Turų kanalas Volynėje – viena seniausių regiono hidrotechninių sistemų, kurios ištakos siekia XVIII amžių.
Volynės srityje, netoli Horniakų kaimo Ratnivskio rajone, tarptautinį kelią Kovelis–Brestas kerta vandens statinys, iš pirmo žvilgsnio primenantis upę. Tai Turų kanalas, ilgą laiką buvęs svarbia Polesės hidrosistemos dalimi ir iki palyginti neseniai dar atlikęs praktines funkcijas.
Kanalas prasideda nuo Turų ežero netoli Zabolotės ir įteka į Orekhovės ežerą. Nurodoma, kad jo ilgis siekia apie 32,2 kilometro, plotis – maždaug 16–18 metrų, o po gilinimo darbų gylis vietomis gali siekti iki 2,4 metro.
Šis kanalas buvo kuriamas ne kaip pavienė vaga, o kaip platesnės vandens kelių ir melioracijos sistemos elementas. Per Turų, Tisobolės ir Orekhovės ežerus jis siejamas su Dniepro–Bugo vandens kelių sistema, todėl teoriškai atsiverdavo maršrutas tiek Baltijos, tiek Juodosios jūros kryptimis.
Kodėl kanalas buvo toks svarbus?
Istoriniuose aprašymuose pabrėžiama, kad didelė dalis darbų buvo atliekama rankomis: pelkėtose vietovėse žmonės kasė kanalus paprastomis kastuvėmis, dažnai stovėdami vandenyje. Senųjų liudijimų teigimu, tai, kas kadaise trukdavo ne vienus metus, šiais laikais mechanizuota technika būtų padaroma per kelis mėnesius.
XIX amžiaus dokumentuose melioracija, siejama su Turų ir Orekhovės kanalais, įvardijama kaip bandymas sausinti pelkes, kurios, kaip manyta, prisidėdavo prie vietos gyventojų masinių susirgimų. Tuo metu tai buvo ir ekonominis projektas – vandens keliai leido efektyviau išgabenti medieną ir gabenti prekes, kai Polesės keliai buvo sunkiai įveikiami.
Iki geležinkelių tinklo išplėtimo vandens maršrutai regione turėjo ypatingą reikšmę: jais buvo plukdoma mediena ir transportuojami produktai, tarp jų minimi vaškas, medus, žuvis. Vėlesniais laikotarpiais sistema naudota ir vandens režimui reguliuoti – pavasarį perteklinis vanduo būdavo nukreipiamas, o sausrų metu per šliuzus drėkindavo aplinkines žemes.
Platesnė Polesės kanalų sistema
Turų kanalas veikė ne vienas: minimi ir kiti to paties tinklo elementai – Orekhovės, Zaluhivo, Voliansko, Belozerio ir Vyživos kanalai. Kartu jie sudarė plačią, ūkiui reikšmingą infrastruktūrą, leidusią reguliuoti vandens lygį ir pritaikyti sudėtingą pelkėtą kraštovaizdį žemės naudojimui.
Šiandien tokie objektai vis dažniau vertinami ir kaip inžinerinis paveldas, ir kaip svarbūs kraštovaizdžio formavimo pėdsakai. Polesės regionui būdingos pelkės bei vandens telkiniai išlieka jautrūs aplinkos pokyčiams, todėl istorinės hidrosistemos tampa reikšmingos diskusijose apie gamtos apsaugą, vandens režimo valdymą ir vietos istorijos pažinimą.
Leave a Reply