Pastarosiomis savaitėmis Lenkijoje daug dėmesio sulaukė skandalas, kilęs dėl vyriausybinio pristatomojo leidinio ir komunikacijos klaidų, kuriose kritikai įžvelgė neatsakingą DI panaudojimą. Vėliau sekė politinės pasekmės, o diskusija greitai peraugo į platesnį klausimą: ar valstybė apskritai turi veikiančią ekonominės diplomatijos sistemą.
Ekspertai pabrėžia, kad vienas incidentas tik atidengė seniai žinomas spragas: trūksta nuoseklios strategijos, institucijų veikla dažnai išsiskaidžiusi, o prioritetai linkę keistis kartu su politiniu ciklu. Dėl to nukenčia ne tik šalies įvaizdis, bet ir praktinė pagalba verslui, siekiančiam plėstis užsienyje.
Koordinacijos stoka ir išskaidytos funkcijos
Lenkijos ekonominės diplomatijos kritikai dažnai kartoja tą patį argumentą: užsienyje veikiančios verslo skatinimo priemonės ne visuomet turi vieną aiškų „šeimininką“. Kai atsakomybės pasidalija tarp kelių ministerijų, agentūrų ir atskirų iniciatyvų, verslui tampa neaišku, kur kreiptis ir kas prisiima galutinę atsakomybę už rezultatą.
Problema paaštrėja tuomet, kai institucijos imasi panašių veiklų paraleliai: vienur organizuojami renginiai, kitur kuriamos kampanijos, tačiau stinga vieningos krypties ir bendrų matavimo rodiklių. Tokiu atveju lengva „pagaminti“ aktyvumo statistiką, bet sunkiau pasiekti tai, ko iš tikrųjų reikia eksportuotojui: kontaktų, partnerystės ir sutarčių.
Ar verslo skatinimas turi diplomatinį užnugarį?
Diskusijoje ryškėja ir kitas aspektas: dalis ekspertų tvirtina, kad ekonominė diplomatija turėtų remtis užsienio reikalų sistemos svoriu. Jų teigimu, kai prekybos ir investicijų skatinimas atskiriamas nuo diplomatinio tinklo, atsiranda spraga, nes verslo interesams pritrūksta politinio ir institucinės įtakos „skėčio“.
Kritikai taip pat atkreipia dėmesį, kad kai kuriose rinkose vienas ar keli darbuotojai fiziškai nepajėgūs išlaikyti plataus ryšių tinklo, sekti sektorių tendencijas ir kartu aptarnauti didesnius renginius. Tokiu atveju valstybės buvimas svarbiose rinkose tampa labiau simbolinis nei praktiškai naudingas.
„Šiuolaikinė ekonominė diplomatija nėra dar viena delegacija ar konferencija. Ji turi lydėti įmonę per visą internacionalizacijos kelią iki konkretaus sandorio“, – sakė prof. Katarzyna Śledziewska.
Vienas langelis eksportuotojui ir naujos taisyklės
Vis dažniau akcentuojama, kad esminis sprendimas būtų ne vien biurų ar misijų skaičiaus didinimas, o vieno langelio principas. Pagal šią logiką įmonė neturėtų spėlioti, ar jai padės agentūra, ambasada ar kita įstaiga: reikalingas vienas atsakingas kontaktas, vieninga kliento istorija ir aiškus procesas nuo pasirengimo eksporto rinkai iki pirmojo kontrakto.
Dar vienas pokytis susijęs su tuo, kaip šiandien suprantamos prekybos kliūtys. Jos vis dažniau slypi ne muituose, o standartuose, duomenų valdyme, platformose ir skaitmeniniuose reikalavimuose, todėl ekonominė diplomatija turi glaudžiau sietis su inovacijomis, moksliniais tyrimais, skaitmenizavimu ir finansavimo instrumentais.
Lenkijos atvejis parodė, kad komunikacijos klaidos gali tapti politine problema per kelias valandas, tačiau instituciniai trūkumai taisomi daug ilgiau. Jei valstybė nori, kad jos įmonės taptų tarptautiniais žaidėjais, vien įvaizdžio kampanijų nepakanka: svarbiausia yra nuoseklus, koordinuotas ir išmatuojamas darbas su eksportuotoju.
Leave a Reply