Izraelio pietuose esančiame Ramono krateryje 1982 metais į pusdykumę buvo išleista 28 laukinių asilų banda. Tuomet tai atrodė kaip rūšies sugrąžinimo eksperimentas, tačiau po daugiau nei keturių dešimtmečių gyvūnai tapo vienu ryškiausių vietos ekosistemos atsigavimo veiksnių.
Laukiniai asilai šiuose regionuose istoriškai gyveno, bet XX amžiaus pradžioje išnyko dėl intensyvios medžioklės ir žmogaus veiklos. Todėl pirminis tikslas buvo paprastas ir konservacinis: grąžinti gyvūnus į jų natūralią arealo dalį.
Nuo veisimo programos iki 500–600 gyvūnų
Į gamtą paleisti gyvūnai nebuvo įprasti naminiai asilai. Projekte dalyvavo persiniai onagrai ir afrikinių laukinių asilų linijos, kurios kai kuriose teritorijose laikomos pažeidžiamomis, todėl populiacijos stiprinimas buvo siejamas ir su biologinės įvairovės apsauga.
Iki paleidimo buvo vykdyta kontroliuojama veisimo programa, kurios tikslas buvo užtikrinti, kad banda būtų pakankamai gausi ir gyvybinga. Šiandien Ramono kraterio ir Negevo regione jų skaičius, skirtingais vertinimais, siekia apie 500–600 individų.
Kaip asilai dykumoje kuria vandens taškus
Didžiausias asilų poveikis siejamas su vandeniu, kuris dykumose yra svarbiausias ribojantis išteklius. Ieškodami drėgmės, gyvūnai kanopomis ir snukiais išrausia negilias duobes smėlyje, kurios gali virsti mažomis vandens talpyklomis.
Tokiais vandens taškais naudojasi ne tik patys asilai, bet ir kiti gyvūnai: nuo smulkių žinduolių iki paukščių, o sausros laikotarpiais tai gali lemti, ar dalis vietinės faunos išliks konkrečioje teritorijoje. Be to, kanopų palikti įspaudai sukuria mikroįdubas, kuriose po kritulių ilgiau išsilaiko vanduo.
Sėklos, akacijos ir žalias efektas
Dar vienas mechanizmas, paaiškinantis „žaliavimo“ efektą, yra sėklų platinimas. Asilai minta, be kita ko, akacijų ankštimis, o suėstos sėklos vėliau pasklinda su mėšlu.
Virškinimo procesas gali suminkštinti sėklų apvalkalą ir padėti joms greičiau sudygti, o mėšlas veikia kaip natūrali trąša. Taip skatinamas augalijos atsinaujinimas ten, kur be gyvūnų pagalbos sėkloms būtų sunkiau įsitvirtinti.
Izraelio specialistai kartu taikė ir kitas priemones, kurios padeda sulaikyti sezoninius vandens srautus ir didinti dirvožemio drėgmės išlaikymą. Tokie sprendimai sustiprina gyvūnų kuriamą efektą ir leidžia greičiau stabilizuoti ekosistemą.
Šis atvejis dažnai minimas kaip pavyzdys, kaip rūšies sugrąžinimas gali turėti platesnių pasekmių nei vien populiacijos atkūrimas. Net ir netiesioginiai gyvūnų elgsenos įpročiai, tokie kaip vandens paieška ar mityba, ilgainiui gali pakeisti viso regiono biologinę dinamiką.
Leave a Reply