeydi.

    Nors politinis signalas skambus, konkreti, teisiškai įpareigojanti sutartis dėl apimčių ar grafiko tą dieną nebuvo pasirašyta. Šalys teigia siekiančios kuo greičiau sudaryti platesnį energetinio bendradarbiavimo susitarimą.

    „Mūsų kaimynas yra čia pat. Mūsų tikslas dabar kuo greičiau pasirašyti visapusišką energetinio bendradarbiavimo sutartį, kuri bus naudinga abiem pusėms“, – sakė Recepas Tayyipas Erdoganas.

    „Kai iš kaimyno Irako perimsime 1 milijoną naftos barelių, tai patenkins mūsų poreikį“, – teigė Recepas Tayyipas Erdoganas.

    „Taip, tai teisinga, 1 milijonas“, – sakė Ali Zeydi.

    Kodėl tai svarbu dabar?

    Turkija importuoja apie 90 proc. jai reikalingos naftos, todėl tiekimo diversifikavimas tapo ypač jautrus tema. Pasiūlymas nuskambėjo Irano karo ir Hormūzo sąsiaurio uždarymo fone, kai dalis srautų iš Persijos įlankos buvo sutrikdyti, o energijos kainos pasaulyje išaugo.

    Irakas jau yra vienas svarbiausių Turkijos prekybos partnerių ir reikšmingas žaliavinės naftos šaltinis. Ankarai tai galėtų reikšti didesnį tiekimo stabilumą, o Bagdadui – patikimesnį sausumos eksporto kanalą į Europą per Turkijos infrastruktūrą.

    Susitarimai ir projektai: nuo telkinių iki koridorių

    Lygiagrečiai paskelbta apie sandorį, pagal kurį „Turkish Petroleum“ įgytų 15 proc. dalį „BP“ veikloje Kirkuko naftos telkinyje. Turkijos vadovas šį žingsnį pavadino istoriniu, tačiau pabrėžiama, kad didysis energetikos paketas dar derinamas.

    Derybų darbotvarkėje taip pat figūravo vadinamasis Vystymo kelio projektas, apimantis automagistralės, geležinkelio ir vamzdynų koridorių, maždaug 1 200 kilometrų maršrutu nuo Basros uosto Irake iki Turkijos sienos ir toliau į Europą. Projekto vertė nurodoma apie 17 milijardų Jungtinių Valstijų dolerių, tai yra maždaug 16 milijardų eurų.

    Irako premjeras teigė, kad darbai įgavo pagreitį, o Turkijos transporto ministras Abdülkadir Uraloğlu sakė, kad šalys artėja prie detalių užbaigimo. Jo vertinimu, statybos galėtų prasidėti dar iki 2026 metų pabaigos.

    Vamzdynas Kirkukas–Džeihanas ir dujos Irakui

    Papildomą įtampą ir skubą deryboms suteikia tai, kad 2026 metų liepos mėnesį baigėsi senasis Kirkuko–Džeihano naftotiekio susitarimas. Abi šalys derasi dėl naujo dokumento, kuriame Turkija siekia mechanizmo, užtikrinančio pilną vamzdyno išnaudojimą, kurio pajėgumas siekia iki 1,5 milijono barelių per dieną.

    Šis naftotiekis buvo sustabdytas nuo 2023 metų kovo mėnesio po arbitražo sprendimo, susijusio su naftos eksportu iš Irako Kurdistano. Tiek Bagdadui, tiek Ankarai jo atgaivinimas yra ekonomiškai ir politiškai svarbus, nes tai vienas tiesiausių sausumos eksporto maršrutų.

    Turkijos energetikos ministras Alparslanas Bayraktaras taip pat nurodė, kad svarstomos galimybės tiekti gamtines dujas Irako elektrinėms, kurios susiduria su kuro trūkumu. Tokie sprendimai Irake galėtų sumažinti elektros tiekimo sutrikimus, ypač vasaros piko metu.

    Vandens klausimas liko derybose

    Be energetikos, šalys pasirašė naują bendrą sistemą dėl Tigro ir Eufrato upių baseino valdymo. Sutarta, kad ji įsigalios nuo 2026 metų rugsėjo 1 dienos.

    Vandens tema tarp valstybių jau daug metų kelia trintį, nes Irakas ne kartą kaltino Turkiją, kad aukštupyje statomos užtvankos sumažina žemupio srautus iki kritiškai žemo lygio. Taip pat skelbiama, kad bendri infrastruktūros projektai bus finansuojami iš atskiros sąskaitos, į kurią keliaus Irako naftos pajamos iš pardavimų Turkijai.

  • Izraelis prašo JAV „Boeing P-8A Poseidon“: ar nauji lėktuvai bus skirti sekti Turkijos povandeninius?

    Izraelis prašo JAV „Boeing P-8A Poseidon“: ar nauji lėktuvai bus skirti sekti Turkijos povandeninius?

    Izraelis svarsto galimybę iš JAV įsigyti patrulinių ir priešpovandeninės kovos lėktuvų „Boeing P-8A Poseidon“. Apie tai skelbia Izraelio žiniasklaida, o kariuomenėje, anot pranešimų, jau vyksta tokio pirkinio poreikio ir scenarijų analizė.

    Jei sandoris įvyktų, „P-8A“ galėtų tapti pagrindu pirmajai Izraelio specializuotai jūrinei patrulinei grandžiai, skirtai veikti rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Tokios platformos paprastai naudojamos laivų ir povandeninių taikinių paieškai, taip pat situacijos jūroje stebėjimui dideliais atstumais.

    „Boeing P-8A Poseidon“ yra karinių jūrų pajėgų patrulinis orlaivis, galintis dislokuoti sonarines bojas, apdoroti akustinius kontaktus ir padėti nustatyti panirusių taikinių buvimo vietą. Lėktuvas taip pat gali būti ginkluojamas torpedomis, o jo jūrinis radaras pritaikytas plataus ploto stebėjimui ir taikinių sekimui.

    Izraelio planuose „P-8A“ būtų derinamas su esama žvalgybos aviacija, įskaitant modifikuotą „Gulfstream G550“ platformą „Oron“. Skelbiama, kad „P-8A“ orientuotųsi į jūrines užduotis Viduržemio jūroje, o „Oron“ dažniau būtų naudojamas stebėjimui virš Gazos Ruožo, Libano, Sirijos, Irano ir Raudonosios jūros regiono.

    Šaltinių teigimu, idėja kol kas lieka planavimo stadijoje, o galimas pirkimas galėtų būti siejamas su platesniais JAV ir Izraelio gynybos finansavimo susitarimais. Praktikoje tokie įsigijimai dažniausiai reiškia ne tik orlaivius, bet ir ilgalaikę infrastruktūrą, apmokymus, atsargines dalis, ginkluotės integraciją bei aptarnavimo grandinę.

    Didžiausią ažiotažą kelia nutekėjimuose minima galima orientacija į Turkijos povandeninių laivų stebėjimą, nors Ankara yra NATO narė. Izraelio ir Turkijos santykiai pastaraisiais metais išlieka įtempti, o regioninė konkurencija dėl įtakos rytinėje Viduržemio jūros dalyje bei Artimuosiuose Rytuose dažnai persikelia ir į saugumo sritį.

    Turkijos karinis jūrų laivynas turi daugiau nei dešimt dyzelinių elektrinių povandeninių laivų, kurių dalis sukurti remiantis vokiečių 209 tipo sprendiniais, o modernizacija siejama su 214 tipo platformomis. Be to, Turkija vysto nacionalinį MİLDEN projektą, kurio pirmųjų naujų povandeninių laivų pasirodymas siejamas su 2030-ųjų pradžia.

    Gynybos ekspertai pabrėžia, kad tokios klasės orlaiviai didina situacijos matomumą jūroje ir leidžia greičiau reaguoti į galimas grėsmes, tačiau kartu gali kelti papildomą politinę įtampą. Izraelio sprendimas dėl „P-8A“ priklausytų ir nuo JAV eksporto leidimų, ir nuo regioninės saugumo situacijos dinamikos.

  • „Apple“ iPhone 17 Pro kainų šokas: Europoje brangiau nei JAV, o Turkijoje – daugiau nei dvigubai

    „Apple“ iPhone 17 Pro kainų šokas: Europoje brangiau nei JAV, o Turkijoje – daugiau nei dvigubai

    By&nbspServet Yanatma
    Published on

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Share
    Close Button












    The premium paid for Apple’s latest Pro model has widened across much of Europe since 2017, with taxes and currency movements creating stark differences between markets.

    An iPhone 17 Pro costs more than twice as much in Turkey as it does in the US, making it the most expensive place among 41 markets to buy the phone.


    ADVERTISEMENT


    ADVERTISEMENT

    Deutsche Bank Research’s Mapping the World’s Prices 2026 report compares the price of the same 256GB model across the world. It finds that European countries occupy much of the expensive end of the ranking.

    The comparison also suggests that the price gap between Europe and the US has widened over the past decade.

    Switzerland offers Europe’s lowest price

    Among the 21 European countries analysed, Switzerland has the lowest price, at €1,187. At the other end of the ranking, Turkey is a clear outlier: the same phone costs €2,222, the highest price among all 41 markets.

    Hungary has Europe’s second-highest price, at €1,565. That is €657 less than in Turkey, but €378 more than in Switzerland.

    Only Japan is cheaper than the US, while South Korea matches it

    Among 40 markets, the iPhone 17 Pro is cheaper only in Japan than in the US. It costs €1,012 (or $1,181) in the US, compared with €961 (or $1,121) in Japan. South Korea matches the US price exactly.

    “Japan offers the cheapest iPhone amidst yen weakness. South Korea remains among the cheapest globally, amidst domestic competition from Samsung,” the report noted.

    Related

    Taxes matter significantly

    The report points to the role of taxes in the wide variation in iPhone prices across Europe. It emphasises that taxes raise the relative price of an iPhone in Hungary, where VAT stands at 27%.

    Despite being the world’s most expensive economy for nearly everything, Switzerland is the cheapest European economy in the sample, “thanks to its low 8.1% VAT”.

    Globally, Brazil ranks second, with the iPhone 17 Pro costing €1,937.

    “Türkiye and Brazil show how taxes, tariffs and currency weakness can distort the price of an iPhone,” the report said.

    Egypt ranks third at €1,605 and Mexico sixth at €1,420. Apart from Mexico, all the countries from fourth to 24th place, occupied by India, are in Europe.

    Major economies: UK cheapest but gap is narrow

    Among Europe’s five largest economies, the iPhone 17 Pro is cheapest in the UK (€1,265 or £1,080), while Italy (€1,332) is the most expensive. The gap is not large, and prices elsewhere are close: France (€1,323), Spain (€1,312) and Germany (€1,293).

    How expensive is Europe compared with the US?

    The report indexes the iPhone price at 100 in the US and compares it with prices in other countries. In Turkey, the iPhone 17 Pro costs 2.19 times the US price, or 119% more. That means people pay more than double the US price.

    Turkey is the only country on the list where the iPhone costs more than double the US price.

    A special consumption tax is the main reason why Turkey is an outlier. Even if people travel abroad – to the US, for example – to buy an iPhone, they need to pay an “IMEI registration fee” of 54,258 TL (€1,006 or $1,147) in Turkey. This is just $34 less than the price of the phone in the US.

    iPhone 17 Pro prices are 17% higher in Switzerland than in the US, while they are 25% higher in the UK.

    Relative prices: iPhone 7 and iPhone 17 Pro

    When prices relative to those in the US are compared between the iPhone 17 Pro in 2026 and the iPhone 7 in 2017, the index shows that prices have risen faster in Europe than in the US.

    The iPhone 7 price in 2017 was also indexed at 100 in the US, so there is no change in the index there. In nominal terms, it cost $815, compared with $1,181 for the iPhone 17 Pro.

    This is based on a simple index: if an iPhone costs 100 in the US, how much does it cost elsewhere?

    Turkey and Brazil recorded the largest increases in this context. The iPhone 7 was 47% more expensive in Turkey than in the US. That gap widened to 119% for the iPhone 17 Pro.

    Brazil follows a similar pattern, with the gap widening from 37% to 91%.

    The largest increases in the gap over the past decade were also seen in Norway (21 points), and in Sweden, Finland and the UK (15 points each).

    Among European countries, Greece saw the smallest change, up just 7 points.

    “Apple sets prices centrally and the product is identical worldwide — so price differences reflect taxes, tariffs, distribution costs, and currency effects, making it an excellent barometer of trade and fiscal policy,” the report said.

    According to European Central Bank reference rates, €1 bought an average of $1.1229 in June 2017, compared with $1.1518 in June 2026. This represents a slight change of 2.6%.

    Income gap makes the affordability divide even wider

    These are nominal prices and do not account for income levels, which vary widely across countries. For example, according to the OECD, annual gross average wages ranged from €18,590 in Turkey to €107,487 in Switzerland in 2025. The affordability gap widens even further once income is taken into account.

    Go to accessibility shortcuts

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Read more

  • Marmaris žavesys stebina: mėlynoji kelionė, senovės griuvėsiai ir Turkijos pušų medus

    Marmaris žavesys stebina: mėlynoji kelionė, senovės griuvėsiai ir Turkijos pušų medus

    Marmaris Turkijoje daugeliui siejasi su paplūdimiais ir šiltu Egėjo jūros vandeniu, tačiau šio kurorto tapatybę formuoja ir tai, kas prasideda už pakrantės. Virš miesto kylantys Viduržemio pušynai, įlankų tinklas ir senovės pėdsakai sukuria maršrutą, kuris patinka ne tik saulės ieškantiems turistams.

    Viena ryškiausių patirčių čia – išvyka tradicine medine jachta, vadinama guletu. Tokiais laivais keliautojai leidžiasi į vadinamąją Mėlynąją kelionę palei pietvakarių Turkijos pakrantę, stabteldami nuošalesnėse įlankose, kur vanduo ramus ir skaidrus, o nardyti galima tiesiai nuo denio.

    Plaukiant šiame regione dažnai į maršrutą įtraukiami ir ant kalvų išlikę senovės miestų fragmentai. Tarp minimų vietų – Amos apylinkių griuvėsiai, primenantys, kad pakrantė šimtmečius buvo svarbus prekybos ir kultūrų susitikimo taškas, o šiandien istorija čia tampa kelionės dalimi.

    Ką slepia Marmario pušynai?

    Nutolus nuo krantinės, Marmario nacionalinis parkas atveria kitą regiono veidą: didžiules pušynų teritorijas, takus ir apžvalgos vietas. Parko kraštovaizdis būdingas Viduržemio jūros regionui, o vasarą miškai tampa ir natūraliu prieglobsčiu nuo kaitros.

    Viena įdomiausių vietų – Nimara ola, siejama su labai senais žmonių veiklos pėdsakais. Tokios vietovės svarbios ne tik turistams, bet ir mokslininkams, nes leidžia geriau suprasti ankstyvųjų bendruomenių judėjimą ir gyvenimo sąlygas šiame regione.

    Pušų medus, kurio tikisi ne visi

    Dar viena Marmario išskirtinumo detalė – pušų medus, kuris skiriasi nuo įprasto nektaro medaus. Jis gaminamas iš vadinamosios medunešės, kai bitės renka saldžias išskyras nuo medžių, todėl medus dažniausiai būna tamsesnis ir mažiau saldus, su ryškesniu aromatu.

    Turkija laikoma pagrindine pušų medaus tiekėja pasaulyje, o pietvakarių pakrantė – vienas svarbiausių šio produkto regionų. Marmaryje veikiančios vietos ekspozicijos ir degustacijų erdvės leidžia pamatyti, kaip medus išgaunamas, ir kuo ši tradicija skiriasi nuo įprastos bitininkystės.

    Kelionių organizatoriai pastebi, kad Marmaris vis dažniau pristatomas ne tik kaip poilsio kurortas, bet ir kaip kryptis trumpoms teminėms išvykoms. Derinant plaukimą, žygius pušynuose ir vietos gastronomiją, kurortas tampa patrauklus tiems, kurie per atostogas nori daugiau nei vien gulto prie baseino.

  • Kipras primena Turkijos invaziją: 52 metai okupacijos, dingusieji ir užstrigęs taikos planas

    Kipras primena Turkijos invaziją: 52 metai okupacijos, dingusieji ir užstrigęs taikos planas

    Sirenos ir 52 metų šešėlis

    Kipras liepos 20 dieną minėjo 1974 metų Turkijos karinės invazijos metines. Šalyje tradiciškai 5.30 valandą ryto įjungiamos sirenos, žyminčios valandą, kai prasidėjo desantas.

    Po kelias savaites trukusių kovų Turkijos pajėgos užėmė apie 37 proc. salos teritorijos. Konfliktas tapo vienu ilgiausiai Europoje trunkančių neišspręstų teritorinių ginčų.

    Kas įvyko 1974 metais?

    Invazija prasidėjo po Graikijos remto perversmo Kipre, kurio metu buvo nuverstas prezidentas Makarios III. Ankara savo veiksmus argumentavo būtinybe ginti Kipro turkų bendruomenę, o tarptautinėje arenoje tai iki šiol vertinama kaip neteisėta intervencija.

    Karo ir padalijimo pasekmės buvo masinis gyventojų perkėlimas: iš namų pasitraukė apie 170 000 graikų kilmės kipriečių ir apie 50 000 turkų kilmės kipriečių. Daug šeimų iki šiol gyvena su prarasto turto ir negrįžusių artimųjų istorijomis.

    „Turkija ir toliau neteisėtai okupuoja 37 proc. mūsų tėvynės, tęsdama vieną didžiausių pokario Europos nusikaltimų“, – sakė Kipro prezidentūra.

    „52 metus nėra atsakymų dėl dingusiųjų likimo, plečiamos neteisėtos gyvenvietės, naikinamas religinis ir kultūrinis paveldas“, – pridūrė ji.

    Dingusieji, pripažinimas ir aklavietė

    Per 1974 metų įvykius žuvo daugiau nei 3 000 žmonių, daugiausia civilių, o 1 619 asmenų buvo paskelbti dingusiais. Dingusiųjų tema išlieka viena jautriausių: šeimos reikalauja aiškių atsakymų, o paieškos ir identifikavimo darbai tęsiasi dešimtmečius.

    Šiaurinė salos dalis, kurioje po invazijos susiformavo atskira administracija, tarptautiniu mastu pripažįstama tik Turkijos. Pietinę dalį kontroliuojanti Kipro Respublika yra tarptautiniu mastu pripažinta valstybė ir Europos Sąjungos narė.

    Europos Sąjungoje Kipras išlieka vienintele valstybe nare, kurios dalis teritorijos yra kontroliuojama užsienio kariuomenės. Tarpininkavimo bandymų per dešimtmečius buvo ne vienas, tačiau politinis susitarimas dėl salos ateities iki šiol nepasiektas.

    Graikija, tradicinė Kipro sąjungininkė, nuosekliai remia sprendimą pagal Jungtinių Tautų rėmuose aptariamą dviejų zonų, dviejų bendruomenių federacijos modelį. Vis dėlto derybos ne kartą įstrigo dėl saugumo garantijų, kariuomenės buvimo, teritorijų ir nuosavybės klausimų.

  • F-35 vėl Turkijai? JAV Kongrese kyla mūšis: graikų lobistai įspėja dėl S-400

    F-35 vėl Turkijai? JAV Kongrese kyla mūšis: graikų lobistai įspėja dėl S-400

    JAV sostinėje atsinaujino politinis ginčas dėl galimybės Turkijai sugrįžti į penktosios kartos naikintuvų F-35 programą. Baltieji rūmai signalizuoja norą glaudžiau dirbti su Ankara, tačiau Kongrese stiprėja spaudimas išlaikyti teisinius ribojimus.

    Diskusija įsiplieskė po JAV prezidento Donaldo Trumpo susitikimo su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu. Vis dėlto oficialaus administracijos sprendimo, kuris atvertų kelią Turkijai grįžti į programą, kol kas nėra.

    Graikija viešai pabrėžia, kad ginkluotės sprendimai yra suvereni kiekvienos valstybės teisė ir Atėnai neturi veto JAV sprendimams. Tačiau kartu Graikijos pareigūnai teigia turintys pareigą sąjungininkams kelti regiono saugumui svarbius klausimus.

    Atėnai primena, kad Turkija yra NATO sąjungininkė, tačiau graikų ir turkų santykiuose išlieka įtampos židiniai. Tarp jų minimi ginčai dėl Egėjo jūros ir Rytų Viduržemio bei Ankaros laikysena, kuri, Graikijos vertinimu, kelia rizikų Aljansui.

    Kongrese telkiama opozicija

    Pirmą ryškesnį viešą žingsnį prieš galimą politikos pokytį žengė demokratė Atstovų Rūmų narė Dina Titus. Ji subūrė 18 kongresmenų, pasirašiusių laišką Atstovų Rūmų vadovybei, ragindami užtikrinti, kad būtų laikomasi galiojančių ribojimų.

    Laiške akcentuojama, kad Kongresas turi būti pasirengęs įsikišti, jei administracija bandytų pajudėti Turkijos sugrąžinimo į F-35 programą kryptimi. Šią iniciatyvą Vašingtone aktyviai palaiko ir graikų amerikiečių organizacijos.

    Hellenic American Leadership Council atstovas Thanos Davelis teigė, kad tai yra pirmoji koordinuota reakcija Kongrese.

    „Dina Titus subūrė 18 atstovų, daugiausia demokratų, kurie laišku paragino vadovybę būti pasirengusią stabdyti bet kokius žingsnius dėl F-35 Turkijai“, – sakė Thanos Davelis.

    Pasak jo, respublikonų stovykloje nuotaikos kitokios: dalis taip pat vertina situaciją atsargiai, tačiau renkasi mažiau viešą taktiką ir esą bando daryti įtaką administracijai per vidinius kanalus.

    Kodėl S-400 vis dar yra pagrindinis barjeras

    Esminis argumentas, kodėl Turkijos kelias atgal į F-35 programą išlieka komplikuotas, yra teisiniai ribojimai, kuriuos pats Kongresas įtvirtino po to, kai Ankara įsigijo rusišką priešlėktuvinės gynybos sistemą S-400. Turkija iš F-35 programos buvo pašalinta 2019 metais, o sprendimas buvo siejamas ne vien su politika, bet ir su saugumo rizikomis.

    JAV teisės aktuose ir gynybos biudžeto nuostatose įtvirtinta logika paprasta: kol Turkija turi S-400, pažangios JAV technologijos neturėtų atsidurti aplinkoje, kurioje būtų galima rinkti jautrius duomenis. Vašingtonas nuogąstauja, kad S-400 eksploatavimas šalia F-35 galėtų padėti fiksuoti orlaivio mažo matomumo bei elektroninių sistemų ypatybes.

    Politiniuose užkulisiuose aptariami scenarijai, kaip būtų galima „apeiti“ kliūtį, susijusią su S-400 turėjimu, pavyzdžiui, sistemų perdavimas trečiajai šaliai ar jų išgabenimas iš Turkijos kontrolės. Tačiau oponentai Kongrese pabrėžia, kad svarbus ne tik naudojimas, bet ir pats faktinis turėjimas.

    Galutinis sprendimas, ar Turkijai bus atvertas kelias į F-35 programą, priklausys nuo Baltųjų rūmų siekio gerinti santykius su Ankara ir Kongreso ryžto išlaikyti griežtą teisinę liniją. Kol kas Vašingtone aiškėja, kad šis klausimas taps vienu ryškiausių JAV vidaus politikos ir saugumo debatų NATO kontekste.

  • Zaginęs karalienės Tamaros kapas vėl kaitina aistras: užuominų ieškoma šioje Turkijos oloje

    Zaginęs karalienės Tamaros kapas vėl kaitina aistras: užuominų ieškoma šioje Turkijos oloje

    XII–XIII amžių sandūroje valdžiusi Gruzijos karalienė Tamara istorijoje paliko ryškų pėdsaką kaip viena svarbiausių vadinamojo Gruzijos aukso amžiaus figūrų. Jos valdymo metu karalystė sustiprėjo politiškai ir kariškai, suklestėjo kultūra, o įtaka Kaukaze išaugo iki neregėto masto.

    Tačiau viena detalė iki šiol kelia daugiau klausimų nei atsakymų: kur palaidota Tamara. Per šimtmečius susiformavo kelios versijos, kodėl jos kapas galėjo būti sąmoningai nuslėptas, nuo baimės dėl išniekinimo iki politinių sumetimų, kai valdovo palaidojimo vieta tampa galios simboliu.

    Naujausia versija veda į Posof

    Pastaruoju metu diskusijas atgaivino teritorija Kesikkayalar apylinkėse netoli Posof, dabartinėje rytų Turkijoje. Vietos pasakojimuose ir kai kuriuose Gruzijos tyrėjų svarstymuose kartojama mintis, kad būtent čia esą gali slėptis su Tamaros istorija susijęs objektas.

    Šios hipotezės šalininkai dėmesį kreipia į uolėtą reljefą, olas ir į akmenį iškaltas ertmes, kurios primena viduramžių laikotarpio slėptuves ar kompleksus. Taip pat minimi aptinkami viduramžių gyvenvietės pėdsakai, nors jie savaime dar neįrodo ryšio su konkrečiu valdovu.

    Kodėl kapo vieta iki šiol neaiški?

    Apie Tamaros palaidojimą pasakojimai skiriasi: dalis legendų teigia, kad palaikai galėjo būti perkelti siekiant apsaugoti nuo priešų ar plėšikų, kitos nukelia į sunkiai pasiekiamas kalnų vietoves. Tokie siužetai būdingi daugeliui garsių viduramžių valdovų, kai istoriniai faktai persipina su vėlesne tautosaka.

    Archeologiniu požiūriu vienintelis kelias patvirtinti tokią versiją būtų nuoseklūs tyrimai: stratigrafiniai kasinėjimai, radinių datavimas, laidojimo architektūros analizė ir palyginimas su rašytiniais šaltiniais. Kol kas viešai nėra pateikta patikimų įrodymų, kad Posof apylinkėse rastos struktūros yra būtent Tamaros kapas.

    Legendos svarbios, bet reikalingi įrodymai

    Tamara Gruzijoje iki šiol laikoma išminties, valstybingumo ir nepriklausomybės simboliu, todėl bet kokios užuominos apie jos kapą akimirksniu sulaukia didelio dėmesio. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad viduramžių struktūrų buvimas regione dar nereiškia sensacijos: panašių objektų Kaukazo ir Anatolijos paribiuose gausu.

    Jei tyrimai būtų tęsiami, esminis klausimas išliktų tas pats: ar rastas objektas turi aiškiai identifikuojamų požymių, leidžiančių jį sieti su Gruzijos valdovų aplinka. Kol tokių duomenų nėra, karalienės Tamaros kapas išlieka viena patraukliausių regiono istorinių mįslių.

  • Atostogų kainų žemėlapis: kur Europoje pigiausia valgyti, miegoti ir kodėl Turkija stebina

    Atostogų kainų žemėlapis: kur Europoje pigiausia valgyti, miegoti ir kodėl Turkija stebina

    Planuojant vasaros atostogas, tas pats vakarienės, viešbučio ar gėrimų krepšelis skirtingose šalyse gali kainuoti kardinaliai nevienodai. Naujausias kainų lygių palyginimas, paremtas Eurostato duomenimis, rodo aiškius laimėtojus ir netikėtas išimtis populiariausiose Europos kryptyse.

    Analizėje vertintos septynios keliautojų itin mėgstamos šalys: Prancūzija, Italija, Ispanija, Graikija, Portugalija, Kroatija ir Turkija. Svarbu pabrėžti, kad tai nėra konkrečios kelionės biudžetas, o nacionaliniai vidurkiai, todėl kurortuose kainos dažnai būna aukštesnės nei šalies statistinis vidurkis.

    Bendras kainų lygis

    Eurostato naudojamas namų ūkių galutinio vartojimo išlaidų kainų lygio indeksas leidžia palyginti, kiek kainuotų toks pats prekių ir paslaugų krepšelis skirtingose šalyse. Jei Europos Sąjungos vidurkis laikomas 100, matyti, kur atostogų pinigai nuperka daugiausia.

    Pagal bendrą indeksą pigiausia iš vertintų krypčių yra Turkija: krepšelis, kuris Europos Sąjungoje vidutiniškai kainuoja 100, Turkijoje siekia 59,6. Tuo metu brangiausia tarp lygintų šalių yra Prancūzija su 100,3, t. y. vos kiek virš vidurkio.

    Kitų šalių rodikliai taip pat žemiau Europos Sąjungos vidurkio: Italija siekia 97,1, Ispanija 91,6, Graikija 87,4, Portugalija 86,6, Kroatija 78,4. Tokie skirtumai keliautojams reiškia, kad net ir nekeičiant kelionės trukmės, kasdienės išlaidos gali skirtis dešimtimis procentų.

    Viešbučiai ir restoranai

    Keliautojams ypač svarbi „restoranų ir viešbučių“ kategorija, apimanti maitinimą įstaigose ir apgyvendinimą mokamose vietose. Joje matomas ryškus kontrastas tarp Vakarų ir Pietų Europos krypčių.

    Brangiausia šioje grupėje yra Prancūzija, kurios indeksas siekia 116, o Italija seka su 110,8. Tai reiškia, kad paslaugų krepšelis, kurio Europos Sąjungos vidurkis yra 100, šiose šalyse atsieina atitinkamai 116 ir 110,8.

    Geriausią vertę šioje kategorijoje siūlo Portugalija, kurios indeksas yra 73,6, o Turkija išlieka žemiau 80 ir siekia 78,3. Ispanija ir Graikija taip pat patrauklios: jų rodikliai atitinkamai 85,4 ir 86,1, Kroatija yra kiek aukščiau su 89,6.

    Maistas ir alkoholis

    Maisto kainos tarp lygintų šalių išsiskiria mažiau nei apgyvendinimas, tačiau yra viena ryški išimtis. Prancūzijoje maisto krepšelis siekia 107,9, taigi yra 7,9 proc. virš Europos Sąjungos vidurkio.

    Turkijoje tas pats maisto krepšelis kainuoja 75,6, o Ispanija yra vienintelė kita šalis, esanti žemiau vidurkio su 94,6. Likusiose šalyse maisto kainos dažniausiai balansuoja netoli Europos Sąjungos atskaitos taško.

    Didžiausia staigmena keliautojams yra alkoholis: Turkijoje alkoholinių gėrimų kainų lygio indeksas siekia 210,2, daugiau nei dvigubai virš Europos Sąjungos vidurkio. Tarp lygintų šalių po Turkijos seka Graikija su 154 ir Kroatija su 133,9, o pigiausia alkoholiui yra Italija su 81,9.

    Nealkoholinių gėrimų skirtumai mažesni, tačiau vis tiek apčiuopiami: nuo 81,8 Italijoje iki 133,5 Kroatijoje. Planuojantiems biudžetą tai signalas, kad pigesnė bendra kryptis nebūtinai reiškia pigesnius barus ar vakarinius gėrimus.

    Galiausiai tabako kainų indeksas tarp šalių svyruoja itin plačiai: nuo 25,4 Turkijoje iki 191,1 Prancūzijoje. Viešajam transportui palyginime pigiausia taip pat Turkija su 68,3, o vienintelė virš Europos Sąjungos vidurkio esanti šalis šioje kategorijoje yra Prancūzija su 112,8.

    Šie rodikliai neįvertina keliautojų pajamų ir perkamosios galios, todėl realus brangumo pojūtis skirtingiems turistams gali būti nevienodas. Vis dėlto kainų lygio indeksai suteikia tvirtą pagrindą palyginti kryptis ir suprasti, kur labiausiai tikėtina sutaupyti apgyvendinimui bei maitinimui, o kur netikėtai išaugs gėrimų sąskaita.