Šylant orams ir augant turistų srautams, vis dažniau fiksuojami netikėti žmonių susidūrimai su rudaisiais lokiais. Nors šie gyvūnai paprastai vengia žmogaus, tam tikri mūsų įpročiai gali netyčia padidinti susitikimo tikimybę. Specialistai pabrėžia, kad didžiausia rizika kyla ne „medžiojant“ lokį, o jam netikėtai pasirodžius per arti.
Rudasis lokys yra vienas stambiausių plėšrūnų Europoje ir natūraliai gyvena kalnuotose bei miškingose vietovėse. Žmogui pavojingos situacijos dažniausiai susiklosto tada, kai gyvūnas būna išgąsdinamas staiga, ypač tankmėje, prasto matomumo sąlygomis ar už oficialių takų ribų. Taip pat rizika išauga, kai šalia yra jauniklių arba lokys ginasi prie maisto šaltinio.
Kas dažniausiai privilioja lokį?
Viena dažniausių priežasčių, kodėl lokiai priartėja prie žmonių, yra lengvai pasiekiamas maistas. Net ir nedideli maisto likučiai, atviri šiukšlių maišai ar paliktos pakuotės gali tapti stipriu masalu, nes lokio uoslė itin jautri. Ilgainiui gyvūnai pradeda sieti žmogaus kvapą su maistu ir dažniau lankosi poilsiavietėse.
Ekspertai ragina niekada nemaitinti laukinių gyvūnų, net jei tai atrodo nekaltas gestas. Toks elgesys keičia lokių įpročius: jie drąsiau artėja prie žmonių, tampa mažiau atsargūs, o konfliktų tikimybė didėja. Dėl to pavojus kyla ne tik patiems turistams, bet ir gyvūnams, kuriuos vėliau tenka gaudyti ar net užmigdyti.
Kaip elgtis žygyje, kad išvengtumėte susitikimo?
Saugiausia judėti tik pažymėtais maršrutais ir vengti tankių jaunuolynų bei brūzgynų, kur matomumas prastas. Dauguma lokių stengiasi apeiti vietas, kuriose nuolat lankosi žmonės, todėl nuklydimas nuo takų paprastai padidina netikėto susidūrimo riziką. Ypač tai aktualu auštant, temstant ir naktį, kai lokiai būna aktyvesni.
Žygyje nereikėtų eiti visiškoje tyloje, nes tykus priėjimas gali baigtis tuo, kad gyvūną netyčia nustebinsite per arti. Ramus kalbėjimas, žingsnių garsas ar lazdų stuksenimas leidžia lokiui išgirsti žmogų iš anksto ir pasitraukti. Dėl tos pačios priežasties nepatariama eiti su ausinėmis, nes jos mažina galimybę laiku išgirsti aplinkos signalus.
Pastebėjus šviežius pėdsakus, išraustą žemę, nuplėštą medžių žievę ar kitus ženklus, geriau nekeisti maršruto lokio „pėdsakais“. Taip pat svarbu planuoti poilsio pertraukėles atsakingai: nepalikti kuprinių su maistu be priežiūros ir viską, kas turi kvapą, laikyti sandariai. Šiukšles būtina išsinešti, o ne palikti net ir „vienai nakčiai“.
Ką daryti, jei lokį vis dėlto pamatėte?
Specialistai pataria išlikti ramiems, nešaukti ir nepradėti bėgti, nes staigus judesys gali sužadinti gyvūno persekiojimo instinktą. Reikėtų lėtai atsitraukti, laikantis saugaus atstumo, ir suteikti lokiui galimybę pasitraukti pačiam. Svarbu nebandyti prieiti ar filmuoti iš arti, net jei lokys atrodo abejingas.
Jei lokys rodo susierzinimo ženklus, tokie kaip prunkštimas, „klapsėjimas“ nasrais, stojimasis ant užpakalinių kojų ar bandymas artėti, reikia didinti atstumą ir ieškoti saugesnės vietos. Daugelyje oficialių rekomendacijų pabrėžiama, kad stovėjimas ant dviejų kojų dažniausiai reiškia norą geriau užuosti ar įvertinti situaciją, o ne pasirengimą pulti. Vis dėlto bet koks artėjimas turi būti vertinamas rimtai.
„Lokiai iš prigimties vengia žmogaus, tačiau maisto kvapai ir paliktos atliekos greitai pakeičia jų elgesį“, – sako gamtosaugos specialistai.
„Didžioji dalis incidentų įvyksta tada, kai gyvūnas nustebinamas per arti arba kai žmogus pats priartėja dėl smalsumo“, – pabrėžia ekspertai.
Gamtos tarnybos primena, kad kalnai ir miškai yra laukinių gyvūnų teritorija, todėl šimto proc. saugumo garantuoti neįmanoma. Vis dėlto atsakingas elgesys, tvarkinga stovyklavietė ir pagarba laukinei gamtai reikšmingai sumažina riziką. Jei teritorijoje įrengti įspėjimai apie lokių buvimą, jų ignoruoti nereikėtų net trumpam pasivaikščiojimui.
Leave a Reply