CP v2

Tag: Turkija

  • Tyrimas: beveik pusė Stambulo gyventojų vengia kultūros renginių, pagrindinė kliūtis – kainos

    Tyrimas: beveik pusė Stambulo gyventojų vengia kultūros renginių, pagrindinė kliūtis – kainos

    Beveik 45,8 proc. Stambulo gyventojų per pastaruosius metus neapsilankė nė viename kultūros ar meno renginyje. Tokią išvadą pateikė Stambulo planavimo agentūros (IPA) kasmėnesinis tyrimas Istanbul Barometer, kuriame ryškiausia įvardyta kliūtis – brangūs bilietai ir įėjimo kainos.

    Liepos mėnesio apklausa, atlikta apklausiant 758 žmones, nagrinėjo Stambulo kultūros ir pramogų įpročius. Joje vertinta, kiek gyventojai įsitraukia į miesto kultūrinį gyvenimą, kas trukdo dalyvauti, kaip keičiasi išlaidos ir kokią vietą užima skaitmeninės pramogos.

    Kas trukdo eiti į renginius

    Pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonėms sudėtinga dalyvauti kultūros renginiuose, buvo aukštos bilietų ir įėjimo kainos. Šį veiksnį nurodė 45 proc. respondentų, tad kainodara tapo svarbiausiu barjeru plačiai auditorijai.

    Antra dažniausia kliūtis – laiko stoka dėl darbo ar mokslų, ją paminėjo 38,1 proc. apklaustųjų. Tyrimo duomenys rodo, kad net ir norint dalyvauti, miesto ritmas bei įsipareigojimai dažnai palieka mažiau erdvės kultūrai.

    Populiariausi pasirinkimai – koncertai

    Tarp tų, kurie vis dėlto lankėsi renginiuose, populiariausi buvo koncertai, juos pasirinko 33,9 proc. respondentų. Toliau rikiavosi teatras ir „stand-up“ pasirodymai su 21,8 proc., o galerijos bei muziejai – su 21,2 proc.

    Knygų mugėse ar autorių renginiuose dalyvavo 16,2 proc. apklaustųjų, o gatvės festivaliuose ir renginiuose po atviru dangumi – 16,1 proc. Kino festivalus rinkosi 11,9 proc., o opera, baletas ir klasikinės muzikos koncertai liko nišiniai – 5,7 proc.

    Skaitmeninės pramogos užima laisvalaikį

    Tyrimas išryškino, kad ekonominės sąlygos veikia ne tik sprendimą eiti į renginius, bet ir bendrą pramogų krepšelį. Daugiausia žmonės mažino išlaidas socialinėse vietose, pavyzdžiui, restoranuose ir kavinėse, tai nurodė 41,4 proc. respondentų.

    Mažiau išleista ir kultūrai: koncertų bei teatro bilietams taupė 37,6 proc., kino bilietams – 37,2 proc. Muziejų lankymą ribojo 26 proc., o srautinių transliacijų platformų prenumeratas mažino 25,2 proc. apklaustųjų, tačiau 39,8 proc. teigė išlaidų nemažinę.

    Skaitmeninis turinys tampa alternatyva, kai trūksta laiko ar pinigų. Nors 56,9 proc. respondentų vis dar teikė pirmenybę gyviems renginiams, 28,5 proc. rinkosi socialinius tinklus ir skaitmeninį turinį vietoj fizinių kultūrinių patirčių.

    Tie, kurie labiau linko į skaitmeninę pramogą, dažniausiai minėjo patogumą, kai laikas ribotas, taip atsakė 34,3 proc. Kiti akcentavo didesnį prieinamumą ir mažesnę kainą, tai paminėjo 29,6 proc., o daliai įtaką darė ir aplinkos įpročiai.

    Apklausa taip pat paskaičiavo, kad Stambulo gyventojai skaitmeninėms pramogoms vidutiniškai skiria 3 valandas 8 minutes per dieną. Tuo pat metu jų vidutinis kasdienis laisvalaikis, neskaičiuojant darbo, miego, valgymo ir vaikų priežiūros, siekė 3 valandas 44 minutes, tad didelė laisvo laiko dalis atitenka ekranams.

  • Bodrumas ir Egėjo pakrantė: pilis, povandeninės archeologijos lobiai ir ramybės kurortai

    Bodrumas ir Egėjo pakrantė: pilis, povandeninės archeologijos lobiai ir ramybės kurortai

    Bodrumas: daugiau nei paplūdimiai

    Bodrumas Turkijos Egėjo pakrantėje seniai traukia keliautojus, tačiau miestas išsiskiria ne vien prabangaus poilsio reputacija. Čia vienoje vietoje susipina kryžiuočių palikimas, senovės jūrinė istorija ir iki šiol gyvos vietos tradicijos.

    Kelionėje po regioną „Euronews“ laidos Grand Voyager vedėja Lilly Douse aplanko Bodrumą ir aplinkines vietoves. Maršrutas atveria ir gerai žinomus simbolius, ir mažiau girdėtas stoteles, kurios keičia įprastą kurorto įvaizdį.

    Pilis ir 3 000 metų senumo radiniai

    Vienas ryškiausių miesto akcentų yra Bodrumo pilis – kryžiuočių tvirtovė, kurią prieš daugiau nei 600 metų statė Šv. Jono riteriai. Skirtingi pilies bokštai primena apie riterių kilmę iš įvairių Europos regionų, todėl architektūroje atsispindi nevienalytė istorija.

    Šiandien tvirtovėje veikia Bodrumo povandeninės archeologijos muziejus, kuriame saugomi iš laivų sudužimo vietų iškelti artefaktai. Dalis eksponatų siekia daugiau nei 3 000 metų, o kolekcija padeda suprasti, kokią reikšmę Egėjo jūra turėjo prekybai ir kultūrų mainams.

    Nuo alyvuogių aliejaus iki e. dviračių

    Šiauriau miesto, tarp kalvų ir jūros, keliautojai vis dažniau renkasi sveikatingumo poilsį. Laidoje aplankomas „Six Senses Kaplankaya“ kurortas, kuriame siūlomos baseinų erdvės, turkiški hamamai, procedūrų kambariai ir individualios gerovės vertinimo programos.

    Egėjo regione alyvuogių aliejus yra ne mada, o tūkstantmečius trunkanti kasdienybės dalis. Netoli Şenköy lankomasi pas vietos gamintojus, ragaujami skirtingi aliejai ir susipažįstama su tradiciniais patiekalais, įskaitant sarma su įdarytais vynuogių lapais, bulguru ir žolelėmis.

    Norint pamatyti kitą krašto pusę, kelionė pasuka į žemyno gilumą prie Bafos ežero. Tyrinėjant apylinkes elektriniu dviračiu atsiveria įspūdingos uolų formacijos, senovės graikų griuvėsiai ir apžvalgos taškai, primenantys, kad regionas turi ne vien pakrantės, bet ir gilią istorijos sluoksnių geografiją.

    Tokie sustojimai leidžia Bodrumą matyti plačiau: kaip vietą, kur prabangus poilsis egzistuoja greta archeologijos, vietos maisto tradicijų ir ramesnių gamtinių maršrutų. Būtent ši įvairovė vis dažniau tampa pagrindiniu argumentu keliaujantiems ne tik pasideginti, bet ir patirti regioną.

  • 11 000 metų paslaptis Turkijoje: Karahantepėje rastas žmogus, jojantis ant lamparto

    11 000 metų paslaptis Turkijoje: Karahantepėje rastas žmogus, jojantis ant lamparto

    Turkijos pietryčiuose, Karahantepės archeologinėje vietovėje, tyrėjai aptiko maždaug 11 000 metų senumo akmeninę kompoziciją, vaizduojančią žmogų, sėdintį ant lamparto nugaros. Šis siužetas laikomas išskirtiniu, nes ankstyvojo neolito mene plėšrūnai dažniau vaizduojami kaip medžioklės grobis, o ne gyvi ir galingi gyvūnai.

    Apie 70 centimetrų aukščio skulptūra rasta mažoje, maždaug 3 metrų skersmens konstrukcijoje su grindimis iš plokščių akmenų. Ji gulėjo ant akmeninės suolo pavidalo platformos, einančios palei sieną, o tai leidžia manyti, kad erdvė galėjo būti skirta susibūrimams ar ritualinėms praktikoms.

    Turkijos kultūros ir turizmo ministras Mehmet Nuri Ersoy, pristatydamas radinį, pabrėžė, kad tai neįprasto stiliaus ir iki šiol Karahantepėje nematyta skulptūrinė kompozicija. Archeologai kol kas vengia galutinių išvadų, nes šio laikotarpio bendruomenės nepaliko rašytinių šaltinių, kurie padėtų tiesiogiai paaiškinti simboliką.

    Ypač intriguoja tai, kad ankstesniuose Karahantepės radiniuose buvo fiksuotas atvirkštinis motyvas, kai žmogus savo nugara neša lampartą, o gyvūnas atrodo gyvas. Naujoji scena, kur žmogus tarsi „valdo“ plėšrūną, gali rodyti kintančias reikšmes arba skirtingus pasakojimus toje pačioje simbolinėje tradicijoje.

    Lampartas Karahantepėje yra vienas dažniausiai pasikartojančių vaizdinių: jis randamas tiek reljefuose ant akmens elementų, tiek atskirose trimatėse skulptūrose. Archeologas Necmi Karul yra atkreipęs dėmesį, kad nuolatinis žmonių ir plėšrūnų sugretinimas gali liudyti ne vien praktinį santykį su gyvūnais, bet ir gilesnes idėjas apie galią, pavojų, globą ar bendruomenės tapatybę.

    Kodėl Karahantepė taip svarbi?

    Karahantepė priklauso Taş Tepeler, vadinamųjų Akmeninių kalvų, kompleksui Šanliurfos regione ir yra maždaug už 30 kilometrų nuo garsiojo Göbekli Tepe. Abi vietovės siejamos su ankstyvuoju neolitu, kai žmonės Artimuosiuose Rytuose sparčiai perėjo nuo klajokliško medžiotojų ir rinkėjų gyvenimo prie sėslesnių bendruomenių.

    Šio laikotarpio paminklinių statinių, akmeninių suolų, žmonių ir gyvūnų atvaizdų gausa rodo, kad sudėtingos socialinės ir ritualinės praktikos atsirado anksčiau, nei ilgą laiką buvo manyta. Karahantepėje sistemingi kasinėjimai vyksta nuo 2019 metų, o atradimų dinamika leidžia tikėtis, kad panašių, iki šiol neregėtų kompozicijų dar bus aptikta.

    Ką gali reikšti jojantis žmogus?

    Mokslininkai pabrėžia, kad bet kokios interpretacijos apie konkrečius dievus, mitus ar apeigas šiandien tėra hipotezės. Vis dėlto plėšrūno, vaizduojamo ne kaip sumedžioto, o kaip gyvo ir galingo, pasirinkimas gali atspindėti simbolinį santykį su laukine gamta, kur baimė ir pagarba egzistavo greta.

    Naujas radinys papildo ankstesnį Karahantepės rinkinį, kuriame jau yra ir įspūdingų monumentalių figūrų. Ši skulptūra, vaizduojanti žmogų ant lamparto, gali tapti svarbia detale bandant suprasti, kaip ankstyvojo neolito bendruomenės apibrėžė žmogaus vietą gamtoje ir kaip kūrė vaizdinius, išlikusius iki mūsų dienų.

  • Tanklaivis iš Turkijos su benzinu plaukia į Rusiją: kas žinoma apie krovinį ir jo kilmę

    Tanklaivis iš Turkijos su benzinu plaukia į Rusiją: kas žinoma apie krovinį ir jo kilmę

    Į Rusiją iš Turkijos išplaukė benzino krovinys, kuris Baltijos jūros uostą gali pasiekti iki rugpjūčio pabaigos. Apie tai skelbia Rusijos leidinys Kommersant, remdamasis S&P Global Commodities at Sea (CAS) laivybos duomenimis.

    Pasak šaltinių, vidutinio dydžio tanklaivis „Wendrix“ išplaukė iš Mersino uosto. Laivo talpa siekia apie 25 000–50 000 tonų, o krovinys vertinamas maždaug 200 000 barelių benzino.

    Kur tiksliai pagamintas į tanklaivį pakrautas benzinas, viešai neatskleidžiama. Tokia informacija paprastai priklauso nuo prekybos grandinės, dokumentų ir galimų perkrovimų jūroje, todėl galutinę kilmę ne visada pavyksta nustatyti operatyviai.

    Penktas krovinys nuo liepos

    Šis reisas būtų jau penktas žinomas importinio benzino pristatymas į Rusiją nuo liepos. CAS ir Kpler duomenimis, praėjusį mėnesį Rusiją pasiekė trys laivai, kurių kroviniai buvo suformuoti perkraunant degalus prie Egipto krantų, o benzinas į perkrovimo vietą atplukdytas iš Vadinaro terminalo Indijoje.

    Dar viena siunta, kurios kilmė neįvardijama, atvyko iš Maroko. Šalis pastarąjį dešimtmetį didžiąja dalimi remiasi importu, nes jos pagrindinė naftos perdirbimo gamykla buvo sustabdyta 2015 metais.

    Analitikų vertinimu, nuo liepos pabaigos jūra į Rusiją pristatyto benzino apimtys jau viršijo 1 000 000 barelių. Tokie srautai rodo bandymus operatyviai papildyti vidaus rinką, kai vietinė gamyba susiduria su sutrikimais.

    Kodėl Rusijai prireikė importo?

    Rusijos vicepremjeras Aleksandras Novakas yra sakęs, kad dalis naftos perdirbimo gamyklų atnaujino darbą ir tiekimas turėtų gerėti. Jo teigimu, didžiausia įtampa jaučiama būtent benzino segmente, o dyzelino ir žibalo atsargų esą pakanka.

    Rusijos pareigūnai benzino trūkumą sieja su Ukrainos dronų atakomis prieš naftos perdirbimo infrastruktūrą. Tokie smūgiai gali laikinai sumažinti perdirbimo apimtis, o tuomet rinkoje atsiradusią spragą paprasčiausia užpildyti importu jūrų keliais.

  • JAV pasiuntinys įtaria Izraelio motyvus Sirijoje: smūgis bazei galėjo būti susijęs su rinkimais

    JAV specialusis pasiuntinys Sirijai ir Irakui Tomas Barrackas pareiškė, kad Izraelio smūgis Sirijoje esančiai Abu al-Dhuhuro oro bazei galėjo turėti ir vidaus politikos motyvų. Jo teigimu, viena iš svarstomų versijų yra bandymas provokuoti Turkiją, o tai galėjo būti naudinga artėjant rinkimams Izraelyje.

    Pasak T. Barracko, tai yra tik hipotezė, tačiau ji esą paaiškintų, kodėl ataka įvyko nepaisant to, kad Izraelis ir Turkija pastaruoju metu palaikė aukšto lygio kontaktus. Jis pridūrė, kad tokio pobūdžio žingsnis regione gali kelti papildomą įtampą, ypač kai kalbama apie galimą Turkijos karių dislokavimą.

    Versijos dėl smūgio priežasčių

    T. Barrackas nurodė ir kitą galimą paaiškinimą: koordinacijos trūkumą Izraelio saugumo grandinėje. Jo vertinimu, skirtingos institucijos, įskaitant kariuomenę, žvalgybą ir ministro pirmininko biurą, galėjo nesuderinti veiksmų, o sprendimas galėjo būti priimtas remiantis nevienodai interpretuota žvalgybine informacija.

    „Viena teorija yra ta, kad jie tiesiog provokavo Turkiją; tai labai agresyvus žingsnis, bet rinkimų kontekste jis gali būti palankiai sutiktas“, – sakė Tomas Barrackas.

    „Kita teorija yra komunikacijos stoka tarp Izraelio gynybos pajėgų, „Mossad“ ir ministro pirmininko kanceliarijos“, – pridūrė jis.

    Turkijos karių judėjimas kelia klausimų

    T. Barrackas taip pat suabejojo Izraelio teiginiu, kad Turkija esą ketino perkelti pajėgas į minėtą bazę šiaurės vakarų Sirijoje. Anot jo, Izraelis dar likus maždaug šešioms dienoms iki smūgio informavo JAV apie turimą žvalgybinę informaciją dėl galimų Turkijos karinių judėjimų, tačiau papildomi patikrinimai tokios informacijos nepatvirtino.

    „Izraelis likus maždaug šešioms dienoms iki atakos informavo JAV apie žvalgybinius duomenis dėl galimų Turkijos pajėgų judėjimų link objekto. Patikrinome per atitinkamas žvalgybos institucijas ir atsakymai buvo tokie: ne, nieko panašaus nevyksta“, – sakė Tomas Barrackas.

    Regiono stabilumas ir rinkimų fonas

    Šią savaitę T. Barrackas jau buvo viešai pareiškęs, kad Izraelio antskrydžiai prieš Abu al-Dhuhuro bazę yra nereikalinga eskalacija, kuri nepadeda regiono stabilumui. Tokie veiksmai, jo vertinimu, didina riziką, kad nesutarimai tarp regiono valstybių peraugs į platesnį konfliktą.

    Abu al-Dhuhuro oro bazė yra maždaug 70 kilometrų nuo Turkijos sienos ir, kaip skelbiama, neveikia nuo 2013 metų. Po politinių pokyčių Sirijoje 2024 metų gruodį bazė, pasak karinių šaltinių, galėjo būti naudojama naujų Sirijos pajėgų mokymams, tačiau jos statusas ir realus panaudojimas išlieka jautrus klausimas regione.

    Izraelyje 2026 metų spalio 27 dieną turėtų vykti parlamento rinkimai. Artėjant tokiems politiniams ciklams, saugumo klausimai dažnai atsiduria dėmesio centre, o bet kokios karinės operacijos kaimynystėje gali turėti ir diplomatinę, ir vidaus politinę kainą.

  • Göbekli Tepe mįslė keičiasi: rasti 10 000 metų stačiakampiai pastatai, galėjo būti namai

    Göbekli Tepe mįslė keičiasi: rasti 10 000 metų stačiakampiai pastatai, galėjo būti namai

    Turkijoje esančiame Göbekli Tepe archeologai pranešė aptikę naujų statinių liekanas į šiaurę nuo pagrindinės, saugomos komplekso dalies. Tyrimai vykdomi maždaug 1 500 kvadratinių metrų plote, o senųjų konstrukcijų pėdsakai, kaip skelbiama, slypėjo beveik iškart po dabartiniu žemės paviršiumi.

    Naujasis radinys išsiskiria forma: šalia garsiausių paminklinio komplekso ovalių ir apskritų erdvių aptikti stačiakampiai pastatai. Tokia architektūra siejama su vėlesne vietovės naudojimo faze, kai dalis erdvių galėjo būti pritaikytos kasdienėms veikloms, o ne vien ritualams.

    Stačiakampiuose statiniuose, anot tyrėjų, rasta gerokai mažiau būdingų T formos akmeninių stulpų, kurie tapo Göbekli Tepe simboliu. Skirtingas vidaus erdvių išplanavimas leidžia kelti prielaidą, kad kai kurios patalpos galėjo būti naudojamos kaip gyvenamosios, nors galutinė išvada dar nepadaryta.

    „Kol kas tai tik pirminė interpretacija, o aiškiems atsakymams reikės daugiau analizių“, – sakė kasinėjimams vadovaujantis archeologas Necmi Karul.

    Esminiu įrodymų šaltiniu turėtų tapti tai, kas išliko pastatų grindyse ir jų sluoksniuose. Archeologai planuoja tirti dirvožemio bei nuosėdų mėginius, ieškodami mikroskopinių žmogaus veiklos pėdsakų: augalų liekanų, maisto ruošimo žymių ar kitų medžiagų, galinčių parodyti, kaip konkrečios patalpos buvo naudojamos.

    Iki šiol Göbekli Tepe dažniausiai buvo pristatomas kaip išskirtinis ankstyvojo neolito ritualinis centras, išgarsėjęs monumentaliais akmeniniais statiniais ir gyvūnų atvaizdais. Tačiau pastarųjų metų tyrimai vis dažniau rodo sudėtingesnį vaizdą: šalia reprezentacinių erdvių galėjo egzistuoti ir kasdieniam gyvenimui skirti pastatai.

    Tokia interpretacija svarbi platesniame kontekste, nes keičia supratimą apie ankstyvųjų bendruomenių organizaciją. Jei gyvenamosios erdvės pasitvirtins, Göbekli Tepe galėtų būti vertinamas ne tik kaip vieta, į kurią žmonės atvykdavo retomis progomis, bet ir kaip nuolat veikusi gyvenvietė, kur darbas, buitis ir apeigos vyko greta.

    Tyrėjai tikisi, kad didesnio ploto atidengimas leis tiksliau atkurti, kaip buvo planuojama ši ankstyvoji gyvenvietė ir kaip laikui bėgant keitėsi erdvių paskirtis. Kasinėjimai ir laboratoriniai tyrimai turėtų atsakyti, ar stačiakampiai pastatai iš tiesų buvo namai, ar kita, iki šiol neįvardyta komplekso dalis.

  • Netikėtas atradimas Turkijoje: iš palydovų nuotraukų išniro milžiniška Urartu tvirtovė

    Netikėtas atradimas Turkijoje: iš palydovų nuotraukų išniro milžiniška Urartu tvirtovė

    Rytų Turkijoje, Mušo provincijoje, netoli Mescidli kaimo, archeologai identifikavo milžinišką Urartu laikų įtvirtinimų kompleksą, kurio mastas prilyginamas maždaug 17 futbolo aikščių plotui. Pirmuosius pėdsakus pastebėti padėjo palydoviniai vaizdai, kuriuose išsiskyrė neįprastos, žmogaus suformuotos linijos.

    Archeologas Melikas Mirbėjus Ömeroğlu, analizuodamas nuotraukas, įžvelgė kraštovaizdyje anomalijas ir nusprendė patikrinti jas vietoje. Apžiūra patvirtino, kad tai ne natūralios uolienų formos, o didelio gynybinio statinio liekanos.

    Preliminariais vertinimais, tvirtovę juosė maždaug 1,4 kilometro ilgio gynybinė siena. Išlikę sienų fragmentai vietomis siekia apie 2 metrus iš vidinės pusės ir iki 4 metrų iš išorinės pusės, todėl aiškiai matyti, kad tai buvo rimtas fortifikacinis objektas.

    Komplekso architektūra išsiskiria akmens mūro technika: sienos sumūrytos iš masyvių, netaisyklingų akmenų blokų, būdingų ciklopiniam ir poligoniniam mūrui. Tokie sprendimai siejami su ankstyvuoju Urartu laikotarpiu ir randami kituose regiono įtvirtinimuose prie Vano ežero.

    Archeologai taip pat fiksavo ir kitų statinių pėdsakus, leidžiančius manyti, kad čia buvo ne vien sargybinė tvirtovė, o platesnis įtvirtintas kompleksas. Pietinėje dalyje aptikta apvali, smulkesniais akmenimis išklota įduba, kuri galėjo būti susijusi su vandens kaupimu ar tiekimu.

    Tvirtovės vieta laikoma strategiškai reikšminga: ji yra teritorijoje, siejamoje su Urartu plėtra į vakarus ir netoli senųjų kelių tinklo, todėl gali padėti tiksliau suprasti šios valstybės gynybos ir administravimo logiką. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad radinys potencialiai svarbus ir diskusijoms apie Arzaškuno vietą, kuri minima kaip viena ankstyvųjų Urartu sostinių.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad šiuo etapu daryti galutinių išvadų dar negalima. Tikslesnei datacijai ir funkcijai nustatyti reikės detalesnių žvalgymų, kasinėjimų bei radinių analizės.

    Žinoma tai, kad tai didžiausias iki šiol Mušo provincijoje identifikuotas tokio tipo Urartu laikų objektas. Archeologai jau inicijavo procedūras, kad vietovė būtų oficialiai įregistruota ir įtraukta į saugomų paveldo objektų sąrašus.

  • JAV Kongresas spręs dėl Turkijos ginklų Ukrainai: ATACMS ir kasetinė amunicija kelyje?

    JAV Kongresas spręs dėl Turkijos ginklų Ukrainai: ATACMS ir kasetinė amunicija kelyje?

    JAV Kongrese pradėta procedūra, galinti atverti kelią Turkijai reeksportuoti Ukrainai JAV kilmės ginkluotę, įskaitant ATACMS raketas ir kasetinę amuniciją. Apie tai viešuose dokumentuose informuojama remiantis JAV Valstybės departamento pranešimu pagal Arms Export Control Act.

    Pagal JAV taisykles trečiosios šalies sandoriams, kuriuose dalyvauja amerikietiška ginkluotė, reikalingas Vašingtono pritarimas ir Kongreso informavimas. Pranešimas Kongresui pateiktas 2026 metų rugpjūčio 3 dieną, o sprendimas gali įsigalioti automatiškai, jei per nustatytą laiką nebus priimta bendra rezoliucija, blokuojanti operaciją.

    Valstybės departamentas nenurodė tikslios sandorio vertės, tačiau JAV įstatymai numato slenksčius, nuo kurių privaloma oficiali notifikacija Kongresui. Paprastai tai taikoma, jei didelės gynybos įrangos pradinė kaina siekia bent apie 13 milijonų eurų arba kitų gynybos prekių ir paslaugų bendra vertė viršija maždaug 47 milijonus eurų.

    Dokumentuose pažymima, kad Turkija siekia mažinti senesnių atsargų kiekį ir daugiau lėšų skirti savo pajėgų modernizacijai. Ukraina tokią ginkluotę galėtų panaudoti nedelsiant, tęsiantis karui su Rusija ir išliekant dideliam ilgo nuotolio smūgių bei artilerijos amunicijos poreikiui.

    Kas minima turkiškame pakete

    Tekste nurodoma, kad Turkija planuoja parduoti ATACMS balistines raketas M39 Block IA. Šio tipo raketoms dažniausiai priskiriamas iki 300 kilometrų nuotolis, o taikiniui pasiekti naudojamas inercinis valdymas ir palydovinis GPS.

    Taip pat aprašoma kasetinė kovinė galvutė, kurios turinį sudaro šimtai subamunicijos vienetų. Būtent kasetinės amunicijos tema išlieka viena jautriausių tarptautiniu mastu dėl ilgalaikių rizikų civiliams, ypač dėl ne visada sprogstančių elementų, kurie gali likti pavojingi po kovinių veiksmų.

    Be ATACMS, minimos M270 MLRS vikšrinės salvinės ugnies sistemos, galinčios per trumpą laiką paleisti keliolika 227 milimetrų kalibro raketų. Pažymima, kad tokios sistemos gali naudoti ir kitus pakete minėtus šaudmenis, įskaitant DPICM tipo kasetinę amuniciją.

    Politinė ir praktinė reikšmė

    Šis procesas rodo, kad Ukrainos ginklavimo grandinėje vis dažniau svarstomi ne tik tiesioginiai tiekimai, bet ir reeksporto modeliai, kai sąjungininkai perleidžia turimas atsargas. Tokios schemos paprastai paspartina pristatymą, tačiau reikalauja suderinimo su JAV, jei ginkluotė yra amerikietiškos kilmės.

    Jei Kongresas neprieštaraus, leidimas reeksportui įsigalios, o sandoris galės būti vykdomas per Turkijos, Bulgarijos ir JAV gynybos bei logistikos bendroves. Tuo pat metu politinės diskusijos dėl kasetinės amunicijos tikėtina neslops, nes visuomenės ir dalies politikų dėmesys dažnai krypsta į ilgalaikes humanitarines pasekmes.

  • Ukraina iš Turkijos perka amerikietišką ginkluotę: ATACMS raketos, M270 ir kasetinė amunicija

    Ukraina iš Turkijos planuoja įsigyti reikšmingą ginkluotės paketą, kuriame minimos balistinės raketos M39 ATACMS, daugkartinės raketų paleidimo sistemos M270 MLRS ir dideli kiekiai kasetinės amunicijos. Apie tai skelbta remiantis JAV Valstybės departamento pranešimais, įtrauktai į JAV Kongreso oficialų protokolą.

    Šių dokumentų viešinimas svarbus tuo, kad dalis numatomos perduoti ginkluotės yra amerikietiškos kilmės, todėl jos reeksportui į trečiąją šalį būtinas Vašingtono leidimas. Tokiais atvejais JAV administracija informuoja Kongresą ir inicijuoja formalų suderinimo procesą.

    Skelbiamuose duomenyse nurodoma, kad Ukrainai gali būti perduota 12 M270 MLRS paleidimo įrenginių ir 70 M39 ATACMS raketų. Taip pat minimi 2 524 nevaldomi 227 mm M26 tipo raketiniai šaudmenys su DPICM kasetine kovine dalimi ir apie 47 000 vienetų 203 mm kasetinių artilerijos šaudmenų M509A1.

    Dokumentuose teigiama, kad perdavimo grandinėje dalyvaus Turkijos, Bulgarijos ir JAV gynybos bei logistikos sektoriaus įmonės, kurios specializuojasi ginkluotės eksporte ir tiekimo grandinėse. Tokia struktūra įprasta, kai perkama, sandėliuojama ir transportuojama skirtingose jurisdikcijose esanti technika.

    JAV Valstybės departamentas Kongresui nurodė esantis pasirengęs suteikti sutikimą, nes planuojamas perdavimas atitinka Jungtinių Valstijų saugumo pagalbos tikslus. Praktikoje tai reiškia, kad Ukraina gali stiprinti tiek puolamąsias, tiek gynybines ugnies paramos galimybes, ypač vidutinio ir didesnio nuotolio smūgių srityje.

    Kontekste pažymima ir Turkijos motyvacija: šalis siekia mažinti senstančių ginklų atsargas, kad finansinius resursus galėtų sutelkti turimų sistemų modernizavimui ir eksploataciniam palaikymui. Tuo metu Ukrainai prioritetas išlieka šaudmenų ir paleidimo sistemų užtikrinimas, nes intensyvus karo veiksmų tempas sparčiai eikvoja atsargas.

    Kasetinės amunicijos klausimas tarptautinėje erdvėje išlieka jautrus dėl humanitarinių rizikų, ypač nesprogusių elementų pavojaus civiliams. Vis dėlto dalis valstybių, įskaitant JAV ir Ukrainą, nėra prisijungusios prie Kasetinių šaudmenų konvencijos, todėl tokios ginkluotės naudojimą ir perdavimą vertina per nacionalinių sprendimų ir karo poreikių prizmę.

  • Saudo Arabija, Pakistanas ir Turkija pasirašė gynybos paktą: kas keičiasi regione ir kodėl dabar

    Netikėtas susitarimas Mekoje

    Saudo Arabija, Pakistanas ir Turkija Mekoje pasirašė bendrą gynybos susitarimą, kuriuo siekiama stiprinti saugumo bendradarbiavimą. Pakistanо užsienio reikalų ministerija pabrėžė, kad susitarimas yra gynybinio pobūdžio ir nėra nukreiptas prieš jokią kitą valstybę ar valstybių grupę.

    Pagal viešai skelbtą informaciją, dokumente įtvirtinta kolektyvinės gynybos logika: ginkluotas išpuolis prieš vieną iš pasirašiusiųjų būtų laikomas išpuoliu prieš visas. Kartu akcentuojama, kad tarpusavio pagalba būtų teikiama tik gynybos apimtyje.

    Ką numato kolektyvinė gynyba?

    Agentūros „Reuters“ cituotas Turkijos pareigūnas teigė, kad paktas turi kolektyvinės gynybos nuostatą ir yra „grynai gynybinis“. Pasak jo, susitarimas palieka erdvės kitoms regiono valstybėms prisijungti ir nepanaikina jau galiojančių dvišalių ar daugiašalių susitarimų.

    Vis dėlto paktas palieka daug neatsakytų klausimų, nes viešai neatskleidžiama, kokie konkretūs įsipareigojimai įsigalioja krizės atveju. Tokiais atvejais svarbiausia detalė paprastai būna praktiniai mechanizmai: sprendimų priėmimo tvarka, greitojo reagavimo planai, žvalgybos ir oro gynybos koordinavimas.

    Regiono įtampa ir platesnis fonas

    Susitarimas pasirašytas intensyvėjančios įtampos Artimuosiuose Rytuose fone, kai regiono valstybės vis dažniau ieško papildomų saugumo garantijų. „Reuters“ primena, kad pastaruoju metu buvo fiksuota daugiau atakų ir apšaudymų, o tai didina spaudimą stiprinti oro gynybą ir keistis operatyvine informacija.

    Tuo pačiu Saudo Arabija yra viena didžiausių naftos eksportuotojų pasaulyje, o bet kokie saugumo sukrėtimai Persijos įlankos regione paprastai greitai atsiliepia energijos tiekimo rizikoms. Pakistanas turi branduolinį arsenalą, o Turkija disponuoja viena didžiausių kariuomenių NATO ir išlieka svarbiu regiono saugumo žaidėju.

    „Susitikimo politinė simbolika yra reikšminga. Trys įtakingos musulmonų pasaulio valstybės susitinka didėjančio neapibrėžtumo metu ir rodo augantį pasirengimą glaudžiau koordinuoti saugumo klausimus“, – sakė Saudo Arabijos tyrimų centro „Gulf Research Center“ vadovas Abdulaziz Sager.

    Analitikai tokį formatą vertina kaip signalą, kad vidutinės ir regioninės galios nori daugiau savarankiškumo saugumo politikoje, ypač kai konfliktų židiniai persidengia su prekybos maršrutais, energetikos infrastruktūra ir didėjančia raketų bei bepiločių grėsme.