Obuoliai – vienas universaliausių vaisių
Obuoliai vertinami dėl skonio įvairovės ir skirtingų tekstūrų: vieni traškūs ir rūgštesni, kiti sultingi, saldūs ar greitai sukrentantys. Dėl to vienos veislės geriau tinka pyragams ir kepiniams, kitos – padažams, salotoms ar paprastam užkandžiui.
Pasaulyje priskaičiuojama tūkstančiai įvardytų obuolių veislių, o prekybos centruose dažniausiai matome tik nedidelę dalį. Pastaraisiais metais pirkėjai vis dažniau renkasi naujesnes, selekcininkų sukurtas veisles, kurių tikslas – ryškesnis skonis, didesnis traškumas ir lėtesnis minkštimo parudavimas.
Kaip išsirinkti ir laikyti obuolius
Renkantis verta ieškoti tvirtų vaisių be sumušimų ir minkštų vietų, nes net nedideli pažeidimai pagreitina gedimą. Obuolių kietumas priklauso nuo veislės, todėl kai kurios natūraliai būna minkštesnės ir labiau tinka troškiniams ar tyrėms.
Šviežumą geriausiai padeda išlaikyti vėsa: šaldytuve obuoliai ilgiau išlieka traškūs nei laikomi kambario temperatūroje. Jei obuolius pjaustote iš anksto, jų parudavimą gali sulėtinti vanduo su citrinų sultimis, nes rūgštis pristabdo oksidaciją.
17 populiarių veislių ir kam jos geriausios
Traškiems kepiniams dažnai pasirenkami „Braeburn“ – jie išlaiko formą orkaitėje ir turi subalansuotą saldumo bei rūgštumo santykį. Panašiai universalūs laikomi ir „Cameo“, kurie tinka ir žali, ir kepami, o skonyje neretai juntamos subtilios kriaušės natos.
Jei ieškote obuolio, kuris tinka beveik viskam, verta prisiminti „Cortland“: jis santykinai lėčiau paruduoja, todėl patogus vaisių salotoms. „Empire“ dėl tvirtesnio minkštimo dažnai naudojamas salotose, o kai kuriose šalyse pasitelkiamas ir sidro gamybai.
Saldžiam traškesiui užkandžiams dažnai pasirenkami „Fuji“ ir „Gala“ – jų plonesnė žievė ir švelnus skonis patinka vaikams, o pjaustyti juos patogu pietų dėžutėms. Kepiniams klasika išlieka „Golden Delicious“, tačiau šią veislę verta suvartoti greičiau, nes ji jautresnė sumušimams.
Rūgštesnį charakterį kepiniuose suteikia „Granny Smith“ – žalias, tvirtas obuolys, kurio rūgštumas kaitinant tampa švelnesnis ir gerai subalansuoja saldesnius įdarus. Iš saldžiarūgščių dažnai minimi „Jonagold“, kurie dera tiek pyraguose, tiek troškiniuose, nes sujungia saldumą ir ryškesnę rūgštelę.
Padažams ir tyrėms itin tinkami „McIntosh“, nes jų minkštimas greitai sukrenta ir lengvai virsta tyre. Tuo tarpu „Mutsu“, dar vadinami „Crispin“, dažnai vertinami dėl dydžio ir gebėjimo išlaikyti formą kepant, ypač kai įdaras maišomas iš kelių veislių.
Salotoms ir užkandžių lėkštėms patogūs „Pink Lady“ (veislė „Cripps Pink“) – tvirti, rūgštesni ir neretai lėčiau oksiduojasi. Iš naujesnių, pirkėjų vertinamų užkandžiavimui dažnai išskiriami „Honeycrisp“ ir iš jo populiarumo bangos išaugę modernesni selekciniai variantai, tokie kaip „Cosmic Crisp“, „EverCrisp“ ar „SugarBee“.
Ne visos plačiai žinomos veislės vienodai tinka kepiniams: pavyzdžiui, „Red Delicious“ dažnai kritikuojami dėl storesnės žievės ir greičiau miltingo minkštimo, todėl juos dažniau patogu naudoti sultims ar tyrems. Kepant vaisių mišinius, kai svarbiausia struktūra, dažnai pasiteisina „Rome“, nes ši veislė išlaiko formą net ilgiau kaitinama.
Ieškantiems ryškaus sultingumo ir traškumo verta atkreipti dėmesį į „SnapDragon“ – tai viena iš selekcinėmis programomis išvestų veislių, kurios dažnai kainuoja brangiau, todėl labiausiai atsiskleidžia valgomos šviežios. Tokius obuolius dažniausiai rekomenduojama naudoti ten, kur jų tekstūra yra pagrindinis privalumas: užkandžiams, salotoms ar sumuštiniams.
Skirtingos veislės leidžia tą patį receptą pakelti į kitą lygį: tvirtesni obuoliai suteiks gabalėlių ir struktūros, minkštesni – kremiškumo, o rūgštesni padės išvengti per saldaus rezultato. Būtent todėl kepant pyragus ar ruošiant įdarus dažnai geriausiai veikia kelių veislių derinys.
Leave a Reply