Darbo mokesčiai Europoje skiriasi radikaliai, o skirtumai dažnai didesni, nei rodo vien atlyginimų „į rankas“ palyginimai. Vertinant vadinamąjį mokesčių pleištą matyti, kiek visų darbo sąnaudų atitenka valstybei mokesčių ir socialinio draudimo įmokų forma, o ne darbuotojui kaip grynasis atlygis.
Mokesčių pleištas apima gyventojų pajamų mokestį, darbuotojo socialines įmokas ir darbdavio socialines įmokas. Tai reiškia, kad skaičiuojamas ne tik darbuotojo „popierinis“ atlyginimas, bet ir papildoma darbdavio našta, kuri didina bendrą darbo vietos kainą.
Kas yra mokesčių pleištas?
Pagal „Tax Foundation“ 2026 metų ataskaitą, kurioje vertinti 2025 metų mokesčiai vidutinį atlyginimą gaunančiam vienišam darbuotojui be vaikų, mokesčių pleištas 28 Europos šalyse svyravo nuo 26,4 proc. Kipre iki 50,8 proc. Belgijoje. Toks matas leidžia palyginti šalis, kuriose viešosios paslaugos finansuojamos skirtingais principais.
Šis rodiklis nėra universalus visiems, nes reali našta priklauso nuo pajamų, šeimos padėties ir taikomų lengvatų. Vis dėlto jis aiškiai parodo, ar valstybė daugiau remiasi darbo apmokestinimu, ar kitais pajamų šaltiniais.
Kodėl Jungtinėje Karalystėje mažiau?
Ataskaitoje pabrėžiama, kad Vokietijos ir Prancūzijos mokesčių pleištas yra apie 50 proc. didesnis nei Jungtinėje Karalystėje. Vokietijoje jis siekia 46,6 proc., Prancūzijoje 44,6 proc., o Jungtinėje Karalystėje – 29,2 proc., tai vienas mažiausių rodiklių tarp vertintų šalių.
Skirtumą lemia tai, kaip finansuojamos socialinės sistemos. Vokietija ir Prancūzija plačiai remiasi socialinio draudimo modeliu, kai sveikatos apsauga, pensijos ir nedarbo apsauga didžiąja dalimi apmokamos iš privalomų įmokų, kurias dalijasi darbuotojas ir darbdavys.
„Iš dalies taip yra todėl, kad Jungtinės Karalystės valdžia, palyginti su didžiosiomis Europos ekonomikomis, išleidžia mažesnę BVP dalį viešosioms paslaugoms ir socialinei apsaugai, išskyrus Ispaniją“, – sakė „Tax Foundation“ ekonomistas Alexas Mengdenas.
Ekspertų vertinimu, Jungtinėje Karalystėje didesnę pajamų dalį sudaro pridėtinės vertės mokestis ir vietiniai turto pagrindu skaičiuojami mokesčiai, o dalis išlaidų finansuojama ir per biudžeto deficitą. Tai leidžia mažinti spaudimą darbo apmokestinimui, nors galutinis poveikis gyventojams priklauso ir nuo vartojimo bei būsto išlaidų.
Ne tik dydis, bet ir sudėtis
Vien mokesčių pleišto procentas nepasako, kas konkrečiai „sumoka“ daugiau – darbuotojas ar darbdavys. Kai kuriose šalyse didesnė našta tenka pajamų mokesčiui, kitur – socialinėms įmokoms, kurios gali būti ypač aukštos tiek darbuotojui, tiek darbdaviui.
Pavyzdžiui, Danijoje išsiskiria aukšta gyventojų pajamų mokesčio dalis, tačiau bendras pleištas nėra didžiausias, nes socialinio draudimo įmokos sudaro labai mažą dalį. Tuo metu kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos šalyse didelę bendro apmokestinimo dalį sudaro būtent socialinės įmokos.
Europos kontekste išsiskiria Belgija, kur mokesčių pleištas viršija 50 proc., o žemiausių rodiklių grupėje, be Jungtinės Karalystės, minimos tokios šalys kaip Kipras ir Malta. Vidurkis ES ir Jungtinėje Karalystėje siekia apie 38,9 proc., o daugelyje ES valstybių jis peržengia 40 proc. ribą.
Platesniu OECD palyginimu, tarp Europos šalių ypač žemu mokesčių pleištu išsiskiria Šveicarija – apie 23 proc. Tai siejama su konkurencija tarp kantonų ir savivaldybių, kai dalis mokesčių politikos sprendimų priimama vietos lygmeniu ir skatina tarpusavio varžymąsi dėl gyventojų bei verslo.
Ekonomistai pabrėžia, kad diskusijos dėl darbo apmokestinimo Europoje glaudžiai susijusios su konkurencingumu, atlyginimų augimu ir darbo jėgos trūkumu. Didelis pleištas gali branginti samdą ir mažinti motyvaciją dirbti, tačiau kartu finansuoja platesnį socialinių garantijų paketą, kurio vertę gyventojai vertina skirtingai.
Leave a Reply