Šiaurės Anglijoje, dabartinio Jorko apylinkėse, mokslininkai iš naujo ištyrė dar XIX amžiuje aptiktus vėlyvojo Romos imperijos laikotarpio kapus ir aptiko netikėtą detalę. Ant išlikusių audinių pėdsakų nustatyti Tyro purpuros, vieno prabangiausių antikos dažų, pėdsakai.
Kapai datuojami III ir IV amžių sandūra, kai Romos imperija išgyveno didelius politinius ir ekonominius pokyčius, tačiau prabangos prekės elito sluoksniuose išliko svarbia statuso dalimi. Tyrimai atlikti analizuojant palaidojimus, kurie buvo rasti Jorke, viename reikšmingiausių romėnų centrų Britanijoje.
Ypatingą šių palaidojimų išskirtinumą lėmė neįprastas ritualas: kūnai buvo užlieti skystu gipsu. Medžiagai sukietėjus susiformavo savotiška apsauginė kapsulė, kuri per maždaug 1 700 metų išsaugojo audinių atspaudus, pluoštų fragmentus ir net dažiklių pėdsakus.
Tesėsi prabanga ir po mirties
Pasak tyrėjų, Tyro purpura antikoje buvo laikoma išskirtiniu turtų simboliu, o kai kuriais laikotarpiais jos naudojimas buvo griežtai ribojamas. Šis dažiklis buvo išgaunamas iš jūrinių sraigių sekretų, o norint gauti nedidelį kiekį spalvos, reikėdavo apdoroti milžinišką kiekį moliuskų, todėl kaina būdavo milžiniška.
Analizė rodo, kad bent du kūdikiai buvo apgaubti prabangiu audiniu, dekoruotu auksinėmis gijomis. Vienas kūdikis palaidotas akmeniniame sarkofage kartu su dviem suaugusiaisiais, o kitas rastas atskirai švininiame karste, kas taip pat laikoma elito laidojimo požymiu.
Archeologai daro išvadą, kad šių palaidojimų šeimos greičiausiai priklausė aukščiausiems romėniško Jorko sluoksniams ir turėjo prieigą prie tolimų prekybos tinklų. Tyro purpuros kilmė siejama su rytine Viduržemio jūros dalimi, todėl toks radinys Britanijoje signalizuoja apie plačius ryšius ir didelį perkamąjį pajėgumą.
Keičia požiūrį į kūdikių mirtį
Radinių reikšmė nėra vien materialinė. Ilgą laiką istoriografijoje vyravo nuomonė, kad dėl didelio kūdikių mirtingumo romėnų visuomenėje jų netektis esą būdavo išgyvenama santūriau nei suaugusiųjų mirtis.
Prabangūs kūdikių palaidojimai šią schemą verčia permąstyti, nes rodo, kad šeimos buvo pasirengusios investuoti labai daug į ceremonijas net ir tada, kai vaikas gyveno vos kelis mėnesius. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie sprendimai paprastai atspindi gilų emocinį ryšį ir socialinį siekį tinkamai įamžinti netektį.
Šiuolaikiniai metodai, leidžiantys nustatyti dažiklių ir pluoštų pėdsakus iš seniai suirusių audinių, vis dažniau praplečia archeologijos ribas. Tokie tyrimai padeda tiksliau rekonstruoti ne tik elito prabangą, bet ir kasdienes bei ritualines praktikas, kurios anksčiau likdavo nematomos.
Leave a Reply