Tag: Vištiena

  • ES šalys atidėjo balsavimą dėl braziliškos vištienos importo draudimo panaikinimo

    ES šalys atidėjo balsavimą dėl braziliškos vištienos importo draudimo panaikinimo

    Visos 27 Europos Sąjungos valstybės narės antradienį atidėjo balsavimą dėl draudimo importuoti brazilišką vištieną panaikinimo. Sprendimas nukeltas po to, kai dalis šalių paprašė Europos Komisijos papildomų paaiškinimų apie Brazilijos atitiktį ES taisyklėms dėl antimikrobinių medžiagų.

    Kaip praneša „Euronews“, kai kurios valstybės siekia aiškiau įvertinti, ar Brazilija laikosi ES reikalavimų, susijusių su antimikrobinių medžiagų naudojimu. Dėl šių klausimų planuojama grįžti prie temos per naują susitikimą gruodžio pradžioje.

    Balsavimas buvo numatytas po to, kai ES rugsėjį uždraudė importuoti brazilišką mėsą dėl Brazilijoje taikomos praktikos – antimikrobines medžiagas naudoti gyvūnų augimui skatinti. Toks draudimas tapo dar vienu jautriu klausimu santykiuose su Brazilija.

    Draudimas apima ne vien vištieną: jis taikomas jautienai, paukštienai, kiaušiniams ir medui. Vis dėlto ankstyvą rugsėjį atliktas ES auditas nustatė, kad Brazilijos paukštienos kontrolės sistema veikė efektyviai.

    Komisija žada atsakyti į klausimus

    Europos Komisijos atstovė spaudai Eva Hrncirova teigė, kad „kai kurios valstybės narės paprašė papildomų paaiškinimų apie Brazilijoje įdiegtą sistemą“. Pasak jos, Komisija skirs laiko atsakyti į pateiktas pastabas ir klausimus.

    Toks sprendimas reiškia, kad artimiausiomis savaitėmis brazilinės paukštienos importo situacija nesikeis, o galutinis sprendimas bus priimamas vėliau – po papildomų konsultacijų ir paaiškinimų.

    Ginčai dėl „Mercosur“ susitarimo

    Braziliškos mėsos importas ES viduje išlieka skaldantis klausimas, ypač platesniame „Mercosur“ prekybos susitarimo kontekste. Kelioms valstybėms, tarp jų ir Prancūzijai, šis susitarimas kelia didelį pasipriešinimą.

    ES ūkininkai baiminasi, kad dėl skirtingų gamybos standartų gali didėti spaudimas vietos rinkai – ypač dėl sveikatos ir fitosanitarinių taisyklių taikymo. Šios baimės dažnai tampa pagrindu reikalauti griežtesnių apsaugos priemonių.

    Siekiant sušvelninti įtampą, į susitarimą įtrauktos kvotos jautriems žemės ūkio produktams. Pavyzdžiui, jautienos importas ribojamas iki 99 000 tonų per metus su sumažintu 7,5 proc. tarifu, o paukštienos – iki 180 000 tonų per metus.

    Vis dėlto susitarimo ratifikavimas užsitęsė po to, kai Europos Parlamentas jį perdavė nagrinėti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, suabejojęs jo teisėtumu. Europos Komisija galiausiai nusprendė gegužę susitarimą laikinai įgyvendinti, kol bus sulaukta teismo išaiškinimo.

  • Ina Garten patarimas: šviežias bazilikas čili patiekalui suteikia ryškesnį skonį

    Čili troškinys turi begalę variacijų – jis gali būti raudonas arba žalias, ruošiamas su jautiena, kalakutiena, kiauliena ar vištiena, o skonį formuoja įvairūs aromatiniai priedai. Vis dėlto net viena detalė gali stipriai pakeisti galutinį rezultatą.

    Pasak kulinarijos autorės ir TV laidų vedėjos Ina Garten, vienas iš netikėčiausių būdų pagyvinti čili – į jį įmaišyti šviežio baziliko. Ji šį Viduržemio jūros regiono prieskonį neretai renkasi kaip alternatyvą kalendrai, todėl jo panaudojimas čili recepte jai atrodo natūralus.

    Iš pirmo žvilgsnio bazilikas ir Tex-Mex įkvėptas patiekalas gali skambėti kaip keistas derinys, tačiau skoniai, pasirodo, dera geriau, nei galima tikėtis. Bazilikas turi švelniai salstelėjusį, lengvai citrusinį ir truputį pipirišką atspalvį, kuris gali „pakelti“ aštrų, pomidorinį pagrindą.

    Ina Garten baziliką naudoja vištienos čili versijoje: dalį prieskonio įmaišo gaminimo metu, kai troškinys dar verda, o kitą dalį palieka pabarstyti ant viršaus patiekiant. Tokiu būdu žolelė ne tik suteikia gaivų akcentą pabaigoje, bet ir spėja įsigerti į bendrą skonį.

    Kaip bazilikas keičia čili charakterį

    Ši čili versija remiasi pomidoriniu padažu, kuriame gausu saldžiųjų paprikų ir svogūnų – sudėtimi ji šiek tiek primena makaronų padažą. Tačiau prieskoniai, būdingi čili, išlieka: recepte pasitelkiami kmynai, čili milteliai ir šlakelis kajeno pipirų.

    Rezultatas – vis dar aiškiai atpažįstamas čili troškinys, tik ryškesnis, gaivesnis ir labiau „žoleliškas“. Bazilikas čia veikia kaip papildomas sluoksnis, o ne dominuojantis skonis.

    Kur dar tiktų ši idėja

    Nors Ina Garten baziliką siūlo būtent vištienos čili recepte, toks principas gali praversti ir ruošiant kitų rūšių troškinius. Baziliką galima bandyti dėti ankstyvoje virimo stadijoje, kad jis taptų vienu iš skonio sluoksnių, o ne vien pabaigos papuošimu.

    Jei norisi ryškesnio baziliko vaidmens, galima į patiekalą įtraukti ir džiovintą baziliką gaminimo pradžioje, o šviežio – patiekiant. Taip čili išlaikys įprastą aštrumą, bet turės daugiau gaivumo.

    Įkvėpimas iš kitų virtuvių

    Ieškant dar netikėtesnio posūkio, galima dairytis į tajų virtuvę, kur bazilikas dažnai derinamas su mėsa, česnaku ir aštriais pipirais. Tokios idėjos rodo, kad bazilikas nebūtinai turi apsiriboti itališkais patiekalais – jis gali tapti įdomiu prieskoniu ir čili dubenyje.

  • 3 ingredientų triukas su „Trader Joe’s“: vištienos pyragas („pot pie“) paruošiamas itin greitai

    Socialiniuose tinkluose išpopuliarėjo paprastas būdas greitai pasigaminti vištienos „pot pie“ – sotų pyragą su kreminiu įdaru ir traškia plutele. Vietoje ilgesnio gaminimo siūloma naudoti vos tris „Trader Joe’s“ produktus, kurie gerokai sutrumpina pasiruošimą.

    Šiam „trumpesniam keliui“ naudojami „Trader Joe’s“ ekologiški sausainėliai tešlai („Organic Biscuits“), „Unexpected Broccoli Cheddar Soup“ sriuba ir jau paruošta, pagardinta bei suplėšyta kepta vištiena („Seasoned and Shredded Rotisserie Chicken“).

    Idėja paprasta: sriuba ir suplėšyta vištiena tampa greitu įdaru, o konservuota sausainėlių tešla atstoja plutelę, kuri kepant paruduoja ir iškepa iki auksinės spalvos. Taip pat siūloma rinktis porcijos dydį pagal turimų ingredientų kiekį – nuo vieno indo iki didesnio kepimo indo.

    Nors toks variantas gali būti kiek „sūriškesnis“ nei tradicinis vištienos pyragas, jis žada tą patį komfortiško, kreminio patiekalo efektą, tik su gerokai mažiau laiko ir pastangų virtuvėje.

    Kaip gaminamas šis greitas „pot pie“

    Gaminimas aprašomas labai tiesiai: į kepimo indą supilama brokolių ir čederio sriuba, sudedama suplėšyta vištiena ir viskas gerai išmaišoma. Tuomet ant viršaus sudėliojami atskirti sausainėlių tešlos gabalėliai.

    Kepama tol, kol tešla iškepa ir gražiai paruduoja. Patiekti siūloma paprastai – semiant šaukštu, tarsi užkepėlę.

    Ką galima keisti, jei norisi klasikinio varianto

    Jei norisi labiau klasikinio pyrago su tešla, vietoje sausainėlių siūloma naudoti šaldytą sluoksniuotą tešlą: atitirpintą lakštą supjaustyti gabalėliais, sudėti ant įdaro ir kepti.

    Taip pat minima, kad į įdarą galima įmaišyti žirnelių ir morkų – tai priartintų patiekalą prie senamadiško vištienos „pot pie“ varianto. Tuo metu sūrio mėgėjai gali papildomai įmaišyti ar užbarstyti daugiau sūrio prieš kepant.

    Norint paįvairinti skonį, siūloma pažaisti ir kitais priedais: pavyzdžiui, įdėti pakepintų grybų, šlakelį likusio baltojo vyno arba daugiau žolelių ir prieskonių, kad skonis būtų artimesnis naminiam.

  • Jacques’o Pépin taisyklė traškiai vištos odelei: kada ją palikti, o kada nuimti

    Norint kaskart iškepti traškią vištos odelę, prancūzų virtuvės meistras Jacques’as Pépin siūlo laikytis vienos paprastos taisyklės: odelę palikti tik tada, kai vištiena bus patiekiama apskrudinta.

    Pasak jo, traškumui būtina sausa kaitra, šiek tiek riebalų ir pakankamai laiko, kad odelė gražiai paruduotų ir įgautų skonį. Tačiau ne kiekvienas gaminimo būdas tam tinka – todėl verta iš anksto apsispręsti, koks bus galutinis patiekalo rezultatas.

    Odelė padeda mėsai išlikti sultingai, nes po ja esantys riebalai, kepant sausai, pamažu išsilydo ir suteikia mėsai daugiau skonio. Kartu odelė gali tapti traški ir sodri – būtent to daug kas ir tikisi iš keptos vištienos.

    Vis dėlto gaminant drėgnesniais metodais, pavyzdžiui, patiekiant vištieną su padažu, odelė, anot J. Pépin, dažnai tampa minkšta ir guminė, nes drėgmė „pakeičia“ riebalus, o traškumas taip ir neatsiranda.

    Ką rinktis, jei abejojate

    Jei kyla klausimas, ar odelę palikti, šefas pataria galvoti apie patiekimo būdą: jei vištiena nebus apskrudinta, odelė greičiausiai nesuteiks to, dėl ko ji vertinama. Tokiu atveju ją galima nuimti dar prieš gaminant.

    J. Pépin pabrėžia, kad apskrudinimo skonį padažui galima sukurti ir be odelės – mėsą (ar jos dalis) trumpai paskrudinant. Taip išgaunamas vadinamasis Maillardo reakcijos aromatas, tačiau nereikia taikstytis su guminės tekstūros odele.

    Ypač svarbu tai prisiminti gaminant vištų šlauneles: jos pačios turi daugiau riebalų ir turi didelį potencialą tapti traškios, bet tam būtina sausa aplinka. Prieš kepant mėsą rekomenduojama gerai nusausinti ir pasirūpinti, kad kepant ji neįmirktų.

    Odelės likučiai gali praversti

    Net jei odelės nusprendžiate nepatiekti ant mėsos, ją vis tiek galima panaudoti kitur. Tekste pabrėžiama, kad skirtinga – geltona ar balta – vištos odelė gali tapti vertingu skonio šaltiniu kituose patiekaluose.

    Vienas paprasčiausių būdų – kaupti odelės likučius sultiniui. Jie turi riebalų ir kolageno, kurie vandenyje gana greitai atiduoda skonį, o jei vienam kartui odelės per mažai, ją galima šaldyti ir taip sukaupti atsargų ateičiai.

    Dar vienas variantas – kepti odelę orkaitėje, kad gautųsi traškūs „cracklings“ tipo gabalėliai. J. Pépin pasakoja, kad jo mama juos kepdavo apie 20–30 minučių 400 laipsnių pagal Farenheitą temperatūroje ir vadindavo puikiu priedu, pavyzdžiui, salotoms.

  • Dažna klaida parsinešus grilyje keptą vištą: kodėl nereikėtų jos dėti į šaldytuvą karštos

    Grilyje kepta (rotisserie) višta dažnai gelbsti, kai reikia greitos vakarienės, tačiau parsinešus namo neretai daroma viena klaida – karšta višta iškart dedama į šaldytuvą.

    Kaip rašo „EatingWell“, maisto saugos specialistai įspėja: didelis, dar šiltas paukštis šaldytuve ilgai išlaiko šilumą ir gali pakelti temperatūrą aplinkui esantiems produktams.

    Tai svarbu, nes šaldytuve laikomas maistas turėtų išlikti pakankamai šaltas, kad lėtėtų bakterijų dauginimasis. Jei temperatūra pakyla, rizika didėja tiek pačiai vištai, tiek šalia laikomiems produktams.

    Be to, tanki vištos mėsa, ypač prie kaulo, atvėsta lėčiau, todėl ilgiau išlieka vadinamojoje „pavojingoje temperatūrų zonoje“, kai gedimas vyksta greičiau.

    Kas nutinka, kai karštą vištą įdedate į šaldytuvą

    Specialistų teigimu, visa višta dėl dydžio ir tankio „neatvėsta akimirksniu“ – ji ilgai skleidžia šilumą, kuri sušildo šaldytuvo orą ir netoliese esančius produktus.

    Dėl to šalia laikomi jautrūs produktai, pavyzdžiui, pienas ar kiaušiniai, trumpam gali atsidurti nepalankesnėse laikymo sąlygose.

    Pati višta taip pat nėra apsaugota: mėsa prie kaulo vėsta lėčiausiai, tad net jei išorė jau atrodo atvėsusi, vidus dar kurį laiką gali išlikti per šiltas.

    Dar viena detalė – višta dažniausiai jau būna patyrusi temperatūros svyravimų: nuo parduotuvės šildytuvo iki krepšio, kelionės namo ir tik tada šaldytuvo.

    Kaip laikyti vištą, kad greičiau atvėstų

    Rekomenduojama vištą išimti iš originalios pakuotės ir trumpai palikti, kol ją bus patogu liesti – maždaug 15–20 minučių.

    Tuomet patariama ją išardyti: nukaulinti mėsą salotoms ar takams, arba supjaustyti dalimis su kaulu, jei planuojate valgyti vėliau. Kai mėsa dar šilta, ją dažnai lengviau atskirti nuo kaulų.

    Išardytą vištą geriausia sudėti į negilius, sandarius indus – taip ji atvėsta greičiau ir šaldytuve laikosi tolygiau.

    Nurodoma, kad tokią vištą vertėtų suvartoti per 3–4 dienas. Susmulkinta vištiena taip pat gali būti užšaldoma keliems mėnesiams.

    Ne tik saugumas: svarbus ir skonis

    Originali vištos pakuotė dažniausiai skirta išlaikyti šilumą, o ne laikyti šaldytuve. Uždaryta dėžutėje ar maiše višta gali „garuoti“ pati savyje.

    Dėl to traški odelė greičiau suminkštėja, o mėsa gali tapti kietesnė ar „siūliška“. Laikant dalimis atskiruose induose, šios problemos dažnai pavyksta išvengti.

    Be to, straipsnyje atkreipiamas dėmesys ir į dar vieną aspektą: šiluma gali didinti plastiko irimo į maistą tikimybę, todėl parsinešus vištą patariama ją išimti iš plastikinės taros kuo greičiau.

  • Sotesnė ir gardesnė vištienos salota: įmaišykite konservuotų žirnelių

    Vištienos salotos – greitas, baltymų gausus patiekalas, tačiau jos ne visada būna pakankamai sočios. Paprastas būdas sustiprinti skonį ir tekstūrą – įmaišyti konservuotų žaliųjų žirnelių.

    Kaip rašoma „Tasting Table“, žirneliai gerai dera su įprastu vištienos salotų kremiškumu ir lengvu rūgštumu. Be to, jie suteikia patiekalui daugiau spalvos ir salstelėjusio, „žemiško“ poskonio.

    Konservuoti žirneliai – nebrangus pasirinkimas, o kartu tai ir papildomi maistiniai priedai: skaidulos bei geležis. Dėl to salotos gali tapti ne tik skanesnės, bet ir sotesnės.

    Jei konservuotų žirnelių neturite, tiks ir švieži ar šaldyti. Šviežius (išlukštentus) galima dėti tiesiai, o šaldytus – greitai atitirpinti mikrobangėje arba dubenyje su šaltu vandeniu, kol ruošite kitus ingredientus.

    Kaip paruošti padažą su žirneliais

    Su žirneliais tiks įvairūs padažai, bet klasikinis pasirinkimas – lengvas majonezo pagrindo. Norint daugiau gaivumo, dalį majonezo galima keisti grietine, o jei norisi dar daugiau baltymų – graikišku jogurtu.

    Jeigu mėgstate ryškesnį skonį, į padažą galima įmaišyti šaukštelį Dižono garstyčių. Kremiškumas išliks, o skonis taps aštresnis ir „gyvesnis“.

    Žolelės ir rūgštelė skoniui subalansuoti

    Prie žirnelių ypač tinka krapai ir peletrūnas – tai dažnos vištienos salotų žolelės, kurios salstelėjusį žirnelių skonį dar labiau paryškina. Papildomai pravers ir keli lašai citrinos sulčių.

    Jei citrinos po ranka nėra, skonį galima subalansuoti kitu rūgštesniu ingredientu, pavyzdžiui, raudonojo vyno actu. Nedidelis rūgšties kiekis padeda išlaikyti lengvumą, kad salotos neatrodytų „sunkios“.

    Ką dar galima įdėti, kad būtų sotu

    Norint dar sodresnių salotų, galima pridėti traškios šoninės trupinių – žirneliai su šonine dažnai dera ypač gerai. Kitas sotus priedas – smulkinti virti kiaušiniai.

    Tekstūrai ir riebumui suteikti tinka ir riešutai, pavyzdžiui, pekano ar graikiniai. O vietoj įprastų vynuogių galima išbandyti ir obuolius, spanguoles ar net kriaušes – priklausomai nuo to, kokio saldumo norite.

  • Kada verta rinktis orkaitės konvekciją, o kada ją geriau išjungti: pagrindinės taisyklės

    Konvekcijos režimas orkaitėje gali padėti maistui iškepti greičiau ir tolygiau, tačiau tinka ne visiems patiekalams. Jis ypač naudingas, kai norite ryškesnio apskrudimo, karamelizacijos ar traškių kraštelių.

    Tokį veikimo principą aiškina kulinarijos ekspertai, kuriuos cituoja „Serious Eats“: konvekcinėse orkaitėse ventiliatorius cirkuliuoja karštą orą, todėl šiluma pasiskirsto vienodžiau nei įprastuose režimuose.

    Įprastoje orkaitėje kaitinimo elementai šildo iš viršaus ir apačios, o temperatūra kameroje gali skirtis – susidaro vadinamosios „karštos zonos“. Dėl to tas pats kepinys vienoje skardoje gali labiau apskrusti, o kitoje pusėje likti blyškesnis.

    Konvekcija šią problemą dažnai sumažina, bet dėl stipresnio oro judėjimo kai kuriems patiekalams ji gali ir pakenkti: perdžiovinti paviršių ar iškraipyti jautrių desertų formą.

    Kuo konvekcija skiriasi nuo įprasto kaitinimo

    Konvekcijos esmė – ventiliatoriaus varomas karšto oro judėjimas orkaitėje. Judantis oras šilumą perduoda efektyviau nei stovintis, todėl patiekalai neretai iškepa greičiau, o jų paviršius lengviau paruduoja.

    Dėl šios priežasties konvekcija dažnai pasirenkama tada, kai norima išgauti ryškesnę plutelę ar tolygesnį kepimą. Tai panašu į skirtumą tarp vėsaus oro ir vėsaus, bet vėjuoto oro – pastarasis šilumą „nuneša“ intensyviau.

    Svarbu atsiminti, kad skirtingos orkaitės konvekcijos režimus gali vadinti nevienodai. Kai kuriuose modeliuose rasite kelis pasirinkimus, pavyzdžiui, „convection bake“, „convection roast“ ar panašius, tačiau visų jų pagrindas – oro cirkuliacija.

    Kada konvekcija labiausiai pasiteisina

    Konvekcija ypač praverčia, kai norite apskrudusio, auksinio paviršiaus. Straipsnyje kaip pavyzdžiai minimi kepta vištiena ar kalakutas, taip pat pyragų pagrindai, kai siekiama gražesnės spalvos.

    Ji taip pat tinka daržovėms, kur norisi karamelizacijos – ypač tvirtesnėms šakninėms, tokioms kaip morkos. Be to, konvekcija gali padėti „sutraukti“ vandeningesnius produktus (pavyzdžiui, cukinijas ar baklažanus), kad jie labiau apskrustų, o ne troškintųsi.

    Kitaip tariant, tai režimas, kuris dažniau pasirenkamas „dėl spalvos ir traškumo“ – kai norite paskatinti apskrudimą ir ryškesnį kepimo rezultatą.

    Kada konvekciją geriau palikti išjungtą

    Yra patiekalų, kuriems aktyvus oro srautas gali būti per agresyvus. Minimi subtilūs desertai ir kepiniai, kurių struktūra trapi – suflė, flanai ar makaronai (macarons): oro judėjimas gali pakenkti jų formai ar tekstūrai.

    Atsargumo reikia ir su kai kuriais duonos gaminiais. Nors konvekcija gali padėti gražiau parudinti plutą, daliai kepėjų ji pernelyg greitai išsausina išorę – ji sukietėja dar prieš tam, kad vidus spėtų pilnai iškepti.

    Dar vienas pavyzdys – labai drėgna greita duona (pvz., bananų ar cukinijų duona). Tokiais atvejais įprastas režimas gali būti naudingesnis, kad paviršius nepradėtų per greitai ruduoti, kol vidus dar „nesusistovėjęs“.

    Tekste taip pat pažymima, kad konvekcija gali per greitai išsausinti brokolio žiedynus ir padaryti jų tekstūrą labiau „odine“, nes oras intensyviai pasiekia tarpus tarp smulkių žiedelių.

    Jei recepte konvekcija nenurodyta: ką keisti

    Pašnekovai rekomenduoja pirmiausia laikytis recepto, tačiau jei vis tiek norite įjungti konvekciją, gali tekti koreguoti nustatymus. Kadangi karštis perduodamas efektyviau, logiška trumpinti kepimo laiką ir mažinti temperatūrą.

    Straipsnyje pateikiama bendra taisyklė: naudojant konvekciją recepte, kuriame ji nenumatyta, orkaitės temperatūrą verta mažinti apie 14 laipsnių Celsijaus. Taip sumažinama rizika, kad patiekalas pernelyg greitai apskrus ar perkeps.

    Taip pat primenama, kad kepimo greitis priklauso nuo produkto dydžio, formos ir tankio, todėl universalios minutės visiems atvejams nėra. Dėl to patariama atidžiai stebėti patiekalą, o baltyminiams produktams – tikrinti vidinę temperatūrą.

    Ką daryti, jei orkaitė neturi konvekcijos

    Jeigu jūsų orkaitė konvekcijos neturi, tolygesnio kepimo galima siekti kitais būdais. Straipsnyje siūloma „susipažinti“ su savo orkaitės kaitinimu ir išsiaiškinti, kuriose vietose ji kaista labiausiai.

    Vienas iš praktinių sprendimų – kepimo metu sukioti skardas ir keisti jų poziciją orkaitėje, kad skirtingos patiekalo pusės „pabūtų“ skirtingose temperatūros zonose. Pavyzdžiui, kepant paukštieną, skardą galima periodiškai pasukti, jei žinote, kurioje pusėje orkaitė karščiausia.

    Galiausiai pabrėžiama ir universali taisyklė, nepriklausanti nuo režimo: kuo rečiau ir trumpiau atidarinėkite orkaitės dureles. Kiekvienas atidarymas išleidžia karštį, todėl kepimas ilgėja, o apskrudinimas gali vykti lėčiau.

  • „Coca-Cola“ virtuvėje: kaip kola padeda išgauti blizgią glazūrą vištienai ir kumpiui

    Net jei gaiviųjų gėrimų beveik negeriate, viena skardinė kolos virtuvėje gali praversti dėl visai kitos priežasties – ji padeda greitai sukurti sodrią, blizgią glazūrą mėsai.

    Saldus, švelniai prieskoningas kolos skonis ypač gerai dera su sūriais ingredientais, todėl gėrimas dažnai naudojamas padažams ir glazūroms, skirtoms vištienai ar kumpiui.

    Kaip rašoma „Serious Eats“, kola suteikia patiekalams ne tik saldumo, bet ir šilumos bei sudėtingesnį skonio foną, kuris išryškėja kaitinant ir tirštinant padažą.

    Praktiškai tai reiškia paprastą triuką: kai padažas su kola pavirinamas ir sutirštėja, jis ima gražiai blizgėti ir geriau apgaubia mėsą, todėl patiekalas atrodo apetitiškiau.

    Kola kaip „trumpesnis kelias“ prie kantonietiško skonio

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – klasikinis kantonietiškas sojų padažo vištienos patiekalas. Tradicinė jo versija paprastai gardinama tamsiu sojų padažu, imbieru, svogūnų laiškais ir įvairiais aromatais.

    Nors toks patiekalas nėra sudėtingas, jam neretai prireikia ingredientų, kurių ne visada turime namuose. Kola čia gali tapti patogiu „atsarginiu planu“.

    Minima, kad tokios kolos kaip „Coke“ gali gana neblogai priminti kai kurių tradicinių priedų skonį. Po vištienos apvirimo kolos ir tamsaus sojų padažo mišinyje, skystis vėliau kaitinamas, kol tampa tirštas ir blizgus.

    Su sūriais vytintais gaminiais dera ypač gerai

    Kola taip pat dažnai derinama su sūriais vytintais mėsos gaminiais. Britų virtuvėje sutinkama tradicija kiaulieną (gammon) troškinti kolos skystyje.

    JAV pietinėse valstijose kola neretai pasitelkiama kumpio glazūrai. Viename iš aprašytų pavyzdžių kumpis kepamas lėtai, o pabaigoje aptepamas glazūra, kurioje dera vyšninė kola, medus, tamsus rudasis cukrus ir prieskoniai.

    Rezultatas – saldžiai sūrus skonis ir blizgi, apetitą kelianti pluta, kuri susiformuoja, kai glazūra trumpai pakaitinama orkaitėje.

    Kur dar tinka kola?

    Kola pasirodo ir kituose sūriuose patiekaluose – nuo barbekiu šonkauliukų iki keptų pupelių. Idėja paprasta: gėrimas suteikia saldumo, o kaitinant padažus padeda išgauti tirštą, sodresnę tekstūrą.

    Trumpai tariant, kola gali veikti kaip lengvas būdas įnešti daugiau kompleksiškumo į mėsos glazūras ir padažus, ypač kai norisi greito, namuose lengvai pritaikomo sprendimo.

  • Vištiena ar krevetės: kas palankiau cholesterolio kiekiui ir kodėl svarbiausia – paruošimas

    Renkantis, ką gaminti vakarienei, vištiena ir krevetės dažnai atsiduria pirkinių krepšelyje dėl patogumo ir baltymų kiekio. Tačiau žmonėms, stebintiems cholesterolį, kyla klausimas: kuri iš šių dviejų alternatyvų yra geresnė širdžiai?

    Kaip rašo „EatingWell“, mitybos specialistai pabrėžia, kad vieno „nugalėtojo“ čia nėra – daug ką lemia ne tik produktas, bet ir tai, kuo jis pakeičia kitus patiekalus, kaip yra ruošiamas ir su kuo patiekiamas.

    Svarbi detalė: daugeliui žmonių kraujo LDL („blogąjį“) cholesterolį labiau veikia ne maiste esantis cholesterolis, o sočiųjų riebalų kiekis racione. Dėl to tas pats produktas, paruoštas skirtingai, gali turėti visai kitą poveikį bendrai mitybos kokybei.

    Todėl vertinant vištieną ir krevetes verta žiūrėti plačiau – ne tik į skaičius etiketėje, bet ir į porcijos sudėtį, pasirinktą kepimo būdą bei naudojamus padažus.

    Kaip vištiena siejasi su cholesteroliu

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad pati vištiena nėra „cholesterolį mažinantis“ produktas. Galimas privalumas dažniausiai atsiranda tada, kai liesa vištiena pakeičia riebesnę mėsą ar perdirbtus mėsos gaminius, kuriuose būna daugiau sočiųjų riebalų.

    Taip pat svarbu, kokią vištienos dalį renkatės. Vištienos krūtinėlė be odos paprastai turi mažiau sočiųjų riebalų, o šlaunelės su oda – daugiau, tad skirtumas gali būti reikšmingas tiems, kurie siekia mažinti sočiųjų riebalų kiekį.

    Ne mažiau lemia ir gaminimo būdas: kepimas aliejuje, apvoliojimas džiūvėsėliuose, odelės palikimas ar sviesto ir grietinėlės padažai gali smarkiai padidinti sočiųjų riebalų kiekį. Dažniausiai palankesni pasirinkimai – kepti orkaitėje, grilyje, troškinti ar ruošti karšto oro gruzdintuvėje.

    Tekste taip pat minimas tyrimų kontekstas: kai kuriais duomenimis, paukštienos vartojimas nėra nuosekliai siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, o raudonos ar perdirbtos mėsos keitimas paukštiena gali būti palankesnis pasirinkimas.

    Krevetės: daug cholesterolio maiste, bet mažai sočiųjų riebalų

    Krevetės neretai vertinamos atsargiai, nes jose yra nemažai su maistu gaunamo cholesterolio. Vis dėlto specialistai pabrėžia: daugeliui žmonių didesnę įtaką LDL rodikliams turi ne šis cholesterolis, o sočiųjų riebalų perteklius.

    Straipsnyje pateikiamas konkretus pavyzdys: apie 85 gramų (3 uncijų) krevečių porcija turi maždaug 161 miligramą su maistu gaunamo cholesterolio, bet beveik neturi sočiųjų riebalų. Dėl to krevetės, paruoštos paprastai, gali tilpti širdžiai palankioje mityboje.

    Tačiau pabrėžiama ir kita pusė: žmonės į su maistu gaunamą cholesterolį reaguoja nevienodai. Kai kuriems jis gali labiau pakelti kraujo cholesterolio rodiklius, todėl individuali reakcija – svarbi.

    Atskirai išskiriami žmonės, turintys šeiminę hipercholesterolemiją (paveldimą būklę, susijusią su aukštu LDL). Tokiais atvejais mitybos planą rekomenduojama derinti su gydytoju ar kitu sveikatos priežiūros specialistu.

    Lemiamas veiksnys – kaip gaminate ir kuo pakeičiate

    Mitybos specialistai sutaria, kad tiek vištiena, tiek krevetės gali būti tinkamos pasirinktos širdžiai palankioje mityboje. Praktikoje didžiausi „spąstai“ dažniausiai slypi ne pačiame produkte, o paniruotėje, gruzdinime, svieste ar riebiuose, kreminiuose padažuose.

    Jei tikslas – kuo mažiau su maistu gaunamo cholesterolio, pranašumas dažniau atitenka vištienos krūtinėlei be odos. Jei prioritetas – kuo mažiau sočiųjų riebalų, paprastai paruoštos krevetės gali būti labai gera alternatyva.

    Galiausiai, svarbus principas paprastas: didesnę reikšmę turi bendra lėkštė. Baltymus verta derinti su skaidulų turinčiais produktais – daržovėmis, ankštinėmis kultūromis ir viso grūdo produktais, kurie dažnai minimi kaip palankūs cholesterolio kontrolei.

  • Špinatų, fetos ir ryžių apkepas: lengva vakarienė, o su vištiena – 20 g baltymų porcijoje

    Jei ieškote paprastos, sočios vakarienės, kurią lengva paruošti iš kasdienių produktų, verta išbandyti špinatų, fetos ir ryžių apkepą. Tai patiekalas, kuris tinka tiek įprastai darbo dienai, tiek tada, kai norisi pagaminti ką nors „viename inde“.

    Šį receptą išpopuliarino „EatingWell“ – straipsnyje jis apibūdinamas kaip dažnai draugų išsiprašomas patiekalas, nes yra gardus, jaukus ir kartu maistingas. Pagrindą sudaro špinatai, ryžiai, feta, kiaušiniai ir keli priedai, o skonis išryškinamas citrina.

    Apkepo idėja primena graikiškus skonius: sūrumą suteikia feta, gaivumo – citrinos žievelė ir sultys, o žalumynai patiekalą padaro „lengvesnį“ pojūčiu. Toks derinys ypač patogus, kai norisi daugiau daržovių, bet nesinori sudėtingų receptų.

    Dar vienas šio patiekalo privalumas – jis lengvai pritaikomas pagal tai, ką turite šaldytuve. Pridėjus plėšytos keptos vištienos, baltymų kiekis gali siekti apie 20 gramų porcijoje, todėl tai tampa dar sotesniu pasirinkimu.

    Kaip gaminamas šis apkepas

    Pirmiausia ant vidutinės kaitros įkaitinkite orkaitėje naudojamą keptuvę ar puodą ir alyvuogių aliejuje pakepinkite smulkintą svogūną. Kai jis pradeda ruduoti, sudėkite atitirpintus šaldytus špinatus ir tarkuotą česnaką.

    Kai špinatai gerai įšyla, indą nukelkite nuo kaitros. Tuomet įmaišykite virtus rudus ryžius, fetą, šviežius krapus, druską ir pipirus.

    Atskirame dubenyje išplakite keturis kiaušinius su grietine ir citrinos žievele, o šį mišinį supilkite į daržovių ir ryžių masę. Viską gerai išmaišykite, kad kiaušiniai pasiskirstytų tolygiai.

    Kepti siūloma iki 20 minučių 425°F (apie 218°C) temperatūroje. Patiekiant galima įdėti citrinos skiltelių, kad kiekvienas galėtų papildomai užsispausti sulčių pagal skonį.

    Kuo naudingas ir kaip jį lengva pritaikyti

    Špinatai šiame patiekale prisideda ne tik skoniu – jie suteikia skaidulų, taip pat yra geležies, folatų ir vitamino K šaltinis. Ryžiai ir daržovės padeda „užpildyti“ patiekalą, o feta suteikia ryškesnį sūrumą.

    Norintiems daugiau baltymų siūloma įmaišyti vištienos – pavyzdžiui, plėšytos keptos vištienos. Tuomet, kaip nurodoma straipsnyje, baltymų kiekis porcijoje gali siekti apie 20 gramų.

    Receptas patogus ir tuo, kad leidžia keitimus be didelės rizikos sugadinti rezultatą. Jei pritrūko grietinės, kremiškumui galima naudoti šiek tiek kreminio sūrio, jogurto ar rikotos.

    Taip pat galima varijuoti daržoves: jei neturite svogūno, jį gali pakeisti kiti turimi ingredientai, pavyzdžiui, salierai, šalotinis svogūnas ar laiškiniai svogūnai. O jei špinatų nusipirkote per daug salotoms, toks apkepas – praktiškas būdas juos sunaudoti.