CP v2

Tag: Valstybės obligacijos

  • Prancūzijos skola kaista: obligacijų palūkanos kyla, ekspertai įspėja dėl smūgio Italijai

    Prancūzijos skola kaista: obligacijų palūkanos kyla, ekspertai įspėja dėl smūgio Italijai

    Prancūzijos skolos problemos vėl atsidūrė investuotojų dėmesio centre: augant politinei įtampai ir socialiniams neramumams, rinkos reikalauja didesnės grąžos už šalies skolinimąsi. Ekonomistai perspėja, kad stiprus sukrėtimas obligacijų rinkoje galėtų persimesti ir į kitas daug skolų turinčias euro zonos valstybes, ypač Italiją.

    Spalio 19 dieną Prancūzijos 10 metų valstybės obligacijų pajamingumas svyravo apie 4,9 proc. Tai vienas aukščiausių lygių per daugiau nei du dešimtmečius, rodantis, kad investuotojai įskaičiuoja didesnę riziką ir prašo didesnės palūkanų premijos.

    Padėtį paaštrino savaitgalį vykę protestai, kuriuose reikalauta sprendimų dėl pragyvenimo brangimo ir prastėjančių viešųjų paslaugų, įskaitant švietimą. Tuo pat metu vyriausybei tenka užduotis parlamente prastumti 2027 metų biudžetą, kai Nacionalinė Asamblėja yra susiskaldžiusi.

    Kas kelia investuotojų nerimą

    Pagal Prancūzijos statistikos tarnybos INSEE duomenis, šalies viešoji skola siekia apie 119 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai vienas aukščiausių rodiklių Europos Sąjungoje ir jis riboja valdžios galimybes reaguoti į socialinius reikalavimus didinant išlaidas.

    Prancūzija taip pat prognozuoja 5,4 proc. bendrojo vidaus produkto deficitą 2026 metais. INSEE skelbė, kad 2026 metų birželio pabaigoje viešoji skola sudarė 3 596 000 000 000 eurų, o didelė jos dalis turi būti refinansuojama jau aukštesnėmis palūkanomis.

    Ypač ryškiai auga skolos aptarnavimo kaina. Vyriausybės prognozėse nurodoma, kad palūkanų mokėjimai 2027 metais gali siekti apie 91 000 000 000 eurų, kai 2026 metais jie vertinami apie 79 200 000 000 eurų, tai yra beveik 12 000 000 000 eurų daugiau.

    Infliacijos šuoliai ir menkas augimas dar labiau komplikuoja vaizdą, nes silpnesnis ekonomikos tempas gali mažinti biudžeto pajamas. Dėl to kiekvienas papildomas išlaidų paketas rinkose vertinamas jautriai, o valdžia turi mažiau erdvės kartoti pandemijos laikų sprendimus, kai išlaidos buvo didinamos itin agresyviai.

    Kaip Prancūzijos krizė galėtų paliesti Italiją

    Analitikų vertinimu, Prancūzijos problemos gali sukelti užkrato efektą: kylant vienos didelės euro zonos ekonomikos skolinimosi kainai, investuotojai dažnai pervertina riziką ir kitose šalyse. Konsultacijų bendrovė Oxford Economics modeliuodama scenarijus pabrėžė, kad Italija būtų viena pažeidžiamiausių, nes jai būdingas lėtesnis augimas, didelė skola ir jautrios investicijos, kurios smarkiau reaguoja į finansinių sąlygų griežtėjimą.

    Vienas svarbiausių rinkos termometrų yra skirtumas tarp šalies ir Vokietijos 10 metų obligacijų pajamingumo, vadinamasis skirtumas. Prancūzijos skirtumas iki maždaug 145 bazinių punktų rodo, kad investuotojai už Prancūzijos riziką prašo ženkliai didesnės grąžos nei už Vokietijos, tačiau tai vis dar žemiau kai kurių ankstesnių šio mėnesio pikų.

    Oxford Economics pateikė bazinį ir du nepalankius scenarijus. Baziniame variante daroma prielaida, kad Prancūzijos skirtumas neperžengs 200 bazinių punktų ribos iki 2027 metų pavasarį vyksiančių prezidento rinkimų ir vėliau mažės, todėl skolos krizė nelaikoma pagrindiniu scenarijumi, nors pripažįstama kaip potencialiai labai žalinga.

    Neigiamuose scenarijuose derinami du veiksniai: didesnės skolinimosi palūkanos ir pasitikėjimo smukimas. Vidutiniame scenarijuje Prancūzijos skirtumas didėtų iki 250 bazinių punktų, o sunkiame pasiektų 400 bazinių punktų lygį.

    Sunkiame variante, konsultantų vertinimu, 2027 metais į recesiją galėtų smukti tiek Prancūzija, tiek Italija. Belgijos skolinimosi kaina taip pat šokteltų, o Ispanija, Portugalija ir Graikija patirtų mažesnę ekonominę žalą, nors jų obligacijų pajamingumai irgi kiltų.

    Capital Economics vyriausiasis Europos ekonomistas Andrew Kenninghamas pabrėžė, kad 400 bazinių punktų skirtumas yra tikėtinas nepalankus scenarijus, prilygstantis Italijos situacijai 2012 metais.

    „Tokiu atveju spaudimas kitoms daug skolų turinčioms ekonomikoms, įskaitant Italiją, būtų labai didelis“, – sakė A. Kenninghamas.

    Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad dabartinė padėtis skiriasi nuo 2010-ųjų pradžios, nes Europos Centrinis Bankas turi papildomų priemonių mažinti nepagrįstą skolinimosi kaštų išsiskyrimą tarp šalių. Viena jų yra Perdavimo apsaugos priemonė, kuri leistų centriniam bankui pirkti obligacijas, jei šalis atitinka nustatytas sąlygas.

    Vis dėlto lūkesčiai, kad Europos Centrinis Bankas automatiškai gesins būtent Prancūzijos problemą, yra riboti. Europos Centrinio Banko vadovė Christine Lagarde pastaruoju metu yra pabrėžusi, kad priemonės stabdyti skolinimosi kaštų kilimą pirmiausia turi būti randamos pačioje Prancūzijoje, priimant biudžeto sprendimus, kurie įtikintų investuotojus.

    Ką Prancūzija gali padaryti

    Ekonomistai sutaria, kad artimiausias testas yra patikimas 2027 metų biudžetas ir aiški vidutinės trukmės fiskalinė trajektorija. Rinkos paprastai vertina ne vien skaičius, bet ir tai, ar politinė sistema pajėgi nuosekliai įgyvendinti pažadus, ypač kai reikalingi nepopuliarūs sprendimai.

    Oxford Economics nurodo, kad rinkoms galėtų padėti kelių metų išlaidų augimo ribojimas ir tvirti teisiniai įsipareigojimai, įskaitant ilgai ginčijamas reformas, susijusias su pensiniu amžiumi. Tačiau perspėjama, kad mažumos vyriausybei gali būti sunku patikimai užtikrinti ilgalaikį konsolidavimo planą, todėl didelė atsakomybė gali tekti būsimai administracijai.

    Artėjant 2027 metų prezidento rinkimams, politinė konkurencija didina neapibrėžtumą, o tai obligacijų rinkose paprastai reiškia aukštesnę rizikos kainą. Todėl Prancūzijos finansų kryptis, valdžios gebėjimas mažinti deficitą ir išlaikyti augimą taps vienu svarbiausių euro zonos stabilumo veiksnių artimiausiais metais.

  • Prancūzija ant skolos slenksčio: skolinimasis pabrango iki 5 proc. – kuo tai gresia Europai?

    Prancūzija ant skolos slenksčio: skolinimasis pabrango iki 5 proc. – kuo tai gresia Europai?

    Skolos kaina šoktelėjo

    Prancūzijos 10 metų valstybės obligacijų pajamingumas pastarosiomis dienomis pakilo iki maždaug 5 proc. – aukščiausio lygio nuo 2002 metų. Kartu išaugo ir skirtumas nuo Vokietijos obligacijų, o tai rodo didėjančią investuotojų rizikos baimę.

    Tokie pokyčiai svarbūs ne vien finansų rinkoms: valstybės skolinimosi kaina daro įtaką būsto paskolų ir verslo kreditų palūkanoms. Ilgainiui brangesnis skolinimasis didina biudžeto išlaidas palūkanoms, kurias dengia mokesčių mokėtojai.

    Kodėl rinka praranda kantrybę?

    Pagrindinė problema – nuolatiniai biudžeto deficitai, kai valstybė išleidžia daugiau, nei surenka mokesčių. Skirtumas dengiama skolinantis, o tai per metus virsta dar didesne skolos našta.

    Remiantis Prancūzijos statistikos tarnybos INSEE duomenimis, viešoji skola 2026 metų antrąjį ketvirtį siekė apie 3,6 trilijono eurų, arba 119 proc. bendrojo vidaus produkto. Deficitas 2026 metais, prognozuojama, sudarys apie 5,4 proc. BVP, kai Europos Sąjungos fiskalinėse taisyklėse orientyras yra 3 proc. riba.

    Rinkose ypač jautriai vertinamas patikimumas, ar planai bus įgyvendinti. Kai tik investuotojai ima abejoti, ar skola bus valdoma politiškai ir ekonomiškai tvariai, jie prašo didesnės grąžos už riziką.

    Biudžetas, politika ir rinkimų šešėlis

    Premjero Sébastieno Lecornu vadovaujama mažumos Vyriausybė pateikė 2027 metų biudžeto projektą, kuriame numatoma apie 54 mlrd. eurų taupymo ir papildomų pajamų priemonių. Tikslas – deficitą sumažinti iki 5 proc. BVP 2027 metais, palyginti su 5,4 proc. 2026 metais.

    Numatoma, kad didesnė korekcijos dalis ateitų iš išlaidų ribojimo, o mažesnė – iš didesnių mokesčių ir įmokų. Tarp aptariamų priemonių minima po maždaug 6 mlrd. eurų sutaupymų pensijų ir sveikatos apsaugos srityse, taip pat kai kurių išlaidų įšaldymas nominaliomis sumomis, kas po infliacijos reiškia realų mažėjimą.

    Vis dėlto rinkas labiau nei patys skaičiai neramina politinė matematika: Vyriausybė neturi tvirtos daugumos parlamente, o biudžeto svarstymas numatytas nuo spalio 13 dienos. Papildomą neapibrėžtumą kursto artėjantys 2027 metų pavasario prezidento rinkimai ir rizika, kad taupymo planai taps politinių mainų objektu.

    „Paryžiaus politinis akligatvis išlieka neišspręstas“, – teigė ekonomistas Enrique Díaz-Alvarez.

    Kas dar didina įtampą?

    Prie spaudimo prisideda ir didelis naujų vertybinių popierių pasiūlos mastas. Prancūzijos iždas planuoja 2027 metais išleisti apie 340 mlrd. eurų skolos vertybinių popierių, nes dalis anksčiau prisiimtos skolos turi būti refinansuojama.

    Kai skolinimosi apimtys didelės, net nedidelis palūkanų normų pokytis smarkiai padidina išlaidas. Be to, kartu auga ir kitos privalomos biudžeto eilutės, įskaitant palūkanų mokėjimus bei gynybos finansavimą, todėl sutaupyti tampa dar sudėtingiau.

    Ar problema gali persimesti į Europą?

    Investuotojai situaciją vertina per euro zonos užkrato rizikos prizmę: kai brangsta vienos didelės ekonomikos skola, rinkos neretai perskaičiuoja riziką ir kitoms šalims. Analitikų vertinimu, įtampos fone kiek padidėjo ir kai kurių kitų valstybių skolos rizikos priedai, nes investuotojai tampa atsargesni viso regiono atžvilgiu.

    Tokiu metu didėja spaudimas ir Europos Centriniam Bankui: viena vertus, infliacijos dinamika gali reikalauti griežtesnės pinigų politikos, kita vertus, obligacijų rinkos nervingumas skatina vengti veiksmų, galinčių dar labiau pakelti skolinimosi kainą. ECB turi priemonę, vadinamą Perdavimo apsaugos instrumentu, tačiau jos taikymas siejamas su kriterijais, įskaitant fiskalinės politikos tvarumą.

    Kiek tai pavojinga dabar?

    Trumpuoju laikotarpiu didžiausia rizika – politinis scenarijus, kuriame biudžetas nepatvirtinamas arba smarkiai ištuštinamas kompromisais. Tokiu atveju Prancūzija vėl galėtų remtis laikinais finansavimo sprendimais, o rinkos tai interpretuotų kaip dar vieną signalą apie sprendimų priėmimo silpnumą.

    Kita vertus, Prancūzija kol kas nėra praradusi prieigos prie finansų rinkų. Esminis klausimas – ar Vyriausybė sugebės įtikinti investuotojus, kad deficitas bus mažinamas nuosekliai, o skolos santykis su ekonomika stabilizuosis vidutiniu laikotarpiu.

  • Lenkijos bankininkai įspėja apie paradoksą: valstybės skola auga, o verslo kreditai stringa

    Bankai vis dažniau renkasi obligacijas

    Lenkijos bankų sektorius vis aiškiau susiduria su paradoksu: valstybė tikisi aktyvesnio kreditavimo, kuris skatintų investicijas ir augintų biudžeto pajamas, tačiau tuo pat metu jai reikia nuolatinės paklausos savo skolai. Bankininkai pabrėžia, kad tokia pusiausvyra tampa vis trapesnė, nes bankų balansuose daugėja valstybės obligacijų.

    Lenkijos bankų asociacijos viceprezidentė Agnieszka Wachnicka atkreipia dėmesį, kad obligacijos bankams yra patrauklesnės nei dalis verslo kreditų dėl mažesnės rizikos ir reguliacinio traktavimo. Tai ypač ryšku, kai įmonių investicinis apetitas išlieka prislopęs, o bankai ieško saugesnių aktyvų.

    Lenkija ES uodegoje pagal kreditavimą

    Vienas dažniausiai minimų rodiklių yra kreditų nefinansiniam sektoriui dalis nuo bendrojo vidaus produkto. Pasak bankininkų, Lenkijoje ji siekia apie 31,8 proc., kai Europos Sąjungos vidurkis yra apie 73 proc., todėl šalis atsiduria tarp silpniausiai kreditą naudojančių ekonomikų.

    Dar prastesnė situacija matoma vertinant būtent įmonių kreditus: pagal kreditų verslui ir bendrojo vidaus produkto santykį Lenkija minima tarp paskutiniųjų Europos Sąjungoje. Bankų atstovai pabrėžia, kad vartojimo segmentas ir būsto paskolos gali augti sparčiau, tačiau tai nepakeičia investicinio kreditavimo stagnacijos.

    Kodėl obligacijų kainos ne visada „kerta“ per kapitalą

    Diskutuojant apie sparčiai didėjančią valstybės vertybinių popierių dalį bankų balansuose, keliama rizika, kad obligacijų kainų kritimas gali mažinti bankų nuosavą kapitalą. Bankų atstovai aiškina, kad poveikis priklauso nuo to, kaip obligacijos apskaitomos ir vertinamos: dalis jų laikoma iki išpirkimo ir tuomet rinkos svyravimai tiesiogiai neatsispindi kapitalo eilutėse.

    Pasak pateikiamų skaičių, reikšminga valstybės obligacijų portfelio dalis bankuose apskaitoma amortizuota savikaina, todėl trumpalaikiai rinkos kainų kritimai ne visada iš karto matomi bankų finansinėse ataskaitose. Vis dėlto bankininkai pripažįsta, kad didelė koncentracija vienoje turto klasėje kelia klausimų dėl ilgalaikio balanso tvarumo.

    Ką galėtų pakeisti garantijos ir rizikos pasidalijimas

    Bankų sektorius ragina stiprinti sistemas, kurios leistų viešąjį kapitalą naudoti kaip privačių investicijų katalizatorių. Pagrindinė kryptis, apie kurią kalbama, yra platesnis garantijų ir laidavimo mechanizmų taikymas, kad didesnės rizikos projektai įmonėms būtų finansuojami pigiau ir lengviau.

    Bankininkai pabrėžia, kad tokie instrumentai ypač svarbūs gynybos ir technologijų srityse, kur rizika didesnė, o technologijų ciklai trumpesni. Be rizikos pasidalijimo bankams tenka prisiimti didesnį kapitalo „suvartojimą“, todėl kreditai brangsta arba apskritai tampa sunkiai prieinami.

    Bankų mokestis ir paskatų problema

    Kaip viena struktūrinių kliūčių įvardijamas bankų mokesčio modelis, kuris, bankininkų vertinimu, gali sudaryti palankesnes paskatas investuoti į valstybės skolą, o ne į verslo kreditus. Bankų atstovai teigia, kad tikslas nėra mažinti obligacijų paklausą, bet keisti sistemą taip, kad kreditavimas nebūtų „baudžiamas“ netiesioginėmis paskatomis.

    Taip pat pabrėžiama, kad net ir gerėjant bankų pelningumui, tai nereiškia galimybės pigiai finansuoti kiekvieną rizikingesnį projektą. Bankai aiškina, kad papildomi mokesčiai ilgainiui gali mažinti kapitalo kaupimą, o tai riboja sektoriaus galimybes finansuoti didesnės apimties investicijas be partnerių ar konsorciumų.

    „Lenkijoje susiduriame su paradoksu: kreditas reikalingas augimui, bet valstybė tuo pat metu turi užtikrinti stabilų savo skolos finansavimą“, – sakė Agnieszka Wachnicka.

    Bankininkų vertinimu, jei Lenkija siekia tvariai kelti ekonomikos potencialą, svarbiausia grandis yra privačios įmonių investicijos ir jų finansavimas. Tam, jų teigimu, reikia ne vien mažesnių palūkanų, bet ir nuoseklios politikos, kuri skatintų kreditą nukreipti į produktyvumą didinančius projektus.

  • Netikėtas apsikeitimas: kodėl Graikija šiandien skolinasi pigiau nei Prancūzija

    Netikėtas apsikeitimas: kodėl Graikija šiandien skolinasi pigiau nei Prancūzija

    Rinkų paradoksas: Atėnai lenkia Paryžių

    Dar 2012 metais Graikija buvo priversta už dešimties metų obligacijas mokėti beveik 40 proc. metines palūkanas, todėl realiai buvo uždaryta įprastoms rinkoms. Tuo pat metu Prancūzija skolinosi gerokai pigiau, už mažiau nei 3 proc.

    Praėjus maždaug keturiolikai metų situacija apsivertė: investuotojai už skolinimą Prancūzijai ima didesnę kainą nei Graikijai. Rinkoje matomas signalas, kad vien skolos dydis nebėra lemiamas kriterijus.

    Skolos dydis svarbus, bet kryptis dar svarbesnė

    Nors Graikijos valstybės skola, lyginant su ekonomikos dydžiu, išlieka viena didžiausių Europoje, jos dinamika investuotojams atrodo palankesnė. Pagal viešai skelbiamus Europos Komisijos vertinimus Graikijos skolos ir BVP santykis pastaraisiais metais mažėja, o Prancūzijos tendencija priešinga.

    Rinkos vis daugiau dėmesio skiria tam, ar skolos našta traukiasi, kaip greitai ją reikia refinansuoti ir ar valdžia turi politinės erdvės stabdyti deficitą. Šiuose taškuose Graikija ir Prancūzija, investuotojų akimis, juda skirtingomis kryptimis.

    Graikijos skola ilgesnė ir pigiau aptarnaujama

    Vienas svarbiausių skirtumų yra skolos struktūra. Didelė Graikijos skolos dalis susiformavo per gelbėjimo programas, todėl ji dažniau priklauso Europos viešosioms institucijoms, o ne rinkos dalyviams, kurie gali greitai parduoti obligacijas reaguodami į antraštes.

    Tokia skola paprastai turi ilgesnę trukmę, palankesnes sąlygas ir dažnai yra fiksuotų palūkanų, todėl palūkanų normų šuoliai rinkoje trumpuoju laikotarpiu mažiau smogia biudžetui. Tuo metu Prancūzija didesnę dalį skolos turi nuolat atnaujinti rinkoje, kai anksčiau pigiai išleistos obligacijos išperkamos ir pakeičiamos brangesnėmis.

    Prancūzijai tenka didesnė emisijų našta ir politinis neapibrėžtumas

    Kitas veiksnys yra skolinimosi mastas. Prancūzija, kaip didelė ekonomika, į rinką per metus atneša nepalyginamai didesnį obligacijų kiekį, todėl investuotojai reikalauja aiškesnio fiskalinio plano ir patikimų deficito mažinimo priemonių.

    Prancūzijos biudžeto deficitas, lėtesnio augimo perspektyvos ir politiniai ginčai dėl taupymo ar pajamų didinimo investuotojams kelia daugiau rizikos nei pats skolos lygis. Prie to prisideda ir politinis neapibrėžtumas, kuris apsunkina susitarimus dėl ilgalaikių sprendimų.

    Ką iš tiesų reiškia šis pokytis

    Tai nereiškia, kad Prancūzija tapo naująja Graikija: jos rinka gilesnė, ekonomika didesnė, o fiskalinės galimybės tradiciškai stipresnės. Vis dėlto faktas, kad Graikija tam tikrais momentais gali skolintis pigiau, rodo pasikeitusią investuotojų logiką.

    Rinkos linkusios apdovanoti mažėjančią skolą, biudžeto drausmę ir ramesnį refinansavimo grafiką, o už augančius deficitus ir dideles obligacijų emisijas prašo priemokos. Todėl palūkanų skirtumas, kad ir nedidelis, tampa įspėjimu, jog pasitikėjimas fiskaline kryptimi šiandien vertinamas griežčiau nei vien ekonomikos dydis.