CP v2

Tag: Vandenilis

  • Vokietija švelnina dujinių katilų ribojimus: leidžiama montuoti ir po 2045 metų, bet su sąlyga

    Vokietija koreguoja šildymo sektoriaus dekarbonizacijos planą ir atsitraukia nuo dalies anksčiau numatytų griežtų ribojimų. Pagal atnaujintas nuostatas nebelieka absoliutaus draudimo po 2045 metų naudoti įrenginius, deginančius iškastinį kurą.

    Pakeitimai siejami su vadinamąja Wärmewende kryptimi, kuri pastaraisiais metais kėlė daug diskusijų visuomenėje ir politikoje. Berlynas bando sumažinti įtampą, tačiau švelnesnės taisyklės nebūtinai reikš mažesnes šildymo sąskaitas.

    Nauja kryptis katilams

    Ankstesnė 2023 metais priimta logika rėmėsi principu, kad naujai diegiamos šildymo sistemos turėtų mažiausiai 65 proc. energijos gauti iš atsinaujinančių šaltinių. Praktikoje tai stipriai ribojo naujų dujinių ar alyvinių katilų pasirinkimą.

    Dabar akcentas perkeliamas nuo įrenginio tipo prie to, kas jame deginama. Dujiniai ir alyviniai katilai vėl tampa leidžiami, tačiau tik su sąlyga, kad bus naudojamas kuras su mažiau emisijų sukeliančių priedų.

    Numatyta, kad dujos ar alyva turės būti maišomos su alternatyvomis, tokiomis kaip biometanas, biogeninės kilmės alyva ar mažai emisijų sukeliantis vandenilis. Toks modelis leidžia išlaikyti įprastas technologijas, bet formaliai mažinti išmetimus.

    Kas pasikeis vartotojams

    Pakeitimai palies ne tik naujai montuojamas sistemas, bet ir platesnę kuro rinką. Nuo 2028 metų kuro tiekėjams numatoma pareiga pradėti didinti mažiau emisijų sukeliančių priedų dalį, startuojant nuo 1 proc.

    Vėliau reikalavimai griežtės: nuo 2029 metų numatoma ne mažesnė nei 10 proc. priemaiša, nuo 2035 metų ji turėtų siekti 30 proc., o nuo 2040 metų planuojama pasiekti 60 proc. tikslą. Tai reiškia, kad vartotojai vis dažniau susidurs su brangesnėmis kuro mišinių kainomis.

    Ekspertai pabrėžia, kad biokuro ir vandenilio alternatyvos kol kas dažniausiai yra brangesnės už įprastines dujas ar alyvą, o jų pasiūla gali būti ribota. Dėl to daliai namų ūkių išlaidos gali augti net ir tada, kai įrenginių draudimai formaliai sušvelninami.

    Kodėl kainos vis tiek gali kilti

    Šildymo kaštus Vokietijoje gali didinti ir Europos Sąjungos planuojamas ETS 2 mechanizmas, skirtas transporto ir pastatų sektorių išmetimams. Jo esmė tokia, kad iškastiniam kurui taikoma papildoma anglies kaina, kuri galutiniame etape pasiekia vartotojų sąskaitas.

    Ši kombinacija gali sukurti vadinamąją kainų spąstų situaciją: gyventojai ir toliau naudoja dujinius katilus, tačiau kuras tampa vis brangesnis dėl priedų ir taršos kainodaros. Dėl to sprendimas švelninti draudimus gali būti labiau laikinas socialinės įtampos mažinimo žingsnis, o ne ilgalaikis išlaidų mažinimo planas.

    „Ilgesnėje perspektyvoje tai gali tik atidėti problemą ir didinti socialinių įtampų riziką, susijusią su šildymo sektoriaus dekarbonizacija“, – vertindami galimas pasekmes pažymi analitikai.

    Vokietijos pasirinktas kelias rodo, kad šildymo transformacija Europoje vis dažniau persikelia iš technologinių draudimų į kuro sudėties ir kainodaros reguliavimą. Gyventojams tai reiškia daugiau pasirinkimo trumpuoju laikotarpiu, bet didesnį neapibrėžtumą dėl ilgalaikių sąnaudų.

  • Lenkija – tarp didžiausių vandenilio gamintojų: kam jis iš tiesų naudojamas šiandien?

    Lenkija – tarp didžiausių vandenilio gamintojų: kam jis iš tiesų naudojamas šiandien?

    Lenkija pagal pramoninę vandenilio gamybą jau dabar yra tarp didžiausių pasaulyje, tačiau šis faktas daugeliui vis dar skamba netikėtai. Kasdienėje vaizduotėje vandenilis dažniau siejamas su ateities transportu, nors realybėje didžioji jo dalis naudojama tradicinėje pramonėje.

    Didžiausias vandenilio vartotojas šiandien yra chemijos sektorius, ypač amoniako gamyba, nuo kurios tiesiogiai priklauso azotinių trąšų pramonė. Vandenilis taip pat plačiai naudojamas naftos perdirbime, kur jis reikalingas degalų valymui ir kokybės gerinimui, mažinant sieros junginių kiekį.

    „Tai nėra technologija, kuri Lenkijoje tik pradeda rastis, vandenilis pramonėje naudojamas seniai“, – sakė prof. dr. hab. inž. Jakubas Kupeckis.

    Vandenilis svarbus ir energetikoje bei mokslo infrastruktūroje, kur jis pasitelkiamas, pavyzdžiui, generatorių aušinimui elektrinėse ar specializuotos tyrimų įrangos darbui užtikrinti. Dėl aukštų reikalavimų patikimumui tokios sritys ilgą laiką rėmėsi būtent vandenilio technologijomis, kurios jau turi sukauptą eksploatacinę patirtį.

    Lenkijoje taip pat intensyviai vystomos naujos vandenilio gamybos kryptys, susijusios su elektrolize, kai vanduo skaidomas panaudojant elektros energiją. Viena perspektyviausių krypčių yra kietojo oksido aukštatemperatūrė elektrolizė, galinti padidinti proceso efektyvumą, ypač kai yra prieiga prie aukštos temperatūros šilumos.

    Greta elektrolizerių plėtojamos ir elektrocheminės sistemos, kurios gali veikti dviem režimais: gaminti vandenilį arba, atvirkščiai, paversti jį elektra ir šiluma kaip kuro elementai. Tokie sprendimai laikomi svarbiais ne tik transportui, bet ir decentralizuotai energetikai, kur svarbi stabili vietinė elektros ir šilumos gamyba.

    Kitas plėtros vektorius siejamas su branduolinės energetikos ir vandenilio grandine, kai aukštos temperatūros reaktoriai galėtų tiekti šilumą ir energiją vandenilio ar sintetinių degalų gamybai. Ne mažiau svarbi ir atsinaujinančių išteklių kryptis, kai vandenilis gaminamas panaudojant perteklinę vėjo ar saulės energiją, kuri kitu atveju būtų prarandama.

    Vandenilio potencialas dažnai siejamas su transportu, nes kuro elementai gali būti pritaikomi automobiliuose, traukiniuose ar laivyboje, ypač ten, kur sudėtinga tiesioginė elektrifikacija. Tačiau viena reikšmingiausių jo nišų ateityje gali tapti ilgalaikis energijos kaupimas, leidžiantis subalansuoti sistemą ne valandoms, o dienoms, savaitėms ar net sezonams.

    Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad daliai dabar vystomų technologijų iki masinio pritaikymo dar reikia laiko, ypač dėl kainos, infrastruktūros ir reguliavimo. Pasak prof. J. Kupeckio, kai kurių sprendimų platesnio diegimo galima tikėtis per 10–20 metų.

  • Serbija su Pasaulio banku stumia beveik 1 mlrd. eurų dujų plėtrą: kas bus tiesiama ir kur

    Serbija su Pasaulio banku stumia beveik 1 mlrd. eurų dujų plėtrą: kas bus tiesiama ir kur

    Serbija kartu su Pasaulio banku artina beveik 1 mlrd. eurų vertės dujų infrastruktūros plėtros programą. Apie tai pranešta po kalnakasybos ir energetikos ministrės Dubravkos Đedović Handanović susitikimo su Pasaulio banko delegacija.

    Pirmasis etapas numato naujo gamtinių dujų vamzdyno statybas, kuris sujungtų Nišą ir Veliką Planą. Pietų Serbijos miestuose jau pradėtos viešos konsultacijos dėl pradinės projekto fazės, o derybos dėl finansavimo sąlygų turėtų įsibėgėti mėnesio viduryje.

    Daugiaetapė plėtra ir saugyklos

    Programa suplanuota kaip kelių etapų iniciatyva: be naujo vamzdyno, numatyta rengti techninę dokumentaciją tolesniems tinklo plėtros darbams. Taip pat planuojami esamų dujų saugyklų modernizavimo sprendimai ir naujų saugyklų infrastruktūros parengimas.

    Vienas iš įvardytų papildomų maršrutų yra vamzdyno kryptis nuo Mokrino iki Belgrado, kuri turėtų sustiprinti tiekimo patikimumą sostinės regione. Tokie projektai paprastai siejami su keliais tikslais vienu metu: didesniu tinklo pralaidumu, atsparumu sutrikimams ir galimybe lanksčiau išnaudoti tarptautinius tiekimo šaltinius.

    Reformos, jungtys ir žvilgsnis į vandenilį

    Serbijos valdžia pabrėžia, kad paraleliai vyksta dujų sektoriaus pertvarkos, susijusios su atskyrimu ir reguliavimo pokyčiais. Pasak ministrės, po naujojo Dujų įstatymo priėmimo įsteigta Dujų infrastruktūros bendrovė, o Transportgas Serbia sertifikuota kaip nepriklausomas gamtinių dujų perdavimo sistemos operatorius, kai tuo metu Srbijagas toliau atsako už tiekimą gyventojams ir pramonei.

    „Atskyrimas ir reformos dujų sektoriuje yra beveik baigtos: priimtas naujasis Dujų įstatymas, įsteigta Dujų infrastruktūros įmonė nacionalinei infrastruktūrai valdyti, o Transportgas Serbia sertifikuota kaip nepriklausomas gamtinių dujų perdavimo operatorius, tuo metu Srbijagas išlieka atsakinga už tiekimą gyventojams ir pramonei“, – sakė Dubravka Đedović Handanović.

    Jos teigimu, naujai tiesiami vamzdynai turėtų padėti geriau išnaudoti dabartines ir būsimas dujų jungtis su Šiaurės Makedonija ir Rumunija. Kartu techniniai tyrimai turėtų įvertinti, ar vietinis dujų tinklas ateityje galėtų būti pritaikytas vandenilio transportavimui, nes Europoje vis daugiau dėmesio skiriama infrastruktūros suderinamumui su mažiau taršiomis dujomis.

    Pasaulio banko atstovai, kaip skelbiama, išreiškė pasirengimą padėti užbaigti likusius projekto klausimus iki galutinių derybų dėl finansavimo. Tolimesnė projekto eiga priklausys nuo finansavimo struktūros, techninių sprendinių suderinimo ir viešųjų procedūrų, kurios tokio masto infrastruktūros projektuose lemia ir realų darbų grafiką.

  • Lenkija įsibėgėja vandenilio infrastruktūroje: patvirtintas 10 metų planas ir išskirtinis „Gaz-System“ statusas

    Kas patvirtinta ir kodėl tai svarbu

    Lenkija žengė du reikšmingus žingsnius, kurie turėtų paspartinti šalies vandenilio rinkos ir vamzdynų infrastruktūros kūrimą. Nacionalinis dujų tinklo operatorius „Gaz-System“ pranešė, kad priimti sprendimai sukuria aiškesnį reguliacinį pagrindą investicijoms ir projektų planavimui.

    Svarbiausias sprendimas – patvirtintas pirmasis Lenkijos 10 metų vandenilio perdavimo tinklo plėtros planas. Jame numatoma, kaip 2027–2036 metais būtų vystoma infrastruktūra, kad ji atlieptų augančią pramonės ir energetikos paklausą vandeniliui.

    „Gaz-System“ sertifikatas ir ES institucijų vaidmuo

    Kitas kertinis elementas – „Gaz-System“ suteiktas nepriklausomumo sertifikatas, patvirtinantis organizacinį ir teisinį atskyrimą nuo energijos gamybos bei prekybos veiklų. Tokia schema ES energetikos reguliavime laikoma būtina, siekiant užtikrinti nediskriminacinę prieigą prie infrastruktūros rinkos dalyviams.

    Šiuo atveju sprendimų grandinėje dalyvavo ir ES lygmens institucijos: Europos Komisija bei Energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūra pateikė teigiamas išvadas. Tai sustiprina teisinį tikrumą ir mažina riziką, kad infrastruktūros valdymo modelis vėliau būtų ginčijamas.

    Operatoriaus mandatas pratęstas iki 2036 metų

    Reguliacinė bazė taip pat pasikeitė dėl teisės aktų pataisų, įsigaliojusių 2026 metų liepą. Pagal jas „Gaz-System“ oficialaus vandenilio perdavimo tinklo operatoriaus funkcijos Lenkijoje pratęstos iki 2036 metų rugpjūčio, nors anksčiau pereinamasis laikotarpis turėjo baigtis 2026 metų rugpjūtį.

    Toks ilgesnis mandatas svarbus praktiškai: vandenilio vamzdynų planavimas, leidimai, finansavimas ir statyba paprastai trunka ne vienerius metus. Ilgesnis reguliacinis horizontas didina tikimybę, kad projektai pritrauks kapitalą, įskaitant ir europinius instrumentus, skirtus strateginėms energetikos jungtims ir pramonės dekarbonizacijai.

    Platesniame kontekste šie sprendimai rodo Lenkijos siekį kuo greičiau pereiti nuo atskirų demonstracinių iniciatyvų prie sisteminio, visos šalies mastu planuojamo vandenilio tinklo. ES mastu tokie projektai tampa vis aktualesni dėl pramonės konkurencingumo, priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo ir energijos tiekimo saugumo tikslų.

  • Šiaurės ir Baltijos vandenilio koridorius: poreikis iki 2040 metų gali siekti beveik 80 TWh

    Paklausos signalas visam regionui

    Planuojamo Šiaurės ir Baltijos vandenilio koridoriaus metinis poreikis iki 2040 metų gali pasiekti 79,2 teravatvalandės (TWh). Tai paskelbė perdavimo sistemų operatoriai iš Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos, apibendrinę rinkos apklausos rezultatus.

    Šis skaičius sudaro apie 87 proc. anksčiau studijose vertintos teorinės koridoriaus 91 TWh pralaidumo galimybės. Apklausos rezultatai rodo, kad infrastruktūros idėja rinkoje vertinama kaip praktiškai reikalinga, o ne vien strateginis planas.

    Susidomėjimo apklausa, pradėta 2026 metų pradžioje, sulaukė 93 atsakymų iš 81 bendrovės. Iš viso buvo įvardyti 108 projektai, kurie galėtų naudotis būsimu vandenilio transportavimo maršrutu nuo šiaurinių gamybos centrų iki didžiųjų vartotojų pietuose.

    Operatorių teigimu, tokia dalyvių ir projektų įvairovė leidžia tiksliau įvertinti, kur ir kokiais tempais gali formuotis pramoninis vandenilio vartojimas. Kartu tai padeda identifikuoti segmentus, kuriems svarbiausias yra patikimas, ilgalaikis tiekimas.

    Kas „suvalgo“ didžiausią dalį

    Didžiausią prognozuojamos paklausos dalį sudaro konkretūs pramonės projektai: jiems tenka 64,4 TWh per metus. Dar 14,8 TWh siejama su Vokietijos skirstymo tinklų poreikiu, o tai signalizuoja apie planuojamą platesnį vandenilio integravimą į energetikos sistemą.

    Numatoma, kad koridorius komerciškai galėtų pradėti veikti apie 2033 metus. Iki tol rinkai aktualiausi išlieka du klausimai: ar projektų vystytojai pasirengs prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus ir ar finansavimo sprendimai bus priimti laiku.

    Apklausos duomenys taip pat atskleidžia aiškią regioninę logiką: šiaurėje formuojasi pasiūla, pietuose telkiasi didžiausia paklausa. Suomija įvardijama kaip potenciali gamybos lyderė, o Vokietija – pagrindinė galutinė vandenilio kryptis.

    Skaičiuojama, kad Suomijos gamyba galėtų augti nuo 15,4 TWh 2033 metais iki 38,6 TWh 2050 metais, kai vidaus vartojimas išliktų stabilus ir siektų apie 2,1 TWh per metus. Tuo metu Vokietijoje tiesioginis projektų vartojimas galėtų išaugti nuo 15,3 TWh 2033 metais iki 44,4 TWh 2050 metais.

    Lenkijos paklausa taip pat matoma kaip sparčiai didėsianti: nuo 11,8 TWh iki 32,4 TWh per tą patį laikotarpį. Prognozė rodo, kad Lenkijos vidaus pasiūla nuosekliai atsiliktų nuo poreikio, todėl importo ir tarptautinių jungčių klausimas šaliai gali tapti esminis.

    Bendra tendencija atitinka ir platesnę Europos kryptį, kai vandenilis vertinamas kaip pramonės dekarbonizacijos priemonė, ypač ten, kur elektrifikacija ribota. Didžiausią vaidmenį čia gali suvaidinti chemijos, trąšų, naftos perdirbimo, plieno ir sunkiojo transporto segmentai.

    ES statusas ir Lietuvos vaidmuo

    Koridorius yra įtrauktas į Europos Sąjungos bendro intereso projektų sąrašą. Projektui taip pat skirta 6,8 mln. eurų parama iš Europos infrastruktūros tinklų priemonės, o tai paprastai padeda greičiau pereiti nuo koncepcijos prie techninių sprendimų.

    Išankstinė galimybių analizė buvo baigta 2024 metų birželį, o 2025 metais projektas perėjo į galimybių vertinimo etapą. Nacionalinės ir tarpvalstybinės studijos turėtų būti užbaigtos 2027 metų pradžioje.

    „Rinkos apklausos rezultatai rodo, kad projektų vystytojai ir rinkos dalyviai visame regione, įskaitant Lietuvą, jau aiškiai įvardija vandenilio infrastruktūros poreikius“, – sakė Lietuvos perdavimo sistemos operatoriaus „Amber Grid“ vadovas Nemunas Biknius.

    Jo teigimu, tai Lietuvai yra svarbus signalas, nes šalis galėtų tapti ne tik tranzito teritorija, bet ir aktyvia vandenilio rinkos dalyve. Kitas žingsnis, anot jo, yra poreikių pavertimas konkrečiais įsipareigojimais ir investiciniais sprendimais.

    Praktiškai tai reiškia derybas dėl ilgalaikių transportavimo ir tiekimo sutarčių, taip pat aiškesnį reguliacinį rėmą. Be pakankamai stiprių komercinių garantijų didelės apimties infrastruktūra Europoje dažniausiai juda lėčiau, net ir turėdama politinį palaikymą.

    Nors prognozuojama paklausa atrodo didelė, rinkos brandą lems ir vandenilio kaina bei jo kilmė. Atskira svarbi tema – ar planuojama pasiūla bus paremta atsinaujinančia energija gaminamu vandeniliu ir kaip greitai bus išplėtota elektros gamyba, reikalinga elektrolizei.

    Artimiausiais metais koridoriaus sėkmę nulems keli veiksniai: investicijų sprendimų greitis, pramonės pasirengimas mokėti už mažesnės emisijos energiją ir aiškūs tarpvalstybiniai suderinimai. Apklausos rezultatai rodo, kad interesas yra, tačiau lemiamas etapas bus įsipareigojimų formalizavimas.

  • Vengrija žengia į naują etapą: Kardoskūto saugykloje startuos gryno vandenilio kaupimo bandymas

    Vengrija žengia į naują etapą: Kardoskūto saugykloje startuos gryno vandenilio kaupimo bandymas

    Leidimas atveria kelią pokyčiui

    Vengrijos bendrovė Hungarian Gas Storage (Magyar Földgáztároló) gavo reguliuotojo pritarimą pakeisti Kardoskūto požeminės dujų saugyklos kasybos licenciją. Šis sprendimas leidžia viename iš mažesnių telkinio sluoksnių kaupti gryną vandenilį, o tai laikoma svarbiu žingsniu nuo tradicinio gamtinių dujų sandėliavimo prie naujų energijos sprendimų.

    Apie sprendimą viešai pranešė įmonės vadovas Ákos Kriston. Praktikoje tai reiškia, kad saugykla tampa viena iš pirmųjų regione, kur reguliaciniu lygmeniu atveriamas kelias gryno vandenilio kaupimui požeminėje infrastruktūroje.

    Kas numatyta dvejų metų bandyme

    Bandomoji programa suplanuota dvejiems metams ir skirta įvertinti, kaip saugojimas veikia įrangą, geologinę terpę ir eksploatavimo procesus. Pagal planą per vieną ciklą būtų kaupiama 100 000 kubinių metrų gryno vandenilio, o bandymas apimtų du pilnus įpumpavimo ir išėmimo intervalus.

    Darbus ketinama pradėti 2026 metų rugsėjį, o galutiniai vertinimo duomenys turėtų būti surinkti iki 2028 metų vasaros. Tokio tipo bandymai paprastai vertina ne tik sandarumą ir stabilumą, bet ir dujų kokybės pokyčius bei eksploatacinius saugos parametrus.

    Ryšys su projektu „Aquamarine“

    Bandymas yra platesnio projekto „Aquamarine“ dalis, kuriuo siekiama vandenilį integruoti į Vengrijos energetikos sistemą ir didinti elektros tinklo lankstumą. Projekte jau buvo atlikti kritiniai lankstumo bandymai nacionaliniam elektros tinklui, o tai laikoma svarbia prielaida vandenilio ciklų pritaikymui pramonėje.

    Skelbiama, kad 1,0 megavato gamybos įrenginys sėkmingai praėjo pradinę tinklo akreditaciją. Toliau numatoma testuoti pilnai išplėtotą 2,0 megavato sistemą, kurioje planuojama naudoti Ballard Power Systems technologiją.

    Projekte taip pat planuojama ankstyvais 2027 metais įdiegti mažesnio masto jėgainę, kuri turėtų pademonstruoti pramoninio lygio vandenilio energijos ciklą. Tokios demonstracijos paprastai vertinamos kaip tarpinis etapas, leidžiantis patikrinti technologinį patikimumą prieš didesnes investicijas ir platesnį taikymą energetikos infrastruktūroje.

  • Šiaurės ir Baltijos vandenilio koridorius: pradedamos konsultacijos dėl vamzdyno Latvijoje

    Latvijoje pradedamas pirmasis visuomenės įtraukimo etapas, susijęs su Šiaurės ir Baltijos vandenilio koridoriumi – tarptautiniu projektu, kuris turėtų sujungti Suomiją, Baltijos šalis, Lenkiją ir Vokietiją. Vietos gyventojai, žemės savininkai ir savivaldybės kviečiami teikti pastabas planuojamai infrastruktūrai, kai atliekamas poveikio aplinkai vertinimas.

    Pradinę viešąją konsultaciją inicijuoja Latvijos gamtinių dujų perdavimo ir saugojimo sistemos operatorius Conexus Baltic Grid. Šis etapas skirtas surinkti pasiūlymus dėl to, ką būtina papildomai įvertinti planuojant trasą ir priimant sprendimus dėl poveikio aplinkai, saugumo bei žemės naudojimo.

    Numatoma trasa ir mastas

    Pagal pirminius planus Latvijos atkarpa galėtų siekti apie 270–280 kilometrų. Tyrimų teritorija pradžioje apima 1 773 žemės sklypus, kuriuos gali paliesti planavimo ir vertinimo darbai.

    Planuojama, kad vandenilio vamzdynas, kur įmanoma, eitų greta esamos gamtinių dujų perdavimo sistemos. Toks sprendimas dažnai pasirenkamas siekiant mažinti naujų trasų poreikį, sutrumpinti leidimų derinimo procesus ir riboti poveikį aplinkai bei žemės savininkams.

    Kada projektas galėtų pajudėti į statybas

    Šiaurės ir Baltijos vandenilio koridorius vystomas kaip tarpvalstybinė energetikos jungtis, orientuota į vandenilio transportavimą pramonės ir energetikos vartotojams regione. Projekto kryptis siejama su Europos Sąjungos tikslais mažinti iškastinio kuro naudojimą, o vandenilį laikyti viena iš priemonių sunkiai dekarbonizuojamuose sektoriuose.

    Projekto parengiamieji darbai įsibėgėjo po 2024 metais atliktos pirminės galimybių analizės. Detalesnių tyrimų ir planavimo etapą numatoma užbaigti iki 2027 metų, o statybų pradžia, jei bus gauti reikalingi leidimai ir užtikrintas finansavimas, galėtų būti planuojama apie 2029 metus.

    Pagal dabartines projekto gaires infrastruktūra galėtų pradėti veikti po 2033 metų. Tai reiškia, kad artimiausiais metais lemiami bus techniniai sprendimai, poveikio aplinkai vertinimo išvados, žemės paėmimo ar servitutų klausimai ir realus rinkos poreikis vandenilio transportui.

    Ką rodo rinkos signalai Baltijos šalyse

    Lietuvoje dujų perdavimo sistemos operatorius Amber Grid yra viešinęs rinkos apklausų rezultatus, kuriais siekiama įvertinti galimą koridoriaus paklausą. Tokie tyrimai paprastai padeda atsakyti į pagrindinį klausimą: ar būsimi pramonės, energetikos ir transporto vartotojai planuoja naudoti vandenilį tokiu mastu, kad investicijos į vamzdynus būtų pagrįstos.

    Ekspertai pabrėžia, kad vandenilio infrastruktūros projektų sėkmė priklausys ne tik nuo vamzdynų nutiesimo, bet ir nuo gamybos pajėgumų plėtros, kainų konkurencingumo, reguliavimo stabilumo bei aiškių taisyklių, kaip vandenilis bus sertifikuojamas ir įskaitomas į klimato tikslus.

  • Kinijoje aptiktas itin grynas natūralus vandenilis: tyrėjai aiškinasi, ar tai naujas energijos šaltinis

    Kinijos Sičuano baseine, į pietus nuo Čengdu, mokslininkai aptiko išskirtinai aukšto grynumo natūralaus vandenilio. Iš požemio paimtuose dujų mėginiuose vandenilio koncentracija siekė 97,33–98,24 proc., o azoto ir metano rasta tik pėdsakais.

    Toks grynumas pasaulyje fiksuojamas retai, todėl atradimas iškart sulaukė didesnio tyrėjų ir energetikos sektoriaus dėmesio. Pirmiausia specialistai siekia atsakyti į esminį klausimą: ar tai pavienis vietinis išsiveržimas, ar ženklas, kad regione gali būti didesni natūralaus vandenilio ištekliai.

    Iš kur atsiranda natūralus vandenilis?

    Pagal tyrėjų pateikiamą interpretaciją, aptiktos dujos greičiausiai nėra susijusios su organinių medžiagų irimu, kuris paprastai lemia gamtinių dujų susidarymą. Cheminiai ir izotopiniai duomenys labiau rodo neorganinės kilmės procesus, vykstančius giliai Žemės plutoje.

    Viena iš labiausiai tikėtinų hipotezių – vandenilis susidaro uolienų ir vandens sąveikos metu, o vėliau migruoja aukštyn tektoniniais lūžiais. Spartus judėjimas į paviršių galėjo sumažinti reakcijas, kurios paprastai „užteršia“ dujas kitais junginiais, todėl ir susiformavo neįprastai grynas mišinys.

    Kodėl tai vadinama galimu lūžiu energetikoje?

    Vandenilis dažnai įvardijamas svarbia energijos transformacijos kryptimi, tačiau įprastai jis nėra išgaunamas kaip gamtinis išteklius – dažniausiai gaminamas pramoniniu būdu, o tai reikalauja daug energijos. Dėl to didelę reikšmę turi vandenilio kilmė: nuo jos priklauso ir taršos pėdsakas, ir kaina.

    Natūralaus vandenilio idėja pastaraisiais metais iš „geologinės retenybės“ pamažu virsta rimtai nagrinėjama alternatyva. Kaip pavyzdys dažnai minimas Malis, kur Bourakébougou telkinyje ilgą laiką fiksuotas labai aukštas vandenilio grynumas, artimas 98 proc., ir jis naudojamas vietos poreikiams.

    Kokie bus kiti žingsniai Kinijoje?

    Toliau planuojami išsamesni darbai aplink Čengdu: giliųjų uolienų žemėlapiai, galimų migracijos kelių identifikavimas ir papildomos izotopinės analizės. Tik tokie tyrimai leistų patikimiau įvertinti, ar aptikimas rodo telkinį, ar tik siaurą „nuotėkio“ zoną.

    Ekspertai taip pat pabrėžia, kad net ir radus daugiau natūralaus vandenilio, praktiniai klausimai išlieka sudėtingi: kaip jį stabiliai išgauti, kaip užtikrinti saugų transportavimą ir kaip išvengti metano priemaišų, jei dujos maišosi su angliavandeniliais kituose geologiniuose sluoksniuose.

    Vis dėlto tokie atradimai keičia pačią diskusijos kryptį. Jei natūralaus vandenilio sankaupos pasitvirtintų ir būtų ekonomiškai išgaunamos, jos galėtų tapti dar vienu energijos šaltiniu šalia atsinaujinančių išteklių ir mažinti spaudimą pramoniniu būdu gaminamam vandeniliui.

  • Kinijoje aptiktas itin grynas natūralus vandenilis: tyrėjai aiškinasi, ar tai naujas energijos šaltinis

    Rekordinis radinys prie Čengdu

    Kinijos Sičuano baseine, į pietus nuo Čengdu, mokslininkai identifikavo ypač gryną natūralų vandenilį. Iš gręžinių paimtuose mėginiuose vandenilio koncentracija siekė 97,33–98,24 proc., o azoto ir metano aptikta tik pėdsakais.

    Toks grynumas laikomas išskirtiniu, nes natūralūs vandenilio srautai dažnai būna „praskiesti“ kitomis dujomis. Tyrėjų teigimu, rezultatas yra vienas aukščiausių, apie kuriuos viešai skelbta pastaraisiais metais, ir išsiskiria Kinijos kontekste.

    Iš kur atsirado natūralus vandenilis?

    Pradiniame etape aptiktos dujos buvo neaiškios kilmės, tačiau laboratoriniai tyrimai parodė, kad tai beveik vien vandenilis. Cheminė ir izotopinė analizė leido atmesti įprastus organinės kilmės scenarijus, siejamus su organinių medžiagų irimu.

    Labiausiai tikėtina versija – vandenilis susidarė giliai Žemės plutoje vykstančiuose neorganiniuose procesuose. Tarp galimų šaltinių minimi serpentinizuotas peridotitas ir Permo periodo porfyrai, kuriuose tam tikromis sąlygomis gali vykti reakcijos, išskiriančios vandenilį.

    Taip pat svarstoma, kad dujos greitai migravo į paviršių regioniniais lūžiais. Greita migracija galėjo sumažinti reakcijų tikimybę, kurios paprastai keičia dujų sudėtį, todėl vandenilis išliko neįprastai grynas.

    Kodėl tai svarbu energetikai?

    Natūralus vandenilis vis dažniau aptariamas kaip potencialus energijos išteklius, galintis papildyti vandenilio ekonomiką, ypač ten, kur dujos susidaro ir kaupiasi natūraliai. Skirtingai nuo pramoninio vandenilio gamybos, toks šaltinis teoriškai galėtų mažinti energijos sąnaudas ir emisijas, jei gavyba būtų įmanoma saugiai ir ekonomiškai.

    Pasaulyje jau yra pavyzdžių, kai natūralus vandenilis naudojamas vietiniu mastu, o žinomiausias atvejis – Malio Bourakébougou telkinys, kuriame fiksuotas labai aukštas vandenilio grynumas. Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad po žeme vandenilio gali būti daugiau, nei manyta anksčiau, tačiau realią reikšmę nulems tai, ar egzistuoja komerciškai išgaunami telkiniai.

    Modeliavimuose minimi dideli teoriniai kiekiai, bet praktikoje svarbiausi klausimai yra kiti: telkinio dydis, srautų stabilumas, priemaišų kaita, gręžinių produktyvumas ir aplinkosauginės rizikos. Be to, reikės įvertinti, ar gavyba nekonkuruotų su kitais požeminiais ištekliais ir ar nepadidintų geologinių rizikų.

    Ką tyrėjai darys toliau?

    Mokslininkai planuoja detaliau ištirti teritoriją aplink Čengdu: sudaryti giliųjų uolienų žemėlapius, atsekti vandenilio migracijos kelius ir atlikti papildomas izotopines analizes. Tik tokie tyrimai parodys, ar aptiktas vandenilis yra lokalus nuotėkis, ar signalas apie didesnį, perspektyvų išteklių.

    Jeigu pasitvirtintų didesnio telkinio hipotezė, tai galėtų paskatinti naują natūralaus vandenilio žvalgybos bangą ir griežtesnį reguliacinį vertinimą. Vis dėlto iki realios įtakos energetikos sistemai dar ilgas kelias, nes pirmiausia reikia įrodyti išgaunamumą, kainą ir tvarumą.

  • „JCB“ „Hydromax“ pasiekė neįtikėtiną rekordą: vandeniliu varomas automobilis pralenkė visus

    „JCB“ „Hydromax“ pasiekė neįtikėtiną rekordą: vandeniliu varomas automobilis pralenkė visus

    Bonnevilio druskos lygumose JAV užfiksuotas naujas greičio rekordas, kuris vandenilio technologijoms suteikė netikėtą impulsą. Gamintojo „JCB“ sukurtas „Hydromax“ vidutiniškai pasiekė 653,9 kilometro per valandą greitį ir tapo greičiausia vandeniliu varoma transporto priemone istorijoje.

    Rekordo rezultatas buvo skaičiuojamas pagal įprastą sausumos greičio rekordų praktiką: atlikti du važiavimai priešingomis kryptimis, o galutinis rodiklis gautas išvedus vidurkį. Pirmuoju bandymu „Hydromax“ fiksavo 644,8 kilometro per valandą, antruoju – 663,2 kilometro per valandą, abu važiavimai įvyko per maždaug vieną valandą.

    Ankstesnis vandenilio vidaus degimo technologijų etalonas buvo „BMW“ „H2R“ projektas, 2004 metais pasiekęs apie 298,6 kilometro per valandą. Vandenilio kuro elementais varomų automobilių greičio rekordai taip pat buvo gerokai žemesni, todėl „JCB“ pasiektas rezultatas iš esmės perrašė šios srities ribas.

    Du varikliai ir 1 600 arklio galių

    „Hydromax“ išskirtinumas slypi ne tik greityje, bet ir jėgainės schemoje. Automobilyje sumontuoti du vandeniliu varomi vidaus degimo varikliai, o kiekvienas jų suka atskirą ašį, panašiai kaip dviejų variklių elektros pavarose.

    Gamintojo pateikiamais duomenimis, abu 4,8 litro darbinio tūrio, turbokompresoriumi aprūpinti keturių cilindrų varikliai generuoja po 800 arklio galių. Bendra sistemos galia siekia 1 600 arklio galių, o kiekvienas variklis turi atskirą šešių pavarų transmisiją.

    Rekordinio važiavimo metu sunaudota apie 2 kilogramus vandenilio, o kaip reakcijos produktas išmetimo sistemoje susidarė vanduo, kurio kiekis prilygo maždaug 18 litrų. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vandenilio degimas, nors ir nekuria anglies dvideginio, gali generuoti azoto oksidų, todėl emisijų „nulinimas“ priklauso nuo variklio derinimo ir išmetimo kontrolės sprendimų.

    Prie vairo – legendinis rekordininkas

    „Hydromax“ vairavo Andy Greenas – buvęs Karališkųjų oro pajėgų pilotas, gerai žinomas greičio rekordų pasaulyje. Jis yra ir absoliutaus sausumos greičio rekordo savininkas, kai reaktyviniu automobiliu pasiekė daugiau kaip 1 200 kilometrų per valandą.

    FIA prezidentas Mohammedas Ben Sulayemas rekordą įvertino kaip dar vieną pavyzdį, kad autosportas stumia technologijų ribas ir gali tapti bandymų poligonu tvaresniems sprendimams. Jo teigimu, tokie projektai parodo vandenilio degimo potencialą ateities mobilumui.

    Ką tai reiškia vandeniliui?

    Pastaraisiais metais vandenilio tema transporto sektoriuje išgyvena dvigubą spaudimą: viena vertus, Europoje ir JAV spartėja elektrifikacija, kita vertus, sunkiojo transporto, statybinės technikos ir pramonės segmentuose ieškoma alternatyvų, kurios leistų greitai papildyti energijos atsargas ir išlaikyti didelę galią.

    „JCB“ rekordinis bandymas rodo, kad vandenilio vidaus degimo varikliai gali būti reali nišinė kryptis ten, kur sudėtinga pritaikyti baterijas dėl masės ar darbo ciklų. Tačiau šios technologijos perspektyvą lems ne vien greitis: esminiai klausimai išlieka vandenilio gamybos kaina, infrastruktūra, saugus saugojimas bei tai, kiek „žalias“ yra pats kuras, kai jis pagaminamas naudojant atsinaujinančią energiją.

    Autosporte vandenilis taip pat po truputį skinasi kelią: „Toyota“ jau yra demonstravusi ir bandžiusi lenktyninę techniką su vandenilio sprendimais, o „Hydromax“ rekordas gali paskatinti daugiau komandų investuoti į tokio tipo jėgaines. Praktikoje tai reikštų intensyvesnę konkurenciją tarp vandenilio degimo ir vandenilio kuro elementų, kurių efektyvumo ir emisijų profilis skiriasi.