Belgijoje bulvių augintojai perspėja, kad šių metų derlius gali būti neįprastai menkas, o gumbai – gerokai smulkesni nei įprasta. Dėl to nerimaujama, ar pakaks tinkamos žaliavos šalies vizitine kortelei laikomoms fri bulvytėms, o vėliau tai gali atsiliepti ir kainoms.
Ūkininkai aiškina, kad sezonas susiklostė ekstremaliai: pavasario pabaigoje pasitaikę gausūs lietūs ir audros silpnino dirvožemį, o vasarą įsivyravę karščiai bei sausra stabdė bulvių augimą. Tokiomis sąlygomis gumbai nespėja normaliai išsivystyti ir pasiekia tik dalį įprasto dydžio.
Amė vietovėje netoli Lježo dirbantis ūkininkas Mathieu Comijn iš perdžiūvusios žemės traukia „Bintje“ veislės bulves, kurios tesiekia stalo teniso kamuoliuko dydį. Pasak jo, tokios bulvės ne tik mažina derliaus tonas, bet ir netinka kokybiškoms, ilgoms fri bulvytėms gaminti.
„Matote, dirva yra itin sausa. Paprastai bulvės turėtų būti bent keturis kartus didesnės. Šiuo metu iš jų fri bulvyčių nepagaminsime“, – sakė Mathieu Comijn.
Šeimos ūkis augina apie 500 hektarų bulvių ir yra sudaręs tiekimo sutartis su perdirbėjais, todėl įsipareigojimų nevykdymas gali tapti papildomu finansiniu spaudimu. Ūkininkai tikisi dalį trūkumo padengti pernykščio derliaus atsargomis, nes praėję metai, pasak jų, buvo dosnesni.
Belgijos bulvių perdirbimo sektorius laikomas vienu didžiausių pasaulyje: kasmet čia perdirbama daugiau kaip 6 000 000 tonų bulvių, o didžioji dalis šaldytų fri bulvyčių iškeliauja į eksportą. Skelbiama, kad apie 90 proc. produkcijos eksportuojama į daugiau kaip 120 rinkų, tad žaliavos svyravimai greitai tampa tarptautinės tiekimo grandinės klausimu.
Briuselyje veikiančioje gerai žinomoje fri prekybos vietoje Maison Antoine pabrėžiama, kad geriausiai tinka didelės, pailgos bulvės, užtikrinančios vienodą kepimą ir tekstūrą. Tačiau, anot verslo atstovų, vis dažniau tenka prisitaikyti prie sezoniškumo, kai tinkamos kokybės bulves rasti sudėtingiau.
Belgijos fri prekeivių asociacija, vienijanti apie 4 500 prekybos vietų, taip pat įspėja, kad mažesnė pasiūla gali didinti kainų spaudimą. Nors galutinis poveikis vartotojams priklausys nuo atsargų, importo galimybių ir perdirbėjų sutarčių, rinkoje jau dabar akcentuojama rizika, kad prastesnis derlius gali branginti tiek žaliavą, tiek galutinį produktą.
Tokie svyravimai tampa vis dažnesni Europoje, kur žemės ūkis vis labiau susiduria su klimato kaitos iššūkiais: vienais metais pasikartojančios liūtys ir užmirkimai, kitais – užsitęsusios sausros ir karščio bangos. Dėl to ūkiams tenka investuoti į laistymo infrastruktūrą, dirvožemio drėgmės išsaugojimą ir atsparesnes veisles, o vartotojams – priprasti prie dažnesnių maisto kainų svyravimų.
Leave a Reply