Florencijoje, San Marko vienuolyne veikusios istorinės vaistinės archyvuose aptiktas ranka rašytas receptas, kuriame aprašomas vadinamasis atstatomasis vyninis eliksyras. Dokumentas datuojamas XIX amžiaus viduriu, o pats gėrimas pristatomas kaip priemonė nuo fizinio ir protinio nuovargio bei silpnumo.
Receptą, tvarkydamas archyvą, rado vienuolyno rektorius Manuelis Ruso. Kartu, kaip teigiama, išliko ir keli originalūs etikečių pavyzdžiai bei tušti buteliai, leidžiantys spėti, kad tonikas buvo realiai gaminamas ir platinamas vienuolių vaistinėje.
Sudedamosios dalys primena ankstyvą formulę
Daugiausia dėmesio sulaukė sudėtis: recepte minimi kolos riešutai ir Bolivijos kokos lapai, užpilami alkoholiniu mišiniu. Istorikai primena, kad panašaus tipo tonikai XIX amžiuje buvo populiarūs tiek Europoje, tiek JAV, kur vaistinių kultūra neretai persipynė su gėrimų gamyba.
Šis radinys kelia paralelių su amerikiečių vaistininko Johno Stitho Pembertono 1886 metais sukurtu medicininiu gėrimu „French Wine Coca“, laikomu vienu iš žingsnių link vėliau išgarsėjusios „Coca-Cola“. Skirtumas tas, kad JAV laikui bėgant alkoholis buvo pakeistas gazuotu vandeniu ir sirupu, o galutinę produkto kryptį nulėmė griežtėjantys alkoholio ribojimai.
Įrodymų nėra, bet istorija intriguoja
Pats vienuolynas pabrėžia, kad tiesioginio ryšio tarp Florencijoje naudotos formulės ir JAV sukurto produkto pagrįsti kol kas neįmanoma. Vis dėlto sutapimai, ypač ingredientų kombinacija, skatina iš naujo pažvelgti į XIX amžiaus farmacijos ir gėrimų pramonės sąsajas.
„Atsitiktinai archyve aptikau seną šio eliksyro reklamą. Pradėjau gilintis į vienuolyne saugomus dokumentus ir paaiškėjo, kad tai buvo vienas paklausiausių mūsų vaistinės gaminių“, – sakė Manuelis Ruso.
Pasak vietos istorikų, tuo metu, kai Florencija 1865–1871 metais buvo Italijos sostinė, čia dažnai užsukdavo tarnautojai ir valdininkai. Tokia praktika dera su ano meto miesto kasdienybe, kai tonikai ir „stiprinamieji“ gėrimai buvo suvokiami kaip sveikatos priemonės, o ne vien malonumas.
Ne vienintelė panašios istorijos versija
Florencija nėra vienintelė vieta Europoje, kur randama į „Coca-Cola“ pirmtakus panašių receptūrų pėdsakų. Ispanijos Valensijos regione, Aielo de Malferit miestelyje, XIX amžiuje buvo gaminamas sirupas „Nuez de Cola Coca“, kurio pavadinimas ir sudėtis taip pat dažnai minimi diskusijose apie legendinio gėrimo ištakas.
Vietos gamintojai yra pasakoję, kad jų produkcija buvo vežama į tarptautines parodas ir konkursus, o XX amžiaus viduryje, „Coca-Cola“ atėjus į Ispanijos rinką, esą teko spręsti ir prekės ženklo bei patento klausimus. Vis dėlto ir ši istorijos linija, kaip ir Florencijos atvejis, dažniau remiasi sutapimais bei fragmentiškais liudijimais nei vienareikšmiais dokumentais.
Šiuolaikiniams tyrėjams tokie radiniai svarbūs pirmiausia kaip kultūrinės istorijos detalės: jie primena, kad garsiausi prekės ženklai dažnai atsiranda ne iš vienos „genialios“ idėjos, o iš ilgos praktikos, mados ir technologinių sprendimų grandinės. O vienuolyno archyve rastas lapelis Florencijoje dabar tapo dar vienu argumentu, kodėl „Coca-Cola“ kilmės istorija ir toliau kelia klausimų.
Leave a Reply