Šis laikas lemia bijūnų žydėjimą: pasodinsite dabar – pumpurų kasmet tik daugės

Kada sodinti bijūnus?

Bijūnai yra ilgaamžiai daugiamečiai augalai, galintys vienoje vietoje augti dešimtmečius, todėl sodinimo laikas ir vieta turi didelę reikšmę. Patikimiausiu periodu laikoma vasaros pabaiga ir ankstyvas ruduo, kai dirva dar šilta, o karščiai jau atslūgę.

Būtent tada augalas daugiausia energijos skiria šaknims, o ne antžalinei daliai, todėl lengviau įsitvirtina iki žiemos. Praktikoje dažniausiai taikomasi į rugpjūčio antrąją pusę, tačiau palankiomis sąlygomis sodinimą galima tęsti ir rugsėjo pradžioje.

Per vėlyvas sodinimas didina riziką, kad bijūnas nespės suformuoti pakankamai šaknų ir pavasarį startuos silpniau. Dėl to vėliau gali vėluoti žydėjimas arba jis būna kuklesnis, ypač jei rudenį užsitęsia sausra ar staigiai ateina šalnos.

Kodėl šaltis bijūnams svarbus?

Bijūnų vystymuisi reikšmingas ir žiemos vėsos periodas, nes jis padeda augalui išeiti iš ramybės būsenos ir tolygiai pradėti vegetaciją pavasarį. Jei žiema šilta arba augalas pasodintas per vėlai ir patiria stresą, pavasarinis augimas gali būti netolygus.

Pastaraisiais metais, dažnėjant permainingoms žiemoms, sodininkai vis daugiau dėmesio skiria tinkamam įsišaknijimui rudenį. Kuo stipresnė šaknų sistema prieš žiemą, tuo didesnė tikimybė, kad augalas sėkmingai peržiemos ir kitą sezoną sukraus daugiau pumpurų.

Kaip pasodinti, kad žydėtų?

Vietą bijūnams verta rinktis saulėtą arba su lengvu pusšešėliu, apsaugotą nuo stipraus vėjo. Dirva turėtų būti derlinga, humusinga ir laidi, o vietose, kur ilgiau laikosi vanduo, būtina pasirūpinti drenažu, nes šaknys gali pradėti pūti.

Prieš sodinimą dirvą naudinga pagerinti kompostu ar gerai perpuvusia organine medžiaga. Bijūnams dažniausiai tinka silpnai rūgštus arba artimas neutraliam dirvožemis, todėl labai rūgščiose vietose pravartu koreguoti dirvos reakciją.

Didžiausia pradedančiųjų klaida – per gilus pasodinimas, kuris dažnai ir „pavagia“ žydėjimą net keliems sezonams. Sodinant svarbu, kad pumpurai po žeme būtų tik negiliai, maždaug 3–5 centimetrų gylyje, o žemė aplink šaknis nebūtų smarkiai suspaudžiama.

Pasodinus augalą reikia gausiai palaistyti, o dirvos paviršių galima mulčiuoti kompostu, žieve ar medžio skiedromis, kad ilgiau išlaikytų drėgmę. Vis dėlto storas mulčio sluoksnis neturėtų uždengti vietos virš pumpurų, kad jie nebūtų „užkasti“ per giliai.

Šviežiai pasodintas bijūnas ne visuomet žydi jau kitą sezoną, nes pirmiausia formuoja šaknų masę ir stiprina kerą. Dažniausiai ryškesnio žydėjimo sulaukiama po kelių metų, todėl svarbiausia jo nejudinti be reikalo ir suteikti stabilias augimo sąlygas.