JAV pietvakariuose, kur saulės elektrinių parkai driekiasi dykumų plotais, vis dažniau fiksuojami masiniai paukščių susidūrimai su infrastruktūra. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad kai kurios rūšys, ypač vandens paukščiai, staigiai neria žemyn tarsi link vandens telkinio, tačiau vietoje jo randa stiklo ir metalo paviršius.
Tokie atvejai registruojami skirtinguose objektuose, o poveikis nėra pavienis: dokumentuojama, kad su saulės energetikos infrastruktūra susijusių susidūrimų aukomis tampa daugiau nei 100 rūšių paukščių. Didžiausia rizika pastebima migracijos laikotarpiais, kai išsekę paukščiai ieško vietų nusileisti ir atsikvėpti.
Kodėl saulės panelės vilioja?
Mokslininkų aiškinimu, dalį incidentų lemia vadinamasis „ežero efektas“. Paukščiai vandenį dažnai atpažįsta ne taip, kaip žmonės: jiems svarbi nuo horizontalių paviršių atsispindinti poliarizuota šviesa, kuri ore tampa signalu apie vandens telkinį.
Fotovoltinės panelės taip pat gali stipriai atspindėti poliarizuotą šviesą, o dideli masyvai iš aukštai kai kada primena ežerą ar šlapynę. Toks optinis klaidinimas ypač pavojingas dykumų regionuose, kur realaus vandens mažai, todėl „tariamas“ telkinys paukščiams gali atrodyti kaip išsigelbėjimas.
Kodėl nukenčia vandens paukščiai?
Tyrėjai pastebi, kad tarp žuvusiųjų dažnai pasitaiko vadinamųjų „privalomų“ vandens paukščių, kuriems vandens paviršius būtinas ne tik maitinimuisi, bet ir pakilimui. Pavyzdžiui, kai kurių rūšių kūno sandara pritaikyta plaukimui, todėl nuo sausumos joms pakilti labai sunku arba beveik neįmanoma.
Susidūrimas su panelėmis ar nusileidimas į netinkamą vietą gali baigtis ne tik trauma, bet ir tuo, kad paukštis lieka įstrigęs atviroje, įkaitusioje teritorijoje. Karštis, dehidratacija ir plėšrūnai tokiomis sąlygomis dar labiau padidina mirtingumą.
Ką galima padaryti?
Specialistai pabrėžia, kad atsinaujinanti energetika išlieka esminė mažinant iškastinio kuro naudojimą, tačiau poveikis biologinei įvairovei tampa vis aktualesnis. Dėl to šalia elektrinių planavimo ir poveikio aplinkai vertinimo vis dažniau keliami klausimai, kaip sumažinti susidūrimų riziką migruojantiems paukščiams.
Tarp bandomų sprendimų minimi panelių paviršiaus ar tekstūros pakeitimai, vizualiniai žymėjimai, taip pat dangos ir raštai, galintys „sulaužyti“ klaidinantį atspindį. Tikslas paprastas: padaryti taip, kad iš oro saulės parkas nebeatrodytų kaip vanduo ir neprovokuotų staigių nusileidimų.
Ekspertų vertinimu, didžiausią efektą gali duoti priemonių derinys: tinkamesnis vietų parinkimas, rizikingų migracijos koridorių įvertinimas ir technologiniai sprendimai, mažinantys poliarizuotos šviesos signalą. Tai sritis, kurioje sparčiai daugėja duomenų, o kartu auga ir spaudimas energetikos projektus pritaikyti gamtai.
Leave a Reply