Bėgiojimas naikina kelius? Naujas tyrimas griauna mitą ir pateikia netikėtą žinią apie klubus

Ką parodė analizė

Naujas mokslininkų iš University of Essex ir Danijos tyrėjų atliktas tyrimas meta iššūkį seniai gajam įsitikinimui, kad bėgiojimas neišvengiamai žaloja kelius. Analizėje remtasi Danijos GLA:D registro duomenimis, kuriame kaupiama informacija apie žmones, turinčius kelio arba klubo sąnario osteoartritą.

Iš viso įvertinti 17 661 pacientų duomenys: 11 750 jų buvo diagnozuotas kelio, o 5 911 – klubo sąnario osteoartritas. Vidutinis dalyvių amžius siekė apie 66 metus, dauguma buvo moterys, o fizinį aktyvumą žmonės nurodė patys.

Didelės apkrovos sportas ir keliai

Tyrėjai fizinę veiklą suskirstė pagal intensyvumą ir smūginę apkrovą sąnariams. Prie didesnio smūgio aktyvumų priskirti bėgimas, tenisas, taip pat slidinėjimas, akrobatika, baletas, sunkus fizinis darbas ir žygiai su svoriu.

Tuomet vertinta, ar per 12 mėnesių nuo stebėjimo pradžios dalyviams buvo atlikta visa kelio ar klubo sąnario endoprotezavimo operacija. Viena svarbiausių išvadų – didesnės smūginės apkrovos aktyvumai nebuvo susiję su didesne kelio sąnario endoprotezavimo tikimybe.

Tai reikšminga, nes būtent keliai dažniausiai minimi kalbant apie bėgimo žalą: daugeliui atrodo, kad pasikartojantys smūgiai į dangą turėtų spartinti sąnario dėvėjimąsi. Vis dėlto šioje duomenų analizėje aktyvesni žmonės kelio operacijų rizikos nepadidino, lyginant su tais, kurie rinkosi švelnesnį judėjimą.

Netikėtas signalas apie klubus

Dar įdomesnė buvo klubo sąnario rezultatų kryptis: žmonėms, sergantiems klubo osteoartritu, didesnės smūginės apkrovos aktyvumas sietas su 36–48 proc. mažesne tikimybe per metus patirti klubo sąnario endoprotezavimo operaciją. Vis dėlto tai nereiškia, kad bėgimas apsaugo klubus ar stabdo ligą.

Tyrimas parodė ryšį, bet ne priežastinį poveikį, todėl galimi keli paaiškinimai. Pavyzdžiui, žmonės, kurie gali bėgioti ar žaisti tenisą, dažnai jau pradžioje būna geresnės funkcinės būklės, turi mažiau pažengusią ligą ar geriau išvystytą raumenyną, kuris stabilizuoja sąnarius.

„Nereikėtų automatiškai daryti prielaidos, kad žmogus privalo mesti mėgstamą intensyvesnę veiklą vien dėl osteoartrito diagnozės“, – sakė pagrindinis tyrimo autorius Bernardas Liew.

Ką tai reiškia kasdienybėje

Specialistai pabrėžia, kad bėgiojimas nėra vienodai tinkamas visiems: svarbūs ligos pažengimas, skausmo lygis, ankstesnės traumos, kūno masė, raumenų jėga, judesio technika ir treniruočių krūvio didinimo tempas. Tai ypač aktualu tiems, kurie ilgą laiką nejudėjo ir staiga nusprendžia pradėti intensyviai sportuoti.

Vis dėlto bendras signalas aiškus: vien dalyvavimas didesnės smūginės apkrovos veiklose pats savaime nebuvo siejamas su didesne kelio operacijos rizika. Šiuolaikinės rekomendacijos vis dažniau akcentuoja individualų krūvio parinkimą, laipsnišką progresą ir jėgos pratimus, kurie gali padėti geriau kontroliuoti simptomus ir išlaikyti funkciją.

Žmonėms, turintiems sąnarių degeneracinių pokyčių, judėjimas svarbus ne tik fiziškai. Reguliarus aktyvumas dažnai siejamas su geresne savijauta, miego kokybe ir socialiniu gyvenimu, todėl vien draudimai be individualaus įvertinimo gali atimti reikšmingą kasdienybės dalį.