Italijos Triesto įlankoje per pastaruosius trejus metus vis dažniau pastebimos eršketrinės rajos, vietos žvejų vadinamos vaccarelle. Mokslininkai teigia, kad tokių stebėjimų mastas ir reguliarumas Viduržemio jūroje išsiskiria, o šią vasarą fiksuojami ir būriai iki 50 individų.
Rajos priskiriamos saugomoms rūšims, tačiau jų gausėjimas turi ir labai praktišką pasekmę: jos vis dažniau lankosi prie midijų ūkių. Midijų virvės rajoms tampa lengvai pasiekiamu maisto šaltiniu, todėl augintojai praneša apie vis dažniau patiriamus nuostolius.
„Tai pirmi metai, kai matome tiek daug kartu besitelkiančių rajų, o būrių dydis siekia iki 50 individų“, – sakė WWF Miramare jūrinės saugomos teritorijos stebėsenos veiklų vadovas Saulas Ciriaco.
Pasak tyrėjų, tokie susitelkimai gali būti susiję ne tik su maitinimusi, bet ir su dauginimusi, kai patinai ir patelės dažniau susitinka toje pačioje teritorijoje. Triesto įlankos forma, seklesni pakrančių vandenys ir žmonių sukurti maisto „taškai“ gali skatinti gyvūnus užsibūti ilgiau.
Kas keičiasi Triesto įlankoje?
Rajos Viduržemio jūroje buvo žinomos ir anksčiau, tačiau Triesto įlankoje jų pasirodymai tapo nuoseklūs: vasaros sezonu pranešimai pasiekia maždaug vieną kartą per savaitę. Mokslininkai pabrėžia, kad išskirtinis ne pats faktas, jog rūšis aptinkama regione, o tai, kaip dažnai ir kiek daug individų matoma vienu metu.
Viena iš galimų priežasčių – švelnėjančios žiemos ir kylanti jūros vandens temperatūra, dėl kurios rajoms tampa lengviau ištverti šaltojo sezono sąlygas šiaurinėje Adrijos dalyje. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad jei anksčiau įlanka galėjo būti tik migracijos maršruto dalis, dabar ji vis labiau tinka ilgesniam buvimui.
Kita svarbi aplinkybė – žvejybos reguliavimas ir mažesnė atsitiktinė sugaunamų rajų dalis. Griežtesnės ir selektyvesnės taisyklės kai kuriose teritorijose gali reikšti, kad daugiau individų sulaukia brandos ir sėkmingiau dauginasi, o tai ilgainiui atsispindi stebėjimuose.
Kodėl nukenčia midijų ūkiai?
Eršketrinės rajos minta kietą kiautą turinčiais organizmais, pavyzdžiui, moliuskais ir vėžiagyviais. Įprastai jos ieško maisto dugne, tačiau midijų ūkiai sukuria ypač patogią „bufeto“ situaciją, kai maistas sukabintas ant virvių ir pasiekiamas be ilgesnių paieškų.
Augintojai teigia, kad žalos mastą tiksliai įvertinti sudėtinga, nes midijų derlių veikia ir kiti veiksniai, tarp jų karščio bangos jūroje ar kiti plėšrūnai. Vis dėlto sutapimas tarp rajų stebėjimų dažnėjimo ir ūkių pažeidimų pranešimų pastaraisiais metais, anot mokslininkų, yra akivaizdus.
„Tokios rajų ir žmogaus veiklos sąveikos anksčiau nebuvome matę“, – sakė jūrų biologė ir organizacijos MedSharks mokslinė vadovė Simona Clò.
Sprendimų paieška ir stebėsena
Triesto įlankoje vykdomos stebėsenos programos apima didelį pakrantės ruožą, todėl svarbi tampa tiksli individų apskaita. Tyrėjai naudoja dronus, kad iš viršaus fiksuotų būrius ir rinktų nuotraukas, reikalingas atpažinimui bei duomenų bazėms.
Vienas iš metodų – fotoidentifikacija pagal ant nugaros matomus raštus, leidžianti atskirti atskirus individus ir suprasti, ar į įlanką grįžta tie patys gyvūnai. Tai padeda tiksliau vertinti populiacijos dydį, sezoninius pokyčius ir galimą įsitvirtinimą regione.
Lygiagrečiai ieškoma priemonių, kurios leistų apsaugoti midijų ūkius nekenkiant saugomai rūšiai. Vienas bandymų – ant midijų virvių diegiami magnetiniai ar elektromagnetiniai atbaidymo sprendimai, kurie turėtų trikdyti rajas, bet jų nesužaloti.
Bandymams pradėjus veikti tik neseniai, mokslininkai pabrėžia, kad rezultatams įvertinti reikia laiko. Jei metodas pasiteisins, bus vertinama ne tik biologinė nauda, bet ir praktinis pritaikomumas, sąnaudos bei tai, ar sprendimas įmanomas dideliame ūkių plote.
Vietos institucijos ir mokslininkai taip pat svarsto, kaip suvaldyti situaciją bendradarbiaujant su pakrančių apsauga ir regiono valdžia. Greta ūkinių sprendimų aptariamos ir platesnės sugyvenimo priemonės, pavyzdžiui, aiškiai apibrėžtos zonos stebėjimui po vandeniu, kurios galėtų tapti papildomu impulsu vietos turizmui.
Leave a Reply