Dykumoje įrengta saulės elektrinė, vietoje įprastų saulės modulių naudojanti tūkstančius didelių veidrodžių, ilgą laiką buvo pristatoma kaip pažangus būdas gaminti elektrą be iškastinio kuro. Tačiau praktikoje išryškėjo dvi problemos, kurios prikaustė ir aplinkosaugininkų, ir aviacijos ekspertų dėmesį.
Pirmoji siejama su laukine gyvūnija: fiksuota atvejų, kai paukščiai, kirsdami itin intensyvios šviesos zonas, patirdavo stiprius nudegimus ore. Antroji problema atsirado ore virš jėgainės ir jos prieigų, kai pilotai ėmė pranešti apie trumpalaikį regos sutrikimą dėl ryškių blyksnių.
Kaip veikia heliostatų elektrinės
Tokio tipo elektrinės priskiriamos koncentruotos saulės energijos technologijoms. Jose naudojami heliostatai, tai yra veidrodžiai, kurie seka Saulę ir nukreipia spindulius į centrinį imtuvą ant bokšto.
Sukoncentruota spinduliuotė imtuve paverčiama labai aukšta temperatūra, o šiluma vėliau panaudojama elektros gamybai, dažniausiai per garo turbiną. Skirtingai nei fotovoltiniai moduliai, čia kritinė yra ne tik šviesa, bet ir šiluminė galia, todėl aplink bokštą gali susidaryti ypač karštos zonos.
Įvairiuose tyrimuose nurodoma, kad ties spindulių koncentracijos sritimis temperatūros gali tapti ekstremalios. Tokios sąlygos kelia riziką paukščiams ir vabzdžiams, kurie įskrenda į spinduliuotės „koridorius“ arba priartėja prie bokšto, kur intensyvumas didžiausias.
Kodėl žūsta paukščiai
Paukščių žūtys siejamos su vadinamuoju „saulės srauto“ efektu, kai daugelio veidrodžių atspindžiai sutampa ir sudaro itin ryškią, energiškai tankią zoną. Įskridę į ją paukščiai gali patirti plunksnų ir audinių pažeidimus, o sunkesniais atvejais žūti.
Tokie incidentai yra viena iš priežasčių, kodėl koncentruotos saulės elektrinės kai kuriose šalyse vertinamos griežčiau nei fotovoltinės. Pastarosios taip pat turi poveikį gamtai, tačiau jų rizikos pobūdis dažniau susijęs su buveinių praradimu ar susidūrimais, o ne su tiesioginiu terminių zonų poveikiu.
Operatoriai paprastai taiko įvairias mažinimo priemones, pavyzdžiui, veidrodžių nukreipimo režimus, kai jėgainė nevykdo pilnos gamybos, taip pat paukščių atbaidymo sprendimus. Vis dėlto efektyvumas priklauso nuo vietos sąlygų, migracijos kelių ir to, kaip tiksliai suvaldomi spindulių koncentracijos režimai.
Kuo pavojingas akinančio atspindžio efektas
Pilotų minimas laikinas apakinimas siejamas su itin ryškiu atspindžiu, kai šviesa nuo heliostatų tam tikru kampu patenka į orlaivio kabiną. Skirtingai nei tolygus blizgesys, čia gali pasireikšti staigus blyksnis, kuris trumpam „išplauna“ vaizdą arba sukelia požiūrio taškus primenančius pėdsakus regėjimo lauke.
Reiškinys yra jautrus geometrijai: svarbi Saulės padėtis, veidrodžių orientacija ir orlaivio trajektorija. Dėl to rizika gali būti nepastovi ir sezoniška, o incidentus sunkiau nuspėti vien iš bendro vietovės įvertinimo.
„Kartais užtenka kelių sekundžių ryškaus blyksnio, kad pilotui būtų sunkiau greitai persiorientuoti ir sugrąžinti žvilgsnį į prietaisus bei išorinę aplinką“, – sakė aviacijos saugos tyrėjas.
Nors dauguma pranešimų susiję su trumpalaikiu poveikiu, aviacijos saugos požiūriu svarbi net ir momentinė regos sutrikimo rizika, ypač mažesniame aukštyje arba artėjant prie oro uosto zonų. Dėl to tokie objektai planuojami derinant su skrydžių maršrutais ir vertinant galimas akinimo kryptis skirtingu paros metu.
Koncentruotos saulės technologijos šalininkai pabrėžia privalumus, tarp jų galimybę kaupti šilumą ir ilgiau gaminti elektrą vakare. Tačiau pastarieji atvejai rodo, kad spartinant energetikos transformaciją reikia iš anksto įvertinti ne tik anglies dioksido mažinimą, bet ir šalutines rizikas, kurios gali paveikti gamtą bei skrydžių saugą.
Leave a Reply