Roso sala Antarktidoje – viena atšiauriausių vietų, kur žmonės nuolat dirba ir gyvena. Čia įsikūrusios JAV McMurdo stotis ir Naujosios Zelandijos Scott bazė, o energijos tiekimas ilgus dešimtmečius rėmėsi beveik vien dyzeliniais generatoriais.
Toks sprendimas buvo patikimiausias, tačiau brangus ir rizikingas: kurą reikia atgabenti per vieną trumpą vasaros sezoną, kai leidžia ledynų sąlygos. Jei tiekimas sutrinka, atsargų papildyti iki kito sezono praktiškai neįmanoma.
Situacija pradėjo keistis 2009 metais, kai ant Crater Hill kalvos buvo pastatytos trys vėjo turbinos. Jos suprojektuotos darbui ekstremaliomis sąlygomis: stipriais gūsiais, žema temperatūra ir apledėjimu, kuris kitu atveju greitai stabdytų įrangą.
Šios turbinos tiekia elektrą į bendrą tinklą, kuris sujungia abi kaimynines bazes. Tai išskirtinis modelis, nes dvi skirtingų šalių tyrimų infrastruktūros dalijasi tuo pačiu elektros „laidu“ ir realiai koordinuoja energijos vartojimą.
Projektas leido reikšmingai sumažinti dyzelino poreikį: skaičiuojama, kad per metus sutaupoma apie 463 000 litrų kuro. Kartu sumažėja ir išmetamo anglies dioksido kiekis – maždaug 1 242 tonos per metus, nors bazėms vis tiek būtini generatoriai kaip rezervas, kai vėjo nepakanka.
Vėjo jėgainių įrengimas tokioje vietoje reikalavo logistikos tikslumo: visos dalys turėjo būti atgabentos jūra, o montavimo darbai atlikti per itin trumpą statybų „langą“. Konstrukcijas teko tvirtinti į įšalusį vulkaninės kilmės gruntą, kur klaidos kainuoja brangiai.
Roso salos patirtis vis dažniau minima kaip pavyzdys, kaip atokiose vietovėse galima mažinti priklausomybę nuo importuojamo kuro. Jei vėjo energetika patikimai veikia Antarktidoje, tai sustiprina argumentą, kad hibridiniai sprendimai su atsinaujinančia energija ir atsarginiais generatoriais gali būti pritaikomi ir kitose izoliuotose bendruomenėse.
Leave a Reply