JAV šiaurės rytuose, Meino įlankoje, mokslininkai per bandymą į jūrą išpylė apie 62 500 litrų šarmo tirpalo ir vandens paviršių nudažė ryškiai rožine spalva. Taip buvo siekiama ne sukurti vizualų efektą, o tiksliai atsekti, kaip pasiskirsto ir juda pakeistos sudėties vandens masė atviroje jūroje.
Šis bandymas laikomas vienu pirmųjų JAV atviro vandenyno šarmingumo didinimo eksperimentų, vykdytų gavus federalinį leidimą. Tyrėjai aiškinosi, ar kontroliuojamas šarmingumo padidinimas galėtų padėti vandenynui sugerti daugiau atmosferos anglies dioksido ir kartu sumažinti vandenyno rūgštėjimo poveikį.
Kaip tai veikia ir kodėl rožinė spalva
Vandenynas natūraliai sugeria reikšmingą žmogaus veiklos išmetamo anglies dioksido dalį, tačiau ši „paslauga“ turi kainą: dėl papildomo anglies dioksido jūros vanduo rūgštėja. Rūgštėjimas gali apsunkinti organizmų, kurie formuoja kriaukles ar skeletus iš kalcio karbonato, išlikimą ir augimą, todėl mokslininkai ieško būdų, kaip šį procesą lėtinti.
Šarmingumo didinimas remiasi chemine pusiausvyra: kai vandenyje daugiau šarmingumo, ištirpęs anglies dioksidas dažniau pereina į stabilesnes ištirpusios anglies formas. Teoriškai tai galėtų didinti vandenyno gebėjimą „užrakinti“ anglį ilgesniam laikui ir kartu švelninti pH pokyčius.
Rožinė spalva pasirinkta dėl praktinės priežasties: į vandenį įmaišytas dažiklis, naudojamas vandens masių judėjimui sekti. Pagal jo sklaidą galima įvertinti, kur ir kokiu greičiu keliauja vanduo, į kurį buvo dozuotas šarmo tirpalas, ir palyginti realų judėjimą su kompiuteriniais modeliais.
Ką matavo tyrėjai ir ką rodo pirmi duomenys
Bandymo metu tirpalas buvo skiedžiamas ir dozuojamas palaipsniui, kelias valandas, kad pokytis būtų kontroliuojamas. Lygiagrečiai kita komanda matavo pH, šarmingumą, ištirpusios anglies dioksido kiekį, temperatūrą ir druskingumą, o papildomi duomenys buvo renkami nuotoliniais stebėjimais ir jūrinių matavimų įranga.
Pagal viešai aptartus tarpinius rezultatus, rožinė dėmė buvo sekama kelias dienas, o jos judėjimas daugmaž atitiko prognozes. Taip pat fiksuota, kad pH ir dažiklio koncentracija per numatytą laiką grįžo link pradinio lygio, kas leidžia spręsti, jog mažo masto išleidimą galima suplanuoti ir stebėti pakankamai tiksliai.
Pirmieji biologiniai stebėjimai, kiek skelbta, didelių skirtumų tarp apdorotos ir neapdorotos zonos neparodė vertinant smulkesnes bendrijas, pavyzdžiui, bakterijas ir planktoną. Vis dėlto patys tyrėjai pabrėžia, kad tokie duomenys dar nėra galutinis saugumo įrodymas, ypač kalbant apie didesnius gyvūnus, žuvininkystę ir galimą poveikį visai mitybos grandinei.
Kodėl tai kelia diskusijų ir kas toliau
Tokie bandymai priskiriami klimato kaitos švelninimo technologijų paieškoms, tačiau jie kelia ir reguliavimo, ir visuomenės pasitikėjimo klausimų. Net jei mažo masto eksperimentas atrodo valdomas, didesni projektai reikštų didesnę riziką ekosistemoms, todėl svarbūs ne tik laboratoriniai skaičiavimai, bet ir nepriklausoma stebėsena, skaidrūs duomenys bei aiškios taisyklės.
Leidimų išdavimas paprastai apima ilgesnę peržiūrą ir viešas konsultacijas, ypač regionuose, kur pakrančių ekonomika priklauso nuo žvejybos ir jūrų ekosistemų būklės. Dėl to artimiausias žingsnis dažniausiai būna ne masto didinimas, o ilgesnės trukmės stebėsena ir modeliavimas, siekiant įvertinti galimą poveikį skirtingomis sąlygomis.
Nors idėja didinti vandenyno šarmingumą skamba kaip potenciali priemonė papildomai „surišti“ anglies dioksidą, mokslinis sutarimas šiuo metu remiasi atsargumo principu: kol kas svarbiausia įrodyti, kad metodas būtų saugus, prognozuojamas ir realiai efektyvus, o ne tik įspūdingai atrodantis.
Leave a Reply