Stiprių audrų metu, kai debesų pagrindas nusileidžia labai žemai, o matomumas tampa ribotas, net modernūs naikintuvai gali prarasti vizualius orientyrus virš atviros jūros. Tokiose situacijose JAV karinio jūrų laivyno pilotai pereina prie skrydžio pagal prietaisus ir remiasi specialiomis navigacijos sistemomis.
Viena svarbiausių yra TACAN, taktinis oro navigacijos kompleksas, leidžiantis orlaiviui gauti krypties ir atstumo iki laivo ar sausumos stoties duomenis. Būtent TACAN padeda rasti lėktuvnešį USS Abraham Lincoln, kai dėl lietaus, rūko ar audros jis tampa praktiškai nematomas.
Kada pilotai priversti pereiti prie prietaisų?
Praktikoje riba paprasta: kai vizualinis skrydis tampa nesaugus, įgulos vadovaujasi instrumentinio skrydžio procedūromis. Dažnai minimos ribos yra apie 8 kilometrus matomumo ir maždaug 300 metrų debesų bazės aukščio, kai vizualiai sekti aplinką darosi per sudėtinga.
Tuomet svarbiausia tampa tikslus situacijos suvokimas pagal prietaisus ir patikimas ryšys su laivu. Lėktuvnešio paieška atviroje jūroje skiriasi nuo skrydžio virš sausumos, nes čia nėra stabilių orientyrų, o pats taikinys nuolat juda.
Kaip veikia TACAN ir kuo jis naudingas?
TACAN perduoda koduotą radijo signalą, pagal kurį orlaivis gali nustatyti kryptį iki stoties ir atstumą iki jos. Tokia informacija leidžia pilotams nuolat atnaujinti savo padėtį ir susiplanuoti saugų priartėjimą, net jei matomumas artėja prie nulio.
Dažnai minimas sistemos veikimo nuotolis siekia iki maždaug 200 jūrmylių, tai yra apie 370 kilometrų, priklausomai nuo sąlygų ir įrangos. Šis nuotolis suteikia laiko suformuoti tvarkingą grįžimo srautą ir išvengti chaoso, kai keli orlaiviai vienu metu ieško to paties laivo.
Nusileidimas ant judančio laivo
Priartėjus prie lėktuvnešio, pilotai pereina į laukimo zoną, dažnai vadinamą Marshalo zona, kurioje orlaiviai cirkuliuoja skirtingais aukščiais ir laukia leidimo leistis. Tai būtina, nes lėktuvnešis vienu metu priima daug orlaivių, o tvarka čia kritiškai svarbi saugumui.
Situaciją apsunkina tai, kad lėktuvnešis juda ir gali išlaikyti maždaug 30 mazgų greitį, tai yra apie 56 kilometrus per valandą. Vadinasi, nusileidžiama ne į „stovinčią“ aikštelę, o į nuolat kintančią poziciją jūroje.
Kuo TACAN papildo šiuolaikinės sistemos?
Paskutiniame etape, kai iki laivo lieka nedidelis atstumas, naudojamos tikslesnės nusileidimo ir privedimo sistemos. Tokiose operacijose gali būti taikomos ICLS ar kiti sprendimai, padedantys išlaikyti reikiamą trajektoriją ir aukštį iki pat prisilietimo prie denio.
Naujesni orlaiviai, pavyzdžiui, F-35C, gali naudoti JPALS, kuri sujungia palydovinę navigaciją ir apsaugotą duomenų perdavimą, kad privedimas būtų itin tikslus ir atsparus prastoms oro sąlygoms. Vis dėlto TACAN išlieka svarbi grandis, kai reikia greitai ir patikimai „užkabinti“ laivą didesniu atstumu ir stabiliai grįžti į denio operacijų ritmą.
Leave a Reply