Pokrovske sužeistasis gali laukti evakuacijos iki 50 dienų: karo medikas apie dūmų, dronų ir klaidų kainą

Pokrovskas: evakuacija, kuri gali neįvykti

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karo medikas Viktoras, šaukinys Vicyk, pasakoja, kad Pokrovsko kryptyje sužeistųjų evakuacija dažnai stringa ilgam. Pasak jo, realybėje tai reiškia ne tik sunkiai įveikiamus kilometrus, bet ir situacijas, kai sužeistas karys pagalbos laukia savaites.

Medikas pabrėžia, kad įvažiavimas į miestą ir išvažiavimas iš jo tapo itin pavojingi, nes teritoriją nuolat stebi ir atakuoja Rusijos dronai bei artilerija. Dėl to net ir trumpa kelionė technika priartėjus prie fronto linijos gali baigtis smūgiu, o dalį maršruto tenka įveikti pėsčiomis.

Viktoras teigia, kad medevako transportas dažnai laikosi maždaug 30 kilometrų atstumu nuo miesto, o arčiau judėti neleidžia rizika prarasti ir automobilį, ir komandą. Pasak jo, praktiškai tai virsta pėsčiomis atliekamomis paieškomis, kai į sužeistojo vietą einama su neštuvais, karučiu ar kitomis improvizuotomis priemonėmis.

Kai kuriais atvejais kelias iki sužeistojo gali siekti apie 13 kilometrų, o grįžimas su žmogumi ant neštuvų ar tempiant jį per atviras vietas užtrunka dar ilgiau. Medikas aiškina, kad atviros atkarpos yra ypač pavojingos, nes jose judėjimą lengva pastebėti iš oro.

„Pokrovske pasitaiko, kad sužeistieji evakuacijos laukia iki 50 dienų“, – sakė Viktoras, šaukinys Vicyk.

Jis pasakoja apie atvejus, kai kariai, net ir sunkiai sužeisti, mėgina trauktis patys, nes nėra tikrumo, kad evakuacijos grupė pasieks laiku. Kartais jiems padeda bendražygiai, tačiau kelias iki saugesnės zonos gali būti dešimtys kilometrų.

Viktoro teigimu, yra buvę situacijų, kai sužeistieji kelias dienas praleidžia slėptuvėse ar improvizuotose žeminėse, laukdami galimybės būti išgabenti. Tokiais atvejais kritinė tampa ne tik kraujavimo kontrolė, bet ir infekcijų, hipotermijos, šoko bei skysčių trūkumo rizika.

Kaip dronai pakeitė kovos mediciną

Medikas sako, kad šiame ruože evakuacija dažniausiai vykdoma nuo aušros iki prieblandos, nes tamsiu paros metu judėjimas be specialios įrangos tampa beveik neįmanomas. Naktį pozicijas išduoda šiluminiai pėdsakai, todėl net trumpas perėjimas gali būti lemtingas.

Jis aiškina, kad moderniame kare dominuoja sprogstamieji sužalojimai, o didelę jų dalį lemia FPV dronai, artilerija, minosvaidžiai ir aviaciniai smūgiai. Šautinių sužeidimų pasitaiko, tačiau dažniausiai jie susiję su artimais susidūrimais arba diversinėmis grupėmis.

Viktoras pabrėžia, kad neretai sužeistųjų išgabenimas tampa kelių etapų procesu. Pirmiausia reikia pasiekti žmogų, tada perkelti į vietą, kur įmanoma suteikti bent minimalią pagalbą, ir tik tuomet bandyti gabenti iki transporto, stabilizacijos punkto bei aukštesnio lygio gydymo grandies.

Anot jo, dažnas scenarijus toks, kad evakuacijos grupė fiziškai nepasiekia sužeistojo, todėl gelbėti tenka ir kitiems kariams: vairuotojams, šauliams ar robotizuotų priemonių operatoriams. Tokiose situacijose, pasak mediko, kiekviena minutė gali lemti, ar žmogus išgyvens.

Turniketai, mokymai ir klaidos, kurios kainuoja gyvybes

Viktoras atkreipia dėmesį, kad dalis mirčių susijusios ne vien su vėluojančia evakuacija, bet ir su netinkamai naudojamomis priemonėmis. Ilgai užveržtas turniketas, ypač jei jis uždėtas be realaus poreikio, gali sukelti sunkias komplikacijas, tarp jų ir vadinamąjį turniketo sindromą.

Jis pateikia pavyzdį, kai karys, sužeistas skeveldra į pėdą, dėl baimės ir žinių stokos užsidėjo turniketą ir taip išbuvo kelias dienas. Pasak mediko, tokios klaidos gali baigtis galūnės netekimu, nors pati žaizda ne visada reikalauja tokios priemonės.

Medikas taip pat kritikuoja prastos kokybės turniketų naudojimą, teigdamas, kad kai kurie pigūs analogai mūšio sąlygomis nesuveikia. Jo vertinimu, tai kelia tiesioginę grėsmę gyvybei, todėl būtina griežčiau vertinti tiekimo grandinę, sertifikavimą ir realius bandymus, o kariams nuolat kartoti pirmosios pagalbos algoritmus.

Pasak Viktoro, taktinės medicinos įgūdžiai fronte yra ne mažiau svarbūs nei ginklai, nes dažnai pirmąją pagalbą suteikia ne profesionalus medikas, o šalia esantis bendražygis. Jis ragina mokytis praktinių veiksmų: kaip įvertinti kraujavimą, kada reikia turniketo, kaip naudoti spaudžiamąjį tvarstį ir kaip saugiai perkelti sužeistąjį.

Medikas teigia, kad kai sužeistojo neįmanoma pasiekti, vis dažniau bandoma padėti nuotoliniu būdu, pasitelkiant dronus ir trumpus ryšio seansus. Tokia pagalba, anot jo, nėra pilnavertė evakuacija, bet kartais leidžia laimėti laiko ir sumažinti lemtingų klaidų tikimybę.