CP v2

Tag: Vitaminas C

  • Taip verdate bulves? Specialistai įspėja: taip galite prarasti iki 80 proc. vitaminų

    Bulvės mūsų virtuvėje įsitvirtinusios jau kelis šimtmečius, todėl jų virimas dažnai atliekamas automatiškai: vanduo, druska ir 15–20 minučių puode. Tačiau mitybos specialistai primena, kad būtent įprasti įpročiai lemia didžiausius maistinių medžiagų nuostolius.

    Vandenyje tirpūs vitaminai, ypač vitaminas C ir dalis B grupės vitaminų, verdant lengvai pereina į nuovirą. Kuo daugiau bulvė supjaustoma ir kuo ilgiau verdama, tuo didesnis kontaktas su vandeniu ir šiluma, todėl nuostoliai gali būti labai reikšmingi.

    Didžiausia klaida – per smulkiai pjaustyti

    Norint išsaugoti daugiau vertingų medžiagų, bulves verta virti kuo didesniais gabalais arba visai nepjaustyti. Didžiausia vitaminų ir mineralų koncentracija yra visai po odele, todėl bulvių skutimas ir smulkinimas dar labiau sumažina jų maistinę vertę.

    Kitas svarbus veiksnys yra virimo trukmė: pervirtos bulvės praranda tekstūrą, tampa vandeningos, o nuovire lieka daugiau ištirpusių medžiagų. Praktinis patarimas paprastas: minkštumą verta tikrinti anksčiau, o išvirus vandenį nupilti iš karto.

    Į šaltą vandenį ar į verdantį?

    Klausimas, į kokį vandenį dėti bulves, priklauso nuo rezultato lėkštėje. Jei bulvės bus skirtos tyrelei ar salotoms, dažnai pasirenkamas virimas nuo šalto vandens, kad gumbai sušiltų tolygiai ir vienodai suminkštėtų.

    Jei norisi labiau išlaikyti struktūrą, o ypač verdant jaunas bulves ar bulves su odele, pravartu dėti jas į jau verdantį vandenį. Taip greičiau „uždaromas“ paviršius, trumpėja bendras virimo laikas ir mažiau medžiagų spėja pereiti į nuovirą.

    Skonis be druskos ir dar viena gudrybė

    Druska puode yra įprotis, bet ji nėra būtina skoniui: aromatą gali sustiprinti krapai, lauro lapas, kmynai ar česnako skiltelė. Prieskonius galima dėti virimo pradžioje, o po nupylimo bulves gardinti sviestu, pipirais ar švelniai rūkyta paprika.

    Dar vienas niuansas, apie kurį kalba mitybos specialistai, yra patiekimo temperatūra. Atvėsusiose bulvėse dalis krakmolo pakinta į atsparesnį, todėl toks garnyras dažnai siejamas su lėtesniu gliukozės šuoliu ir didesne nauda žarnyno mikrobiotai.

  • Kas nutinka organizmui reguliariai valgant krapus: kuo naudingi antioksidantai ir vitaminai

    Krapai dažniausiai atsiduria lėkštėje kaip prieskonis sriuboms, daržovėms ar rauginiams, tačiau jų nauda gali būti platesnė nei vien skonis. Reguliarus, net ir nedidelis kiekis papildomai praturtina racioną augalinėmis medžiagomis, kurios svarbios bendrai savijautai.

    Šis aromatingas augalas tradiciškai vartojamas Europos ir Artimųjų Rytų virtuvėse, o šiuolaikinėje mityboje vertinamas kaip paprastas būdas dažniau rinktis žalumynus. Mitybos specialistai pabrėžia, kad sveikatai svarbi ne viena „stebuklinga“ žolelė, o įvairių augalinių produktų gausa kasdienybėje.

    Krapuose yra augalinių junginių, kurie veikia kaip antioksidantai ir gali prisidėti prie apsaugos nuo oksidacinio streso. Oksidacinis stresas siejamas su ląstelių pažeidimais, todėl antioksidantų tema dažnai minima kalbant apie subalansuotą mitybą ir ilgalaikę sveikatą.

    Svarbu tai, kad prieskoniniai augalai dažnai vartojami mažais kiekiais, todėl jų indėlis į bendrą antioksidantų kiekį priklauso nuo viso raciono. Vis dėlto krapai gali tapti patogiu kasdieniu „priedu“, ypač jei jie pakeičia dalį sūresnių ar riebesnių padažų.

    Liaudies medicinoje krapai nuo seno siejami su virškinimo komfortu, o krapų arbata tradiciškai vartota esant pilvo pūtimui ar diskomfortui. Šiandien tokius teiginius medicina vertina atsargiau, tačiau pats įprotis gardinti patiekalus žalumynais dažnai padeda rinktis lengvesnį maistą.

    Krapų aromatas ypač tinka daržovių patiekalams, ankštinėms kultūroms, žuviai, taip pat jogurto ar varškės pagrindo užtepėlėms. Dėl to jie gali prisidėti prie didesnio daržovių suvartojimo, o tai yra vienas nuosekliausių sveikos mitybos principų.

    Krapuose randama vitamino C, mangano, taip pat mažesnių kiekių kitų mineralų, pavyzdžiui, kalcio. Šios medžiagos reikalingos įvairioms organizmo funkcijoms, tačiau krapai paprastai nėra pagrindinis jų šaltinis, nes suvartojami nedideliais kiekiais.

    Didesnė vertė dažnai slypi įprotyje: nuolat įtraukiant žalumynus, racionas tampa įvairesnis, o kartu didėja tikimybė gauti skirtingų augalinių medžiagų. Jei norisi apčiuopiamesnio efekto, pravartu krapus derinti su kitais žalumynais ir daržovėmis, o ne pasikliauti vienu produktu.

    Švieži krapai turi intensyviausią aromatą, todėl tinka berti ant jau paruošto patiekalo arba įmaišyti į šaltus padažus. Užšaldyti krapai taip pat išlaiko skonį, todėl tai praktiškas sprendimas, kai norisi žalumynų ne sezono metu.

    Reguliarus vartojimas nereiškia didelių kiekių: dažnai pakanka kasdien įdėti žiupsnelį į sriubą, salotas ar užtepėlę. Taip krapai tampa ne „supermaistu“, o paprasta, realiai pritaikoma raciono dalimi.

  • Melionas ar arbūzas: kuris vaisius iš tiesų sveikesnis ir ką rodo jų sudėtis?

    Melionas ar arbūzas: kuris vaisius iš tiesų sveikesnis ir ką rodo jų sudėtis?

    Melionų ir arbūzų sezonas Europoje įsibėgėja vasaros pradžioje, todėl šie vaisiai vis dažniau atsiduria pirkinių krepšeliuose. Abu jie laikomi puikiu pasirinkimu karštomis dienomis, nes yra sultingi, lengvi ir padeda palaikyti skysčių balansą.

    Melionai ir arbūzai priklauso tai pačiai moliūginių šeimai, tačiau jų maistinė sudėtis skiriasi. Melionas paprastai sudarytas maždaug iš 90 proc. vandens, o arbūze jo kiekis dar didesnis ir siekia apie 92–93 proc., todėl pastarasis dažnai laikomas vienu geriausių natūralių būdų atsigaivinti.

    Skirtumai matomi ne tik išvaizdoje, bet ir biologiškai aktyviuose junginiuose. Arbūzo raudoną spalvą lemia likopenas, karotenoidų grupės antioksidantas, siejamas su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso. Tuo metu oranžinių veislių melionai yra vertinami dėl beta karoteno, kuris organizme gali virsti vitaminu A ir svarbus regėjimui bei odos būklei.

    Vertinant vitaminus ir mineralus, melionai neretai laimi įvairovės prasme, ypač jei kalbama apie vitamino C ir kalio kiekį. Dėl to jie gali būti naudingesni tiems, kurie siekia papildyti racioną šiomis medžiagomis, ypač laikotarpiu, kai gausiau prakaituojama.

    Vis dėlto vieno aiškaus atsakymo, kas sveikiau, nėra, nes pasirinkimas priklauso nuo poreikių ir bendros mitybos. Jei prioritetas yra maksimalus atsigaivinimas ir itin lengvas užkandis, dažniau pasirenkamas arbūzas, o jei norisi daugiau vitaminų ir mineralų įvairovės, praktiškas sprendimas gali būti melionas.

    Specialistai primena, kad abu vaisiai turi natūralių cukrų, todėl svarbiausia išlikti saikingiems ir derinti su baltymais ar skaidulomis turinčiu maistu. Toks derinys padeda ilgiau jaustis sotiems ir išvengti staigių gliukozės svyravimų, ypač jei vaisiai valgomi kaip atskiras užkandis.

  • Šis senas „lenkiškas“ supervaisius grįžta į virtuvę: vitamino C daugiau nei citrusiniuose

    Valgomasis sedulas, dar vadinamas dereniu (lot. Cornus mas), šimtmečius buvo vertinamas Vidurio ir Rytų Europoje, tačiau šiandien daugeliui yra primirštas. Tai ilgaamžis krūmas arba nedidelis medis, išsiskiriantis tuo, kad žydi labai anksti, dar žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį. Dėl tokios biologijos jis neretai laikomas vienu patikimiausių ankstyvų medingųjų augalų.

    Derėniaus vaisiai prinoksta vasaros pabaigoje ir rudenį, dažniausiai nuo rugpjūčio iki spalio. Jie pailgi, raudoni ar tamsiai vyšniniai, su didele kieta kaulavaise, o skonis dažnai apibūdinamas kaip rūgštokas, primenantis vyšnių ir spanguolių derinį. Dėl ryškios rūgšties šie vaisiai tinka ne tik desertams, bet ir sūriems patiekalams.

    Mitybos požiūriu sedulo vaisiai vertinami dėl vitamino C, skaidulų ir antioksidantų gausos. Įvairių šaltinių duomenimis, 100 gramų šviežių vaisių gali turėti apie 40–50 kilokalorijų, o vitamino C kiekis kai kuriose veislėse būna didesnis nei įprastuose citrusiniuose vaisiuose. Be to, juose aptinkama kalio, kalcio, fosforo ir geležies.

    Didžiausią mokslininkų dėmesį traukia sedulo polifenoliai, flavonoidai ir antocianinai, suteikiantys vaisiams sodrią spalvą. Šie junginiai siejami su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu, o kai kurie tyrimai nagrinėja galimą teigiamą įtaką gliukozės ir lipidų apykaitai. Vis dėlto sedulas nėra stebuklingas riebalų degintojas: realistiškiau jį vertinti kaip maistingą priedą, galintį padėti subalansuoti racioną.

    Kulinarijoje sedulas vertinamas dėl universalumo ir ryškaus skonio. Iš prinokusių vaisių gaminami džemai, sirupai, sultys, kompotai, džiovinami vaisiai ar ruošiami šilti gėrimai, o rūgštesnis poskonis padeda „pakelti“ sunkesnius patiekalus. Tradiciškai iš sedulo gaminama ir derenių užpiltinė, tačiau vartojant alkoholį rekomenduojama saikingai.

    Virtuvėje sedulas dažnai maišomas su obuoliais ar kriaušėmis, kad skonis būtų švelnesnis, o tekstūra tirštesnė. Taip pat populiarėja padažai ir želė prie keptos mėsos, paukštienos, brandintų sūrių, nes vaisiaus rūgštis gerai subalansuoja riebumą. Įdomi alternatyva – neprinokusių vaisių marinavimas sūryme, kai jie naudojami panašiai kaip alyvuogės.

    Norint įtraukti sedulą į mitybą, svarbu rinktis gerai prinokusius vaisius, nes neprinokę gali būti itin aitroki ir rūgštūs. Dėl natūralios rūgšties ir aktyvių junginių jautresniems žmonėms didesni kiekiai gali dirginti skrandį, todėl verta pradėti nuo mažų porcijų. Kaip ir kitų uogų bei vaisių atveju, didžiausia nauda pasiekiama, kai sedulas tampa įvairios, daržovėmis ir skaidulomis turtingos mitybos dalimi.

  • Kivį valgėte neteisingai: 3 būdai iš vaisiaus gauti maksimumą naudos ir skonio

    Kivis dažnai laikomas paprastu užkandžiu, tačiau nuo to, kaip jį nuplaunate, valgote ir laikote, priklauso ir skonis, ir maistinė vertė. Nors vaisius atrodo švarus, jo paviršiuje gali likti dulkių, nešvarumų ir kitų likučių nuo kelionės iki parduotuvės lentynos.

    Kivį geriausia plauti tik prieš pat valgymą, o ne iš karto parsinešus iš parduotuvės. Per ilgai laikomas šlapias vaisius greičiau praranda kokybę, o drėgmė ant žievelės gali paskatinti gedimo procesus.

    Kaip teisingai nuplauti kivį

    Nuplaukite vaisių po vėsiu tekančiu vandeniu apie 10–20 sekundžių, švelniai patrindami žievelę rankomis, ypač jei ji atrodo apsinešusi. Tuomet nusausinkite švariu virtuviniu arba popieriniu rankšluosčiu.

    Toks paprastas veiksmas sumažina nepageidaujamų medžiagų patekimą į organizmą ir yra ypač svarbus, jei kivį planuojate valgyti su žievele. Kadangi vaisius perina rinkimą, pakavimą, transportą ir sandėliavimą, ant paviršiaus gali patekti ir bakterijų nuo rankų ar taros.

    Trys būdai valgyti kivį

    Dažniausias pasirinkimas – nulupti ir supjaustyti. Žievelę patogu nuimti daržovių skustuku arba peiliu, o minkštimą supjaustyti riekelėmis ar pusmėnuliais, priklausomai nuo to, kaip patogiau valgyti ar patiekti.

    Kitas greitas būdas – perpjauti per pusę ir išskobti šaukšteliu. Taip lengva užkąsti darbe ar kelionėje, nes nereikia nei lupti, nei pjaustyti, o vaisiaus sultys lieka viduje.

    Trečias variantas, kurio daugelis vengia be reikalo, – valgyti su žievele. Kivio žievelė yra valgoma, o dalis skaidulų ir mikroelementų slypi būtent išoriniame sluoksnyje, todėl tinkamai nuplautas vaisius gali būti maistingesnis. Skonis gali pasirodyti šiek tiek žemiškas, o tekstūra pūkuota, tačiau tai labiau įpročio klausimas.

    Kaip laikyti, kad neprarastų skonio

    Kivis kambario temperatūroje dažniausiai išsilaiko apie savaitę, o šaldytuve gali išbūti iki mėnesio, jei buvo pirktas dar ne visai prinokęs. Tikslus laikas priklauso nuo sunokimo momento ir laikymo sąlygų.

    Neprinokusį kivį laikykite kambario temperatūroje, kol jis šiek tiek suminkštės paspaudus. Jei norite procesą pagreitinti, dėkite vaisių į popierinį maišelį, o kartu įdėtas obuolys ar bananas dar labiau paspartins nokimą.

    Prinokusį kivį geriausia perkelti į šaldytuvą ir laikyti vaisių bei daržovių stalčiuje, kad ilgiau išliktų šviežias. Supjaustytą kivį laikykite sandariame inde ar sandariai uždarytame maišelyje šaldytuve ir suvalgykite per 1–2 dienas, kad neišsausėtų ir neprarastų skonio.

  • Kosmetologai to nepasakys: brangias procedūras nuo pigmentacijos pakeičia vienas kremas

    Pigmentinės dėmės, strazdanos ar po aknės likę patamsėjimai dažnai siejami su brangiomis procedūromis, tačiau dermatologijoje vis daugiau dėmesio skiriama nuosekliam namų režimui. Daugeliu atvejų odos toną galima gerinti palaipsniui, jei pasirenkami tinkami aktyvūs ingredientai ir laikomasi apsaugos nuo saulės.

    Dažniausios hiperpigmentacijos priežastys yra ultravioletinių spindulių poveikis, uždegimas po bėrimų, hormoniniai svyravimai ir natūralūs odos senėjimo procesai. Net ir naudojant veiksmingas priemones, be kasdienės fotoprotekcijos rezultatai paprastai būna trumpalaikiai, o naujos dėmės atsiranda greičiau.

    Kas realiai veikia namuose?

    Vienas dažniausiai rekomenduojamų ingredientų yra vitaminas C, nes jis veikia kaip antioksidantas ir gali padėti mažinti matomą patamsėjimą, ypač jei jis susijęs su saulės poveikiu. Stabilios formos ir tinkama pakuotė čia svarbios, nes vitaminas C jautrus šviesai ir orui, todėl prastai laikomas produktas gali būti mažiau efektyvus.

    Kitas plačiai taikomas komponentas yra niacinamidas, dar vadinamas vitaminu B3. Jis vertinamas dėl gebėjimo padėti mažinti netolygų toną ir paraudimą bei stiprinti odos barjerą, todėl dažnai tinka ir jautresnei odai, ypač kai priemonės naudojamos reguliariai.

    Po aknės likusiai pigmentacijai ir uždegiminiams pakitimams neretai pasirenkama azelaino rūgštis. Ji laikoma švelnesne alternatyva agresyvesniems šveitimams, gali padėti raminti odą ir tolyginti atspalvį, tačiau efektas paprastai matomas palaipsniui, o pradėjus naudoti gali prireikti įsivertinti odos toleranciją.

    SPF – esminė sąlyga rezultatui

    Dermatologai nuosekliai pabrėžia, kad be kasdienės apsaugos nuo saulės net ir geriausi šviesinantys ingredientai dažnai neduoda norimo rezultato. UV spinduliai veikia ne tik vasarą: jie prasiskverbia pro debesis, o UVA dalis gali pasiekti odą ir per automobilio ar biuro langus.

    Praktiškai tai reiškia, kad plataus spektro SPF turėtų tapti kasdieniu įpročiu, o ne priemone tik atostogoms. Pigmentacijos prevencijoje svarbiausia yra nuoseklumas: reguliarus SPF naudojimas dažnai lemia, ar patamsėjimai šviesės, ar atsinaujins.

    Kada tikėtis pokyčių?

    Odos atsinaujinimo ciklas dažnai trunka apie mėnesį, todėl staigaus efekto paprastai nebūna. Pastebimesni pokyčiai dažniausiai išryškėja per 4–6 savaites, kai aktyvūs ingredientai naudojami nuosekliai ir kartu kasdien taikoma fotoprotekcija.

    Jei pigmentacija greitai progresuoja, atsiranda netipinių dėmių, niežėjimas ar kraujavimas, verta pasikonsultuoti su dermatologu. Tokiais atvejais svarbu atmesti kitas odos būkles ir parinkti saugiausią, individualiai tinkamą gydymo planą.

  • Kantalupos melionas: kuo jis naudingas širdžiai ir kraujospūdžiui, ir kaip parduotuvėje išsirinkti gerą

    Vaisių skyriuje dažniausiai automatiškai renkamės obuolius ar bananus, o kantalupos melionas lieka nuošalyje. Vis dėlto tai vienas vandeningiausių ir vasarai tinkamiausių vaisių, kurio maistinė sudėtis gali būti palanki širdžiai ir kraujospūdžio kontrolei.

    Kantalupa išsiskiria dideliu vandens kiekiu, skaidulomis ir antioksidantais, todėl padeda palaikyti skysčių balansą ir virškinimą. Mitybos požiūriu svarbiausia, kad šiame melione gausu kalio, o būtent kalis siejamas su normalios kraujospūdžio kontrolės palaikymu, ypač kai racione per daug druskos.

    Kuo kantalupa vertinga?

    Oranžinė kantalupos minkštimo spalva rodo, kad joje yra karotenoidų, tarp jų beta karoteno, kuris organizme gali virsti vitaminu A. Antioksidantai mityboje siejami su mažesniu oksidaciniu stresu, o tai svarbu ilgalaikei širdies ir kraujagyslių sveikatai.

    Dar vienas kantalupos privalumas yra vitaminas C, prisidedantis prie normalios imuninės sistemos veiklos ir kolageno gamybos. Praktikoje tai reiškia, kad kantalupa gali būti geras pasirinkimas kaip lengvas užkandis karštuoju sezonu, kai norisi kažko gaivaus, bet ne per sunkaus skrandžiui.

    Kraujospūdis ir kalis

    Kalis padeda palaikyti normalų kraujospūdį, nes dalyvauja skysčių pusiausvyroje ir nervų bei raumenų veikloje. Kuo racione daugiau natrio iš druskos ir perdirbtų produktų, tuo aktualiau užtikrinti pakankamą kalio kiekį iš maisto, įskaitant vaisius ir daržoves.

    Tačiau vien kantalupos įtraukimas į valgiaraštį kraujospūdžio problemų neišsprendžia, jei išlieka sėslus gyvenimo būdas, nuolatinis stresas, per didelis alkoholio vartojimas ar druskos perteklius. Geriausi rezultatai paprastai pasiekiami derinant mitybą, fizinį aktyvumą ir gydytojo rekomendacijas.

    Kaip išsirinkti skanią kantalupą?

    Prinokusi kantalupa dažniausiai turi ryškų, saldų kvapą ties kotelio vieta, o pats vaisius turėtų atrodyti sunkus pagal savo dydį. Per lengvas melionas neretai būna pradžiūvęs, o jo minkštimas mažiau sultingas.

    Žievelė paprastai turi aiškų tinklelį, o foninė spalva labiau linksta į gelsvą nei į ryškiai žalią. Renkantis verta vengti vaisių su įtrūkimais ar minkštomis, pažeistomis vietomis, nes tokiuose melionuose greičiau dauginasi mikroorganizmai.

    Kantalupą patogiausia laikyti kambario temperatūroje, kol ji pilnai sunoksta, o perpjautą būtina laikyti šaldytuve ir suvalgyti per trumpą laiką. Jei melioną planuojate valgyti ne iš karto, geriau rinktis kiek kietesnį, bet kvapnų vaisių.

    Vis dėlto kantalupa tinka ne visiems: žmonėms, sergantiems inkstų ligomis, dėl kalio kiekio verta pasitarti su gydytoju. Sergantiems diabetu svarbu atsižvelgti į porcijos dydį ir bendrą angliavandenių kiekį dienos racione.

  • Agurko ir ananaso gėrimas iš trintuvo: gaivina, padeda hidratacijai ir tinka lengvam kokteiliui

    Lėtaeigė sulčiaspaudė leidžia išgauti skaidresnes sultis, tačiau dalis vertingų medžiagų dažnai lieka minkštime, kuris išmetamas. Plakant trintuvu, į gėrimą patenka visas vaisius ar daržovė, todėl kartu išsaugoma daugiau skaidulų ir natūralaus sotumo.

    Vienas paprasčiausių vasaros derinių yra agurkas ir ananasas. Agurkas sudarytas maždaug iš 95 proc. vandens, todėl toks gėrimas ypač tinka, kai norisi lengvai papildyti skysčių atsargas karštu oru.

    Kas naudinga šiame derinyje?

    Agurkuose yra kalio, kuris svarbus normaliai raumenų funkcijai ir padeda palaikyti skysčių pusiausvyrą organizme. Nors tai nėra gydymo priemonė, pakankamas skysčių vartojimas ir kalio šaltiniai mityboje siejami su geresne savijauta, ypač kai gausiau prakaituojama.

    Ananasas vertinamas dėl vitamino C ir augalinio fermento bromelaino. Bromelainas dažnai minimas dėl galimo ryšio su baltymų virškinimu, o vitaminas C prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos.

    Gėrimas iš trintuvo dažniausiai būna tirštesnis nei klasikinės sultys, labiau primena glotnutį. Tai privalumas tiems, kurie nori gauti daugiau skaidulų, nes jos lieka minkštime, o būtent skaidulos prisideda prie normalios žarnyno veiklos.

    Į ką atkreipti dėmesį gaminant?

    Jei ananasas labai prinokęs, papildomų saldiklių nereikės. Kai kuriems žmonėms šviežias ananasas gali dirginti burnos gleivinę, todėl patariama pašalinti kietesnę šerdį ir rinktis gerai sunokusį vaisių.

    Norint dar gaivesnio rezultato, dalį vandens galima pakeisti ledukais. Gėrimą verta gerti neperkoštą, nes perkošus netenkama dalies skaidulų ir tirštumo, dėl kurių toks kokteilis ilgiau suteikia sotumo.

    Paprastas receptas namuose

    Dideliam ąsočiui, apie 1,5 litro, prireiks vieno ananaso, 3 lauko agurkų arba 1 ilgo šiltnaminio agurko ir 400 mililitrų šalto vandens. Ananasą nulupkite, išpjaukite kietesnę šerdį, supjaustykite gabalėliais ir sudėkite į trintuvą.

    Agurkus gerai nuplaukite ir supjaustykite, dažniausiai jų lupti nereikia, jei žievė nėra karti. Užpilkite šaltu vandeniu ir sutrinkite iki vientisos masės, o jei norisi desertinio varianto, įdėkite smulkinto ledo.

    Šis gėrimas gali būti lengvas užkandis tarp valgymų ar gaivinantis pasirinkimas po fizinio aktyvumo. Vis dėlto, jei turite virškinimo jautrumų ar laikotės gydytojo rekomenduotos dietos, ingredientus verta derinti prie savo individualių poreikių.

  • Džiovintas duonvaisis (jackfruit): saldus užkandis vietoj saldainių ir nauda odai

    Perdirbto maisto ir pridėtinio cukraus gausoje vis daugiau žmonių ieško užkandžių, kurie būtų ir skanūs, ir sotesni, bet kartu neprimintų įprastų saldumynų. Vienas iš dažniau „sveikos lentynos“ pasirinkimų – džiovintas duonvaisis, dar vadinamas jackfruit, kurio skonis daugeliui primena tropinių vaisių mišinį.

    Džiovintas duonvaisis išsiskiria saldumu ir kramtoma, „mėsinga“ tekstūra, todėl gali būti patraukli alternatyva guminukams ar saldainiams. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad džiovinant vaisius cukrūs susikoncentruoja, tad net ir natūraliai saldus užkandis turėtų likti saiko ribose.

    Kas jame naudingo?

    Palyginti su daugeliu pramoninių saldumynų, džiovintas duonvaisis paprastai suteikia daugiau skaidulų. Skaidulos siejamos su lėtesniu angliavandenių pasisavinimu ir didesniu sotumo jausmu, todėl užkandis gali padėti lengviau suvaldyti norą nuolat užkandžiauti.

    Duonvaisyje taip pat yra kalio, o šis mineralas svarbus normaliai raumenų ir nervų veiklai bei padeda palaikyti normalią kraujospūdžio kontrolę, kai jo gaunama pakankamai su mityba. Be to, vaisiuose aptinkama ir vitamino C, kurio reikia normaliai imuninės sistemos veiklai.

    Ar tikrai lėtina senėjimą?

    Kalbant apie „senėjimo lėtinimą“, dažniausiai turimi omenyje antioksidantai – junginiai, padedantys mažinti oksidacinį stresą. Duonvaisyje randama vitamino C, karotenoidų ir įvairių augalinių junginių, o tai siejama su ląstelių apsauga nuo laisvųjų radikalų poveikio.

    Vitaminas C taip pat reikalingas normaliai kolageno gamybai, o kolagenas svarbus odai, kraujagyslėms ir kitiems audiniams. Tačiau vienas produktas stebuklų nepadarys: odos būklei didžiausią įtaką daro bendra mityba, miegas, streso lygis ir apsauga nuo saulės.

    Kaip išsirinkti parduotuvėje?

    Renkantis džiovintą duonvaisį verta pirmiausia atsiversti sudėtį: kuo ji trumpesnė, tuo geriau. Prioritetas – produktas be pridėtinio cukraus, be nereikalingų riebalų ir su kuo mažiau priedų.

    Jei sudėtyje nurodyti konservantai, verta įvertinti, ar jų tikrai reikia jūsų pasirinkime, ypač jei tokį užkandį planuojate valgyti dažnai. Kaip ir su kitais džiovintais vaisiais, svarbiausia taisyklė paprasta: džiovintas nereiškia „be ribų“.

  • Japonijoje prie riebių patiekalų dažnai patiekiamas daikonas: kaip jis padeda virškinimui

    Daikonas – tai baltoji ridikė (dažnai vadinama japonišku ridiku), Japonijoje laikoma kasdieniu produktu, ypač derinama su žuvimi ir riebesniais patiekalais. Restoranuose greta tempūros ar keptos skumbrės neretai patiekiama nedidelė porcija tarkuoto daikono, vadinamo daikon oroshi.

    Šis priedas naudojamas ne vien dėl skonio ar estetikos. Daikone esantys augaliniai fermentai ir skaidulos gali palengvinti sunkesnio maisto virškinimą, todėl jis dažnai pasirenkamas prie patiekalų, kuriuose daugiau riebalų ir baltymų.

    Kuo daikonas naudingas?

    Daikonas yra mažo kaloringumo daržovė: 100 gramų paprastai turi apie 18 kilokalorijų. Dėl didelio vandens kiekio ir skaidulų jis suteikia sotumo, o aštresnis skonis padeda „atgaivinti“ gomurį po riebių patiekalų.

    Praktikoje daikonas dažnai vertinamas dėl to, kad padeda sumažinti intensyvų žuvies kvapą burnoje. Dėl to jis tapo įprastu priedu prie jūros gėrybių, sušių ir keptos žuvies patiekalų.

    Ką tai gali reikšti sveikatai?

    Daikone esantys antioksidantai ir vitaminas C siejami su imuninės sistemos palaikymu, o skaidulos svarbios normaliai žarnyno veiklai. Į kasdienę mitybą jis dažniausiai įtraukiamas žalias, tarkuotas, marinuotas arba dedamas į sriubas.

    Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad vienas produktas „stebuklo“ nepadaro: kūno svorį ir savijautą lemia bendras racionas, porcijų dydis, fizinis aktyvumas ir miego režimas. Daikonas gali būti naudingas pasirinkimas kaip daržovė, pakeičianti kaloringesnius priedus.

    Kada verta būti atsargiems?

    Žalios ridikėlių giminės daržovės kai kuriems žmonėms gali dirginti virškinamąjį traktą dėl aštresnių junginių ir eterinių aliejų. Sergant skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opalige, esant ūmiems žarnyno sudirgimams ar paūmėjusiems tulžies pūslės sutrikimams, daikoną į racioną patariama įtraukti atsargiai.

    Jei daikono nėra po ranka, artimiausias pakaitalas – įprasta pailga baltoji ridikė. Taip pat tinka juodasis ridikas ar ropė, tik jų skonis paprastai būna aštresnis, todėl pradėti verta nuo mažesnių kiekių.