Jei šuo, sutikęs žmogų, pirmiausia kiša nosį prie kirkšnių, daugeliui tai atrodo nejauku ar net nemandagu. Tačiau šunų pasaulyje tai dažniausiai nėra „blogas įprotis“ ar bandymas provokuoti. Tai jų įprastas būdas greitai surinkti kuo daugiau informacijos apie sutiktą asmenį.
Žmonės naują pažintį vertina pagal veidą, balsą ir elgesį, o šuo remiasi uosle. Šunų uoslė yra nepalyginamai jautresnė už žmogaus, todėl kvapai jiems veikia kaip detalus „profilis“: kas čia buvo, kur ėjo, ką veikė ir net kokia emocinė būsena.
Kodėl būtent kirkšnys?
Kirkšnių ir tarpvietės srityje yra daug apokrininių liaukų, kurios išskiria individualų kūno kvapą. Prie to prisideda prakaitas, odos mikrobiota, drabužių audiniai, kosmetika ir hormonų svyravimai, todėl šuniai tai viena „informatyviausių“ kūno vietų.
Praktikoje šuo gali intensyviau uostyti žmones po fizinio krūvio, patiriant stresą ar esant ryškiems kūno kvapo pokyčiams. Kvapas taip pat gali keistis dėl menstruacijų, nėštumo, po gimdymo ar po intymaus kontakto, todėl šuniui kai kurie svečiai atrodo tiesiog įdomesni.
Šunys tarpusavyje pasisveikinimo metu dažnai uosto analinę ir lytinių organų sritį, nes taip gauna daug „socialinių“ signalų. Jie neturi žmogiško drovumo, todėl nesupranta, kad žmogui toks elgesys peržengia asmeninę erdvę.
Kada tai gali tapti problema?
Pats uostymas paprastai nėra ligos požymis, tačiau svarbi elgesio dinamika. Jei šuo staiga tampa ypač įkyrus, šokinėja, įspraudžia nosį, nereaguoja į šeimininko kvietimą ar naujai pradeda obsesyviai sekti kvapus, verta įvertinti stresą, susijaudinimą ir dresūros trūkumą.
Sunerimti reikėtų, jei kartu atsiranda kiti požymiai: šuo dažnai laižo savo intymią sritį, pastebimas paraudimas, skausmas, nemalonus kvapas, išskyros ar šlapinimosi sutrikimai. Tokiu atveju tai jau gali būti sveikatos problema, kurią turėtų įvertinti veterinaras.
Ką daryti, kad pasisveikinimas būtų mandagus?
Bausti šunį šauksmu ar stumdymu dažniausiai neefektyvu, nes jis gali nesusieti bausmės su konkrečiu veiksmu. Vietoj to veiksmingiausia elgesį nukreipti į aiškią alternatyvą, kuri šuniui suprantama ir apsimoka.
Prieš atidarant duris ar svečiui įėjus, verta pasiruošti skanėstų ir paprašyti šuns atlikti komandą, pavyzdžiui, atsisėsti, nueiti į vietą ar išlaikyti trumpą ramų kontaktą. Taip šuo mokosi, kad svečių atėjimas reiškia konkretų veiksmų planą, o ne chaotišką puolimą uostyti.
Gali padėti ir „sveikinimasis su ranka“: svečias ramiai ištiesia delną, šuo trumpai pauosto ir už ramų atsitraukimą gauna paskatinimą. Šuo gauna informaciją kvapu, bet žmogui nereikia patirti nemalonaus artumo.
Natūralu, kad šuo renka informaciją nosimi, tačiau tai nereiškia, kad šeimininkas turi su tuo susitaikyti. Aiškios taisyklės, nuoseklumas ir ramiai išmokytos komandos leidžia išlaikyti pagarbą svečiams, o šuniui suteikia saugų, nuspėjamą elgesio modelį.
Leave a Reply