Vikingų Ulfberht kardų paslaptis pagaliau atskleista: kuo jie lenkė laikmetį ir kas juos klastojo

Legenda, kuri glumino šimtmečius

Europoje tarp IX ir XI amžiaus pasirodę kardai su įrašu +VLFBERH+T ilgą laiką buvo laikomi vienu didžiausių vikingų laikų metalurgijos mįslių. Archeologai iki šiol yra identifikavę apie 170 tokių kardų ar jų fragmentų, daugiausia Skandinavijoje, bet pavienių radinių aptikta ir kitose Europos dalyse.

Istorikai sutaria, kad Ulfberht greičiausiai nebuvo vieno žmogaus vardas, o veikiau dirbtuvių, meistrų giminės ar kokybės ženklo pavadinimas. Toks ženklinimas viduramžiais veikė panašiai kaip reputaciją kuriantis prekės ženklas: jis signalizavo, ko pirkėjas gali tikėtis iš gaminio.

Kuo šie kardai buvo išskirtiniai

Tuo metu, kai didžioji dalis Europos kalvių ginklus kaldavo iš geležies su dideliu šlako ir priemaišų kiekiu, geriausi Ulfberht tipo kardai buvo gaminami iš itin švaraus, anglingo plieno. Tokia sudėtis leido suderinti kietumą, elastingumą ir atsparumą lūžiams, todėl ašmenys galėjo atlaikyti stiprius smūgius neprarasdami formos.

Ilgą laiką didžiausias klausimas buvo paprastas: iš kur Europoje atsirado tokios kokybės metalas, jei panašios technologijos čia plačiau paplito tik gerokai vėliau. Tyrimai rodo, kad dalis aukščiausios kokybės ašmenų greičiausiai buvo kalami iš importuoto plieno, atkeliaudavusio prekybos keliais iš regionų prie Kaspijos jūros ar Artimųjų Rytų, kur tuo laikotarpiu buvo labiau pažengusi tiglinio plieno gamyba.

Kaip atkurtas senasis gamybos procesas

Atkurti gamybos metodą mėgino JAV kalvis Rickas Furreris, specializuojantis istorinių metalurgijos technologijų rekonstrukcijose. Dirbdamas su PBS laidos „NOVA“ projektu, jis rėmėsi archeologiniais duomenimis ir metalurginėmis analizėmis, o tada bandė pakartoti visą procesą tokiomis priemonėmis, kokias teoriškai galėjo turėti viduramžių meistrai.

Esminis iššūkis buvo pasiekti reikiamas plieno savybes, nes tam reikia labai tiksliai valdyti temperatūrą ir cheminę sudėtį ilgo lydymo metu. Po daugybės bandymų pavyko gauti plieną, labai artimą tam, kuris nustatomas geriausiuose istoriniuose Ulfberht pavyzdžiuose, o iš jo nukalti ašmenys leido praktiškai įvertinti, kodėl šie kardai tapo legenda.

Ne visi Ulfberht buvo vienodi

Rekonstrukcijos ir tyrimų kontekste išryškėjo dar viena detalė: dalis kardų su Ulfberht įrašu buvo pagaminti iš gerokai prastesnio metalo. Tokiuose pavyzdžiuose aptinkama daugiau priemaišų, mažesnė anglies koncentracija, o mechaninės savybės nepriartėja prie geriausių egzempliorių.

Tai stiprina versiją, kad jau viduramžiais rinkoje cirkuliavo klastotės: kalviai galėjo kopijuoti garsų užrašą, siekdami pasinaudoti reputacija. Tokia praktika paaiškintų, kodėl dalis radinių išliko tik skilusiais fragmentais ir kodėl skirtingų egzempliorių kokybė taip smarkiai varijuoja.