Ar tujos prie namų kenkia sveikatai? Ekspertai paaiškina, kada jos pavojingos ir kam

Written by

in

Kas iš tiesų slepiasi už mitų?

Tujos, tiksliau gyvatvorėms dažnai sodinami gyvūnžoliai (Thuja), jau kelerius metus apipintos kalbomis, esą šie augalai „nuodija“ orą ir kenkia visai šeimai. Tokie teiginiai dažniausiai remiasi pavienėmis istorijomis, tačiau mokslinių įrodymų, kad vien buvimas šalia tujų būtų pavojingas, trūksta.

Šie spygliuočiai iš tiesų turi eterinių aliejų, o jų sudėtyje gali būti tujono. Vis dėlto įprastomis sodo sąlygomis išsiskiriančios medžiagų koncentracijos yra labai mažos, todėl daugumai žmonių kasdienis kontaktas, pasivaikščiojimas ar poilsis prie gyvatvorės rizikos nekelia.

Kada tujonas gali tapti problema?

Didesnės tujono koncentracijos aptinkamos jaunuose ūgliuose ir smulkiose šakelėse, todėl pagrindinė grėsmė siejama ne su kvėpavimu, o su prarijimu. Didelės dozės gali veikti nervų sistemą, o apsinuodijimo požymiai gali apimti pykinimą, vėmimą, galvos svaigimą, o sunkesniais atvejais ir traukulius.

Žmogui reali rizika dažniausiai atsiranda tik tuomet, kai augalas būtų sąmoningai ar netyčia suvalgomas, pavyzdžiui, mažiems vaikams žaidžiant sode. Dėl šios priežasties specialistai pataria nepalikti priežiūros metu nukirptų šakelių ten, kur jas lengvai pasiektų vaikai.

Didžiausia rizika – augintiniams

Daugiausia atsargumo rekomenduojama laikytis šeimoms, kurios augina šunis ar kates. Smalsūs gyvūnai kartais graužia augalus, o suėdus tujų šakelių gali pasireikšti virškinimo sutrikimai, vėmimas, viduriavimas, gausesnis seilėtekis, taip pat bendras silpnumas.

Įtarus, kad augintinis prarijo tujų ir atsirado simptomų, delsti nereikėtų.

„Jei gyvūnas suėdė nežinomo kiekio augalo ir pradeda vemti ar tampa vangus, saugiausia kuo greičiau kreiptis į veterinarą“, – pabrėžia veterinarijos specialistai.

Kaip saugiai prižiūrėti tujas?

Praktikoje dažniausias nepatogumas žmonėms nėra apsinuodijimas, o odos sudirginimas. Jautresniems asmenims tujų sultys ir eteriniai aliejai gali sukelti paraudimą, niežėjimą ar bėrimą, ypač jei dirbama be pirštinių ir intensyviai liečiamas veidas.

Norint sumažinti riziką, pakanka elementarios higienos: genint mūvėti pirštines, rinktis drabužius ilgomis rankovėmis, po darbų nusiplauti rankas ir pašalinti nugenėtas šakas. Jei sode būna gyvūnų, svarbu, kad nukirpti ūgliai neliktų mėtomi ant vejos.

Apibendrinant, tujos pačios savaime nėra priežastis atsisakyti želdinių, jei jos prižiūrimos atsakingai. Dauguma baimių kyla iš klaidingo įsivaizdavimo, kad augalas pavojingas vien dėl to, kad turi natūralių cheminių junginių, tačiau reali rizika dažniausiai susijusi tik su prarijimu arba individualiu jautrumu.

Comments

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *