Vaikščiojimas basomis pastaraisiais metais vėl išpopuliarėjo kaip paprastas būdas daugiau judėti ir stiprinti pėdas. Ortopedai pabrėžia, kad pėda yra sudėtinga kūno dalis, o batų atsisakymas bent trumpam gali pakeisti eiseną ir raumenų darbą.
Žmogaus pėdą sudaro 26 kaulai, 33 sąnariai ir daugybė raumenų bei raiščių, kurie atsakingi už atramą ir pusiausvyrą. Kai vaikštoma basomis, pėdos ir blauzdų raumenys dažniau dirba aktyviau, nes nebelieka storos pado atramos, kuri dalį funkcijų perima už mus.
Tyrimuose dažnai minima, kad basomis žmonės intuityviai trumpina žingsnį ir mažina smūgį, tenkantį kulnui. Tai gali sumažinti staigią apkrovą sąnariams, tačiau poveikis labai priklauso nuo įpročių, kūno svorio, bėgimo ar ėjimo technikos ir paviršiaus.
Kas iš tiesų padeda
Praktinė nauda dažniausiai siejama su pėdos funkcijos lavinimu ir jutimine stimuliacija. Paduose gausu nervinių galūnėlių, todėl skirtingi paviršiai, pavyzdžiui, žolė ar smėlis, veikia kaip lengva sensorinė treniruotė, kuri gali prisidėti prie geresnės pusiausvyros.
Dar viena kryptis, apie kurią kalbama viešojoje erdvėje, yra vadinamasis įžeminimas, kai basomis liečiamasi prie natūralaus grunto. Mokslinėje literatūroje yra nedidelių, dažniausiai pilotinių tyrimų, kuriuose fiksuoti galimi miego, streso rodiklių ar subjektyvios savijautos pokyčiai, tačiau įrodymai kol kas laikomi riboti ir nevienareikšmiai.
Kada basomis geriau neiti
Rizikos dažnai yra paprastesnės ir realesnės už teorines naudas: stiklo šukės, metalo nuolaužos, gyvūnų išmatos, parazitai ar odos sužeidimai. Miesto vejos, parkų pakraščiai ir intensyviai mindžiojami takai gali būti neprognozuojami net tada, kai atrodo švarūs.
Ypač atsargūs turėtų būti žmonės, sergantys cukriniu diabetu, turintys sutrikusį pėdų jautrumą ar kraujotakos problemų, nes net mažas įpjovimas gali komplikuotis. Taip pat verta vengti baso ėjimo paūmėjus pėdos skausmams, pavyzdžiui, įtariant padų fascijos dirginimą ar esant čiurnos traumoms.
Kaip pradėti saugiai
Saugiausia pradėti nuo trumpo laiko patikimoje vietoje, pavyzdžiui, nuosavame kieme ar gerai prižiūrimoje teritorijoje. Vietoje ilgo pasivaikščiojimo iš karto, realistiškiau rinktis kelias minutes ir palaipsniui ilginti laiką, stebint, ar neatsiranda skausmo.
Pradžiai labiau tinka minkšta žolė, švarus smėlis ar lygus paviršius, o nelygius akmenis geriau palikti vėlesniam etapui. Po pasivaikščiojimo verta nusiplauti pėdas, apžiūrėti odą, ar nėra įdrėskimų ar rakščių, ir prireikus sudrėkinti, kad oda netrūkinėtų.
Jei tikslas yra tvirtesnės pėdos, svarbus nuoseklumas ir saikas, o ne rekordai. Kilus abejonėms dėl skausmo ar gretutinių ligų, saugiausia pasitarti su šeimos gydytoju ar gydytoju ortopedu traumatologu.
Leave a Reply