Galapaguose mokslininkams pavyko atkurti itin reto vietinio augalo, gėlveziijos (Galvezia) krūmo, populiaciją, kuri dar visai neseniai buvo priartėjusi prie visiško išnykimo ribos. Ilgus dešimtmečius šis augalas buvo laikomas beveik legendiniu, nes patikimų duomenų apie jį buvo labai mažai.
Pagrindinis atskaitos taškas tyrėjams buvo 1962 metais Isabela saloje surinktas herbariumo pavyzdys. Ilgą laiką būtent jis buvo vienintelis aiškus įrodymas, kad tokia rūšis apskritai egzistuoja, todėl mokslininkai siekė patikrinti, ar laukinėje gamtoje dar liko gyvų augalų.
Kodėl rūšis atsidūrė ties riba
Lauko tyrimai šiaurinėje Isabela salos dalyje prasidėjo 1998 metais, tačiau rezultatai paaiškėjo tik po daugelio metų. Tik 2007 metais ekspedicijoms pavyko aptikti vos 6 išlikusius krūmus, augusius siaurose plyšiuose tarp jaunų Darvino ugnikalnio lavos srautų.
Mokslininkai nurodė, kad didžiąją dalį augalų sunaikino į salas įvežti gyvūnai, ypač sulaukėjusios ožkos, taip pat kitos introdukuotos rūšys. Situaciją dar labiau apsunkino sausros, kurioms šis krūmas pasirodė esantis ypač jautrus.
Kaip vyko atkūrimas
Siekdami išsaugoti rūšį, specialistai pasirinko dauginimą medelynuose ir vėlesnį augalų perkėlimą atgal į natūralią aplinką. Toks metodas dažnai taikomas salų ekosistemose, kur rūšys yra itin pažeidžiamos dėl mažų populiacijų ir ribotų buveinių.
2017–2024 metais Isabela salos lavos teritorijose buvo pasodinti 94 medelynuose užauginti krūmai. Didžiausiu praktiniu iššūkiu tapo vandens trūkumas, todėl jauniems augalams prigyti buvo taikomos drėgmę padedančios išlaikyti priemonės.
Sugrįžimas į istorinę vietą
Vienu svarbiausių etapų tapo 2024 metai, kai gėlveziija vėl buvo pasodinta Kaleta Tagus įlankoje. Būtent čia 1962 metais buvo rastas anksčiau vieninteliu laikytas herbariumo pavyzdys.
Praėjus daugiau nei 60 metų, augalas šioje istorinėje vietoje vėl pražydo. Skelbiama, kad šiuo metu ten auga 8 egzemplioriai, o dviejose atkūrimo teritorijose iš viso užfiksuota 28 suaugę augalai.
Leave a Reply