Tag: Žuvies receptai

  • Pamėginkite plekšnę: ši greitai iškepanti žuvis turi mažiau kalorijų nei lašiša

    Jei norite greitai paruošiamos žuvies, bet skaičiuojate kalorijas, vietoje lašišos verta išbandyti plekšnę. Ji yra liesesnė, švelnaus skonio ir dažnai turi mažiau kalorijų, tačiau vis tiek gali būti labai skani.

    Kaip rašoma „Food Republic“, lašiša dėl savo riebesnės tekstūros paprastai yra kaloringesnė, o tikslius skaičius gali lemti ir tai, ar ji laukinė, ar auginta ūkiuose. Visgi net liesiausios lašišos dažniausiai patenka į maždaug 130–200 kalorijų ribą 85 gramų porcijoje.

    Plekšnė, palyginti su lašiša, dažniau išlieka vienodesnė pagal kaloringumą ir tokio pat dydžio porcijoje paprastai siekia apie 100 kalorijų. Skirtumą lemia ir pačios žuvies „gyvenimo būdas“: lašišai reikia daugiau energijos migracijai ir šaltam vandeniui, o plekšnė yra sėslesnė.

    Lėkštėje tai reiškia, kad plekšnės filė dažniausiai būna liesa, švarių skonių ir švelnesnė nei riebesnė, intensyvesnio skonio lašiša. Toks pasirinkimas gali būti patogus tiems, kurie ieško lengvesnės vakarienės varianto.

    Kaip kepti, kad žuvis neišdžiūtų

    Kadangi plekšnė yra plonesnė ir turi mažiau riebalų, ji iškepa gerokai greičiau. Tačiau tai turi ir minusą: perlaikyta ant kaitros ji gali greitai tapti sausa, kieta ir „guminė“.

    Dėl to dažnai siūloma rinktis „karštai ir greitai“ principą: stipriau įkaitintą keptuvę ar kitą metodą, kuriame svarbiausia trumpas kepimo laikas. Praktikoje tai reiškia, kad geriau žuvį nuimti šiek tiek anksčiau ir leisti jai „pailsėti“, kad vidus baigtų iškepti nuo likutinės kaitros.

    Mažiau prieskonių, daugiau tikslumo

    Plekšnė yra delikati žuvis, todėl per intensyvus prieskoniavimas gali nustelbti jos natūralų skonį. Dažnai geriausiai suveikia paprasti deriniai, kuriuose pagrindinį vaidmenį atlieka ne gausūs prieskoniai, o tinkama temperatūra ir laikas.

    Tarp klasikinių pasirinkimų minimas „meunière“ variantas su sviestu, citrina ir petražolėmis – pakankamai ryškus, kad pagyvintų skonį, bet ne per stiprus. Taip pat tinka įvairūs prancūziški sviestiniai padažai, kurie suteikia daugiau sodrumo liesesnei žuviai.

    Kepimas orkaitėje ar gruzdinimas – abu tinka

    Vienas patogiausių būdų – kepti orkaitėje, nes žuvį reikia pajudinti tik kartą: perkelti iš kepimo skardos į lėkštę. Tai sumažina tikimybę, kad trapi filė suirs.

    Kitas variantas – gruzdinimas: apvoliota tešloje ar džiūvėsėliuose plekšnė geriau išlaiko formą, o traški pluta apsaugo vidų nuo perdžiūvimo. Visgi ir čia praverčia atsargumas – ištraukiant žuvį iš aliejaus geriau naudoti didesnį samtį ar kiaurasamtį ir elgtis švelniai.

  • Šaukštas Dižono garstyčių ir lašiša įgauna ryškesnį skonį: kaip iškepti gardžią plutelę

    Lašiša laikoma sodria, riebesne žuvimi, todėl jos skonis dažnai geriausiai atsiskleidžia su ryškesniais, „gaivinančiais“ ingredientais. Vienas paprasčiausių būdų tai pasiekti – prie lašišos pridėti šaukštą Dižono garstyčių.

    Garstyčios ne tik suteikia rūgštelės ir švelnaus aštrumo, bet ir veikia kaip „klijai“ prieskoniams ar džiūvėsėliams. Taip ant žuvies lengviau susiformuoja apskrudusi plutelė, o kepant skonis tampa intensyvesnis.

    Dižono garstyčios skiriasi nuo įprastų geltonųjų: jos gaminamos iš tamsių sėklų, acto, dažnai naudojamas ir baltasis vynas. Dėl to skonis sudėtingesnis – juntamas aštresnis „kandimas“, fermentacijos gylis ir žemiškos natos.

    Toks derinys ypač tinka lašišai, nes garstyčių rūgštis ir aštrumas padeda subalansuoti žuvies riebumą. Be to, Dižono garstyčios gali sumažinti poreikį naudoti daug skirtingų prieskonių mišinių ar sudėtingų gaminimo būdų.

    Kodėl Dižonas tinka tiek laukinei, tiek augintai lašišai

    Dižono garstyčios dera ir su laukine, ir su auginta lašiša. Laukinė žuvis paprastai pasižymi kompleksiškesniu skoniu, tad net lengvas garstyčių sluoksnis suteikia papildomą niuansą, neužgoždamas natūralaus aromato.

    Auginta lašiša dažnai būna riebesnė, todėl ryškesnis garstyčių sluoksnis gali padėti išvengti pernelyg „sunkaus“ įspūdžio. Bet kuriuo atveju garstyčios taip pat gerai „prilaiko“ pasirinktus prieskonius ir padeda jiems tolygiau pasiskirstyti.

    Kepant garstyčios kartu su priedais gali karamelizuotis ir tapti traškesnės, todėl ant viršaus susidaro patraukli, rusva plutelė. Tai ypač aktualu, jei naudojate džiūvėsėlius ar kitą aptepą.

    Kaip praturtinti garstyčių skonį žolelėmis

    Nors Dižono garstyčios yra ryškios pačios savaime, jas galima lengvai pritaikyti pagal pasirinktą receptą. Vienas universaliausių sprendimų – įmaišyti šviežių žolelių.

    Prie lašišos ir garstyčių dažniausiai tinka krapai, bazilikai ar čiobreliai. Kadangi žuvis kepa gana trumpai, šviežios žolelės paprastai tinka labiau nei džiovintos, kurioms reikia daugiau laiko, kad atsiskleistų.

    Svarbu nepadauginti: pernelyg intensyvus žolelių kiekis kartu su garstyčių aštrumu gali užgožti žuvies skonį. Jei norite švelnesnio rezultato, prieš tepant garstyčias galima į jas įplakti šlakelį aliejaus – tuomet mišinys tolygiau pasiskirsto ir geriau „neša“ prieskonius.

    Neįprastas derinys: garstyčios su švelniu sūriu

    Kai kam žuvis ir sūris vis dar atrodo ginčytinas derinys, tačiau Dižono garstyčias galima maišyti ir su švelniais, riebesniais sūriais. Toks mišinys kepant gali sukurti sodrų, karamelizuotą sluoksnį.

    Dažniausiai tinka švelnūs, minkšti sūriai – pavyzdžiui, kreminis sūris, maskarponė ar kamamberas. Jei norisi žemiškesnio akcento, ant viršaus galima užberti ir kietesnio sūrio, pavyzdžiui, parmezano ar pekorino.

    Tokiu atveju džiūvėsėliai nebūtini: garstyčių ir sūrio mišinys nuo kaitros pats apskrunda, o dalis riebalų nuteka į skardą. Rezultatas – sotesnis, bet ryškaus skonio lašišos kepimo variantas.

  • Šefų triukas keptuvei: žuvis nesubyra ir neprisvyla, o šveisti nereikia – užtenka vieno lapo

    Žuvies kepimas keptuvėje dažnai baigiasi nusivylimu: filė prilimpa, subyra į gabalus, o vėliau tenka ilgai šveisti dugną. Virtuvės profesionalai pabrėžia, kad problema dažniausiai slypi ne keptuvėje, o drėgmėje ir per aukštoje temperatūroje.

    Jei ant įkaitinto metalo dedama drėgna filė, vanduo akimirksniu virsta garais, atvėsina paviršių ir žuvis ima troškintis. Tuomet baltymai lengvai prilimpa, o bandant vartyti gabalėliai skyla. Todėl pirmas žingsnis yra kruopščiai nusausinti filė popieriniu rankšluosčiu.

    Kitas svarbus principas – neskubinti proceso. Sudėjus porcijas į keptuvę, jų neverta iškart judinti mentele: kai apačia švelniai apkepa ir sutvirtėja, žuvis pati lengviau atsiskiria. Tai ypač aktualu filė be odos, kuri yra trapesnė.

    Paprastas barjeras tarp žuvies ir metalo

    Virtuvės šefai siūlo paprastą sprendimą, kuris mažina prilipimą ir netvarką: keptuvėje naudoti kepimo popierių. Jis veikia kaip plona tarpinė, todėl filė nesiliečia tiesiogiai su metalu, o po kepimo keptuvė lieka beveik švari.

    Praktiškai tai daroma taip: išpjaunamas kepimo popieriaus lapas pagal keptuvės dugno dydį ir labai plonai patepamas aliejumi iš abiejų pusių. Ant keptuvės dedamas popierius, o ant jo – nusausinta, lengvai pagardinta filė. Kepama vidutinėje kaitroje, be nuolatinio stumdymo.

    Riebalų kiekis taip pat svarbus: stora aliejaus balutė nebūtinai apsaugos nuo prilipimo, bet gali priversti žuvį sugerti per daug riebalų. Dažniausiai pakanka plono sluoksnio aliejaus ar alyvuogių aliejaus, o geras rezultatas labiau priklauso nuo kaitros ir kantrybės.

    Temperatūra, oda ir prieskoniai

    Jei filė su oda, verta pradėti kepti būtent nuo jos. Taip oda turi laiko tapti traški, o mėsa geriau išlaiko formą. Apvertus, kitai pusei dažniausiai pakanka trumpesnio kepimo, ypač kai gabalai ploni.

    Kepimo popieriui būtina rinktis tokį, kuris skirtas darbui aukštesnėje temperatūroje. Lapas turi gulėti lygiai ir neišlįsti už keptuvės kraštų, o gaminant ant dujinės viryklės jis neturi priartėti prie atviros liepsnos.

    Dar viena klaida – pernelyg įkaitinta keptuvė. Per didelė kaitra gali apdeginti popierių ir prieskonius, kol filė vidus dar nebus iškepęs, todėl saugiausias pasirinkimas yra vidutinė temperatūra ir tolygesnis kepimas.

    Prieskonius, kurie greitai svilsta, patariama dėti pabaigoje. Druska, pipirai, citrinos žievelė ir šviežios žolelės tuomet išlaiko aromatą, o citrina neįgauna kartumo. Paruoštą žuvį geriausia patiekti iškart, kol ji sultinga ir standi.

  • Beveik be ašakų ir gardesnė už menkę: nepelnytai pamiršta žuvis vėl grįžta į virtuvę

    Vijūnas, dar vadinamas vėgėle, yra išskirtinė žuvis: tai vienintelė menkinių šeimos atstovė, nuolat gyvenanti gėlame vandenyje. Nors išvaizda ne visiems patraukli, kulinarijoje ji vertinama dėl švelnios, tvirtos tekstūros ir subtilaus skonio.

    Ši žuvis dažniausiai aptinkama tik švariuose, gerai įsotintuose deguonimi vandens telkiniuose, todėl jos buvimas laikomas geros ekologinės būklės ženklu. Vijūnas mėgsta vėsesnį vandenį, o žiemą išlieka aktyvus, todėl tradiciškai jis buvo siejamas su žiemos laimikiu.

    Mitybos požiūriu vijūnas priskiriamas liesoms žuvims: 100 gramų porcijoje paprastai būna apie 90 kilokalorijų, o pagrindinė energijos dalis gaunama iš baltymų. Dėl nedidelio riebalų kiekio jis dažnai minimas kaip patogus pasirinkimas žmonėms, norintiems lengvesnio, mažiau kaloringo patiekalo.

    Svarbus privalumas yra ir mikroelementai, ypač selenas, reikalingas normaliai skydliaukės veiklai ir imuninės sistemos funkcijai. Vijūne taip pat randama vitamino A ir B grupės vitaminų, kurie siejami su regėjimo palaikymu, nervų sistemos veikla ir energijos apykaita.

    Kulinarams vijūnas patrauklus dėl to, kad jo mėsoje paprastai būna mažiau smulkių ašakų nei daugelyje kitų gėlavandenių žuvų. Praktikoje tai reiškia, kad patiekalą lengviau valgyti, o filė paruošimas paprastesnis net ir namų virtuvėje.

    Vijūno mėsa tinka kepti keptuvėje, orkaitėje ar troškinti, o dėl tvirtesnės struktūros ji rečiau suyra gaminant. Dažnas pasirinkimas yra kepimas svieste su citrina, taip pat kepimas pergamente su daržovėmis ir žolelėmis, o iš kaulų ir galvos verdamas sodrus sultinys žuvienei.

    Pastaraisiais metais susidomėjimą tokiomis vietinėmis, sezoninėmis žuvimis skatina ir bendra mitybos kryptis rinktis mažiau perdirbtus produktus bei įvairesnius baltymų šaltinius. Jei ieškote alternatyvos įprastoms žuvims, vijūnas gali maloniai nustebinti ir skoniu, ir patogiu paruošimu.

  • Beveik be ašakų ir nesubyra keptuvėje: užmiršta PRL žuvis vėl grįžta į virtuves

    Kergulena – žuvis, kuri Lenkijoje PRL laikais buvo kasdienis pasirinkimas valgyklose ir parduotuvėse, šiandien vėl sulaukia dėmesio. Ją prisimenantys giria dėl švelnaus skonio ir patogaus paruošimo, o jaunesniems ji dažnai tampa nauju atradimu.

    Ši žuvis vertinama dėl tvirtos, baltos mėsos, kuri kepant linkusi išlaikyti formą ir nesuirti. Dar vienas privalumas – ji dažniausiai neturi smulkių ašakų, todėl tinka ir tiems, kurie žuvį valgo rečiau dėl nepatogaus valgymo.

    Kergulena siejama su pietinių vandenynų regionais, o prekyboje dažniau pasitaiko atvežtinė, iš įvairių žvejybos plotų. Pirkėjams verta atkreipti dėmesį į produkto kilmės informaciją, apdorojimo būdą ir laikymo sąlygas, nes tai daro įtaką ir skoniui, ir tekstūrai.

    Mitybos požiūriu žuvis laikoma kokybišku baltymų šaltiniu, o žuvų vartojimas apskritai siejamas su subalansuota mityba. Daugelyje mitybos rekomendacijų akcentuojama, kad žuvis racione naudinga kaip alternatyva riebesnei mėsai, ypač kai renkamasi mažiau riebūs gaminiai.

    Klasikinis paruošimo būdas, primenantis valgyklų tradiciją, yra paprastas: filė apvoliojama miltuose ar džiūvėsėliuose ir kepama keptuvėje iki auksinės spalvos. Kad žuvis išliktų sultinga, svarbu neperkepinti ir rinktis vidutinę kaitrą, o garnyrui tinka bulvės, daržovės ar lengvos salotos.

  • Paprastas triukas su upėtakiu: taip iškepsite sultingą, o oda taps traški ir ant grotelių

    Upėtakis jau ne vienerius metus išlieka viena populiariausių žuvų namų virtuvėje: švelni mėsa, nedaug ašakų ir neutralus skonis tinka tiek orkaitei, tiek griliui. Vis dėlto daug kas nusivilia, kai žuvis išsausėja, prilimpa prie grotelių ar folijos, o oda taip ir netampa traški.

    Norint išlaikyti sultingumą, svarbiausia pradėti nuo paruošimo: žuvį būtina gerai nusausinti popieriniu rankšluosčiu. Sausa oda greičiau apskrunda, o drėgmės perteklius tampa viena pagrindinių priežasčių, kodėl žuvis labiau troškinasi nei kepa.

    Prieš kepimą verta padaryti po 2–3 negilius įpjovimus abiejose žuvies pusėse. Taip šiluma tolygiau pasiekia mėsą, o druska ir prieskoniai geriau įsigeria, todėl upėtakis iškepa vienodai ir lieka minkštas.

    Kokia temperatūra ir laikas geriausi?

    Kepant orkaitėje dažniausiai pasiteisina 190–200 laipsnių temperatūra, o visas upėtakis paprastai iškepa per 20–25 minutes. Tiksli trukmė priklauso nuo žuvies dydžio, todėl svarbiausia stebėti rezultatą: mėsa turi lengvai atsiskirti nuo ašakų, bet neturi trupėti ir būti sausa.

    Kepant ant grotelių, svarbu neperkepti ir žuvį versti tik tada, kai ji jau lengvai „atsileidžia“ nuo grotelių. Jei bandote pakelti per anksti, tikimybė, kad oda prilips ir suplyš, smarkiai išauga.

    Kaip išvengti prilipimo?

    Kad žuvis nepriliptų, padeda plonas riebalų sluoksnis: tinka alyvuogių aliejus, rapsų aliejus arba lydytas sviestas. Riebalai veikia kaip apsauginė plėvelė, o kartu padeda odai gražiau apskrusti.

    Prieš grilinimą naudinga patepti ne tik žuvį, bet ir pačias groteles. Kepant orkaitėje galima rinktis kepimo popierių arba foliją, tačiau ir ją verta vos vos patepti riebalais, kad oda neprikeptų ir liktų vientisa.

    Sviestas, česnakas ir krapai: klasika, kuri veikia

    Jei norite ryškesnio aromato, dalį česnakinio sviesto dėkite į žuvies vidų kartu su krapais ir citrinos griežinėliais. Likusia dalimi galima patepti viršų prieš kepimą arba pačioje pabaigoje, kad sviestas suteiktų skonį, bet nespėtų sudegti.

    Upėtakiui dažnai nereikia daug prieskonių: druska ir pipirai, česnakas, krapai, petražolės ar čiobrelis paprastai yra pakankami. Rozmariną verta naudoti saikingai, nes jo aromatas intensyvus ir gali nustelbti švelnų žuvies skonį.

    Citrina išlieka vienas universaliausių priedų: griežinėliai žuvies viduje arba keli lašai sulčių po kepimo suteikia gaivos ir paryškina skonį. Patiekti upėtakį tinka su jaunomis bulvėmis, keptomis ar grilyje ruoštomis daržovėmis, lengvomis salotomis arba paprastu jogurtiniu padažu su krapais.

  • Skandinaviškas hitas vietoj menkės: ši giliavandenė žuvis nustebins skoniu ir verte

    Skandinavijos virtuvėje vis dažniau vietoj įprastos menkės minima brosmė – giliavandenė menkinių šeimos žuvis, gyvenanti šaltuose Šiaurės Atlanto vandenyse, ypač Norvegijos fjorduose. Iš pirmo žvilgsnio ji nėra išvaizdi, tačiau virtuvėje neretai nustebina tekstūra ir švelniu skoniu.

    Brosmė paprastai užauga maždaug iki 40–100 centimetrų, o ją atpažinti padeda ilgas nugaros pelekas ir ūsas po smakru. Kadangi dažnai laikosi 100–1 000 metrų gylyje, jos žvejyba vyksta specializuotais būdais, o vartotojams tai dažnai reiškia stabilesnę filė kokybę.

    Kuo brosmė skiriasi nuo menkės?

    Pagrindinis skirtumas atsiskleidžia kepant ar troškinant: brosmės mėsa yra tvirtesnė, standesnė ir mažiau linkusi suirti nei daugelio įprastai perkamų menkių filė. Dėl to ji patogi ir namų virtuvėje, kai norisi, kad žuvis išliktų sultinga, bet nesubyrėtų keptuvėje ar orkaitėje.

    Skonio aprašymai dažnai sukasi apie švelnumą ir lengvą salstelėjimą, todėl kai kurie virtuvės profesionalai ją lygina su jūros gėrybių natomis. Toks profilis tinka tiek paprastiems patiekalams su sviestu ir citrina, tiek ryškesniems prieskoniams, jei norisi modernesnio rezultato.

    Maistinė vertė ir ką verta žinoti

    Kaip ir kitos liesesnės baltos žuvys, brosmė vertinama dėl baltymų ir santykinai nedidelio kaloringumo. 100 gramų tokios žuvies patiekalo dažnai siejami su maždaug 80–90 kilokalorijų riba, priklausomai nuo dalies ir paruošimo būdo.

    Žuvis taip pat siejama su selenu, vitaminu B12 ir vitaminu D, o menkinių šeimos žuvyse įprastai aptinkamos ir omega-3 riebalų rūgštys. Vis dėlto galutinę naudą stipriai keičia pasirinktas gaminimas: kepta aliejuje bus riebesnė, o kepta orkaitėje ar troškinta išlaikys liesesnį profilį.

    Kaip skaniai paruošti namuose

    Brosmė gerai tinka kepti orkaitėje, ant grilio ar troškinti, nes mėsa išlaiko formą ir neperdžiūsta taip greitai kaip kai kurių kitų baltų žuvų filė. Paprasčiausias kelias – druska, pipirai, citrina, sviestas ir trumpas kepimas vidutinėje kaitroje.

    Kepant orkaitėje dažnai pakanka apie 180 laipsnių Celsijaus ir 15–18 minučių, priklausomai nuo gabalėlių storio. Patiekalą patogu užbaigti krapais ar čiobreliais, o padažui tinka citrinos sultys ir iš kepimo indo likęs sviesto bei sulčių mišinys.

    Renkantis žuvį parduotuvėje verta atkreipti dėmesį į aiškų ženklinimą, kilmę ir laikymo sąlygas, o šaldytą filė geriausia atitirpinti lėtai šaldytuve. Jei turite skydliaukės ar kitų sveikatos sutrikimų, individualias mitybos rekomendacijas tiksliausia aptarti su gydytoju ar dietologu.

  • Pamiršk džiūvėsėlius: žuvis šioje kukurūzų paniruotėje traška taip, kad vaikai prašo dar

    Traškumo paslaptis paprasta

    Žuvis, apvoliota kukurūzų miltuose, iškepa auksinė, viduje išlieka sultinga, o išorėje maloniai traški. Tokia paniruotė dažnai patinka net tiems, kurie į žuvį žiūri skeptiškai, nes skonis išlieka švelnus, be sunkaus miltų poskonio.

    Kukurūzų miltai, palyginti su įprastais kvietiniais miltais ar džiūvėsėliais, sukuria plonesnę ir trapesnę plutelę. Dėl to ji greičiau apskrunda ir mažiau linkusi „suminkštėti“ nuo garų, kai žuvis trumpam paliekama lėkštėje.

    Kodėl ši paniruotė lengvesnė

    Kukurūzų miltų dalelės kepant sudaro smulkią, tolygią dangą, kuri paprastai nepritraukia tiek riebalų kaip stambesni džiūvėsėliai. Rezultatas yra lengvesnis patiekalas, o traškumas išlieka ryškesnis net ir su paprastais priedais.

    Šis būdas ypač tinka baltai žuviai, pavyzdžiui, menkei, aliaskinei pollokai, jūrinei lydekai ar panašiems filė gabalams. Plutelė geriau laikosi, mažiau trupa keptuvėje, o žuvis neperdžiūsta, jei kepama trumpai.

    Paprastas receptas šeimai

    Patogiausia rinktis apie 600 gramų žuvies filė ir ją gerai nusausinti, kad paniruotė priliptų tolygiai. Žuvį pasūdykite, įberkite pipirų ir švelnios saldžiosios paprikos, o jei mėgstate, papildomai tinka granuliuotas česnakas.

    Plakinyje sumaišykite 1 kiaušinį ir apie 50 mililitrų pieno, o sausoje dalyje sujunkite maždaug 120 gramų kukurūzų miltų su 2 šaukštais kvietinių miltų. Gabaliukus pamirkykite plakinėje, apvoliokite sausoje dalyje ir kepkite įkaitintame aliejuje po 3–4 minutes iš kiekvienos pusės.

    Iškepusią žuvį trumpam dėkite ant popierinio rankšluosčio, kad nubėgtų riebalų perteklius. Patiekite iškart, nes ką tik iš keptuvės ištraukta plutelė būna traškiausia, o vidus išlieka sultingas.

    Su kuo patiekti, kad patiktų vaikams

    Klasikinis derinys yra bulvės ir gaivios daržovės, nes jos subalansuoja keptos žuvies skonį. Tinka ir lengvos salotos, agurkų užkandis ar paprastas jogurtinis česnakinis padažas, jei norisi švelnaus priedo.

    Jei siekiate lengvesnės vakarienės, žuvį patiekite su orkaitėje keptomis daržovėmis. Tokiu atveju traški kukurūzų plutelė tampa pagrindiniu akcentu, o patiekalas išlieka sotus, bet neapsunkinantis.

  • Viena skaniausių Baltijos jūros žuvų: sultinga balta mėsa, mažai ašakų ir lengva paruošti

    Baltijos jūroje gyvenanti plekšninių šeimos žuvis plačiapelekė plekšnė (Pleuronectes platessa) dažnai lieka šešėlyje, nors virtuvėje ji vertinama dėl švelnaus skonio. Tai dugninė žuvis, atpažįstama iš suploto kūno ir abiejų akių vienoje galvos pusėje.

    Ši rūšis dažniau sutinkama vakarinėje ir centrinėje Baltijos dalyje, kur vanduo sūresnis, o sąlygos jai palankesnės. Suaugusios žuvys paprastai laikosi kelių dešimčių metrų gylyje, o jaunikliai dažniau priekrantėje, ant smėlingo ar molingo dugno.

    Plačiapelekė plekšnė gali gyventi ilgai, kai kurie individai pasiekia kelis dešimtmečius, nors žvejyboje dažniau pasitaiko gerokai jaunesni laimikiai. Užaugusi ji gali siekti apie pusę metro, o didesni egzemplioriai sverti apie 2 kilogramus.

    Virtuvėje ši žuvis išsiskiria sultinga, balta ir tvirtesnės struktūros mėsa, kuri neužgožia prieskonių ir lengvai sugeria aromatus. Dėl palyginti nedidelio ašakų kiekio ji dažnai rekomenduojama tiems, kurie žuvį valgo rečiau, taip pat šeimoms su vaikais.

    Mitybos požiūriu tai liesesnė žuvis: 100 gramų gali turėti apie 85–90 kilokalorijų, o baltymų joje daug, riebalų – nedaug. Tokia sudėtis ypač aktuali ieškantiems lengvesnių, tačiau sočių patiekalų, kai norisi mažiau riebių alternatyvų.

    Gaminant geriausiai pasiteisina paprasti būdai, nes per ilgas kaitinimas gali išsausinti delikesnę mėsą. Dažniausiai pakanka druskos, pipirų, šiek tiek sviesto ir citrinos sulčių, o norint išraiškingesnio skonio tinka krapai, petražolės ar švelnūs žolelių mišiniai.

    Kepant orkaitėje dažnai pasirenkama apie 190 laipsnių temperatūra ir maždaug 15 minučių, priklausomai nuo filė ar žuvies storio. Prieš kepimą ją galima lengvai apšlakstyti aliejumi ir pabarstyti džiūvėsėlių bei sūrio mišiniu, kad paviršius gražiai apskrustų, o vidus liktų sultingas.

    Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama ir tvaresniam žuvies pasirinkimui, todėl pirkėjams verta pasidomėti kilme bei žvejybos būdu. Šviežią žuvį išduoda švarus kvapas, elastinga mėsa ir skaidrios akys, o perkant filė svarbu, kad ji nebūtų pažliugusi ar stipriai apsausėjusi.

  • Perkate lašišą ar menkę? Ši neįvertinta gėlavandenė žuvis turi daugiau baltymų ir stebina skoniu

    Jei dažniausiai renkatės lašišą ar menkę, verta prisiminti dar vieną dažnai nuvertinamą pasirinkimą – europinį šamą. Tai viena didžiausių gėlavandenių žuvų Europoje, gyvenanti upėse ir tvenkiniuose, o jos mėsa vertinama dėl švelnaus skonio ir palyginti mažo ašakų kiekio.

    Europinis šamas gali užaugti itin stambus: palankiomis sąlygomis jis siekia apie 3 metrų ilgį ir gali sverti apie 100 kilogramų. Išvaizda taip pat išskirtinė – žuvis neturi žvynų, jos oda gleivėta, dažnai tamsiai žalsvos spalvos, o prie burnos matomi būdingi ūsai.

    Mitybos požiūriu šamas dažnai nustebina: 100 gramų šios žuvies paprastai turi apie 100 kilokalorijų, o kartu suteikia daug baltymų. Be to, šamo mėsoje yra omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių, taip pat vitamino D ir B grupės vitaminų, o mineralų sąrašas platus – nuo fosforo ir kalio iki seleno bei jodo.

    Šios maistinės medžiagos siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos funkcijomis, nervų sistema bei raumenų atsistatymu, todėl žuvis dažnai rekomenduojama įtraukti į subalansuotą racioną. Specialistai taip pat pabrėžia, kad žuvį verta rinktis kaip baltymų šaltinį, ypač kai norisi sumažinti perdirbtos mėsos kiekį.

    Renkantis šamą svarbi kilmė ir kokybė. Kaip ir kitos žuvys, jis gali kaupti teršalus, jeigu gyvena užterštuose vandens telkiniuose, todėl verta teirautis, iš kur žuvis atvežta, ir rinktis patikimus pardavėjus. Šviežumas atpažįstamas pagal neutralų, gaivų kvapą ir elastingą odą.

    Virtuvėje šamas yra universalus: jį galima kepti keptuvėje, orkaitėje, troškinti ar ruošti ant grilio. Dažnas pasirinkimas – filė pabarstyti druska, pipirais ir žolelėmis, lengvai apvolioti miltuose ir trumpai kepti įkaitintuose riebaluose, kad išorė apskrustų, o vidus liktų sultingas.

    Kepant orkaitėje skonis būna švelnesnis: prieskoniais pagardintą žuvį galima kepti su daržovėmis, pavyzdžiui, porais ar morkomis, apie 180 laipsnių temperatūroje maždaug 25–30 minučių. Šamui tinka citrinos sultys, čiobreliai ir aitresni prieskoniai, tačiau dažniausiai pakanka paprasto, neperkrauto pagardinimo.