CP v2

Tag: Vitaminas C

  • Szczawienė sriuba be kiaušinio? Mokslas paaiškina, kodėl tai svarbu ir kam geriau vengti

    Rūgštynės daugeliui primena pavasarį ir klasikinę rūgštynių sriubą, kuri dažniausiai patiekiama su kiaušiniu ar pieno produktais. Toks derinys nėra vien tradicija – jis turi aiškų mitybinį pagrindą, susijusį su rūgštynėse esančiomis medžiagomis.

    Rūgštynės vertinamos dėl vitaminų ir mineralų, tačiau kartu jos turi ir junginių, galinčių kelti problemų, jei jų vartojama per daug. Dėl to specialistai dažnai pataria šį augalą valgyti saikingai ir apgalvotai, ypač žmonėms, turintiems tam tikrų sveikatos sutrikimų.

    Kuo naudingos rūgštynės?

    Rūgštynėse yra vitamino C, kuris svarbus imuninei sistemai ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Taip pat jis prisideda prie kolageno sintezės ir gali pagerinti augalinės kilmės geležies įsisavinimą, kas aktualu žmonėms, kurie mažiau valgo mėsos.

    Šiame augale randama ir geležies, reikalingos hemoglobino gamybai, todėl jos trūkumas siejamas su silpnumu, nuovargiu ir prastesne koncentracija. Vis dėlto svarbu žinoti, kad augalinė geležis įsisavinama prasčiau, tad vien rūgštynės šios problemos neišsprendžia.

    Rūgštynės suteikia skaidulų, kurios palaiko žarnyno veiklą ir gali padėti ilgiau jaustis sotiems. Jose yra ir kalio bei magnio, prisidedančių prie raumenų funkcijos ir normalaus organizmo skysčių balanso.

    Kodėl jos dažnai valgomos su kiaušiniu ar pieno produktais?

    Pagrindinė priežastis – rūgštynėse esantys oksalatai, dar vadinami oksalo rūgšties druskomis. Šie junginiai gali jungtis su kalciu ir sudaryti netirpius kristalus, todėl daliai žmonių didelis oksalatų kiekis mityboje laikomas nepalankiu.

    Kai prie patiekalo pridedama kalcio šaltinių, pavyzdžiui, kiaušinis, grietinė ar jogurtas, dalis oksalatų virškinamajame trakte susijungia su kalciu. Dėl to jų mažiau įsisavinama, o tai laikoma priežastimi, kodėl klasikiniai deriniai praktikoje pasiteisino.

    Kas turėtų būti atsargesni?

    Daugumai sveikų žmonių saikingos rūgštynių porcijos problemų nesukelia, ypač jei mityba įvairi ir vartojama pakankamai skysčių. Vis dėlto svarbiausia yra dažnis ir kiekis, nes būtent reguliarus gausus vartojimas didina rizikas.

    Ypatingo atsargumo dažniausiai reikia žmonėms, kuriems yra buvę kalcio oksalato inkstų akmenų, taip pat sergantiems sunkiomis inkstų ligomis ar turintiems kalcio apykaitos sutrikimų. Jei yra lėtinių virškinamojo trakto problemų ar vartojami specifiniai vaistai, rūgštynių įtraukimą į racioną verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Praktiškai geriausia laikytis paprastos taisyklės: rinktis sezonines porcijas, nevalgyti rūgštynių kasdien ir derinti jas su subalansuotu patiekalu. Taip galima išlaikyti jų skonį ir naudą, kartu sumažinant galimus nepageidaujamus poveikius.

  • Šis vaisius turi net 5 kartus daugiau vitamino C nei kriaušė: karštyje puikiai drėkina

    Karščių metu ieškant lengvų ir gaivinančių užkandžių, vis dažniau minimas samaranginis vaškinis obuolys, dar vadinamas rožiniu obuoliu. Tai Pietryčių Azijoje paplitęs vaisius, kurį dažnai valgoma žalią, dedama į vaisių salotas ar lengvus desertus.

    Didžiausias šio vaisiaus privalumas – labai didelis vandens kiekis, todėl jis tinka tada, kai organizmas prakaituodamas greičiau netenka skysčių. Vis dėlto jis nepakeičia vandens ar mineralinių gėrimų, o veikia kaip papildomas skysčių šaltinis mityboje.

    Samaranginis vaškinis obuolys auga ant Syzygium samarangense medžio, paplitusio Tailande, Indonezijoje ir Malaizijoje. Vaisiai dažnai būna varpelio formos, su plona, blizgia odele ir šviesiu, traškiu bei labai sultingu minkštimu.

    Skonis paprastai švelnus, lengvai salstelėjęs, be ryškios rūgšties, todėl vaisius geriausiai atsiskleidžia atšaldytas. Odelė dažniausiai valgoma, tad pakanka vaisių gerai nuplauti, o minkštesnes, pradėjusias fermentuotis vietas geriau pašalinti.

    Mitybos požiūriu tai lengvas, mažai kaloringas pasirinkimas: 100 gramų dažniausiai turi apie 30–35 kilokalorijas. Dėl didelio vandens kiekio ir švelnaus skonio jis gali būti alternatyva saldumynams ar sunkesniems desertams, ypač vasarą.

    Šis vaisius vertinamas ir dėl vitamino C, kuris prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos, padeda mažinti nuovargį, svarbus kolageno susidarymui bei ląstelių apsaugai nuo oksidacinio streso. Be to, jame aptinkama kalio, nedideli kiekiai skaidulų, taip pat kai kurių B grupės vitaminų.

    Skaičiai, lyginant su įprastais vaisiais, dažnai nustebina: 100 gramų samaranginio vaškinio obuolio gali būti apie 20–25 miligramus vitamino C. Palyginimui, 100 gramų kriaušės dažniausiai turi apie 3–5 miligramus, o obuolio – apie 4–5 miligramus vitamino C, todėl skirtumas gali siekti maždaug 5 kartus.

    Vis dėlto verta prisiminti, kad maistinių medžiagų kiekiai svyruoja priklausomai nuo veislės, sunokimo, auginimo sąlygų ir laikymo. Pervežti egzotiniai vaisiai neretai praranda dalį šviežumo, todėl renkantis svarbu ieškoti tvirtų, nepažeistų vaisių be minkštų dėmių.

    Nors Azijos šalyse tradiciškai įvairios augalo dalys naudotos liaudies medicinoje, šiuolaikiniai tyrimai tokius teiginius vertina atsargiai. Patikimiausia šį vaisių laikyti tiesiog skaniu, vandeningu ir mitybą paįvairinančiu produktu, o ne gydymo priemone.

  • Kolagenas kavoje užkariavo „Instagram“: ar tikrai jaunina, ar tai tik brangus triukas?

    Kolagenas kavoje užkariavo „Instagram“: ar tikrai jaunina, ar tai tik brangus triukas?

    Socialiniuose tinkluose sparčiai plinta kolageno kava, kai į įprastą puodelį įmaišomas hidrolizuoto kolageno miltelių papildas. Šalininkai tikina, kad taip paprasčiau nepamiršti vartoti kolageno kasdien, o skonis dažniausiai beveik nepasikeičia.

    Kolagenas yra pagrindinis žmogaus organizmo struktūrinis baltymas, svarbus odai, kremzlėms, sausgyslėms, raiščiams ir kaulams. Mokslinėje literatūroje aptariama, kad su amžiumi kolageno sintezė mažėja, todėl daliai žmonių aktualėja odos elastingumo, sąnarių komforto ir atsistatymo temos.

    Dažniausiai į gėrimus dedamas hidrolizuotas kolagenas, suskaidytas į smulkesnius peptidus, kad organizmui būtų lengviau jį suvirškinti. Tyrimai rodo, kad reguliariai vartojami kolageno peptidai kai kuriems žmonėms gali nežymiai pagerinti odos drėgnumą ir elastingumą, o taip pat prisidėti prie sąnarių funkcijos rodiklių.

    Vis dėlto kolageno kava nėra stebuklinga priemonė, o terminas jauninamasis gėrimas labiau primena rinkodarą nei medicininę išvadą. Kofeinas pats savaime nepadaro kolageno veiksmingesnio, o pagrindinė tokio derinio nauda yra patogumas, nes kolageną lengviau vartoti nuosekliai.

    Svarbi detalė yra temperatūra: itin karštas gėrimas gali paveikti kai kurių papildų savybes, todėl praktikoje dažnai patariama miltelius maišyti tada, kai kava jau nebeverdanti. Realistiškiausia tikėtis ne greitų pokyčių per kelias dienas, o laipsniško efekto per kelias savaites ar mėnesius, jei vartojimas reguliarus.

    Specialistai taip pat pabrėžia, kad papildai nepakeičia gyvenimo būdo: odai ir jungiamajam audiniui svarbūs visavertis baltymų kiekis, pakankamas miegas, fizinis aktyvumas ir rūkymo vengimas. Kolageno sintezei ypač reikalinga vitamino C gausi mityba, todėl rezultatai priklauso ne vien nuo šaukštelio miltelių puodelyje.

    Kolagenas dažniau pasirenkamas vyresniame amžiuje, intensyviai sportuojant, jaučiant sąnarių diskomfortą ar pastebint odos sausumą ir elastingumo mažėjimą. Tačiau prieš pradedant vartoti papildus, ypač turint lėtinių ligų, vartojant vaistus ar esant nėštumui, verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

  • Nuovargis ir plaukų slinkimas? Gydytojai įspėja: taip krenta feritinas – ką valgyti

    Nuovargis ir plaukų slinkimas? Gydytojai įspėja: taip krenta feritinas – ką valgyti

    Kas yra feritinas ir kodėl svarbu

    Feritinas yra baltymas, kaupiantis geležį organizme ir rodantis geležies atsargas. Kai feritino mažai, organizmui tampa sunkiau palaikyti normalią raudonųjų kraujo kūnelių gamybą, todėl silpnumas gali atsirasti net tada, kai hemoglobinas dar būna normos ribose.

    Gydytojai pabrėžia, kad feritino tyrimas dažnai padeda anksčiau pastebėti artėjančią geležies stoką. Dėl to, jaučiant užsitęsusį nuovargį ar sumažėjusį darbingumą, verta įvertinti ne tik hemoglobiną, bet ir geležies atsargų rodiklius.

    Požymiai ir dažniausios priežastys

    Mažas feritinas neretai siejamas su nuolatiniu nuovargiu, silpnumu, prastesne koncentracija, galvos skausmais ar svaigimu. Kai kuriems žmonėms ryškėja plaukų slinkimas, lūžinėjantys nagai, odos blyškumas, šalčio pojūtis ar dusulys fizinio krūvio metu.

    Dažniausia priežastis yra geležies stoka dėl nepakankamo jos suvartojimo su maistu arba padidėjusių netekčių. Tai gali būti susiję su gausiomis mėnesinėmis, nėštumu, augimu paauglystėje, dažnu kraujo donoryste ar pasikartojančiu kraujavimu virškinamajame trakte.

    Feritinas gali mažėti ir dėl prastesnio geležies pasisavinimo, pavyzdžiui, sergant celiakija ar uždegiminėmis žarnyno ligomis. Specialistai primena, kad vien iš simptomų tiksliai nustatyti priežasties neįmanoma, todėl svarbus gydytojo įvertinimas ir tyrimai.

    Ką valgyti, kad geležies atsargos augtų

    Feritinui didinti svarbu ne tik geležies kiekis, bet ir jos forma. Geriausiai pasisavinama heminė geležis, esanti gyvūninės kilmės produktuose, o neheminė geležis iš augalinių šaltinių pasisavinama prasčiau.

    Praktikoje dažniausiai rekomenduojama reguliariai įtraukti liesą raudoną mėsą, paukštieną, žuvį, kiaušinius, o taip pat kepenis, jei nėra medicininių apribojimų. Augalinių šaltinių dalį gali sudaryti ankštiniai, pilno grūdo produktai, riešutai, sėklos ir žalialapės daržovės.

    Geležies pasisavinimą reikšmingai didina vitaminas C, todėl prie geležies turinčio patiekalo verta derinti paprikas, brokolius, citrusinius vaisius, uogas ar raugintas daržoves. Tuo pačiu verta prisiminti, kad kava ir arbata, vartojamos kartu su maistu, gali mažinti geležies įsisavinimą, todėl jas geriau gerti kitu metu.

    Kitas dažnas „spąstas“ yra didesni kalcio kiekiai tuo pačiu valgymu, pavyzdžiui, pieno produktai kartu su geležies turtingu patiekalu. Dėl to kai kuriems žmonėms patogiau pieno produktus vartoti atskirai, o geležies turtingus patiekalus planuoti kitu dienos metu.

    „Jei nuovargis tęsiasi savaites, o plaukų slinkimas ar dusulys didėja, nereikėtų diagnozuoti savęs vien pagal interneto patarimus“, – sako gydytojai.

    Jeigu feritinas žemas, vien dieta ne visada būna pakankama, ypač kai trūkumas ryškus arba yra nuolatinė netekčių priežastis. Tokiais atvejais sprendimą dėl geležies papildų, jų dozės, vartojimo trukmės ir kontrolinių tyrimų turėtų priimti gydytojas.

  • Mėtos ar pernykštės bulvės: mitybos specialistai paaiškino, kurios iš tiesų naudingesnės

    Mėtos ar pernykštės bulvės: mitybos specialistai paaiškino, kurios iš tiesų naudingesnės

    Parduotuvėse ir turguose prasidėjus sezonui greta pernykščių bulvių vis dažniau atsiranda ir ankstyvųjų, vadinamųjų jaunų. Daugeliui kyla tas pats klausimas: kurias rinktis kasdieniam stalui, jei svarbu ne tik skonis, bet ir nauda sveikatai?

    Bulvės išlieka vienu populiariausių daržovių pasirinkimų, nes suteikia sotumo ir yra universalios virtuvėje. Jose gausu krakmolo, taip pat yra kalio, vitamino B6, skaidulų, o jų maistinė vertė labai priklauso nuo veislės, laikymo ir paruošimo būdo.

    Skonis ir panaudojimas virtuvėje

    Jaunos bulvės atpažįstamos iš labai plonos, lengvai nusitrinančios odelės, todėl dažnai jas pakanka tik gerai nuplauti. Jos paprastai būna tvirtesnės, švelnesnio, kiek saldesnio skonio, o verdant dažniau išlaiko formą.

    Pernykštės bulvės turi storesnę odą ir labiau miltingą struktūrą, todėl po virimo neretai tampa birios. Dėl šios savybės jos patogesnės bulvių košei, blynams, cepelinams ar tešliniams patiekalams, kur svarbi krakmolo gausa.

    Kurių bulvių sudėtis palankesnė?

    Jaunose bulvėse dažnai būna daugiau vitamino C, nes šis vitaminas laikant palaipsniui mažėja. Dėl to sezono pradžioje jos gali būti patrauklesnis pasirinkimas tiems, kas nori daugiau vitaminų iš šviežio derliaus.

    Kartu svarbu žinoti, kad bulvių nauda neapsiriboja vien vitaminais, o didžiausią skirtumą neretai lemia gaminimas. Virtos su odele bulvės paprastai išlaiko daugiau maistinių medžiagų nei nuluptos, o atvėsintos virtos bulvės turi daugiau atspariojo krakmolo, kuris gali būti palankesnis žarnyno mikrobiotai.

    Ką verta prisiminti perkant ir laikant?

    Jaunos bulvės paprastai prasčiau laikosi, todėl jas geriausia suvartoti greičiau ir laikyti vėsiai, tamsiai, bet ne drėgnoje aplinkoje. Pernykštės bulvės sandėliavimui pritaikytos geriau, tačiau ilgai laikant jos gali pradėti dygti ar žaliuoti.

    Žaliuojančių bulvių ir jų dalių valgyti nerekomenduojama, nes jose gali būti daugiau glikoalkaloidų, įskaitant solaniną. Perkant verta rinktis tvirtas, nepažeistas, be ryškių žalių plotų bulves, o namuose nelaikyti jų šviesoje.

    Apibendrinant, jaunos bulvės dažnai laimi dėl šviežumo ir didesnio vitamino C kiekio, o pernykštės išlieka praktiškesnės tam tikriems patiekalams. Sveikiausias pasirinkimas dažniausiai yra tas, kuris derinamas su tinkamu paruošimu, saikingomis porcijomis ir kuo mažiau riebalų turinčiais priedais.

  • Niekada nepjaustykite iceberg salotų: štai ką prarandate ir kaip jas paruošti teisingai

    Iceberg salotos ilgai buvo laikomos mažiau vertingomis dėl švelnaus skonio ir didelio vandens kiekio. Tačiau būtent tai padeda papildyti skysčių atsargas, o lapuose yra vitamino C, folatų ir šiek tiek kalio.

    Didžiausia klaida – pjaustyti peiliu, ypač iš anksto. Perpjovus lapus pažeidžiamos ląstelės, išteka sultys, o kartu greičiau prarandama dalis vandenyje tirpių vitaminų ir mineralų.

    Dėl to kraštai greičiau patamsėja, salotos praranda traškumą ir atrodo nebe tokios šviežios. Šis efektas ypač pastebimas, jei supjaustytos salotos dar ilgai stovi šaldytuve ar jau būna sumaišytos su padažu.

    Ką daryti vietoj pjaustymo

    Profesionaliose virtuvėse dažniau taikomas paprastas triukas: lapai ne pjaustomi, o plėšomi rankomis. Plėšiant pagal natūralias gyslas padaroma mažiau pažeidimų, todėl salotos ilgiau išlieka traškios.

    Patogiausia pirmiausia atskirti lapus nuo koto, pašalinti pažeistas vietas ir suplėšyti didesniais gabalais tik prieš pat patiekimą. Taip net ir su padažu salotos geriau išlaiko struktūrą.

    Kaip laikyti, kad nevystų

    Geriausia laikyti visą, nepažeistą gūžę. Ją verta laisvai apvynioti popieriniu rankšluosčiu, kad sugertų drėgmės perteklių, ir dėti į perforuotą maišelį ar dėžutę, kur patenka oro.

    Salotas laikykite šaldytuvo daržovių stalčiuje, maždaug 4 laipsnių temperatūroje. Plauti iškart po pirkimo nerekomenduojama, nes drėgmė paspartina gedimą.

    Jei liko dalis gūžės, pažeistą vietą uždenkite popieriumi ir stenkitės suvartoti kuo greičiau, geriausia per 24 valandas. Prieš naudojimą lapus nuplaukite ir labai gerai nusausinkite.

    Kaip padidinti maistinę vertę

    Iceberg salotos yra lengvos ir nekaloringos, todėl jas verta derinti su produktais, kurie suteikia daugiau maistinių medžiagų. Riebalų šaltiniai, tokie kaip alyvuogių aliejus, avokadas ar sėklos, padeda geriau įsisavinti riebaluose tirpius vitaminus.

    Spalvingos daržovės, pavyzdžiui, paprika, morkos ar pomidorai, praturtina patiekalą antioksidantais ir suteikia daugiau skonio. Jei norite išlaikyti šviežumą, rinkitės lengvesnius padažus, pavyzdžiui, su natūraliu jogurtu ar alyvuogių aliejumi ir citrina.

  • Krienai: prieskonis virškinimui ir sąnariams, kurį dažnai prisimename tik per šventes

    Krienai dažnai siejami su šventiniu stalu ir riebių mėsos patiekalų priedu, tačiau jų maistinė vertė ir biologiškai aktyvios medžiagos leidžia į šį prieskonį pažiūrėti plačiau. Specialistai pabrėžia, kad aitrus skonis nėra vien „charakteris“ – jis susijęs su junginiais, kurie gali turėti įtakos virškinimui ir uždegiminiams procesams.

    Krienų šaknyje gausu augalinių junginių, vadinamų gliukozinolatais, kurie susmulkinus ar sutarkavus šaknį virsta aštrumą suteikiančiomis medžiagomis. Būtent todėl šviežiai tarkuoti krienai yra ryškesnio skonio nei ilgai pastovėję ar stipriai termiškai apdoroti gaminiai.

    Krienai vertinami dėl vitaminų ir mineralų, ypač vitamino C, taip pat dėl fitocheminių medžiagų, kurios tiriamos dėl galimo antibakterinio poveikio. Nors jų sudėtis gali skirtis pagal auginimo sąlygas ir paruošimo būdą, bendras bruožas išlieka tas pats: tai stipraus poveikio prieskonis, kurio paprastai pakanka nedideliais kiekiais.

    Krienų aštrumas dirgina gleivinę ir refleksiškai skatina seilių bei virškinimo sulčių išsiskyrimą, todėl daliai žmonių jie gali palengvinti sunkesnio maisto virškinimą. Dėl tos pačios priežasties jautresnio skrandžio žmonėms, sergantiems gastritu ar turintiems refliuksą, krienai gali netikti arba turėtų būti vartojami itin saikingai.

    Tradicijoje krienai dažnai patiekiami su mėsa, dešromis ar rūkytais gaminiais neatsitiktinai: aitrūs prieskoniai padeda „pramušti“ riebesnio maisto skonį ir gali paskatinti virškinimo procesus. Be to, krienai neretai pasirenkami kaip priedas prie patiekalų, kurie kai kuriems žmonėms sukelia sunkumo jausmą ar pilvo pūtimą.

    Visgi mitybos specialistai primena, kad krienai nėra „greitas sprendimas“ prastiems įpročiams kompensuoti. Jei virškinimo sutrikimai kartojasi, verta peržiūrėti racioną, porcijų dydžius ir pasitarti su gydytoju, ypač jei atsiranda skausmas ar rėmuo.

    Liaudies medicinoje krienai minimi kaip priemonė peršalimo metu ir kaip vietiškai naudojamas augalas, siejamas su šilumos pojūčiu raumenų ar sąnarių srityje. Aitrūs junginiai gali sukelti odos paraudimą ir šildantį efektą, tačiau tai nereiškia, kad jie gydo sąnarių ligas ar pakeičia vaistus.

    Peršalimo sezonu žmonės kartais renkasi krienus dėl jų aštraus poveikio nosiai ir gerklei, tačiau svarbu nepersistengti. Jei simptomai stiprūs, tęsiasi ilgiau ar kyla temperatūra, saugiausia vadovautis įrodymais grįstomis gydymo rekomendacijomis.

    Krienus galima naudoti ne tik su mėsa: jie tinka su žuvimi, kiaušiniais, varške ar sūriais, taip pat padažams ir marinatams pagyvinti. Virtuvėje verta prisiminti, kad aromatas stipriausias, kai šaknis tarkuojama prieš pat valgymą, o laikant šilumoje ir ore aštrumas greičiau silpsta.

    Renkantis parduotuvėje, pravartu atkreipti dėmesį į sudėtį: kai kuriuose produktuose gali būti nemažai cukraus, druskos ar konservantų, kurie keičia bendrą maistinį profilį. Jei norisi intensyvesnio skonio ir paprastesnės sudėties, dažnai pranašesnė išeitis yra šviežia šaknis ir naminis paruošimas.

  • Apelsinas nebe lyderis: 11 produktų, turinčių daugiau vitamino C ir nustebinsiančių

    Apelsinas dažnai laikomas pagrindiniu vitamino C šaltiniu, tačiau mitybos duomenys rodo, kad jį lenkia ne vienas įprastas produktas. Suaugusiems vyrams rekomenduojama suvartoti apie 90 miligramų vitamino C per parą, moterims – apie 75 miligramus, o vidutinio dydžio apelsinas suteikia maždaug 80 miligramų.

    Vitamino C organizmas pats negamina, todėl jo būtina gauti su maistu. Ši medžiaga svarbi kolageno sintezei, imuninei funkcijai, geležies pasisavinimui ir ląstelių apsaugai nuo oksidacinio streso, todėl raciono įvairovė čia tampa ne mažiau svarbi nei vienas „teisingas“ vaisius.

    Kas vitamino C turi daugiau?

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – acerolos vyšnios, dar vadinamos Barbadoso vyšniomis: 100 gramų gali turėti apie 1 680 miligramų vitamino C. Dėl itin didelės koncentracijos jos dažnai sutinkamos miltelių ar papildų pavidalu, tačiau verta prisiminti, kad natūralių produktų perteklius irgi nėra būtinas.

    Labai daug vitamino C turi ir erškėtuogės – apie 426 miligramus 100 gramų. Lietuvoje jos įprastos arbatoms, tyrelėms ar sirupams, o jų populiarumas vėl auga, nes žmonės ieško sezoninių, vietinių ir mažiau perdirbtų pasirinkimų.

    Saldžiosios paprikos taip pat yra stiprus konkurentas apelsinui: oranžinės paprikos gali turėti apie 158 miligramus 100 gramų, raudonos – apie 142 miligramus, geltonos – apie 139 miligramus. Net žalios paprikos, kurios dažnai laikomos „silpnesnėmis“, gali siekti apie 99,5 miligramo 100 gramų.

    Tarp vaisių išsiskiria gvajavos, kurių 100 gramų porcija gali suteikti apie 228 miligramus vitamino C. Jos kartu yra ir skaidulų šaltinis, o tai svarbu žarnyno veiklai bei sotumo jausmui, todėl gvajavos dažnai minimos kaip vienas praktiškiausių pasirinkimų vasaros racionui.

    Juodieji serbentai, įprasti ir Lietuvoje, 100 gramų gali turėti apie 181 miligramą vitamino C. Be to, jie vertinami dėl gausaus antioksidantų kiekio, o tendencija rinktis šaldytas uogas ištisus metus padeda išlaikyti jų vietą kasdienėje mityboje.

    Daržovės, kurios lenkia apelsiną

    Tarp daržovių dažnai nustebina brokoliai: 100 gramų gali turėti apie 91,3 miligramo vitamino C, tad jie vos pralenkia apelsiną. Vitamino C kiekis priklauso ir nuo gaminimo būdo, todėl trumpas garinimas ar lengvas apkepimas dažnai laikomi praktiškesniais nei ilgas virimas.

    Lapuotieji kopūstai lapiniai kopūstai 100 gramų porcija suteikia apie 93,4 miligramo vitamino C, be to, juose yra ir kitų vitaminų. Dar vienas panašus pasirinkimas – garstyčių špinatai, kurių 100 gramų gali turėti apie 130 miligramų, o skonis, ypač jaunų lapų, dažnai būna švelnesnis, nei sufleruoja pavadinimas.

    Gūžiniai kopūstai iš Briuselio 100 gramų porcija gali turėti apie 143 miligramus vitamino C. Nors jų reputacija tarp vaikų prasta, pastaraisiais metais keičiasi paruošimo įpročiai: kepimas orkaitėje ar trumpas apkepimas su prieskoniais dažnai padeda išryškinti saldesnes natas ir sumažina kartumą.

    Ką verta žinoti apie porcijas?

    Ne visada svarbiausia tik skaičius 100 gramų. Pavyzdžiui, braškės pagal 100 gramų rodiklį nusileidžia apelsinui, tačiau didesnė, įprasta porcija gali jį aplenkti: apie 166 gramų pjaustytų braškių porcija gali suteikti maždaug 97,6 miligramo vitamino C.

    Praktikoje geriausiai veikia paprastas principas: derinti skirtingus vaisius, uogas ir daržoves, o ne pasikliauti vienu produktu. Jei mityboje daug šviežių ar minimaliai apdorotų augalinių produktų, vitamino C poreikį dažniausiai nesunku pasiekti be papildų.

  • Melionas ar arbūzas: prieš sezoną aišku, kuris turi daugiau vitaminų ir kuo skiriasi

    Atėjus šiltiems orams, ant stalo vis dažniau atsiranda melionai ir arbūzai. Abu vaisiai daugiausia sudaryti iš vandens, todėl karštyje padeda palaikyti skysčių balansą ir gali būti lengvas desertas vietoje saldumynų.

    Vis dėlto mitybos požiūriu tai nėra tas pats. Skiriasi ne tik skonis ir aromatas, bet ir kai kurių vitaminų bei mineralų kiekiai, todėl pasirinkimas gali priklausyti nuo to, ko labiausiai reikia jūsų racionui.

    Skirtumai, kuriuos verta žinoti

    Arbūzas dažniausiai siejamas su raudonu minkštimu ir labai dideliu vandens kiekiu, todėl ypač tinka, kai norisi atsigerti suvalgant. Melionų yra daug rūšių: jų minkštimas gali būti šviesus, žalsvas arba ryškiai oranžinis, o skonis paprastai saldesnis ir intensyvesnis.

    Abu vaisiai turi natūralių cukrų, tačiau porcijos dydis svarbus žmonėms, kurie stebi suvartojamų angliavandenių kiekį. Nors tai lengvi užkandžiai, suvalgyti kelis didelius gabalus per trumpą laiką gali reikšti nemažą cukraus dozę.

    Vitaminai: pranašumas dažnai meliono pusėje

    Jei svarbiausias kriterijus yra vitaminai, dažniau laimi melionas, ypač oranžinio minkštimo veislės. Jos paprastai turi daugiau provitamino A, o kartu ir beta karoteno, kuris organizme virsta vitaminu A ir svarbus regėjimui bei odos būklei.

    Melionas dažnai turi ir daugiau vitamino C bei kalio. Vitaminas C prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos ir kolageno gamybos, o kalis svarbus raumenų, nervų sistemos ir širdies funkcijai, ypač kai karštyje daugiau prakaituojama.

    Kuo išsiskiria arbūzas

    Arbūzo stiprybė yra likopenas, suteikiantis raudoną spalvą ir veikiantis kaip antioksidantas. Ši medžiaga plačiai nagrinėjama dėl galimos naudos širdies ir kraujagyslių sistemai, nors bendras poveikis priklauso nuo visos mitybos ir gyvenimo būdo.

    Kalorijų skirtumas nėra didelis: arbūzas yra kiek lengvesnis, o melionas šiek tiek kaloringesnis, tačiau abu tinka subalansuotai mitybai. Praktinis patarimas paprastas: arbūzas dažniau tinka troškuliui numalšinti, o melionas gali būti geresnis pasirinkimas, kai norisi daugiau vitaminų ir ryškesnio skonio.

  • Primiršta daržovė grįžta į virtuvę: padeda virškinimui ir gali mažinti sąnarių skausmą

    Nors šiandien jis dažniau siejamas su šventiniu stalu, krienas (paprastasis krienas, Armoracia rusticana) šimtmečius buvo kasdienės virtuvės ir namų vaistinėlės dalis. Aštrus skonis nėra tik kulinarinis efektas – jį sukuria augaliniai junginiai, kurie gali skatinti virškinimo procesus ir prisidėti prie organizmo apsaugos nuo oksidacinio streso.

    Pastaraisiais metais, augant susidomėjimui vietiniais, mažiau apdorotais produktais, krienas vėl atrandamas iš naujo. Mitybos specialistai pabrėžia, kad vietiniai šakniavaisiai neretai turi panašų potencialą kaip plačiai reklamuojami egzotiniai produktai, o jų panaudojimas virtuvėje paprastas ir pigus.

    Kas krieną daro išskirtinį?

    Krieno šaknyje gausu gliukozinolatų – tai natūralūs augalų junginiai, kurie pažeidus šaknį virsta izotiocianatais. Būtent jie sukelia aštrumą, dirgina burnos receptorius ir gali skatinti seilių bei virškinimo sulčių išsiskyrimą, todėl kai kuriems žmonėms palengvina sunkesnių patiekalų virškinimą.

    Kriene taip pat yra vitamino C, skaidulų ir mineralinių medžiagų, nors įprastai jo suvalgoma nedaug. Net ir mažos porcijos gali praturtinti racioną augalinėmis biologiškai aktyviomis medžiagomis, ypač jei krienas vartojamas reguliariai, o ne tik retkarčiais.

    Virškinimas ir sotumo jausmas

    Tradicija krieną patiekti prie riebesnių mėsos patiekalų atsirado neatsitiktinai. Aštrūs junginiai gali paskatinti virškinimo procesus ir sumažinti sunkumo jausmą po gausesnio valgio, ypač kai racione trūksta skaidulų.

    Vis dėlto krienas nėra stebuklingas sprendimas: jei mityboje dominuoja itin perdirbtas maistas, o daržovių ir visagrūdžių produktų mažai, vien prieskonis situacijos nepakeis. Geriausias efektas pasiekiamas, kai krienas tampa subalansuotos mitybos dalimi.

    Ar krienas gali padėti sąnariams?

    Krienas liaudies medicinoje dažnai minimas kalbant apie sąnarių diskomfortą, o anksčiau buvo naudojamas ir išoriškai, pavyzdžiui, kompresų pavidalu. Šiandien dažniau akcentuojamas jo antioksidacinis potencialas: antioksidantai padeda apsaugoti ląsteles nuo laisvųjų radikalų poveikio, kuris siejamas su senėjimo procesais.

    Svarbu nepainioti maisto produkto su vaistu. Jei sąnarių skausmas kartojasi, tęsiasi ar stiprėja, tai gali būti uždegimo, traumos ar lėtinės būklės požymis, todėl būtina pasitarti su gydytoju, o mitybą vertinti kaip papildomą, bet ne pagrindinę priemonę.

    Kaip krieną įtraukti į kasdienį racioną?

    Daugelis krieną prisimena kaip priedą prie kiaušinių, šaltos mėsos ar sriubų, tačiau jis tinka ir kasdieniams patiekalams. Nedidelis šaukštelis tarkuoto krieno gali pagyvinti jogurto padažą, varškės ar pupelių užtepėlę, salotų užpilą, taip pat keptas daržoves.

    Daugiausia aromato išlaiko šviežiai tarkuota šaknis, kurią galima maišyti su obuoliu ar burokėliais. Kadangi skonis intensyvus, pradėti verta nuo mažų kiekių, ypač jautresnio skrandžio žmonėms.

    Krieną kai kurie turėtų vartoti atsargiau: jis gali dirginti, jei vargina skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligė, stiprus refliuksas ar ūmūs virškinamojo trakto sudirgimai. Jei kyla abejonių dėl konkrečios sveikatos būklės, saugiausia pasikonsultuoti su gydytoju arba dietologu.