CP v2

Tag: Vitaminas B12

  • Vitaminas B12 ir senėjimas: mokslininkai aiškinasi, kaip net nedidelis trūkumas veikia raumenis

    Vitaminas B12 (kobalaminas) svarbus ne tik kraujodarai ir nervų sistemai, bet ir energijos apykaitai. Naujesni tyrimai rodo, kad net nežymiai per žemas jo lygis gali būti susijęs su prastesniu raumenų ląstelių gebėjimu efektyviai gaminti energiją, o tai ypač aktualu vyresniame amžiuje.

    Kornelio universiteto mokslininkų darbe daug dėmesio skirta tam, kaip B12 trūkumas veikia raumenų mitochondrijas, kurios ląstelėse atsakingos už energijos gamybą. Tyrėjai pabrėžia, kad su amžiumi raumenys natūraliai atsistato lėčiau, todėl bet koks energijos gamybos sutrikimas gali turėti didesnę praktinę reikšmę kasdieniam judrumui.

    Ką parodė tyrimas?

    Tyrime, apie kurį pranešta viešojoje erdvėje, nustatyta, kad B12 stoka gali bloginti energijos gamybą raumenų ląstelėse. Eksperimentuose su gyvūnais pastebėta, kad papildomas vitaminas B12 siejosi su geresniais raumenų funkcijos rodikliais vyresnėms pelėms.

    „Tai ypač svarbu vyresniame amžiuje, kai raumenys ir taip atsinaujina lėčiau ir jiems reikia daugiau energijos“, – teigiama tyrimo apžvalgoje.

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį, kad dalis išvadų remiasi laboratoriniais ir gyvūnų modeliais, todėl ryšiui patvirtinti reikalingi platesni tyrimai su žmonėmis. Praktikoje tai reiškia, kad B12 nereikėtų vertinti kaip „jaunystės vitamino“, tačiau jo trūkumas gali būti vienas iš veiksnių, turinčių įtakos savijautai ir fiziniam pajėgumui.

    Kodėl B12 trūkumas dažnas?

    B12 trūkumas pasaulyje laikomas gana paplitusiu, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Tai siejama ne tik su mityba, bet ir su prastesniu pasisavinimu, kuris dažnėja senstant ar esant tam tikroms virškinamojo trakto būklėms.

    Rizika didėja, jei racione mažai gyvūninės kilmės produktų, nes natūraliai daugiausia B12 yra mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose ir pieno produktuose. Taip pat svarbu tai, kad daliai žmonių B12 pasisavinimą gali silpninti ilgalaikis kai kurių vaistų vartojimas ar skrandžio rūgštingumo sumažėjimas.

    Ką tai reiškia praktikoje?

    Specialistai pabrėžia, kad nerimą gali kelti ne tik ryškus, bet ir „ribinis“ B12 kiekis, kai simptomai dar neryškūs. Tokiais atvejais galimi nuovargis, silpnumas, tirpimai, dėmesio ar atminties sutrikimai, nors šie požymiai nėra specifiniai vien B12 trūkumui.

    Mokslininkai svarsto, kad ateityje pagal individualų B12 lygį gali būti tikslinamos mitybos rekomendacijos. Tačiau sprendimus dėl tyrimų ir papildų vartojimo reikėtų priimti su gydytoju, nes B12 rodikliai ir jų interpretacija priklauso nuo bendros sveikatos, mitybos bei kitų laboratorinių tyrimų.

  • Šitaip keptos vištienos kepenėlės be kartumo: močiutės triukas su pienu ir svogūnais

    Vištienos kepenėlės dažnai vertinamos dėl maistinės vertės, tačiau ne vienas jų vengia dėl kartumo ar sausos tekstūros. Tinkamai paruoštos jos gali būti švelnios, kremiškos ir sultingos, o tam daugiausia įtakos turi ne prieskoniai, o paruošimo ir kepimo technika.

    Kepenėlėse gausu heminės geležies, kuri organizme paprastai pasisavinama geriau nei augalinės kilmės geležis. Jos taip pat yra vienas ryškesnių vitamino B12 šaltinių, o ši medžiaga svarbi normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujodarai.

    Kas dažniausiai sugadina skonį?

    Kartumas ir kieta tekstūra dažnai atsiranda dėl nepašalintų plėvelių, gyslelių ir per ilgo kepimo. Net keliomis minutėmis perkeptos kepenėlės greitai išsausėja, tampa grūdėtos ir praranda švelnumą.

    Kitas dažnas klaidos šaltinis yra per anksti dedama druska. Druska ištraukia drėgmę, todėl kepenėlės greičiau kietėja, ypač jei kepama aukštoje kaitroje.

    Močiutės triukas su pienu

    Vienas paprasčiausių būdų sušvelninti skonį yra kepenėles apie 30 minučių pamirkyti piene, o prieš kepant kruopščiai nusausinti. Pienas padeda sušvelninti poskonį, o nusausinimas svarbus tam, kad kepenėlės keptų, o ne troškintųsi.

    Prieš mirkymą verta atidžiai apžiūrėti gabalėlius ir pašalinti plėveles bei gysleles. Būtent jos dažnai lemia nemalonų kramtomumą ir stipresnį poskonį.

    Kaip kepti, kad liktų sultingos?

    Kepenėles geriausia kepti trumpai, gerai įkaitintuose riebaluose, bet ne ant maksimalios kaitros. Tikslas paprastas: išorėje lengvas apskrudimas, viduje minkštumas, o prireikus galima palikti vos rausvą centrą.

    Druska ir pipirai dedami tik pačioje pabaigoje, o po kepimo kepenėlėms verta leisti 2–3 minutes pailsėti. Per tą laiką sultys pasiskirsto tolygiau, todėl skonis tampa švelnesnis, o tekstūra kremiškesnė.

    Svogūnus patariama kepti atskirai ir sujungti su kepenėlėmis tik pabaigoje. Taip svogūnai išlieka saldūs, nepridega ir nepersismelkia kartesniais skrudinimo tonais.

    Patiekti tinka su bulvių koše ar šviežia duona, o jei norisi ryškesnio kontrasto, pabaigoje galima įlašinti kelis lašus balzaminio acto. Rūgštelė subalansuoja svogūnų saldumą ir suteikia patiekalui gilesnį skonį.

  • Italai šį avies pieno sūrį valgo be saiko: ekspertai įspėja dėl druskos ir kalorijų

    Italų virtuvėje pecorino laikomas vienu ryškiausių sūrių, tačiau būtent dėl intensyvaus skonio jį lengva padauginti. Tai kietasis avies pieno sūris, kurio maistinės medžiagos dėl brandinimo tampa labiau koncentruotos nei šviežiuose pieno produktuose.

    Pecorino pavadinimas kilęs iš itališko žodžio pecora, reiškiančio avį, todėl pagrindinė žaliava yra avies pienas. Avies piene paprastai būna daugiau riebalų ir baltymų nei karvės piene, o tai lemia sodresnę tekstūrą ir didesnę energinę vertę.

    Kas sukuria aštrų skonį?

    Ryškus pecorino skonis formuojasi brandinimo metu, kai fermentai ir bakterijos skaido baltymus bei riebalus į mažesnius junginius. Ilgiau brandinamas sūris praranda daugiau drėgmės, todėl skonis tampa koncentruotesnis, o tekstūra kietesnė ir trapesnė.

    Ne mažiau svarbi ir druska, kuri naudojama konservavimui bei skoniui išryškinti. Dėl to pecorino dažnai būna sūresnis už daugelį kasdienių sūrių, o tai aktualu žmonėms, kurie turi riboti natrio kiekį.

    Ką jis duoda organizmui?

    Pecorino yra baltymų, kalcio ir vitamino B12 šaltinis, todėl nedidelė porcija gali prisidėti prie kaulų būklės, dantų tvirtumo ir normalios nervų sistemos veiklos. Kietuose brandintuose sūriuose taip pat paprastai būna mažiau laktozės, todėl daliai žmonių jie gali būti lengviau toleruojami.

    Tačiau kartu tai ir kaloringas produktas: 100 gramų pecorino dažnai gali turėti apie 350–400 kilokalorijų. Dėl didesnio druskos kiekio gausesnės porcijos gali apsunkinti kasdienį natrio kontrolės tikslą, ypač jei mityboje netrūksta perdirbtų produktų.

    Kada verta riboti?

    Atsargumas dažniausiai rekomenduojamas žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį, polinkį į skysčių kaupimąsi ar gydytojo nurodymą riboti druską. Tokiais atvejais svarbu vertinti ne tik sūrį, bet ir bendrą dienos natrio balansą, nes didelė dalis druskos gaunama nepastebimai.

    Kasdienėje mityboje pecorino geriausiai veikia kaip akcentas, o ne pagrindinis ingredientas. Praktinis orientyras yra maža porcija, maždaug 10–20 gramų, ypač kai sūris naudojamas tarkuotas ant patiekalo.

    Norint išlaikyti skonį ir nepersistengti, patogu sūrį berti jau baigiant gaminti, kai jis tolygiai pasiskirsto ir neužgožia kitų produktų. Derinimas su švelnesnio skonio daržovėmis, kruopomis ar makaronais leidžia pasiekti norimą efektą su mažesniu kiekiu.

  • 5 pavojingi mitai apie vitaminus ir papildus: ką jie iš tikrųjų gali padaryti kepenims

    Populiarūs pažadai, pavojingos klaidos

    Vitaminai ir maisto papildai daugeliui atrodo kaip paprastas būdas sustiprinti sveikatą, tačiau dalis įsitikinimų apie juos yra klaidinantys. Specialistai pabrėžia, kad nekritiškas papildų vartojimas gali ne tik neduoti naudos, bet ir sukelti nepageidaujamų pasekmių, įskaitant kepenų pažeidimą.

    Kepenys dalyvauja apdorojant daugelį medžiagų, taip pat ir didesnes kai kurių papildų dozes, todėl rizika išauga, kai vartojama kelių produktų deriniai arba „megadozės“. Ypač atsargiai turėtų elgtis žmonės, vartojantys receptinius vaistus, turintys lėtinių ligų ar kepenų funkcijos sutrikimų.

    Mitas, kad papildai tinka visiems

    Papildai labiausiai pagrįsti tada, kai yra patvirtintas konkretaus mikroelemento ar vitamino trūkumas, nustatytas tyrimais, arba kai egzistuoja aiški medicininė priežastis. Pavyzdžiui, kai kurioms grupėms, priklausomai nuo mitybos ar būklės, gali prireikti vitamino D ar vitamino B12, tačiau tai nereiškia, kad papildų reikia kiekvienam.

    Gydytojai atkreipia dėmesį, kad įprasti kraujo tyrimai ne visada tiksliai parodo realias organizmo atsargas, todėl savarankiškai interpretuoti rodiklius ir pagal juos pradėti vartoti dideles dozes nėra saugu. Dažnai geriausias sprendimas yra individualus įvertinimas, atsižvelgiant į mitybą, simptomus, vaistus ir rizikos veiksnius.

    Mitas, kad natūralu reiškia saugu

    Vienas pavojingiausių įsitikinimų yra tas, kad maisto papildai yra visiškai saugūs, nes yra „natūralūs“. Praktikoje papildai gali skirtis sudėtimi, veikliųjų medžiagų kiekiu ir žaliavos švarumu, o vartotojas ne visada gauna tai, kas nurodyta etiketėje.

    Rizika didėja ir dėl sąveikų su vaistais: kai kurios medžiagos gali silpninti ar stiprinti vaistų poveikį, o tai kartais baigiasi rimtomis komplikacijomis. Dėl šios priežasties prieš pradedant vartoti papildus rekomenduojama pasitarti su gydytoju ar vaistininku, ypač jei vartojami kraują skystinantys, širdies, antidepresiniai ar hormoniniai vaistai.

    Mitas, kad tabletė pakeičia mitybą

    Joks papildas nepakeičia subalansuotos mitybos, nes maistinės medžiagos iš visaverčio maisto dažnai pasisavinamos efektyviau ir veikia kompleksiškai. Be to, kartu su vitaminais ir mineralais su maistu gaunama skaidulų, baltymų, sveikųjų riebalų ir kitų junginių, kurie svarbūs medžiagų apykaitai.

    Jei žmogus tikisi kompensuoti prastą racioną papildais, reali nauda dažnai būna menka. Tuo pačiu išlieka rizika persistengti, ypač kai vartojami keli produktai vienu metu ir neįvertinamos bendros paros dozės.

    Mitas, kad didesnė dozė visada geriau

    Su vitaminais ir mineralais principas daugiau reiškia geriau dažnai neveikia. Dalis medžiagų perteklių organizmas pašalina, tačiau kitos gali kauptis ir sukelti toksinį poveikį, o kepenims tenka papildomas krūvis apdorojant didelius kiekius.

    Ypač atsargiai vertinamos didelės riebaluose tirpių vitaminų dozės, nes jos gali kauptis organizme. Taip pat svarbu prisiminti, kad kai kurie mineralai konkuruoja tarpusavyje, todėl netinkamai suderinti papildai gali sumažinti vienas kito pasisavinimą ir didinti virškinimo ar kitų nepageidaujamų reakcijų tikimybę.

    Mitas, kad papildai išspręs bet kokią problemą

    Dalies papildų poveikis turi daugiau mokslinio pagrindo, tačiau daugeliu atvejų reklaminiai pažadai gerokai pralenkia realius rezultatus. Papildai nėra skirti gydyti ligas, o savarankiškas jų naudojimas vietoje diagnostikos ir gydymo gali atitolinti reikalingą medicininę pagalbą.

    Jei vargina nuolatinis nuovargis, miego sutrikimai ar kiti simptomai, saugiausia pradėti nuo pagrindinių dalykų: mitybos kokybės, miego, fizinio aktyvumo, streso lygio ir prireikus atlikti gydytojo paskirtus tyrimus. Papildai gali būti tik dalis plano, bet ne jo pakaitalas.

    „Papildai nėra nekalti, ypač kai vartojami be aiškios priežasties ir be specialisto patarimo“, – sako gydytojai.

    Norint sumažinti riziką, patariama rinktis kuo paprastesnės sudėties produktus, nevartoti kelių papildų dubliuojant tas pačias medžiagas ir visada įvertinti, ar nėra sąveikų su vaistais. Jei atsiranda neįprasti simptomai, pavyzdžiui, pykinimas, pilvo skausmas, tamsus šlapimas ar odos pageltimas, būtina kuo greičiau kreiptis į medikus.

  • Kainuoja centus, bet daugelis jų vengia: sardinėse – vienos svarbiausių medžiagų širdžiai

    Sardinėmis dažnas vis dar numoja ranka, nors mitybos specialistai šią žuvį įvardija kaip vieną palankiausių pasirinkimų kasdienei mitybai. Jos dažnai parduodamos konservuotos, todėl yra lengvai prieinamos ir patogios, o maistinė vertė išlieka aukšta.

    Vienas svarbiausių argumentų sardinių naudai – tai, kad jos yra mažos, minta planktonu ir dėl to paprastai sukaupia mažiau teršalų nei didesnės plėšrios žuvys. Dėl šios priežasties sardinėmis dažnai siūloma keisti žuvis, kuriose teršalų rizika gali būti didesnė.

    Kuo sardinėmis išsiskiria?

    Sardinėse gausu omega-3 riebalų rūgščių, kurios siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos apsauga bei uždegiminių procesų slopinimu. Reguliarus omega-3 vartojimas taip pat siejamas su nauda smegenų funkcijoms ir bendrai savijautai, ypač kai žuvis valgoma vietoj itin perdirbtų produktų.

    Ši žuvis išsiskiria ir vitaminu B12, kuris būtinas nervų sistemai ir kraujo ląstelių gamybai. Taip pat svarbus vitaminas D, kurio trūkumas šiaurės Europos regione yra dažnas, o pakankamas jo kiekis siejamas su geresne imunine funkcija ir kaulų sveikata.

    Kaulai, baltymai ir sotumas

    Konservuotos sardinės neretai valgomos kartu su suminkštėjusiais kaulais, o tai reikšmingai padidina kalcio kiekį racione. Dėl to jos gali būti praktiška išeitis žmonėms, kurie mažina pieno produktų vartojimą arba jų netoleruoja.

    Sardinėse taip pat daug visaverčių baltymų, todėl jos ilgiau suteikia sotumo jausmą ir gali padėti lengviau kontroliuoti apetitą. Tai aktualu tiek siekiantiems mažinti svorį, tiek fiziškai aktyviems žmonėms, kuriems svarbus raumenų atsistatymas.

    Kaip rinktis ir vartoti?

    Renkantis konservuotas sardines verta atkreipti dėmesį į sudėtį: kuo trumpesnė, tuo geriau. Dažniausiai palankesnis pasirinkimas yra sardinės savo sultyse ar alyvuogių aliejuje, o vartojant aliejuje esančias sardines pravartu įsivertinti bendrą riebalų kiekį dienos racione.

    Sardines lengva panaudoti salotose, sumuštiniuose ar įmaišyti į šiltus patiekalus, pavyzdžiui, makaronus. Jei aktualu druskos kiekis, verta rinktis produktus su mažesniu druskos kiekiu arba dalį skysčio nuo žuvies nupilti.

    Specialistai primena, kad žuvį verta įtraukti į racioną reguliariai, o sardinėmis galima paįvairinti įprastą pasirinkimą. Tai vienas paprastų būdų padidinti omega-3, vitamino D ir B grupės vitaminų kiekį kasdienėje mityboje.

  • PRL laikų hitas grįžta į virtuves: šis pigus produktas turi daug geležies ir mažai kalorijų

    Cynaderki wołowe to podroby, które w PRL-u i wcześniejszej kuchni domowej były niemalże codziennością. Podawano je najczęściej w sosie, z cebulą, ziemniakami, kaszą albo pieczywem. Dziś przegrywają z piersią z kurczaka, karkówką i gotowymi mielonkami, ale to bardziej kwestia uprzedzeń niż samego składu.

    Największą zaletą cynaderek jest wysoka zawartość składników odżywczych przy stosunkowo niskiej kaloryczności. To produkt białkowy, sycący i dość chudy. Dostarczają żelaza, cynku, selenu oraz witamin z grupy B, w tym witaminy B12, ważnej dla układu nerwowego i prawidłowej produkcji czerwonych krwinek.

    Żelazo z produktów zwierzęcych jest lepiej przyswajalne niż to z wielu źródeł roślinnych, dlatego cynaderki wołowe mogą być ciekawym dodatkiem do diety osób, które jedzą mięso, ale szukają czegoś tańszego i bardziej treściwego niż klasyczny filet.

    Najczęstszy problem z cynaderkami to zapach. Nerki mają charakterystyczny aromat, który potrafi skutecznie zniechęcić, jeśli wrzuci się je od razu na patelnię. Dlatego przed gotowaniem trzeba je porządnie przygotować. Najpierw należy je dokładnie opłukać, przekroić, usunąć białe błony i twardsze części ze środka. Potem warto namoczyć je w zimnej wodzie, mleku albo wodzie z odrobiną octu. Ten etap łagodzi zapach i poprawia smak.

    Nie warto też smażyć ich zbyt długo. Podroby powinny być miękkie, ale nie przeciągnięte, bo wtedy robią się twarde i nieprzyjemne. Najlepiej sprawdzają się w sosie z cebulą, majerankiem, pieprzem i odrobiną musztardy. Taki zestaw dobrze przykrywa ich ostrość, ale nie zabija smaku.

    Składniki:

    Sposób przygotowania:

  • Vitaminas B12 ir vėžys: ką rodo nauji tyrimai ir kodėl megadozės gali būti klaida

    Vitaminas B12 ir vėžys: ką rodo nauji tyrimai ir kodėl megadozės gali būti klaida

    Vitaminas B12, dar vadinamas kobalaminu, yra būtinas raudonųjų kraujo kūnelių gamybai, nervų sistemos veiklai ir DNR sintezei. Dėl šių funkcijų jis dažnai siejamas su bendra sveikata, tačiau pastaraisiais metais vis dažniau aptariamas ir jo ryšys su onkologinėmis ligomis.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausia problema daugeliui žmonių išlieka ne perteklius, o stoka. Vis dėlto mokslinėje literatūroje daugėja duomenų, jog labai didelis B12 kiekis kraujyje arba ilgalaikis didelių dozių vartojimas papildais gali būti susijęs su nepalankiomis baigtimis, nors tai nebūtinai reiškia priežastinį ryšį.

    Kur gauname B12 ir kam jo pritrūksta

    Natūraliai B12 daugiausia yra gyvūninės kilmės maiste: mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose, piene ir sūryje. Dalies produktų, pavyzdžiui, kai kurių pusryčių dribsnių ar duonos, sudėtis gali būti papildyta B12, todėl tai tampa svarbiu šaltiniu žmonėms, ribojantiems gyvūninį maistą.

    Dauguma, valgantys įvairų maistą, rekomenduojamą kiekį gauna su dieta. Didesnė B12 stokos rizika siejama su veganiška mityba, vyresniu amžiumi ir tam tikromis virškinamojo trakto būklėmis, kai sutrinka įsisavinimas, todėl kai kuriais atvejais prireikia papildų ar gydytojo paskirtos terapijos.

    Kodėl kalbama apie vėžio riziką

    B12 dalyvauja ląstelių dalijimosi procesuose, nes padeda organizmui tiksliai kopijuoti ir taisyti DNR. Kai B12 trūksta, DNR kopijavimas gali tapti mažiau tikslus, o ilgainiui tai teoriškai didina mutacijų tikimybę, todėl deficitas vertinamas rimtai.

    Tuo pat metu dalis tyrimų kelia klausimą, ar „daugiau“ visada reiškia „geriau“. Kai kuriuose stebėjimo ir atvejo kontrolės tyrimuose aptinkamas vadinamasis U formos ryšys: tiek per mažas, tiek per didelis B12 suvartojimas siejamas su didesne kai kurių vėžio formų rizika, tačiau tokie duomenys neįrodo, kad būtent B12 sukelia ligą.

    Ilgalaikių didelių dozių B grupės vitaminų papildų tyrimų apžvalgos apskritai nerodo aiškaus apsauginio poveikio nei vėžio dažniui, nei mirtingumui. Kai kuriais atvejais fiksuoti signalai apie galimą didesnę riziką tam tikrose grupėse, pavyzdžiui, tarp rūkančiųjų, bet mokslininkai pabrėžia, kad tai dar nėra galutinis atsakymas.

    Aukštas B12 kraujyje gali būti ženklas

    Gydytojai jau seniau pastebėjo, kad daliai onkologinių pacientų nustatomas neįprastai aukštas B12 kiekis kraujyje. Vis daugiau darbų daro išvadą, jog dažnai tai gali būti ne priežastis, o ligą lydintis reiškinys, kai padidėję rodikliai atsiranda dėl organizme vykstančių pokyčių.

    Aiškinama, kad tam įtakos gali turėti kepenų funkcijos sutrikimai, nes kepenyse kaupiamos B12 atsargos, o ligos metu jų apykaita gali kisti. Taip pat aptariamas mechanizmas, kai pakinta B12 prisijungiančių baltymų kiekis kraujyje, todėl tyrimas rodo didesnes reikšmes, nors tai ne visada reiškia, kad audiniai B12 realiai „gauna daugiau“.

    Praktinė žinutė paprasta: jei B12 rodiklis kraujyje nuolat aukštas ir žmogus nevartoja papildų, tai neturėtų būti ignoruojama. Tokiu atveju gydytojas paprastai vertina bendrą situaciją, galimas kepenų, kraujo ar kitas ligas ir sprendžia, ar reikia papildomų tyrimų.

    Daugumai žmonių B12, gaunamas su įprastu maistu, nėra problema, nes iš maisto perdozuoti sudėtinga. Didesnė rizika siejama su savarankiškai vartojamomis megadozėmis ilgą laiką, ypač kai nėra aiškios medicininės indikacijos.

    Specialistai rekomenduoja B12 papildus vartoti tada, kai jų tikrai reikia, pavyzdžiui, esant patvirtintam trūkumui ar įsisavinimo sutrikimams. O jei kyla klausimų dėl dozės ar tyrimų rodiklių, saugiausia strategija yra individuali gydytojo konsultacija, o ne principas „kuo daugiau, tuo geriau“.

  • Kokie papildai senjorams tikrai būtini? Mokslas įvardija kelis, bet įspėja dėl rizikų

    Kokie papildai senjorams tikrai būtini? Mokslas įvardija kelis, bet įspėja dėl rizikų

    Rinka auga, bet nauda ne visada

    Maisto papildų vartojimas pastaraisiais metais sparčiai išaugo, o reklamos dažnai žada daugiau energijos, stipresnį imunitetą ar geresnę smegenų veiklą. Tačiau žmonėms, kurie su maistu gauna pakankamai maistinių medžiagų, dalis papildų nesuteikia apčiuopiamos naudos ir tampa tik papildoma išlaida.

    Medikai pabrėžia, kad papildai nėra savaime nekalti: didelės kai kurių vitaminų ir mineralų dozės gali sukelti toksinį poveikį, trikdyti vaistų veikimą ar sukelti nepageidaujamų reakcijų. Vyresniame amžiuje situacija sudėtingesnė, nes trūkumų rizika iš tiesų didėja, bet sprendimai turėtų būti tiksliniai.

    Kodėl su amžiumi daugėja trūkumų

    Senstant dažnai mažėja apetitas, prastėja burnos sveikata, daugėja lėtinių ligų, o kai kurie vaistai keičia maistinių medžiagų pasisavinimą ar jų apykaitą. Dėl to racionas gali tapti vienodesnis, o pasirinkimai persikelia į lengviau sukramtomus, bet ne visada visaverčius produktus.

    Prie rizikos prisideda ir kasdieniai įpročiai: mažos porcijos, sriubos, skrebučiai ar arbata gali suteikti sotumo, tačiau neaprūpinti baltymais, vitaminais ir mineralais. Todėl svarbiausias klausimas dažnai nėra ar papildai geri, o ar žmogus turi patvirtintą trūkumą ir kokia saugiausia išeitis.

    Dažniausiai minimi papildai vyresniame amžiuje

    Vitaminas B12 yra vienas aiškiausių pavyzdžių, kai trūkumo tikimybė su amžiumi didėja. Skrandis gali gaminti mažiau rūgšties, o ji reikalinga B12 išlaisvinimui iš maisto, todėl trūkumas gali pasireikšti mažakraujyste, nuovargiu, nervų sistemos simptomais, tirpimu ar net atminties sutrikimais.

    Riziką didina ir kai kurie vaistai, pavyzdžiui, metforminas ar skrandžio rūgštingumą mažinantys protonų siurblio inhibitoriai. Tokiais atvejais gydytojai dažnai rekomenduoja stebėseną ir, patvirtinus trūkumą, skiria didesnių dozių geriamą B12 arba injekcijas.

    Foliatai svarbūs kraujodarai ir DNR sintezei, o jų stoka siejama su padidėjusiu homocisteino kiekiu. Vis dėlto vien foliatų vartojimas be B12 įvertinimo gali būti pavojingas, nes kai kuriais atvejais pagerėja kraujo rodikliai, bet nervų pažeidimai dėl B12 stokos gali progresuoti nepastebėti.

    Vitaminas D dažnai aptariamas dėl kaulų sveikatos, ypač kai mažai būnama saulėje, sumažėjęs mobilumas, gyvenama slaugos įstaigoje ar mityboje trūksta vitamino D šaltinių. Papildai gali būti tikslingi esant mažam kiekiui kraujyje ar didelei osteoporozės, griuvimų ir lūžių rizikai, tačiau didesnės dozės savaime negarantuoja geresnio rezultato.

    Kalcis ir magnis svarbūs kaulams, raumenims ir nervų sistemai, bet, kai įmanoma, jų pirmiausia siekiama gauti su maistu. Magnis dažnai reklamuojamas kaip priemonė miegui, tačiau moksliniai duomenys apie rutinį jo veiksmingumą nemigai išlieka riboti, todėl vartojimas turėtų turėti aiškų pagrindą.

    Multivitaminai ir svarbiausias, bet pamirštamas veiksnys

    Multivitaminai gali būti naudingi vyresniems žmonėms, kurie valgo labai mažai arba jų mityba yra menkai įvairi. Vis dėlto dideli populiaciniai tyrimai rodo, kad kasdienis multivitaminų vartojimas nebūtinai susijęs su mažesne bendro mirtingumo rizika, todėl tai neturėtų būti automatinis pasirinkimas visiems.

    Vienas dažniausiai nuvertinamų „papildų“ vyresniame amžiuje yra baltymai, nors tai ne vitaminas ir ne mineralas. Per mažas baltymų kiekis didina su amžiumi susijusio raumenų nykimo riziką, o kartu ir griuvimų, silpnumo bei savarankiškumo praradimo tikimybę, todėl mitybos korekcijos neretai duoda daugiau naudos nei naujas buteliukas spintelėje.

    Kada papildai gali pakenkti

    Neprižiūrimas vartojimas gali būti žalingas: didelės vitamino D ar vitamino A dozės gali sukelti toksinį poveikį. Geležis neturėtų būti vartojama be patvirtinto trūkumo, nebent taip nurodė sveikatos priežiūros specialistas.

    Taip pat svarbios sąveikos su vaistais, o aukštų dozių antioksidantų vartojimas kai kuriose grupėse siejamas su nepageidaujamais rezultatais. Dėl to saugiausias kelias vyresniame amžiuje dažniausiai prasideda nuo mitybos įvertinimo ir kraujo tyrimų, ypač B12, foliatų, geležies ir vitamino D.

    Specialistai pabrėžia, kad visuotinė papildų schema visiems senjorams nėra pagrįsta. Daugeliu atvejų veiksmingiausia yra tikslinė taktika, kai papildai parenkami pagal patvirtintą trūkumą, aiškius rizikos veiksnius, vartojamus vaistus ir bendrą sveikatos būklę.

  • Dziadkų pamėgtas mėsos gaminys vėl grįžta į virtuvę: daugelį šiandien jis baugina

    Pamirštas subproduktas grįžta

    Dar prieš kelis dešimtmečius kiaulienos plaučiai daugelyje namų buvo įprastas produktas, naudojamas sriuboms, troškiniams, įdarams ar paštetams. Tuo metu buvo įprasta panaudoti kuo daugiau gyvulio dalių, todėl subproduktai turėjo aiškią vietą kasdienėje mityboje.

    Šiandien dalis žmonių juos aplenkia dėl kvapo, tekstūros ar įpročių pasikeitimo, tačiau maisto kultūroje ryškėja priešinga kryptis. Populiarėjant taupesniam vartojimui ir virtuvei be švaistymo, subproduktai vėl atsiduria restoranų ir namų virtuvėse.

    Kuo vertingi kiaulienos plaučiai?

    Kiaulienos plaučiai laikomi palyginti liesu subproduktu, todėl kai kuriems gali pasirodyti patrauklūs kaip baltymų šaltinis. Juose taip pat aptinkama B grupės vitaminų, įskaitant vitaminą B12, kuris svarbus normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujodarai.

    Vertę papildo ir jungiamojo audinio baltymai, tarp jų kolagenas, lemiantis specifinę tekstūrą. Dėl to tokie patiekalai dažnai siejami su sočiu, ilgai verdamu maistu, kuris gerai dera su daržovėmis, kruopomis ar ankštinėmis kultūromis.

    Saugumas ir kam verta atsargiau

    Subproduktai neretai apipinami mitais, esą jie savaime nesaugūs ar kaupia kenksmingas medžiagas. Praktikoje svarbiausia yra kilmė, šviežumas, higiena ir tinkamas terminis apdorojimas: gerai nuplauti ir pakankamai ilgai virti ar troškinti.

    „Jeigu produktas yra iš patikimo šaltinio ir tinkamai termiškai apdorotas, rizika ženkliai sumažėja“, – sako mitybos specialistai, primenantys, kad didžiausios problemos dažniausiai kyla dėl netinkamo laikymo ir per trumpo kaitinimo.

    Ypatingą dėmesį turėtų skirti nėščiosios, vyresnio amžiaus žmonės ir asmenys su nusilpusiu imunitetu. Taip pat atsargumas rekomenduotinas turintiems lėtinių virškinimo ar inkstų ligų, ypač jei gydytojas yra nurodęs riboti tam tikrus gyvūninius produktus.

    Kaip paruošti, kad būtų skanu

    Skonis dažniausiai priklauso ne nuo paties produkto, o nuo paruošimo. Kiaulienos plaučius įprasta kelis kartus perplauti šaltu vandeniu, o tuomet ilgai virti su daržovėmis ir prieskoniais, kad sušvelnėtų kvapas ir tekstūra.

    Dažniausiai jie naudojami tirštesnėms sriuboms, troškiniams ar įdarams, kur tekstūra susilieja su kitais ingredientais. Specialistai pataria vengti kepimo dideliame riebalų kiekyje, nes taip patiekalas tampa sunkesnis ir praranda liesesnio produkto pranašumą.

    Nors subproduktai gali būti įdomus raciono paįvairinimas, jie neturėtų tapti vieninteliu baltymų šaltiniu. Subalansuotai mitybai svarbu įvairovė, o porcijos dydį verta derinti prie asmeninių sveikatos poreikių.

  • Tyrimas: vitamino B12 trūkumas siejamas su raumenų nykimu ir greitesniu senėjimu

    Vitaminas B12 dažniausiai minimas kalbant apie nervų sistemos veiklą, kraujodarą ir mažakraujystės riziką. Tačiau naujesni tyrimai rodo, kad jo vaidmuo platesnis: jis gali būti svarbus ląstelių energijos gamybai ir raumenų funkcijai, o tai susiję su sveiku senėjimu.

    Mokslininkų komanda iš Kornelio universiteto analizavo, kaip B12 trūkumas veikia ląstelių metabolizmą. Tyrimo išvadose pabrėžiama, kad pokyčiai gali prasidėti dar iki klasikinių, lengviau atpažįstamų simptomų, tokių kaip megaloblastinė anemija ar tirpimai dėl neuropatijos.

    Vienas svarbiausių akcentų susijęs su mitochondrijomis, ląstelių struktūromis, kurios atsakingos už energijos gamybą. Tyrėjai nurodo, kad B12 trūkumas gali mažinti skeleto raumenų gebėjimą efektyviai gaminti energiją, o raumenims energijos poreikis yra ypač didelis.

    Šalia to aptiktas ryšys tarp mažesnio B12 kiekio ir prastesnių rodiklių, susijusių su raumenų mase. Tai svarbu senstant, nes raumenų masės ir jėgos mažėjimas didina kritimų riziką, blogina judrumą, o ilgainiui gali lemti didesnį trapumą ir priklausomybę nuo pagalbos kasdienybėje.

    Visuomenės sveikatos požiūriu aktualu tai, kad problemų gali kelti ne vien ryškus, bet ir ribinis vitamino B12 nepakankamumas. Tokiais atvejais žmogus gali nejausti aiškių simptomų, tačiau organizmo gebėjimas susidoroti su metaboliniu stresu, uždegiminiais procesais ar su amžiumi susijusiais pokyčiais gali silpnėti.

    Dažniau nepakankami B12 rodikliai nustatomi vyresniame amžiuje, nes prastėja įsisavinimas, taip pat žmonėms, kurie mažai vartoja gyvūninės kilmės produktų. Didesnė rizika siejama ir su tam tikromis būklėmis ar vaistais, galinčiais paveikti vitamino įsisavinimą, todėl individualus įvertinimas tampa itin svarbus.

    Natūraliai vitaminą B12 gamina mikroorganizmai, o žmogaus mityboje patikimiausi jo šaltiniai tradiciškai yra gyvūninės kilmės produktai, pavyzdžiui, žuvis, mėsa, kiaušiniai ir pieno produktai. Dėl to žmonėms, ribojantiems šiuos produktus, dažniau prireikia papildomų sprendimų.

    Mokslininkai taip pat ieško alternatyvių B12 šaltinių ir gamybos būdų, įskaitant laboratorinį mikroorganizmų ar kai kurių dumblių auginimą. Vis dėlto praktikoje svarbiausia yra užtikrinti, kad būtų gaunama žmogaus organizmui tinkama ir įsisavinama B12 forma, o dėl papildų ar tyrimų poreikio rekomenduojama tartis su gydytoju.

    Specialistai primena, kad vien tik bendras vitaminų vartojimas „profilaktiškai“ ne visada yra geriausias sprendimas. Jei įtariamas B12 trūkumas, tikslingiausia yra įvertinti individualią riziką, mitybą, gretutines ligas ir, jei reikia, atlikti tyrimus bei pasirinkti tinkamą korekcijos planą.