„Assassin’s Creed Unity“ prieš išleidimą buvo pristatomas kaip ambicingas šuolis į naują konsolių kartą, tačiau startas virto vienu garsiausių serijos reputacinių smūgių. Žaidėjai skundėsi gausybe techninių nesklandumų, o internete greitai paplito vaizdai su akivaizdžiais grafikos ir veikėjų modelių trūkumais.
Vėliau „Ubisoft“ situaciją bandė taisyti pataisymais, o dalį anksčiau mokamo papildomo turinio išdalijo nemokamai kaip atsiprašymą. Po kelių atnaujinimų „Unity“ tapo labiau žaidžiamas, tačiau prastas pirmasis įspūdis ilgai persekiojo ir patį žaidimą, ir leidėją.
Per daug naujovių vienu metu?
Apie tai, kas nutiko kūrimo metu, interviu žurnalui Retro Gamer kalbėjo Jean Guesdon, vienas pagrindinių „Unity“ kūrėjų, dabar atsakingas už turinio kryptį visai „Assassin’s Creed“ franšizei. Jo teigimu, komanda vienu metu bandė įgyvendinti per daug skirtingų idėjų ir technologinių šuolių.
„Deja, „Unity“ premjera buvo milžiniškas iššūkis dėl kelių priežasčių. Nauja technologija leido kurti mastelį 1:1, pastatų interjerus, didžiules minias, visiškai naują parkūro sistemą ir integruotą daugelio žaidėjų režimą. Vienu metu stumti į priekį ir naują turinį, ir technologiją visada labai sudėtinga, o šį kartą, tikėtina, bandėme padaryti per daug“, – sakė Jean Guesdon.
„Unity“ iš tiesų turėjo daug komponentų, kuriuos „Ubisoft“ norėjo pateikti kaip naują kokybės kartelę: detalią aprangos ir įrangos pritaikymo sistemą, tankias minias miesto gatvėse, naują judėjimo ir kovos pojūtį, taip pat didelį šalutinių veiklų kiekį. Tokia apimtis reiškė, kad klaidos vienoje sistemoje galėjo išprovokuoti grandininį efektą kitose.
Kodėl nesėkmės startas taip skaudina?
Žaidimų rinkoje pirmosios dienos dažnai lemia viską: įvertinimus, rekomendacijas, transliacijas ir bendrą toną socialiniuose tinkluose. Net jei po kelių mėnesių produktas tampa ženkliai geresnis, dalis auditorijos nebegrįžta, nes jau susiformuoja įspūdis, kad žaidimas buvo išleistas nebaigtas.
Panašių pavyzdžių industrijoje netrūksta: „Cyberpunk 2077“ ir „No Man’s Sky“ taip pat išgyveno skausmingą startą, o reputaciją teko atstatinėti ilgais atnaujinimais ir turinio plėtra. „Unity“ istorija primena, kad didelės ambicijos be pakankamos laiko atsargos ir testavimo gali virsti pamoka, kurią prisimena visa rinka.
Ar „Unity“ verta žaisti šiandien?
Praėjus metams po išleidimo, o vėliau ir dar ilgiau, daugelis techninių problemų buvo išspręstos, todėl „Unity“ dažnai vertinamas nuosaikiau. Žaidėjai iki šiol išskiria Paryžiaus aplinkos detalumą, atmosferą ir masiškumo pojūtį, kuris tuo metu buvo retas net dideliuose projektuose.
Vis dėlto „Unity“ atvejis tapo aiškiu signalu, kad vienu metu diegti naują variklį, plėsti turinio apimtį ir dar integruoti daugelio žaidėjų režimą yra rizikinga strategija. Kūrėjo pripažinimas, kad buvo bandyta padaryti per daug, šiandien skamba kaip viena taikliausių diagnozių, paaiškinančių, kodėl žaidimas startavo taip skausmingai.
Leave a Reply