CP v2

Tag: Vandenilis

  • Portugalija po karo Irane skubina planą: per 8–10 metų perpus mažinti iškastinio kuro vartojimą

    Portugalija po karo Irane skubina planą: per 8–10 metų perpus mažinti iškastinio kuro vartojimą

    Portugalijos vyriausybė artimiausiomis savaitėmis ketina pristatyti priemones, kurios per 8–10 metų sumažintų šalies priklausomybę nuo iškastinio kuro maždaug perpus. Aplinkos ir energetikos ministrė Maria da Graça Carvalho teigia, kad postūmį pagreitėti davė karo Irane sukelti naftos ir dujų kainų šuoliai bei tiekimo rizikos.

    Portugalija jau dabar laikoma viena Europos atsinaujinančios energetikos lyderių: didelę dalį elektros šalis pasigamina iš vėjo, saulės ir hidroenergijos. Tačiau bendrame galutinės energijos vartojime nafta ir dujos vis dar sudaro daugiau nei 60 proc., nes transportas, pramonė ir šildymas tebėra stipriai priklausomi nuo iškastinio kuro.

    „Mūsų tikslas per artimiausius aštuonerius–dešimt metų sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro iki pusės dabartinio lygio“, – sakė Portugalijos aplinkos ir energetikos ministrė Maria da Graça Carvalho.

    Portugalija vietoje vien tik elektrifikacijos tikslo akcentuoja platesnį sprendinių paketą, apimantį ir vadinamąsias atsinaujinančias molekules. Ministrė pabrėžia investicijas į biodyzeliną, vandenilį, biometaną ir tvarius aviacinius degalus, kurie, pasak jos, reikalingi ten, kur vien elektros nepakanka greitai dekarbonizacijai.

    Šis požiūris atitinka visoje ES ryškėjančią tendenciją: nors elektros gamyboje atsinaujinantys šaltiniai sparčiai plečiasi, sunkiausia mažinti emisijas sektoriuose, kuriuose energijos tankis, logistikos poreikiai ar technologiniai procesai verčia ieškoti alternatyvių degalų. Dėl to vis dažniau kalbama ne tik apie saulės ir vėjo plėtrą, bet ir apie tinklų stiprinimą, kaupimo sprendimus, biometano pasiūlą bei tvarių degalų pramonės kūrimą.

    Lisabona taip pat patvirtino planuojanti vadinamąjį netikėtų pajamų mokestį energetikos bendrovėms, kurios išlošė iš kainų šuolio. Nors Portugalija norėtų bendro ES sprendimo, Briuselis tokius mokesčius palieka nacionalinių vyriausybių pasirinkimui, todėl šalis juda savo keliu.

    Europos Komisija tuo metu rengia platesnio masto kryptį dėl elektrifikacijos didinimo, kuri turėtų būti pristatyta birželio mėnesį. Portugalijos žinutė yra aiški: geopolitiniai sukrėtimai ir kainų šuoliai tapo papildomu argumentu spartinti perėjimą prie vietinių, mažiau importo rizikoms jautrių energijos šaltinių.

  • Europos Komisija skiria per 1 mlrd. eurų vandenilio projektams: kas laimėjo ir kokie terminai

    Kas finansuojama ir kodėl

    Europos Komisija atrinko devynis atsinaujinančio vandenilio gamybos projektus, kuriems numatyta daugiau kaip 1,09 mlrd. eurų parama. Lėšos skiriamos per Europos vandenilio banko trečiąjį aukcioną, o finansavimo šaltinis – ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema.

    Šių projektų tikslas – paspartinti vandenilio gamybą iš atsinaujinančių energijos išteklių ir sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro. Komisija pabrėžia, kad vandenilis ypač svarbus ten, kur tiesioginė elektrifikacija sudėtinga, pavyzdžiui, dalyje pramonės procesų ir transporto segmentų.

    Skaičiai: pajėgumai, apimtys ir išmokos

    Komisijos vertinimu, per pirmąjį dešimtmetį atrinkti projektai turėtų pagaminti apie 1,3 mln. tonų švaresnio vandenilio. Bendra planuojama elektrolizės įrenginių galia siekia maždaug 1,1 gigavato.

    Taip pat numatoma, kad iniciatyvos padės išvengti apie 9 mln. tonų anglies dioksido emisijų. Parama bus mokama kaip fiksuota priemoka, skirta sumažinti kainų skirtumą tarp brangesnės švarios gamybos ir pigesnių iškastinio kuro alternatyvų.

    Komisija nurodo, kad laimėtojams numatytos išmokos už sertifikuotą vandenilį svyruoja nuo 0,44 iki 3,49 euro už kilogramą. Tokia kainodara atspindi skirtingas gamybos sąnaudas ir projektų konkurencingumą, priklausantį nuo elektros kainų, technologinių sprendimų ir vietos infrastruktūros.

    Papildomi nacionaliniai pinigai ir terminai

    Be bendro ES finansavimo, Vokietija ir Ispanija papildomai skiria dar apie 1,7 mlrd. eurų nacionalinių lėšų, pasitelkdamos mechanizmą, leidžiantį remti projektus, kurie įveikė techninius kriterijus, tačiau netilpo į pagrindinį biudžetą. Tokia schema leidžia valstybėms greičiau „pratęsti“ aukciono rezultatus į savo rinkas.

    Projektų vystytojai privalės pasiekti finansinį uždarymą per 30 mėnesių, o veiklą pradėti per penkerius metus. Komisija prognozuoja, kad dotacijų sutartys turėtų būti galutinai suderintos iki 2026 metų pabaigos.

    „Investuodama daugiau kaip vieną milijardą eurų į vandenilio inovacijas, ES dar kartą nukreipia pajamas iš ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos į Europos pramonės konkurencingumo stiprinimą“, – sakė už klimatą, grynąjį nulį ir švarią plėtrą atsakingas eurokomisaras Wopke Hoekstra.

    Į atrinktų projektų geografiją patenka septynios šalys, tarp jų ir Graikija, kur numatytas bendros įmonės „Hellenic Hydrogen“ projektas. Toks paskirstymas rodo, kad vandenilio plėtra ES vis labiau siejama ne tik su technologijomis, bet ir su regioniniu energetiniu saugumu bei pramonės transformacija.

  • Mokslininkai siūlo sprendimą plastikui: saulės šviesa atliekas paverčia vandenilio kuru

    Plastiko atliekos, kurių pasaulyje kasmet susidaro šimtai milijonų tonų, gali tapti ne tik taršos, bet ir energijos šaltiniu. Australijos mokslininkai pristatė metodą, kai veikiant saulės šviesai plastikas skaidomas ir iš jo išgaunamas vandenilis – kuras, laikomas vienu svarbiausių švarios energetikos elementų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad plastikas iš esmės yra ilgos anglies ir vandenilio grandinės. Pasitelkus fotokatalizatorius, kurie aktyvuojami šviesa, šias grandines galima ardyti santykinai žemoje temperatūroje, taip mažinant energijos sąnaudas, palyginti su daugeliu įprastų perdirbimo ar vandenilio gamybos kelių.

    Kaip veikia fotokatalizė?

    Fotokatalitinės medžiagos sugeria šviesą ir sukuria chemiškai aktyvias daleles, kurios gali inicijuoti plastiko skaidymo reakcijas. Tokiu būdu atliekos paverčiamos dujų ir skysčių mišiniu, iš kurio viena vertingiausių dalių yra vandenilis.

    Mokslininkų teigimu, toks kelias gali būti patrauklus todėl, kad plastiko molekules dažnai lengviau suskaidyti nei, pavyzdžiui, skaidyti vandenį į vandenilį ir deguonį. Vis dėlto praktinis efektyvumas priklauso nuo plastiko sudėties, naudojamų katalizatorių ir to, kaip efektyviai pavyksta atskirti galutinius produktus.

    Kodėl tai svarbu atliekų krizei?

    Skaičiuojama, kad kasmet susidaro apie 460 milijonų tonų plastiko atliekų, o reikšminga jų dalis patenka į aplinką ir ilgainiui skyla į mikroplastiką. Dėl to technologijos, galinčios sumažinti atliekų kiekį ir kartu sukurti ekonominę vertę, tampa vis aktualesnės.

    Tyrimo autoriai pažymi, kad pastaraisiais metais daugėja eksperimentų, rodančių plastiko pavertimo kuru ar chemine žaliava potencialą. Nauja kryptis išsiskiria siekiu remtis saulės energija ir mažesnėmis temperatūromis, tačiau iki pramoninio pritaikymo dar reikia išspręsti kelias esmines problemas.

    Kokios kliūtys laukia pramonėje?

    Viena didžiausių kliūčių yra tai, kad plastikas nėra vienalytė medžiaga: skirtingos rūšys skyla nevienodai, o priedai, tokie kaip dažikliai ar stabilizatoriai, gali slopinti reakcijas. Dėl to itin svarbios tampa rūšiavimo ir paruošimo procedūros, kurios realiame atliekų sraute yra sudėtingos ir brangios.

    Kitas iššūkis – pačių fotokatalizatorių ilgaamžiškumas ir stabilumas. Kad technologija veiktų dideliu mastu, katalizatoriai turėtų išlikti efektyvūs ilgą laiką ir neprarasti savybių sudėtingomis sąlygomis, kitaip procesas taptų per lėtas arba per brangus.

    Galiausiai, net ir sėkmingai suskaidžius plastiką, reikia efektyviai atskirti susidariusias dujas ir skysčius, kad vandenilis būtų išgaunamas mažomis energijos sąnaudomis. Tyrėjai teigia, kad jų siūlomas vystymo planas orientuotas į šių kliūčių sprendimą vienu metu, siekiant sukurti mažai energijos vartojančią plastiko perdirbimo technologiją.

    Nors sprendimas dar nėra paruoštas masinei rinkai, kryptis atskleidžia, kaip DI, naujos medžiagos ir pažangi chemija gali pakeisti požiūrį į atliekas. Jei technologijai pavyktų pasiekti stabilų efektyvumą, plastiko tarša galėtų tapti ne tik aplinkosaugos problema, bet ir vietine žaliava švaresniam kurui.