Tag: Vokietija

  • Kas ketvirta Vokietijos degalinė pažeidė kainų keitimo taisyklę: nustatyta tūkstančiai atvejų

    Vokietijoje degalinėms taikoma taisyklė, pagal kurią kainas leidžiama pakelti tik kartą per dieną ir tik vidurdienį. Tačiau Vokietijos transliuotojo SWR išanalizuoti duomenys rodo, kad nuo balandžio 1 dienos užfiksuota dešimtys tūkstančių galimų šios tvarkos pažeidimų.

    Remiantis tyrimu, apie 3 800 degalinių, tai yra maždaug kas ketvirta šalyje, bent kartą pakeitė kainas ne pagal nustatytą laiką. Toks mastas sukėlė klausimų, ar nauja tvarka realiai veikia, ir ar priežiūra pajėgi užtikrinti jos laikymąsi.

    Federalinės kartelių tarnybos vadovas Andreasas Mundtas teigė, kad dalis nustatytų atvejų gali būti susiję su pradinėmis techninėmis klaidomis. Vis dėlto, pasak jo, pasitaiko ir rimtesnių nukrypimų, kurie kelia abejonių dėl rinkos dalyvių disciplinos.

    Kita problema yra sankcijų taikymas: praktikoje pažeidimų persekiojimas dažnai stringa, nes daugelyje federalinių žemių dar nėra paskirtos institucijos, galinčios skirti baudas. Tai reiškia, kad net ir nustačius neatitikimus, atsakomybė ne visada tampa reali.

    Kodėl degalai brangsta greitai?

    Diskusijas dar labiau kaitina ekonomistų vertinimai, kad naujieji reikalavimai nebūtinai sumažino kainas vartotojams. Kai kuriuose tyrimuose keliama prielaida, jog reguliavimas galėjo sudaryti sąlygas didėti naftos bendrovių maržoms, nors vien kainų grafikai neparodo, kiek vairuotojų pirko degalus ir kokiomis konkrečiomis kainomis.

    A. Mundtas pabrėžė, kad vairuotojams verta aktyviai lyginti degalų kainas programėlėse ir planuoti pirkimą, nes ankstesni rinkos įpročiai ne visada išlieka. Jo teigimu, pasirinktas laikas gali turėti įtakos galutinei sumai, ypač kai kainos dienos eigoje juda nevienodai.

  • Gynybos išlaidos Europoje šauna į viršų: Vokietija aplenkė JK, o rytinis flangas skaičiuoja procentus

    Gynybos išlaidos Europoje šauna į viršų: Vokietija aplenkė JK, o rytinis flangas skaičiuoja procentus

    Europos valstybės vis dažniau ne tik deklaruoja, bet ir realiai didina gynybos finansavimą. Naujausi tarptautiniai vertinimai rodo, kad Europos NATO narių karinės išlaidos pernai augo sparčiausiai per daugelį dešimtmečių, o kai kuriose šalyse šuolis tapo rekordinis.

    Stokholmo tarptautinis taikos tyrimų institutas SIPRI skaičiuoja, kad Europos investicijos į gynybą 2025 metais augo apie 14 proc. ir pasiekė maždaug 739 mlrd. eurų. Tai siejama ir su didėjančiomis saugumo grėsmėmis, ir su politiniu spaudimu NATO sąjungininkams laikytis didesnių įsipareigojimų.

    Vokietija iškilo į viršų

    Ryškiausias pokytis fiksuotas Vokietijoje: šalis gynybai skyrė apie 97 mlrd. eurų, tai yra maždaug 24 proc. daugiau nei metais anksčiau. Toks augimas leido Berlynui aplenkti Jungtinę Karalystę ir tapti didžiausia gynybos išlaidų šalimi Europoje pagal absoliučius skaičius.

    Vokietijos planai apima ne tik didesnį finansavimą, bet ir konkrečius modernizavimo projektus. Tarp prioritetų minimi kariuomenės technikos atnaujinimas, oro gynybos spragų uždarymas, didesnis dėmesys infrastruktūrai, ryšiams ir kibernetiniam saugumui.

    „Šios investicijos turi paversti Vokietijos kariuomenę stipriausia įprastine sausumos jėga Europoje“, – sakė EuroDefense Germany vadovas Ralphas Thiele.

    Kas dar didina tempą?

    Dideli šuoliai matomi ir Pietų Europoje. Italijos gynybos išlaidos, SIPRI vertinimu, augo apie 20 proc. ir pasiekė maždaug 41 mlrd. eurų, o Ispanija fiksavo dar spartesnį, apie 50 proc., šuolį.

    Ispanijos atvejis išsiskiria tuo, kad šalis pirmą kartą nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžios pasiekė ankstesnį NATO orientyrą, kai gynybai siekta skirti apie 2 proc. nuo BVP. Toks pokytis rodo, kad net ilgai atsilikusios valstybės keičia prioritetus.

    Kur daugiausia pagal BVP?

    Vertinant gynybos išlaidas kaip BVP dalį, išryškėja aiškus regioninis dėsningumas. Europoje aukščiausiose pozicijose dažniausiai atsiduria šalys, kurios ribojasi su Rusija arba yra arčiausiai rytinio NATO flango.

    Pagal SIPRI duomenis, pirmauja Lenkija, gynybai skirianti apie 4,5 proc. BVP. Toliau rikiuojasi Latvija su maždaug 3,6 proc., Estija su 3,4 proc. ir Norvegija su 3,3 proc., o kai kurios neutralios ar mažiau militarizuotos valstybės išlieka gerokai žemiau.

    Ukrainos karas keičia pirkimus

    Karo Ukrainoje poveikis matomas ne tik Europoje, bet ir pasauliniu mastu. SIPRI pažymi, kad Rusija, nepaisant sankcijų ir ekonominio spaudimo, išlaidas didino kasmet nuo 2022 metų, o karo pobūdžiui tampant išsekimo kova, akcentas vis labiau krypsta į masinę, pigesnę ginkluotės gamybą.

    Tuo metu JAV bendras išlaidų rodiklis, institucijos vertinimu, 2025 metais mažėjo, iš dalies dėl to, kad nebuvo patvirtinta nauja karinės paramos Ukrainai finansavimo banga. Vis dėlto JAV išlieka didžiausia karinių išlaidų valstybė pasaulyje pagal absoliučius skaičius.

  • Europoje – milžiniška mokesčių praraja: Vokietijoje ir Prancūzijoje nuo algos nurašo gerokai daugiau

    Europoje – milžiniška mokesčių praraja: Vokietijoje ir Prancūzijoje nuo algos nurašo gerokai daugiau

    Darbo mokesčiai Europoje skiriasi radikaliai, o skirtumai dažnai didesni, nei rodo vien atlyginimų „į rankas“ palyginimai. Vertinant vadinamąjį mokesčių pleištą matyti, kiek visų darbo sąnaudų atitenka valstybei mokesčių ir socialinio draudimo įmokų forma, o ne darbuotojui kaip grynasis atlygis.

    Mokesčių pleištas apima gyventojų pajamų mokestį, darbuotojo socialines įmokas ir darbdavio socialines įmokas. Tai reiškia, kad skaičiuojamas ne tik darbuotojo „popierinis“ atlyginimas, bet ir papildoma darbdavio našta, kuri didina bendrą darbo vietos kainą.

    Kas yra mokesčių pleištas?

    Pagal „Tax Foundation“ 2026 metų ataskaitą, kurioje vertinti 2025 metų mokesčiai vidutinį atlyginimą gaunančiam vienišam darbuotojui be vaikų, mokesčių pleištas 28 Europos šalyse svyravo nuo 26,4 proc. Kipre iki 50,8 proc. Belgijoje. Toks matas leidžia palyginti šalis, kuriose viešosios paslaugos finansuojamos skirtingais principais.

    Šis rodiklis nėra universalus visiems, nes reali našta priklauso nuo pajamų, šeimos padėties ir taikomų lengvatų. Vis dėlto jis aiškiai parodo, ar valstybė daugiau remiasi darbo apmokestinimu, ar kitais pajamų šaltiniais.

    Kodėl Jungtinėje Karalystėje mažiau?

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad Vokietijos ir Prancūzijos mokesčių pleištas yra apie 50 proc. didesnis nei Jungtinėje Karalystėje. Vokietijoje jis siekia 46,6 proc., Prancūzijoje 44,6 proc., o Jungtinėje Karalystėje – 29,2 proc., tai vienas mažiausių rodiklių tarp vertintų šalių.

    Skirtumą lemia tai, kaip finansuojamos socialinės sistemos. Vokietija ir Prancūzija plačiai remiasi socialinio draudimo modeliu, kai sveikatos apsauga, pensijos ir nedarbo apsauga didžiąja dalimi apmokamos iš privalomų įmokų, kurias dalijasi darbuotojas ir darbdavys.

    „Iš dalies taip yra todėl, kad Jungtinės Karalystės valdžia, palyginti su didžiosiomis Europos ekonomikomis, išleidžia mažesnę BVP dalį viešosioms paslaugoms ir socialinei apsaugai, išskyrus Ispaniją“, – sakė „Tax Foundation“ ekonomistas Alexas Mengdenas.

    Ekspertų vertinimu, Jungtinėje Karalystėje didesnę pajamų dalį sudaro pridėtinės vertės mokestis ir vietiniai turto pagrindu skaičiuojami mokesčiai, o dalis išlaidų finansuojama ir per biudžeto deficitą. Tai leidžia mažinti spaudimą darbo apmokestinimui, nors galutinis poveikis gyventojams priklauso ir nuo vartojimo bei būsto išlaidų.

    Ne tik dydis, bet ir sudėtis

    Vien mokesčių pleišto procentas nepasako, kas konkrečiai „sumoka“ daugiau – darbuotojas ar darbdavys. Kai kuriose šalyse didesnė našta tenka pajamų mokesčiui, kitur – socialinėms įmokoms, kurios gali būti ypač aukštos tiek darbuotojui, tiek darbdaviui.

    Pavyzdžiui, Danijoje išsiskiria aukšta gyventojų pajamų mokesčio dalis, tačiau bendras pleištas nėra didžiausias, nes socialinio draudimo įmokos sudaro labai mažą dalį. Tuo metu kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos šalyse didelę bendro apmokestinimo dalį sudaro būtent socialinės įmokos.

    Europos kontekste išsiskiria Belgija, kur mokesčių pleištas viršija 50 proc., o žemiausių rodiklių grupėje, be Jungtinės Karalystės, minimos tokios šalys kaip Kipras ir Malta. Vidurkis ES ir Jungtinėje Karalystėje siekia apie 38,9 proc., o daugelyje ES valstybių jis peržengia 40 proc. ribą.

    Platesniu OECD palyginimu, tarp Europos šalių ypač žemu mokesčių pleištu išsiskiria Šveicarija – apie 23 proc. Tai siejama su konkurencija tarp kantonų ir savivaldybių, kai dalis mokesčių politikos sprendimų priimama vietos lygmeniu ir skatina tarpusavio varžymąsi dėl gyventojų bei verslo.

    Ekonomistai pabrėžia, kad diskusijos dėl darbo apmokestinimo Europoje glaudžiai susijusios su konkurencingumu, atlyginimų augimu ir darbo jėgos trūkumu. Didelis pleištas gali branginti samdą ir mažinti motyvaciją dirbti, tačiau kartu finansuoja platesnį socialinių garantijų paketą, kurio vertę gyventojai vertina skirtingai.

  • „All3“ pritraukė apie 23 mln. eurų: robotai ir DI žada spartesnes statybas ir mažesnes sąnaudas

    „All3“ pritraukė apie 23 mln. eurų: robotai ir DI žada spartesnes statybas ir mažesnes sąnaudas

    Statybų robotikos platformą kurianti bendrovė „All3“ užsitikrino 25 mln. JAV dolerių sėklinės stadijos investiciją, kuri prilygsta maždaug 23 mln. eurų. Finansavimo raundui vadovavo RTP Global, taip pat dalyvavo SuperSeed, o papildomai prisidėjo Begin Capital, s16vc ir VNV Global.

    Įmonė kuria integruotą statybų modelį, apjungiantį autonominę robotiką, DI paremtą projektavimo programinę įrangą ir robotizuotą gamybą. Tikslas – didinti darbų našumą, mažinti kaštus ir riboti statybų poveikį aplinkai, kartu išlaikant architektūrinį lankstumą.

    Pasak „All3“, jų sistemos ašis – kojinis robotas, skirtas surinkimo darbams statybvietėje, ir įrankiai individualiems komponentams gaminti. Toks derinys turėtų padėti sumažinti rankinio darbo apimtį ten, kur tradicinė prefabrikacija susiduria su ribojimais, ypač tankiai užstatytose miestų teritorijose.

    Statybų sektorius laikomas viena didžiausių pasaulio industrijų, tačiau našumo augimas per pastaruosius dešimtmečius čia buvo ribotas. Daugelyje projektų vis dar dominuoja rankinis darbas, o procesų fragmentacija ir skirtingų rangovų grandinė dažnai kelia terminų, kokybės ir biudžetų valdymo rizikas.

    „Statyba yra didžiausias pasaulio sektorius, kuris dar nepatyrė produktyvumo revoliucijos. Su šiuo finansavimu plėsime technologijos diegimą turėdami aiškią misiją – iš esmės spręsti būsto krizę“, – sakė „All3“ vadovas ir vienas iš įkūrėjų Rodion Shishkov.

    Bendrovė teigia jau matanti ankstyvą rinkos paklausą: per jų projektavimo programinę įrangą apdorota daugiau nei 100 000 kvadratinių metrų gyvenamųjų projektų. Tai prisidėjo prie augančio projektų portfelio Vokietijoje, kuri pasirinkta kaip pirmoji plėtros rinka.

    Gautos lėšos bus nukreiptos moksliniams tyrimams ir plėtrai Londone bei Belgrade, taip pat – pirmosios robotų flotilės diegimui komerciniuose objektuose Vokietijoje. „All3“ veikia Europoje, turi biurus Berlyne ir Cuge, o pagrindinis dėmesys skiriamas statybų procesų modernizavimui robotikos ir DI priemonėmis.

  • Vokietijoje infliacija vėl kyla: balandį ji siekė 2,9 proc., daugiausia prisidėjo energija

    Vokietijoje infliacija vėl kyla: balandį ji siekė 2,9 proc., daugiausia prisidėjo energija

    Preliminarūs balandžio duomenys

    Vokietijos Federalinė statistikos tarnyba Destatis paskelbė preliminarų vertinimą, kad 2026 metų balandį metinė infliacija šalyje siekė 2,9 proc. Tai aukščiausias lygis nuo 2024 metų pradžios, kai infliacija buvo akivaizdžiai slopusi.

    Šis rodiklis rodo, kad kainų spaudimas didžiausioje euro zonos ekonomikoje išlieka, o dalis praėjusiais metais matyto dezinflacijos efekto blėsta. Galutiniai suderinto vartotojų kainų indekso duomenys paprastai patikslinami vėliau, tačiau kryptis jau aiški.

    Kas labiausiai kelia kainas?

    Destatis nurodo, kad svarbiausias infliacijos paspartėjimo veiksnys balandį buvo energijos kainos. Preliminariais skaičiavimais, energija per metus pabrango 10,1 proc. ir tai didžiausias šuolis nuo 2023 metų vasario.

    Energijos brangimas ypač jautriai atsispindi vartotojų krepšelyje, nes tiesiogiai veikia ne tik sąskaitas už šildymą ar elektrą, bet ir transporto kaštus. Tokie pokyčiai ilgainiui gali persiduoti ir į prekių bei paslaugų kainas, jei verslui brangesnė energija tampa ilgalaike norma.

    Bazinė infliacija mažesnė

    Vertinant infliaciją be maisto ir energijos, vadinamąją bazinę infliaciją, balandį ji siekė 2,3 proc. Šis rodiklis dažnai laikomas geriau atspindinčiu „vidinį“ kainų augimą, nes yra mažiau priklausomas nuo trumpalaikių svyravimų pasaulinėse žaliavų rinkose.

    Tai reiškia, kad pagrindinis spaudimas kainoms šiuo metu labiau susijęs su energijos komponentu, o ne su plačiu ir tolygiai išsikerojusiu kainų augimu visoje ekonomikoje. Vis dėlto užsitęsęs energijos brangimas gali pakeisti šį vaizdą, jei ima kilti logistikos ir gamybos sąnaudos.

    Vokietijoje degalų kainos išlieka vienu labiausiai matomų infliacijos kanalų vartotojams. Skelbiama, kad benzino litro kaina šalies degalinėse viršijo 2 eurus, o tai didina kasdienes transporto išlaidas ir kartu kelia spaudimą kitoms kainoms.

    Ekonomistai taip pat atkreipia dėmesį, kad energijos kainų impulsas ne visuomet iš karto atsispindi kitose srityse, todėl dalis poveikio gali pasirodyti vėliau. Artimiausi mėnesiai bus svarbūs vertinant, ar šis kainų šuolis išlieka laikinas, ar tampa tvaresne tendencija.

    Tuo pat metu rinkos laukia ir kitų regiono šalių infliacijos signalų, nes jie formuoja lūkesčius dėl palūkanų normų trajektorijos euro zonoje. Jei kainų augimas didžiosiose ekonomikose užsitęs, tai gali ilgiau išlaikyti griežtesnę pinigų politikos aplinką.

  • Suomių „KONE“ už 29,4 mlrd. eurų perka vokiečių TKE: kas laukia lifto rinkos?

    Suomių „KONE“ už 29,4 mlrd. eurų perka vokiečių TKE: kas laukia lifto rinkos?

    Didžiausias sandoris Suomijos istorijoje

    Suomijos liftų ir eskalatorių gamintoja „KONE“ balandžio 29 dieną pranešė sudariusi susitarimą įsigyti Vokietijos konkurentę TKE. Sandoris, apimantis akcijas ir grynuosius pinigus, TKE įvertina 29,4 mlrd. eurų.

    Suomijos žiniasklaida šį žingsnį vadina didžiausiu korporatyviniu įsigijimu šalies istorijoje. Galutiniam įsigijimo užbaigimui dar reikės reguliuotojų ir akcininkų pritarimo.

    Kuo ši jungtis tokia svarbi

    Įmonių teigimu, sujungta grupė būtų beveik dvigubai didesnė nei dabartinė „KONE“. Skelbiama, kad joje dirbtų daugiau nei 100 000 darbuotojų daugiau nei 100 šalių, o metinės pajamos siektų apie 20,5 mlrd. eurų.

    Naujos grupės būstinė turėtų likti Suomijoje, o jai vadovautų dabartinis „KONE“ vadovas Philippe’as Delorme’as. Bendrame pranešime pabrėžiama, kad įmonių geografinė aprėptis ir inovacijų platformos esą yra viena kitą papildančios.

    „Šis sandoris sujungia du išskirtinius pasaulinius verslus, kurių geografinė aprėptis ir inovacijos papildo viena kitą“, – teigiama bendrame įmonių pranešime.

    Pinigai, akcininkai ir planuojamos sinergijos

    TKE priklauso konsorciumui, kuriame yra privataus kapitalo fondai „Advent“ ir „Cinven“. Pagal paskelbtas sąlygas konsorciumas gautų 5 mlrd. eurų ir 270 mln. naujos „KONE“ akcijų, kurios įvertintos 15,2 mlrd. eurų.

    Po sandorio konsorciumas valdytų apie 33,8 proc. naujo subjekto akcijų. Įmonės taip pat skelbia tikinčios kasmet pasiekti apie 700 mln. eurų sinergijų, kurios būtų išreiškiamos papildomu pelnu arba kaštų mažinimu.

    „KONE“ pabrėžia, kad įsigijimas sustiprintų pozicijas Amerikoje ir leistų išplėsti pelningesnę priežiūros bei aptarnavimo sutarčių bazę. Tuo metu TKE tinklas Amerikoje papildytų „KONE“ stiprybę Azijoje, sudarydamas labiau subalansuotą pasaulinį pasiskirstymą.

    Šalys nurodo siekiančios išlaikyti stiprų investicinio lygio kredito reitingą ir generuoti tvirtus pinigų srautus. Sandorio užbaigimas, kaip teigiama, labiausiai tikėtinas 2027 metais.

  • ES biudžeto kova įkaista: Europos Parlamentas siekia daugiau nei 2 trln. eurų, Vokietija stabdo

    ES biudžeto kova įkaista: Europos Parlamentas siekia daugiau nei 2 trln. eurų, Vokietija stabdo

    Europos Parlamentas pritarė siekiui, kad kitas Europos Sąjungos daugiametis biudžetas 2028–2034 metų laikotarpiui viršytų 2 trilijonus eurų. Tačiau Vokietija ir vadinamosios taupiosios valstybės jau signalizuoja, kad tokį didinimą bandys blokuoti derybose.

    Ši priešprieša reiškia, kad prasideda vienas sudėtingiausių politinių etapų Briuselyje: valstybės narės nenori didinti įnašų, o Europos Parlamentas spaudžia finansuoti gynybą, konkurencingumą ir kitas naujas ES ambicijas. Derybos dėl pinigų ir prioritetų paprastai tampa testu, kiek ES gali reaguoti į krizes neprarasdama valstybių narių paramos.

    Kas siūloma ir kodėl kyla ginčas

    Europos Komisijos pradiniuose planuose buvo numatyta apie 1,8 trilijono eurų išlaidų dalis programoms, o papildomai apie 165 milijardai eurų būtų skirti grąžinti bendrą skolą, susijusią su po pandemijos finansuotu atsigavimo paketu. Europos Parlamentas ragina didinti bendrą „voko“ dydį dar maždaug 200 milijardų eurų ir taip peržengti 2 trilijonų eurų ribą, neskaičiuojant skolų grąžinimo.

    Kritikai, ypač fiskalinės drausmės šalininkai, teigia, kad siūlomi prioritetai pernelyg remiasi senesnėmis biudžeto tradicijomis, o kartu siekiama dar didesnio finansavimo. Vokietija, kaip didžiausia įmokų mokėtoja, pabrėžia, kad daug valstybių pačios vykdo griežtą biudžeto konsolidaciją, todėl ES lygmens išlaidų augimas politiškai sunkiai parduodamas.

    Nauji mokesčiai ir skolos grąžinimo atidėjimas

    Europos Parlamentas taip pat kelia idėją stiprinti ES „nuosavus išteklius“, kad biudžeto didinimas nebūtų tiesioginis spaudimas nacionaliniams biudžetams. Tarp svarstomų krypčių minimi platesni ES masto mokesčiai, kurie paliestų dideles skaitmenines platformas ir kai kurias sparčiai augančias rinkas, pavyzdžiui, kriptoturtą.

    Tuo pat metu dalis valstybių narių svarsto, ar nereikėtų lanksčiau tvarkyti maždaug 165 milijardų eurų skolos grąžinimo grafiko, kad daugiau lėšų liktų einamosioms programoms. Ši idėja laikoma politiškai jautria: vienos sostinės ją mato kaip būdą sustiprinti investicijas, kitos – kaip riziką fiskalinei drausmei ir precedentą ateičiai.

    Kas sprendžia ir kada laukti atomazgos

    Nors Europos Parlamentas formaliai neturi lemiamo balso nustatant bendrą biudžeto dydį, jo pritarimas galutiniam susitarimui yra būtinas, o pastaraisiais metais Parlamentas vis dažniau demonstruoja norą derėtis kietai. Tai didina neapibrėžtumą: net jei valstybės narės susitars tarpusavyje, galutinis paketas gali įstrigti, jei Parlamentas pareikalaus daugiau finansavimo ar aiškesnių prioritetų.

    Derybų tempas jau greitėja, o politinis spaudimas didės artėjant neoficialiam terminui, kai ES lyderiai sieks užtvirtinti susitarimą. Kuo arčiau finalo, tuo labiau išryškės esminis klausimas: ar ES turi daugiau daryti su didesniu biudžetu, ar prisitaikyti prie griežtesnių nacionalinių finansų realijų.

  • JAV ir Irano įtampa bei Hormūzo sąsiaurio trikdžiai smukdo plieno rinką: ką rodo ES duomenys

    JAV ir Irano įtampa bei sutrikęs laivybos pralaidumas Hormūzo sąsiauryje didina neapibrėžtumą žaliavų rinkose, o plieno pramonė tai pajuto itin greitai. Pasaulinė plieno gamyba pirmąjį metų ketvirtį, remiantis World Steel Association skaičiavimais, smuko 2,3 proc., o nuosmukį fiksavo dauguma regionų.

    Didžiausią įtaką bendram rezultatui turėjo Azija, kur gamyba krito 2,2 proc. Iki kovo pabaigos regione pagaminta 341,7 mln. tonų, kai visame pasaulyje – 459,2 mln. tonų, tad bet koks svyravimas čia iš karto matomas globalioje statistikoje.

    Azija: Kinija krenta, Indija auga

    Kinija, pagaminanti daugiau nei pusę pasaulio plieno, per pirmąjį ketvirtį pagamino 247,6 mln. tonų – 4,6 proc. mažiau nei prieš metus. Japonijoje, kuri tradiciškai yra tarp didžiausių gamintojų, per ketvirtį pagaminta 20,1 mln. tonų, fiksuojant 1,7 proc. mažėjimą.

    Tuo metu Indija, pagal gamybos apimtis užimanti antrą vietą pasaulyje, augino tempą: pirmąjį ketvirtį pagaminta 44,7 mln. tonų, tai yra 10,8 proc. daugiau. Pietų Korėja taip pat didino gamybą 1,8 proc., iki 15,8 mln. tonų, o į didžiausiųjų dešimtuką dažniau beldžiasi ir Vietnamas, kurio rezultatai pastaraisiais metais nuosekliai gerėja.

    Hormūzas ir Artimieji Rytai

    Artimųjų Rytų plieno gamintojams Hormūzo sąsiauris yra kritinis logistinis koridorius: per jį juda tiek importuojama geležies rūda, tiek eksportuojami regiono plieno produktai. Dėl to bet kokie suvaržymai ar rizikos premijos laivybai greitai virsta vėluojančiais tiekimais, brangesniais srautais ir mažesniais užsakymais.

    Kovo mėnesį regiono gamyba sumenko maždaug trečdaliu, o per visą ketvirtį – beveik dešimtadaliu. Dalį šio kritimo lėmė ir prastesnis Irano rezultatas: šalis, ilgą laiką buvusi didžiausia regiono gamintoja ir dažna pasaulinio dešimtuko dalyvė, šįkart iš jo pasitraukė.

    Iraną didžiausių gamintojų rikiuotėje pakeitė Vietnamas: vien kovo mėnesį jis pagamino 2,2 mln. tonų, o per ketvirtį – 6,4 mln. tonų, augdamas maždaug dešimtadaliu. Šalies pramonės politika numato ambicingą plieno sektoriaus plėtrą iki 2035 metų, todėl jos vaidmuo tiek Azijoje, tiek eksporto rinkose gali didėti.

    ES vis dar traukiasi, Vokietija rodo atšokimą

    Jungtinėse Valstijose plieno gamyba auga: kovo mėnesį didėjimas siekė 5,2 proc., o per pirmąjį ketvirtį – 5,7 proc., iki 21 mln. tonų. Visa Šiaurės Amerika per ketvirtį pagamino 27,5 mln. tonų, fiksuodama 2,3 proc. augimą, kai Pietų Amerika smuko 1,9 proc., iki 10,2 mln. tonų.

    Europos Sąjungoje situacija išlieka sudėtinga: kovą gamyba krito 4,6 proc., iki 11,4 mln. tonų, o per ketvirtį – 2,6 proc., iki 31,7 mln. tonų. Išsiskyrė Vokietija, kuri kovą padidino gamybą 7,5 proc., iki 3,3 mln. tonų, o per ketvirtį – 9 proc., iki 9,3 mln. tonų.

    Vis dėlto Vokietijos pramonės atstovai pabrėžia, kad dalis augimo susijusi su žema palyginamąja baze po itin silpnų ankstesnių metų. Vokietijos plieno federacija WV Stahl atkreipia dėmesį į importo spaudimą ir aukštas energijos kainas, kurios apsunkina konkurencingumą bei stabdo investicijų sprendimus.

    „Nepaisant gamybos augimo, plieno pramonės padėtis išlieka įtempta: perskaičiavus į metinį tempą, vis dar nesiekiame 40 mln. tonų ribos, kuri laikoma būtina normaliam pajėgumų panaudojimui“, – sakė WV Stahl vadovė Kerstin Maria Rippel.

    Pasak jos, Artimųjų Rytų įtampa svarbi ir per energijos kainų kanalą: dujų bei elektros kainų svyravimai tiesiogiai veikia energijai imlią metalurgiją. Vokietijos sektorius sieja lūkesčius su ES ir nacionalinėmis priemonėmis, kurios skatintų vidaus paklausą, viešuosius pirkimus ir aiškesnes taisykles pereinant prie mažesnės emisijos gamybos.

    Bendra kryptis kol kas išlieka nevienalytė: JAV ir dalis Azijos rodo augimą, o Europos gamintojai dar ieško tvirtesnio atsigavimo signalų. Rinkai svarbiausi artimiausių mėnesių veiksniai bus transporto saugumas pagrindiniuose maršrutuose, energijos kainų stabilumas ir importo srautų reguliavimas.

  • Berlyno „Patronus“ pritraukė 11 mln. eurų: išmanusis laikrodis senjorams ir šeimos programėlė

    Berlyno „Patronus“ pritraukė 11 mln. eurų: išmanusis laikrodis senjorams ir šeimos programėlė

    Berlyne įsikūręs senjorų priežiūros startuolis „Patronus“ pranešė uždaręs 11 mln. eurų investicijų raundą. Bendrovė kuria mobilų avarinės pagalbos išmanųjį laikrodį ir šeimos programėlę, o gautas lėšas ketina skirti plėtrai ir naujiems produktams, susijusiems su gerove bei kasdieniu skaitmeniniu palydovu.

    Raundui vadovavo 3TS Capital Partners, prisidėjo „Grazia Equity“ ir ankstesni investuotojai „Singular“, „Burda Principal Investments“, „Adjacent“, NAP bei UVC Partners. „Patronus“ pozicionuoja save kaip alternatyvą tradiciniams skubios pagalbos iškvietimo pakabukams, kurie, nors naudojami dešimtmečius, dažnai lieka stalčiuje ar ant naktinio staliuko.

    „Norime sukurti pasaulį, kuriame senėjimas reiškia saugumą, savarankiškumą ir ryšį. Technologija turi prisitaikyti prie žmonių, o ne atvirkščiai“, – sakė „Patronus“ įkūrėjas Benas Staudtas.

    Startuolį 2022 metais įkūrė Benas Staudtas ir Timas Wagneris. Pasak bendrovės, klasikiniai avariniai pakabukai dažnai suvokiami kaip stigmatizuojantys, nepatogūs ir vizualiai primenantys medicininį prietaisą, todėl dalis vartotojų jų nenuolat dėvi.

    „Patronus“ teigia, kad prieš pristatydama pirmąjį produktą komanda konsultavosi su daugiau nei 1 000 potencialių klientų. Iš šių pokalbių išryškėjo, kad problema dažnai yra ne techninė, o susijusi su orumu ir kasdienio naudojimo įpročiais.

    Bendrovės laikrodis, kaip teigiama, išoriškai primena įprastą aksesuarą, turi integruotą SIM kortelę ir gali veikti nepriklausomai nuo namų interneto tinklo. Paspaudus mygtuką, vartotojas sujungiamas su skubios pagalbos centru, kuris, anot įmonės, veikia visą parą Vokietijoje.

    Kartu su laikrodžiu sukurta programėlė šeimos nariams, kurioje matoma, ar laikrodis dėvimas, ar žmogus išėjo iš namų, taip pat jo buvimo vieta. Įvykus nelaimei, artimieji gauna pranešimą ir gali susisiekti per laikrodį.

    „Patronus“ skelbia, kad laikrodį kasdien dėvi 85 proc. vartotojų, o aktyvių naudotojų skaičius siekia apie 25 000. Bendrovė taip pat nurodo, kad jų sprendimas jau buvo panaudotas daugiau nei 500 000 skubios pagalbos skambučių, o su senjorais per programėlę susietų šeimos narių yra apie 50 000.

    Viena iš naujų krypčių, kurią „Patronus“ įvardija kaip prioritetą, yra vienišumo mažinimas vyresniame amžiuje. Tam kuriamas DI paremtas skaitmeninis palydovas laikrodyje, kuris būtų pasiekiamas nuolat, tačiau, bendrovės teigimu, neturėtų pakeisti žmogiško ryšio.

    Ankstesniais metais „Patronus“ jau buvo pritraukusi didesnį finansavimą plėtrai, o dabartinis 11 mln. eurų raundas rodo investuotojų dėmesį vadinamajai senėjimo technologijų rinkai. Europoje augant vyresnio amžiaus gyventojų daliai, sprendimai, sujungiantys saugumą, savarankiškumą ir ryšį su artimaisiais, tampa vis svarbesne skaitmeninės sveikatos ir priežiūros ekosistemos dalimi.

  • Euroobligacijos grįžta į darbotvarkę: Macronas spaudžia, Vokietija priešinasi – kas mokės?

    Euroobligacijos grįžta į darbotvarkę: Macronas spaudžia, Vokietija priešinasi – kas mokės?

    Kas yra euroobligacijos?

    Euroobligacijos ES kontekste reiškia bendrą ES institucijų leidžiamą skolą, už kurią atsakomybę solidariai prisiimtų visos valstybės narės. Tokia schema leistų riziką ir palūkanų naštą išskaidyti per visą bloką, o ne palikti ją pavienėms šalims.

    Šalininkai euroobligacijas pristato kaip saugų finansinį instrumentą, galintį pritraukti kapitalo dideliems projektams, kai reikia greitai mobilizuoti lėšas. Kritikai įspėja, kad bendra skola gali silpninti biudžeto drausmę ir sukurti neteisingą paskatų sistemą.

    Diskusija vėl suaktyvėjo po Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pasisakymų, raginančių didinti bendrą ES skolinimąsi. Jo teigimu, Europa turi investuoti daugiau, kad atlaikytų konkurenciją su Jungtinėmis Valstijomis ir Kinija bei greičiau stiprintų gynybą ir pažangias technologijas.

    Kodėl tema vėl įkaito?

    Pastaraisiais metais ES jau pasinaudojo bendro skolinimosi modeliu, kai 2020 metais patvirtino ekonomikos gaivinimo programą NextGenerationEU. Pagal ją rinkose buvo numatyta pritraukti apie 750 mlrd. eurų, o tai tapo precedentu, kurį dalis šalių norėtų paversti nuolatine priemone.

    Kitas argumentų šaltinis yra 2024 metais paskelbta Mario Draghi ataskaita apie Europos konkurencingumą, kurioje akcentuojama investicijų spraga. Joje teigiama, kad norint išlaikyti globalų konkurencingumą, Europai gali reikėti apie 800 mlrd. eurų papildomų investicijų kasmet, dalį jų pritraukiant iš privataus sektoriaus, bet neišvengiant ir viešųjų lėšų.

    Macrono stovykla pabrėžia, kad nė viena valstybė narė viena pati nepatemps visų iššūkių, todėl racionaliau skolintis bendrai. Tuo metu oponentai tvirtina, kad svarbiausia problema yra ne finansavimo trūkumas, o produktyvumo stagnacija ir lėtos reformos.

    Kas palaiko ir kas priešinasi?

    Euroobligacijų klausimas ES skelia jau dešimtmečius, dar nuo euro zonos skolos krizės laikų. Fiskaliai konservatyvios šalys, tarp jų Vokietija, Nyderlandai, Austrija, Suomija ir Švedija, tradiciškai laikosi pozicijos, kad bendra skola didina moralinę riziką ir gali užkrauti atsakomybę tiems, kurie tvarkosi griežčiau.

    Priešingoje barikadų pusėje dažniau atsiduria pietinės valstybės, taip pat Prancūzija, kurios euroobligacijas mato kaip būdą pigiau finansuoti bendras investicijas ir sumažinti spaudimą nacionaliniams biudžetams. Kai kurios šalys signalizuoja, kad gynybos finansavimo poreikis gali būti išimtis, dėl kurios įmanomi kompromisai.

    Vokietijos pozicija išlieka viena griežčiausių, o naujausi pareiškimai rodo, kad Berlynas nenori euroobligacijų paversti nuolatiniu instrumentu. Tai reikšmingai riboja politinį pagreitį, nes be Vokietijos pritarimo tokiai iniciatyvai ES sudėtinga rasti vieningą kelią.

    Kas galiausiai mokėtų?

    Euroobligacijos reikštų, kad skola būtų grąžinama bendrai, proporcingai pagal sutartas ES biudžeto taisykles ir įsipareigojimus. Praktikoje tai reikštų ir bendrą atsakomybę už palūkanų mokėjimus, todėl diskusija neišvengiamai paliečia jautrų klausimą, kiek vienos šalys netiesiogiai garantuotų kitų finansinį stabilumą.

    Gaivinimo fondo NextGenerationEU atveju numatyta, kad grąžinimas prasidės 2028 metais ir bus integruotas į naujus ES daugiametio biudžeto sprendimus. Galutinis terminas, kurį ES yra įvardijusi šiam įsipareigojimui užbaigti, yra 2058 metai.

    Prancūzija ir dalis partnerių kelia idėją grąžinimą atidėti arba dalį įsipareigojimų refinansuoti nauju bendru skolinimusi, argumentuodami, kad per greitas grąžinimas gali sumažinti ES galimybes investuoti. Kritikai atsako, kad tai taptų nuolatinio skolos pervyniojimo schema, kurią politiškai ir ekonomiškai sunku pagrįsti.

    Kas bus toliau?

    Kol kas Briuselyje euroobligacijos nėra tapusios pagrindiniu artimiausių posėdžių klausimu, o reali pažanga priklauso nuo didžiųjų valstybių kompromiso. Diplomatiniai signalai rodo, kad diskusiją nustelbia kiti neatidėliotini prioritetai, įskaitant energetikos kainų rizikas ir konkurencingumo darbotvarkę.

    Vis dėlto tema greičiausiai niekur nedings, nes investicijų ir gynybos finansavimo poreikis tik auga, o bendros skolos instrumentas daliai sprendimų atrodo greičiausias. Artimiausi viršūnių susitikimai parodys, ar euroobligacijos liks politiniu tabu, ar taps naujo kompromiso pagrindu.